Draugystė su ryšių su visuomene specialiste, Vilniaus universiteto dėstytoja Daiva Lialyte prasidėjo mums kartu studijuojant aktorystės meną Konservatorijoje, dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje. Vykstant dideliems pokyčiams valstybėje ir teatre, mudvi pasukome kitais keliais ir realizavome save.

Daiva, Tu man esi stipri ir įvairiaplanė asmenybė. Gretindama mūsų gyvenimo kelių pasirinkimus matau daug paralelių. Pirmiausia tai yra drąsa transformuotis, keistis, išbandyti ką nors naujo. Kaip apibrėži savo tapatybę šiandien? Ką pasakytum apie save, jei reikėtų trumpai prisistatyti nepažįstamam žmogui?

Labai ačiū, Ingrida. Toks komplimentas ima ir atriša liežuvį (juokiasi). Manau, pataikei kaip pirštu į akį. Pirmiausia esu labai drąsi, atkakli ir valinga moteris. Tai man ir padėjo eiti savo gyvenimo keliu. Atkaklumas ir valia suteikė stiprybės, o drąsa buvo variklis keisti(s), kai matydavau, kad kas nors gyvenime klostosi ne taip, kaip noriu.

Štai dabar šašt ir atėjo mintis, geriausiai nusakanti mano tapatybę. Aš esu feniksas. Gyvenime esu sudegusi jau kelis kartus. Ir po to vis tiek suradau jėgų viską pradėti iš naujo.

Kaip manai, kas buvo Tavo kelrodis kylant iš pelenų – protas ar širdis?

Kalbėsiu konkrečiai. Pirmas tragiškas gyvenimo įvykis buvo mamos mirtis, kai man buvo šešeri. Tokių metų vaikas nėra pajėgus taip giliai mąstyti – protas ar širdis. Tada buvau Klaipėdoje pas tetą, pas kurią leisdavau visas vasaras, tupėjau laiptinėje ir labai aiškiai suvokiau, kad gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo. Jaučiausi be galo vieniša. Pirmą kartą į mano gyvenimą atėjo mirtis. Atsitūpusi sau kartojau, kad kai žmogus numirs, jo niekada niekada niekada niekada niekada… nebebus. Iki šiol prisimenu, kad šitai suvokus man buvo siaubingai baisu ir liūdna.

„Anksčiau bandydavau prie visų mane supusių žmonių prisitaikyti, kad tik niekas daugiau manęs nepaliktų.“

Tokiame amžiuje netekus mamos, atsiranda radikalus vienišumo ir pamestumo jausmas, kurį tik suaugęs bandai užlopyti.

Ar Tau pavyko jį užlopyti?

Atvirai pasakysiu, to ėmiausi tik prieš kelerius metus. Anksčiau bandžiau prie visų mane supusių žmonių prisitaikyti, kad tik niekas daugiau manęs nepaliktų.

Ilgai bandžiau įsiteigti, kad aš nesu vienintelė, kuriai taip atsitiko. Turbūt neatsitiktinai, nepatekusi į Dalios Tamulevičiūtės aktorių kursą tuometinėje Konservatorijoje, įsidarbinau Panevėžio kūdikių namuose. Ten šešiolika 1,5–2 metukų vaikų po 13 valandų rūpinomės dviese: aš – slaugė ir auklė. Priminsiu, kad tuomet dar net sauskelnių nebuvo.

Kada paskui Tu degei ir kėleisi iš pelenų?

Antras sudėtingas mano gyvenimo etapas susijęs su daug dalykų: Lietuvos nepriklausomybės atgavimu, mūsų aktorystės studijomis Konservatorijoje ir drastiškais pokyčiais teatre – atėjome į sovietmečio teatrą, o buvome išmesti iš nepriklausomos Lietuvos teatro. Kilo realus išgyvenimo klausimas Vilniuje dėl „vagnorkių“ ir infliacijos.

Tarsi to būtų maža, praradau pinigus už Panevėžyje parduotą butą, nes jie buvo pervesti į Inovacinį banką, kuris po kelių dienų bankrutavo. Man iškilo realus ir grėsmingas išgyvenimo klausimas. Teko spręsti dilemą: ar aš vis dar galiu leisti sau būti aktore? Tuomet ir pasirinkau kitą, išgyvenimo, kelią. Nuėjau į parduotuvę dirbti pardavėja ir plauti grindų. Puikiai pamenu tuometines bendrakursių pašaipas.

Be to, man juk reikėjo atsisakyti savo svajonės! Prisiminkime stojamuosius egzaminus į Konservatoriją – daugiau nei 40 merginų į vieną vietą. Po to, neeilinis Jono Vaitkaus kursas, darbas Nacionaliniame dramos teatre, vaidmenys. Šio sprendimo priėmimas buvo grįstas tik racionalumu. Kokia dar širdis – aš valgyti neturėjau už ką, o juk reikėjo sukrapštyti pinigų kambariuko pas piktą ir viskuo nepatenkintą moteriškę Žirmūnuose nuomai.

Metusi teatrą, pradėjau dirbti keliuose darbuose ir visur pradėjo sektis. Buvau organizuota, atsakinga, mokėjau anglų kalbą. Aš, dvidešimt šešerių „jauniklė“, buvau pakviesta dirbti direktore drabužių parduotuvėje.

Trečiasis mane sukrėtęs gyvenimo posūkis vyksta šiuo metu. Labai tikiuosi, kad vieną gražią dieną jis pasibaigs. Kita vertus, mano gyvenime ėmė rastis daugiau gerų žmonių, šviesos ir meilės.

Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

Kaip visa tai išgyvenai savo viduje, kas Tau padėjo?

Tu vis dėlto esi teisi dėl širdies šauksmo – man atsitiko taip, kaip Clarissai Pinkolai Estes knygoje „Bėgančios su vilkais“. Kai jau šio to pasiekiau karjeroje, baigiau du papildomus aukštuosius (mat vis reikėjo sau ir kitiems įrodyti savo vertę), paaugo dukros, staiga susimąsčiau, ar jaučiu, kad egzistuoja ir mano poreikiai, ar girdžiu save? Ir štai tada pasigirdo širdies balsas, o padėti atėjo drąsa ir protas.

Galiu drąsiai sakyti, kad didysis pokytis ėmė vykti tada, kai nusprendžiau lankyti psichoterapijos užsiėmimus. Ten nuėjau po itin skaudaus gyvenimo smūgio, visai savęs nejausdama ir negirdėdama. Negaliu teigti, kad išvis nesuvokiau, kokia esu, bet buvau tarsi pavožta po stikliniu gaubtu. Mane glumino elementarūs klausimai, kas man patinka ar nepatinka. Man buvo sunku nusakyti, ką jaučiu. Žinojau, kaip reikia atsakyti, bet ne ar man tai iš tiesų patinka, ar išties tai ir jaučiu. Mokiausi klausytis savęs ir išmokau.

Nors Tave pažįstu daug metų, bet nežinau, kaip pamilai teatrą?

Man atrodo, kad šios istorijos niekam ir nepasakojau. Visą paauglystę dirbau su savo pankų chebra Panevėžio teatro rūbinėje, būdama gal šešiolikos susidraugavau su aktore Gražina Urbonaite. Svečiuodavausi jos namuose, ji viena augino mano metų neįgalų sūnų. Mudvi gan artimai bendravome – Gražina man atrodė labai graži ir miela. Vasarą užsidirbusi pinigų kolūkyje, iš jos nusipirkau importinius tamsiai mėlynus aukštakulnius. Tai buvo mano pirmieji aukštakulniai (prisipažinsiu, kad iki šiol tokiems batams jaučiu silpnybę). Pasakoju apie tai, nes dabar galvoju, kad prie meilės teatrui prisidėjo gražus tos nuostabios ir švelnios moters palydėjimas. Be to, aš tada dar lankiau pantomimą.

Sofijos Pemkus nuotr.

Vis dėlto buvau nutarusi stoti į žurnalistiką ir visai atsitiktinai užėjau į Konservatoriją: pabandyti stoti ir ten paragino tuometinė draugė iš pantomimos grupės. Tada kursą rinko režisierė D. Tamulevičiūtė. Tikros ambicijos sukilo, kai nepraėjau paskutinio stojamųjų etapo. Sužinojau, kad po metų kursą rinks J. Vaitkus ir jis turi studiją Kaune. Ėmiau rimtai ruoštis, metus važinėjau į Kauną. O kai jau papuoliau į J. Vaitkaus žabangas, teatrą pamilau labai stipriai.

Koks dabar Tavo santykis su teatru?

Labai atsargus. Einu žiūrėti spektaklio tik įsitikinusi, kad jis yra vertas dėmesio. Sėdėti blogame spektaklyje, atrodo, net skauda fiziškai. Labai gaila aktorių, kurie kankinasi scenoje. Iki šiol gyvas tas jausmas, kurį jaučiu, kai spektaklis „neina“. Aktoriaus profesija yra neįtikėtinai sunki, nes ji pereina per Tave: per Tavo išvaizdą, kūną, balsą, psichiką, sielą. Žaviuosi gerais aktoriais ir juos gerbiu.

Tad jei pavyksta nueiti į gerą spektaklį, uch, koks galingas ir didingas jausmas užplūsta! Paskutinis toks potyris mane apėmė stebint Lukaszo Twarkowskio „Respubliką“. Aišku, tai tikrai ne vien spektaklis, tai ir performansas, ir koncertas, ir diskoteka.

Noriu paklausti apie kitą Tavo aistrą – meno kūrinių kolekcionavimą. Kada nusipirkai pirmąjį darbą ir sąmoningai pradėjai kaupti savo kolekciją?

Geras klausimas, niekada apie tą pradžią nesusimąsčiau. Namuose ir biure visuomet kabėjo daug paveikslų. Bet pirmasis sąmoningai įsigytas buvo šitas (Daiva rodo ranka į Radiono Petrovo tapybos darbą „Visuomenės nuomonė“).

Laisvės Radzevičienės nuotr.

Apsilankiau mugėje „Art Vilnius“ prieš atidarymą, praėjau pro šį darbą ir grįžau atbula. Pagalvojau, kodėl jis mane taip kabina? Prieina galerininkas, ir aš drąsiai be jokių pasitarimų ar svarstymų pasakau, kad perku šį darbą čia ir dabar. Galerininkas atsako, kad „Art Vilnius“ dar net neatsidarė, gal dar noriu pagalvoti? Bet aš tvirtinu, kad tai nesvarbu, tai – mano darbas. Džiaugiuosi juo iki šiol. Jis kabo konferencijų kambaryje ir dažnai tampa pirmo lengvo pokalbio su svečiais tema. Arba nelabai lengvo – tame paveiksle su lengva intriga meistriškai pavaizduota Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“, visų vadinama vamzdžiu, kuris juk ne visiems patinka.

O koks yra pats brangiausias Tavo kolekcijos darbas?

Dar bus. Tai Monikos Furmanos darbas, kuris, net ir pačios menininkės nuomone, simbolizuoja mano naujo gyvenimo pradžią. Dabar jau jaučiu, kad turiu savo skonį ir darbus kolekcionuoju sąmoningai.

Labai įdomu sužinoti, koks yra Tavo, kaip kolekcionierės, skonis ir kolekcionavimo kryptis?

Spalva ir emocija. Ir dar humoras. Mano skonis labai pasikeitė, ir tai atsitiko besidomint, skaitant, lankant paskaitas, kursus.

Pradėjau nuo saloninio dekoratyvinio meno; šią stadiją, mano nuomone, praeina dauguma kolekcionierių. Tada suvokiau, kad man neaktualūs ne mano amžininkai. Man įdomus šiuolaikinis menas. Mane žavi stipri ir drąsi jaunoji karta. Bet visada yra išimčių: štai pamačiau MO muziejui priklausančią Kazės Zimblytės kolekciją ir labai susižavėjau jos asmenybe ir drąsa.

O dabar pradeda patikti ne tik tapyba, bet ir skulptūra, judantys objektai, instaliacijos. Tik juos labai sunku kolekcionuoti.

„Mano, kaip potyrių kolekcionierės, veikla tik prasideda ir tai mane labai intriguoja, džiugina.“

Beje, juk kolekcionuoti galima ir meno potyrius. Itin stiprios emocijos mane apėmė Venecijos bienalėje, į kurią nuvažiavau savo penkiasdešimtmečio proga. Tais metais laimėjo genialus lietuvių performansas „Saulė ir jūra“. Dar lankiausi FIAC Paryžiuje, meno mugėse Veronoje, Vienoje. Ateityje laukia Bazelio, „Frieze“ meno mugės.

Po karantinų Lietuvos meno rinka labai sustiprėjo renginių ir reginių kokybe bei gausa. Jau netrukus Kaunas taps Europos kultūros sostine, kurioje viešės tokios meno pasaulio asmenybės kaip Yoko Ono ir Marina Abramović. Tad mano, kaip potyrių kolekcionierės, veikla tik prasideda ir tai mane labai intriguoja, džiugina.

Mano idėja yra pajausti XXI a., tiek žiūrint į meno kūrinį, tiek ir į reiškinį ar daiktą. Suprantu, kad šis apibūdinimas nėra labai konkretus, bet artimieji jau žino: kai kas nors man patinka, sakau: „O čia tai XXI a.!“

Spalva ir emocija vyrauja ir Tavo aprangoje.

Tikrame, o ne instagraminiame gyvenime dažniausiai būnu apsirengusi juodai. Tačiau kai jau mano aprangoje atsiranda spalvų, tai jos yra SPALVOS!

Raudona mane lydi nuo ankstyvos jaunystės. Ši spalva teikia energijos ir, kaip daug kas sako, man itin tinka. Dukros pastebėjo, kad dabar „mamai – neoninis laikotarpis“ (juokiasi). Man ir menas yra toks pats: patinka nespalvota tapyba – monochromas, bet mėgstu ir šiuolaikiškas ryškias spalvas. Manau, drąsios spalvos atsirado dėl to, kad esu emocinga, noriu gyventi spalvingai. O ir XXI a. tapybos darbai įkvepia.

Tave jau sunku įsivaizduoti be skrybėlės.

Yra du praktiniai aspektai – nereikia lietsargio, jei purškia lengvas lietutis, ir galiu mažiau rūpintis savo nepaklusniais plaukais, su kuriais nuolatos turiu daug vargo. Na, ir, aišku, stilius. Kai prieš keliolika metų jas pradėjau dėvėti, jaučiausi esanti išsišokėlė. Dabar Vilniuje matau daug skrybėlėtų vyrų ir moterų, ir man labai gražu. Skrybėlė, jei moki ją dėvėti, yra labai smagi stiliaus dalis.

O kaip Tu pradėjai dėstyti Vilniaus universitete?

Prieš daugiau nei dešimt metų su kolegomis pastebėjome, kad į mūsų agentūrą įsidarbinti atėję jauni žmonės, studijuojantys Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, dažnai net negali atsakyti į elementarius klausimus apie komunikaciją. Pradėjau piktintis: ką gi ten tuomet jie studijuoja? Ir sulaukiau pasiūlymo iš Vilniaus universiteto, užuot maištavus, keisti. Priėmiau iššūkį net nesusimąsčiusi, koks didelis iš tiesų yra šis įsipareigojimas. Turi parengti studijų programas, paruošti paskaitų ciklus, nuolat atnaujinti paskaitas, tikrinti darbus, organizuoti seminarus, egzaminus.

Pradėjau nuo paskaitos mandru pavadinimu „Verslo komunikacijos paradigma XXI a.“ žurnalistams. Atėjo vienas studentas. Bet aš atidėsčiau dvi valandas, kaip priklauso. Po to jis sukvietė visą kursą. O nuo kitų metų jau ėmiau dėstyti būsimiems ryšių su visuomene specialistams, kūrybininkams. Komunikaciją pristatau įvairiapusiškai. Labai džiaugiuosi jaunais žmonėmis. Kai kurie iš jų yra tiesiog talentų krepšeliai: ir rašo gerai, ir fotografuoja, ir filmuoja, ir pristatyti moka, ir kritiškai mąsto.

Sofijos Pemkus nuotr.

Man patinka dėstyti, nes šitaip išeinu iš komforto zonos. Kiekvienais metais susirenka nauja auditorija, su kuria reikia užmegzti ryšį, kurią reikia sudominti, paskatinti gilintis, rašyti darbus ir pan.

Kaip manai, ar šiuolaikiniam jaunimui sunkiau nei mums?

Vienareikšmiškai sunkiau. Jie jaučia labai didelį spaudimą būti tobuli. Ir dar – jie turi labai daug pasirinkimų, yra pasimetę. Jei mes jaunystėje jautėme spaudimą dėl nepritekliaus, tai jie – dėl pertekliaus. Jiems net svajoti sunku, atrodo, viskas taip lengvai prieinama. Iki pirmo rimto nudegimo.

Matau, kaip mano dukros linksta mažiau vartoti, neigia banalius grožio standartus. Jaučiu, kad netrukus atsidursime erdvėje, kur daug kas bus nušluota nuo paviršiaus, ir prasidės kita epocha. Ir taip nutiks tikrai ne dėl pandemijos.

Panašu, kad Tau patinka gyventi šiuo laiku?

Labai. Man net abu karantinai buvo vietoje ir laiku.

Ar lengvai randi laiko sau?

Aš turiu pižamos dieną, kurią niekur neinu, nieko negaminu. Net iš lovos beveik neišlipu. Kartais tokią dieną net ir nieko neveikiu, tiesiog svajoju, medituoju. Stengiuosi išbūti ją be jokios apkrovos, o po paros vėl būnu ready to go.

Kartais tokią dieną non-stop žiūriu kokį įtraukiantį serialą. Tokiu būdu pailsiu emociškai, nes negyvenu savo gyvenimo ir neurotiškai neverdu savo problemose.

O štai knygų skaitymo etapas – naujas. Visą gyvenimą labai daug skaičiau. Dabar knygą, jei nekabina, padedu į šoną. Štai neseniai perskaičiau vis atidėliotą Simone de Beauvoir „Antroji lytis“. Labai sunki knyga, bet privaloma visiems tikriems feministams ir feministėms. O antroji knyga, kuri mane šiemet „surado“, yra Hanyos Yanagiharos „Mažas gyvenimas“.

Grįžau prie klasikos. Daug ką esu skaičiusi jaunystėje, bet dabar jau brandžiomis akimis noriu vėl perskaityti V. Woolf, H. Hesę, Stendalį, F. Dostojevskį, A. Čechovą ir kitus klasikus. Labai įdomi patirtis skaityti tai, ką skaitei ankstyvoje jaunystėje. Visiškai nenuvilia.

„Aš turiu pižamos dieną, kurią niekur neinu, nieko negaminu. Net iš lovos beveik neišlipu.“

Pokalbio pabaigai – ar yra klausimas, kurio Tau niekas neuždavė, bet į kurį norėtum atsakyti?

Turiu kelis puikius ir labai artimus draugus. Su jais pasikalbame visais, net pačiais intymiausiais klausimais. Taigi šiuo metu neužduoto klausimo neturiu. Bet gali būti, kad jis labai greitai atsiras, tik jau bus atsakytas kitame interviu.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji