Vieną naktį virtuvėje nuo lentynos nukrito cukrinė. Nuo pat vaikystės prastai miegodavau naktimis. Išsibudinusi ketvirtą ryto nebegalėdavau užmigti. Kai gyveni vienas ir staiga naktį išgirsti krentantį daiktą, sugrįžta prisiminimai apie bildukus. Bandžiau save įtikinti, kad įvyko grandininė reakcija: po pusę milimetro per valandas slydęs nuo lentynos salotų dubuo nuvertė cukrinę.

Tiesa ta, kad mano gyvenimas buvo sudužęs į stambesnes, smulkesnes šukes, neįžiūrimas dulkes. Tuomet savęs klijavimo procesas atrodė nepakeliamas, neįkandamas. Aš taip ir palikau tas šukes ant grindų trūnyti. Kartais eidama į tualetą užmiršdavau apie jas ir skausmingai susipjaustydavau pėdas. Likusios smulkios stiklo dalelytės liko pasislėpusios odos audinyje. Skausmas slankiodavo. Kartais raikydavau peiliu pėdas, ieškodama tų šukių. Žaizdų nesimatė, tačiau skausmas vis atsinaujindavo.

Shvets production nuotr.

Gyvenau kažkur tarp: tarp sienos ir fotelio, tarp knygos popieriaus ir pakibusios ore žodžio reikšmės. Dienos metu tarpau nesibaigiančiame išvargime, o naktimis mane pasiglemždavo nemiga. Tais laikais neturėjau jokių tikslų. Rasdavau trumpą nusiraminimą tik kavinėse –  sėdėdama viena tarp nepažįstamų žmonių.

„Tiesa ta, kad juokas ir kvailiojimas man nuo vaikystės padėjo išgyventi, todėl man tai sakralu. Tai buvo mano išgyvenimo mechanizmas.“

Ar minėjau, kad visa tai su manimi vyko laukiantis? Gyvenau mažoje studijoje, kurioje už sienos kaimynai pjaudavosi taip garsiai, kad galvodavau, jog vienas kitą užmuš. Miegodavau ant nepatogaus čiužinio, kai kitas nėščias moteris apkabindavo per liemenį mylimi vyrai. Oi, kaip sriūbaudavau nuo tos minties, rėkdavau net garsiau už kaimynę, grasinančią sugyventiniui: „Skacina, aš tave nudobsiu!“

Vieną naktį toje pačioje studijoje, mane ištiko miego paralyžius. Jaučiau dviejų žmonių buvimą šalia. Aiškus vyriškas balsas paklausė kito: „Ar peržengiam ją, ar apeinam ratu?“ Kai man pavyko išsibudinti, pradėjau kitomis akimis žiūrėti į išprotėjusius žmones, rėkiančius autobusų stotelėse. Supratau kaip lengvai važiuoja stogas. Brum brum brum.

Po šiurpaus sapno apsižegnojau ir sugrįžo senas prisiminimas apie mamos draugę Laimą, kuri viena laukėsi. Kūdikis mirė, o ji įtikėjo, kad naujagimį kažkas iš jos pagrobė ir išsivežė į Kanadą. Išgirdau šią istoriją būdama vaikas ir pamenu, kad ja tikėjau. Mama nustojo bendrauti su drauge, kol po dešimties metų, tvarkydamasi atrado jos numerį ir aplankė. Nei draugės butas, nei kalbos nebuvo pasikeitusios.

Gal prisiminiau šią istoriją, nes tuo metu jaučiausi daug artimesnė su išprotėjusiais žmonėmis, mūsų dažnis buvo vienodas. Juos buvo „perėję“, o mane gal dar tik apėję?

Visą šį šiurpų laikotarpį dariau tai, ką gerai išmokau dar vaikystėje: tais retais atvejais susitikusi su draugais šypsojausi iki ausų, juokiausi, atlikau juokdarės vaidmenį. Kartą šamanė italė man pasakė: „Kodėl jūs juokiatės, kalbėdama apie siaubingus dalykus savo gyvenime?“ Man tai susisiejo su apsirūkiusio draugo pastaba prieš daug metų: „Tu per daug šypsaisi. Kiti žmonės tiek daug nesišypso“. O tiesa ta, kad juokas ir kvailiojimas man nuo vaikystės padėjo išgyventi, todėl man tai sakralu. Tai buvo mano išgyvenimo mechanizmas. Jei dirbčiau mokytoja, labai atidžiai stebėčiau klasės juokdarius. Aš juo buvau, nors man buvo labai blogai, nežinau kiek kartų reiktų pakartoti labai. Dar būdama vaiku, pasiimdavau iš virtuvės peilį ir valandų valandas mąstydavau apie mirtį ir savižudybę. Net kalbėdavau apie tai mamai, o ji tik numodavo ranka ir liepdavo neišsidirbinėti. Tik daug vėliau sužinojau, kad vaikai iš tikrųjų nusižudo.

Neturėjau jėgų susitikti su draugais, buvau kelis kartus pas psichologę, bet per daug nepatiko tai, ką ji man primygtinai siūlė: ji norėjo, kad susemčiau šukes semtuvu, išmesčiau ir nusipirkčiau naują cukrinę, o aš norėjau atrasti jėgų šukėms klijuoti.

Kartą pasidalinau savo būsenos devintu vandeniu nuo kisieliaus su mama.

– Negriešyk dievo, – atsakė ji. Juk tu laukiesi. Reikia galvoti tik apie gražius dalykus. Negali užmigti prieš miegą? Įsivaizduok ošiančią jūrą ir paplūdimį su palmėmis.

Aš nepykstu ant mamos už šiuos žodžius. Ji man padėjo, kaip galėdama. Sotus alkano neužjaučiau. Taip ir su depresija. Jos nepatyręs, net pasveikęs nuo jos žmogus, depresyvų gal ir užjaučia, bet jis neįlys ir nepamatys, KAIP jam blogai.

Šiuo pažirusiu laikotarpiu norėdama prastumti laiką skaitydavau knygas, žiūrėdavau filmus, apie kuriuos dabar nieko negalėčiau pasakyti. Manęs niekas nedomino: nei žmonės, nei kalbos. Aš vis klausiau savęs, bandydama iššaukti prisiminimą, ar dar kada grįšiu į tuos laikus, kai tiek visko norėjau nuveikti ir buvau tokia žingeidi? Ar dar kada mane domins kalbos, knygos, apleisti namai, miškai, pasaulis?

–  Ne, – atkirto man draugė, kuriai esu skolinga už gyvybę. – Niekada nebebūsi tokia, kaip anksčiau, – rėžė ji.

Aš norėjau, kad ji mane apkabintų kaip vaiką, pasūpuotų ir išsivežtų pasivažinėti karusele. Tiesa, nuo to jos „ne“, manyje lėtai užvirė procesai. Ėmiau prisijaukinti mintį, kad niekada niekas nebus taip, kaip kažkokiais, kaip man atrodė, geresniais laikais. Taip pat galutinai priėmiau faktą, kad nėra lengvesnio kelio į išgijimą – reikės atsitūpti ant grindų ir klijuoti šukes, pjaustytis pirštus, raudoti, susitaikyti su mintimi, kad cukrinė niekada nebebus tokia, kaip anksčiau. Nors ši mintis ir  blykstelėjo galvoje, aš dar metus nepasijudinau iš vietos.

„Giliausia transformacija – tai pasidavimas gyvenimui be tikslo, be kibirkšties.  Galiu patikinti, kad tas kitoks laukiantis gyvenimas tikrai egzistuoja, jeigu leidi jam ateiti, priimdamas apatiją, kaip vieną iš emocijų, įsileisdamas ir išjausdamas visą skausmą.“

Girdžiu kaip žmonės kalba apie savižudį: „Kaip jis taip galėjo?“, „Paliko mažą vaiką ir šeimą.“ Depresija – tai ilgas ir skausmingas procesas, kartais net nesuvokiant, kad ja sergi. Man tai buvo gyvenimas be tikslo, apatija, migla, idealų, tikslo, pasaulio, tokio kokį jį įsivaizdavau mirtis. Gal kažkam padeda psichoterapija, ayahuasca, antidepresantai. Man padėjo pasidavimas, ilgas ir skausmingas įsisąmoninimas, kad gyvenimas niekada nebebus toks kaip kažkada anksčiau.

Visgi dar ir dar vieną dienelę pagyventi verta. Galiu patikinti, kad persirgęs depresija pajauti, kokia tai buvo gili ir visą ankstesnę realybę supurtanti transformacija. Ta pati, man gyvybę išgelbėjusi drąsi siela yra pasakiusi:

–  Jeigu dabar nusižudysi, niekada nesužinosi, ar kada būtum jautųsis kitaip.

Ir toliau stūmiausi iš vienos dienos į kitą, kasdien raudojau, nenorėjau gyventi, kol priėmiau tokią savo realybę, kaip vienintelę duotybę. Nustojau priešintis, bandyt susigrąžinti kitokio gyvenimo prisiminimus. Giliausia transformacija – tai pasidavimas gyvenimui be tikslo, be kibirkšties.  Galiu patikinti, kad tas kitoks laukiantis gyvenimas tikrai egzistuoja, jeigu leidi jam ateiti, priimdamas apatiją, kaip vieną iš emocijų, įsileisdamas ir išjausdamas visą skausmą.

Patikinu, kad dar niekada taip aštriai nejaučiau mylimojo šypsenos, medžių, sniego, saulėlydžio, gyvenimo, kaip jų vos netekusi.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji