Poetė, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė, žmogaus teisių aktyvistė Aušra Kaziliūnaitė visai neseniai išleido savo ilgai gludintą ir įvairiausiose geografinėse platumose rašytą penktąją poezijos knygą „Jūros nėra“. Nauja knyga visuomet yra gera proga pasikalbėti. Mūsų pokalbis išsiliejo pačiomis įvairiausiomis kryptimis: apie žmogaus teises, intelekto nuvertėjimą, patogią situaciją netikriems pranašams ir ką Aušrai suteikė sąmoningas didesnis moterų kūrinių skaitymas.

Jus pristatant greta poetės ir filosofės vardų dažnai atsiduria ir „žmogaus teisių aktyvistė“. Norėčiau apie šią Jūsų pusę pirmiausia ir paklausti – kiek ji šiuo metu aktyvi ir į kokias problemas, klausimus krypsta?

Šiuo metu esu pasinėrusi į daug skirtingų veiklų, kurios atima nemažai laiko, tad negaliu tiek savo dėmesio, kiek anksčiau, skirti aktyvistinei veiklai. Bet, be jokios abejonės, man tai yra svarbu. Svarbu žmogaus teisės, pagarba žmogui, jo orumui, nepriklausomai nuo lyties, seksualinės orientacijos ar kitų aspektų.

Matydama krizę Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje jaučiuosi blogai, suprantu, kad turėčiau skirti daugiau dėmesio šiai temai. Lietuvos visuomenė – taip pat. Užuot kritikavus destruktyvią Baltarusijos politiką, daugiau kalbėti ir padėti tos sistemos įkaitais tapusiems žmonėms, pasirūpinti jų sveikata.

Šiuo metu laikausi nuo viso to atokiau, nes jaučiuosi neturinti pakankamai vidinių jėgų. Kažkada su draugais esame kalbėję apie tai, kokia savanorystė ir koks įsitraukimas į socialinius bei pilietinius klausimus yra ne destruktyvus ir, svarbiausia, ne savidestruktyvus. Man atrodo, labai svarbu suvokti, kiek savo laiko ir jėgų gali skirti šiems klausimams. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris dėl savo negebėjimo nereaguoti į neteisybę, į tiesiog prieš akis vykstančius žmogaus teisių pažeidimus perdegė. Paaukojo savo sveikatą, net socialinę ir ekonominę gerovę. Kodėl ir tai? Jei Lietuvoje kalbi, pavyzdžiui, apie struktūrinį seksizmą bei kitas neteisybes, turi būti psichologiškai labai stiprus, nes tavęs laukia nuolatinis puolimas ir nuolatinis jausmas, kad turi teisintis dėl savo pozicijos. Kita vertus, kai ne vienerius metus užsiimi žmogaus teisių aktyvizmu, anksčiau ar vėliau kyla šioks toks nusivylimas, kad niekas taip greitai, kaip norėtum, nesikeičia.

Neseniai pasirodė Jūsų poezijos knyga „Jūros nėra“, kurią kūrėte apie penkerius metus ir bene penkiolikoje šalių. Koks kūrybinis procesas Jums yra įprastas? Kiek jį disciplinuojate, o kiek jame spontaniškumo?

Man poezijos rašymas yra gana spontaniška praktika. Išties „Jūros nėra“ rašiau Honkonge, Taipėjuje, Niujorke, Pitsburge, Ajovos mieste, Feze, o kur dar įvairūs Europos miestai… Poezijos rašymas yra spontaniškas vyksmas, kuris dažnai ištinka pačiu nepatogiausiu metu: kai turiu pristatyti savo kūrybą keliems šimtams žmonių arba mieste siaučia taifūnas. O man tada kyla noras rašyti (šypsosi).

Dėl tokio mano kūrybinio stichiškumo pandemija ir ypač karantinas poezijos rašymui buvo labai nedėkingas laikas. Tuo metu kūriau karantino laikotarpio eilėraščius, kurie buvo susiję su mano būsenų fiksavimu ir derinami su absurdiškomis internetinės žiniasklaidos žinutėmis. Tokį rašymą pavadinčiau docupoetry – dokumentine poezija.

„Kažkada su draugais esame kalbėję apie tai, kokia savanorystė ir koks įsitraukimas į socialinius bei pilietinius klausimus yra ne destruktyvus ir, svarbiausia, ne savidestruktyvus. Man atrodo, labai svarbu suvokti, kiek savo laiko ir jėgų gali skirti šiems klausimams.“

Karantinas paskatino nuolatinį prozos tekstų rašymą, tačiau tas rašymas buvo labiau darbas su tomis idėjomis, kurios buvo kilusios anksčiau. Per karantiną pabaigiau savo filosofijos disertaciją, kurią praėjusiais metais apgyniau. Kitaip sakant, tas laikas buvo labiau skirtas ne naujų idėjų generavimui, o senesnių idėjų įgyvendinimui.

Su vienu pažįstamu rašytoju neseniai kalbėjomės apie tai, kad laisvoji meninė kūryba vis labiau virsta naktine ar laisvalaikio kūryba, o dienos praleidžiamos kuriant copius ar reklaminius šūkius agentūrose. Bet gal situacija buvo panaši visuomet?

Lietuvoje rasime nedaug rašytojų, kurie galėtų gyventi vien iš savo rašymo, kūrybos. Į galvą ateina Kristina Sabaliauskaitė, turbūt dar Sigitas Parulskis.

Reklamos versle veikia suinteresuotos grupės, kurios gali mokėti pinigus. O tokios suinteresuotos grupės, kurios galėtų mokėti pinigus už eilėraščius, ne tik Lietuvoje, bet ir svetur turbūt nelabai egzistuoja. Aišku, yra išimtinių atvejų – Lietuvoje menininkai gali teikti paraiškas individualiai menininko stipendijai gauti ir tam tikra prasme iš jos gyventi.

Galiu papasakoti apie dažną situaciją: poetas kokius 5–6 metus rašo knygą. Jei esi pripažintas, knyga turi šansų būti finansuojama Lietuvos kultūros tarybos, nereikia pačiam mokėti už jos leidybą ir leidykla ją išleidžia (daugelis leidyklų nenori leisti poezijos knygų, jei neturi valstybės skiriamos paramos). Taigi už 5–6 metų triūsą gauni vienkartinį honorarą, apie tūkstantį eurų.

„Šiuo metu dar nesame pasiekę brandaus kapitalizmo stadijos, kurioje intelektinės žinios būtų deramai vertinamos. Nesvarbu, ar meninė kūryba, ar moksliniai tyrimai (ypač humanitariniai).“

Jei pasiseka, gali gauti stipendiją, bet tada įsipareigoji padaryti kitų darbų. Žmonės, būna, gauna kūrybinę stipendiją – kelis mėnesius po 600 eurų, o įsipareigoja parašyti dvi knygas, išversti dvi ir dar kokį libretą parašyti…

Jei atsižvelgtume į istorines aplinkybes, suprastume, kad mus yra pasiekę tokie kūriniai, šedevrai, kurie sugebėjo atlaikyti ne tik laiko filtrą, bet ir per įvairių gyvenimiškų aplinkybių sietą pereiti. Kai kurie žmonės kaip tik sako, kad riboti ekonominiai veiksniai prisideda prie tikros, išgyventos kūrybos. Aš ne visai sutikčiau. Viena vertus, taip kartais būna, bet, kita vertus, kyla klausimas, kiek ir kokios literatūros mes turėtume, jei tos socialinės ir ekonominės sąlygos būtų palankesnės.

Švedijoje egzistuoja kitoks modelis: valstybė pripažintiems rašytojams nuolatos moka stipendiją ir jie gali labai skrupulingai neatsiskaitinėdami daugiau laiko skirti kūrybai. Kiek pamenu iš pokalbių su savo draugais švedų rašytojais, tas laikas yra penkeri metai.

Koks rašytojo statusas yra mūsų visuomenėje šiuo metu? Kaip jis keičiasi?

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, rašytojų statusas buvo kur kas labiau privilegijuotas. Ne tik rašytojų, bet ir intelektualų apskritai, kurie daug dešimčių metų skyrė savęs tobulinimui ir akademinių žinių kaupimui.

Vėliau, įsivyravus laukiniui kapitalizmui, atsirado jėgos kultas, ant visuomenės pjedestalo buvo iškeltas verslumas ir gudrumas. Paskui įsigalėjo vadybininkiškumas. Šiuo metu dar nesame pasiekę brandaus kapitalizmo stadijos, kurioje intelektinės žinios būtų deramai vertinamos. Nesvarbu, ar meninė kūryba, ar moksliniai tyrimai (ypač humanitariniai). Dėstytojai universitete gauna tiek pat, kiek ir žmonės, kurie nėra baigę aukštųjų mokslų ir dirba prekybos centruose.

Intelektinis darbas, mano nuomone, šiuo metu yra marginalizuotas, o visuomenėje susidarė labai patogi situacija įsitvirtinti visokiems netikriems pranašams ir populistams. Visuomenės refleksijos ir savirefleksijos beveik nėra, klesti gana primityvūs savipagalbos mokymai, pseudomokslai, didelę įtaką turintys nuomonės formuotojai. Intelekto, profesionalumo vieta mūsų visuomenėje yra devalvuota ir mano minėtam populizmui Lietuvoje nėra stiprios alternatyvos, nes, kitaip nei Prancūzijoje ar Italijoje, mes niekada neturėjome viešųjų intelektualų tradicijos.

Šiais laikais globaliai yra sustiprėjusi kita dilema – ar aš galiu skaityti, žiūrėti, klausytis to menininko kūrybos, kurio vertybės prasilenkia su maniškėmis? Žinoma, čia būtų galima paminėti ir judėjimą „Me too“ ir „Cancel culture“ reiškinį. Ar šios etinės dilemos yra aktualios Jums?

Jeigu aš žinau, kad, pavyzdžiui, kokio nors filmo ne tik režisierius ar aktorius yra smurtautojai, bet ir pats kūrimo procesas buvo smurtinis, tai jau pakankamas argumentas jo nežiūrėti. O jei jį žiūrėsiu, turėsiu sau priminti, kas ten buvo, ir reflektuoti, apgalvoti, kaip tai galėjo visuomenėje atsirasti ir kokias papildomas prasmes apie tą visuomenę, tą laikotarpį atskleidžia.

Į literatūrą žiūriu šiek tiek kitaip. Literatūrinis procesas iš esmės yra susijęs su viena asmenybe – rašytoju, o kinas, teatras – su daugeliu jį kuriančių žmonių. Rašytojas savo galvoje gali vienas žudyti visą pasaulį, bet parašyti fantastišką knygą. Pats kūrybos procesas yra šiek tiek kitoks. Asmenybė, biografija, be abejo, svarbios, bet šiuo atveju, gal ir keistai nuskambės, man mažiausiai trukdo.

Minėjote, kad 2016–2017 m., kai atlikote mokslinę filosofijos doktoratūros praktiką Amsterdame, sąmoningai pradėjote skaityti daugiau ne tik kitų žemynų autorių sukurtos literatūros, bet ir moterų rašytojų kūrinių. Ko Jums tokia skaitymo praktika suteikia?

Pastebiu, kad toks skaitymas keičia mano santykį su pasauliu ir pačia savimi – mes esame išmokę ir išmokyti žiūrėti į šį pasaulį vyrų rašytojų, režisierių, mokslininkų, kurie moterį nurodo kaip pasyvią, žvilgsniu. Toks dirbtinis binarinės opozicijos tarp vyriško aktyvumo ir moteriško pasyvumo palaikymas vis dar karaliauja didžiuosiuose naratyvuose. Vyrišką žvilgsnį gali perteikti tiek kūrėjai vyrai, tiek ir kūrėjos moterys. Tačiau rinkdamasi skaityti moterų sukurtas knygas, dažniau atrandu ką nors netikėto, nutylėto, marginalizuoto, įdomaus, aktualaus.

„Mes labai dažnai priimame vyro genijaus-kūrėjo mitą, esą jis yra universalus ir puikiai geba savo kūriniuose atskleisti ir vyriškas, ir moteriškas patirtis.“

Neseniai kalbinau vizualumo tyrinėtoją Nataliją Arlauskaitę, kurios nuomone, „jei į kiną ateis daugiau moterų, mes nebūtinai ekrane pamatysime kitą pasaulį. Tiesioginės sąsajos nėra. Naujas pasaulis gali būti formuojamas bendrai: ir vyrai, ir moterys gali prisidėti vienodai.“ O kaip manote, kas pasikeistų literatūroje, jei joje būtų daugiau moterų ar jos būtų labiau pastebimos, įvertintos?

Tikiu, kad ir autoriai vyrai gali labai talentingai atskleisti moterų personažus, kaip ir autorės moterys – vyrų. Bet mes labai dažnai priimame vyro genijaus-kūrėjo mitą, esą jis yra universalus ir puikiai geba savo kūriniuose atskleisti ir vyriškas, ir moteriškas patirtis. Moterys kūrėjos dažnai laikomos tomis, kurios nėra ir neturi būti universalios.

Skaitydama daugiau moterų parašytų knygų pastebėjau, kad jos nenusileidžia vyrams, bet dažnai yra mažiau pastebėtos ir įvertintos. Kine kitaip nei literatūroje, kūrėjų moterų netrūksta. Veikiausiai dėl to, kad knygą parašyti ir išleisti yra pigiau nei sukurti filmą. O prie rašytojų moterų pastebėjimo ir įvertinimo prisidėtų kiekvienas, kuris, perskaitęs šį interviu, nueitų ir nusipirktų bent vieną kurios nors rašytojos knygą ir ją perskaitytų.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji