Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Erika Umbrasaitė: „Nešvaistyk laiko tiems, kurie neranda laiko tau“

  • Tekstas Mieloji
  • Iliustracijos autorius Ričardas Jarmalavičius
  • Data 20 Bal 2021
Dalintis

Erika Umbrasaitė yra rašytoja, žurnalistė, daugiau kaip dešimtmetį gyvenanti Prancūzijos pietvakariuose. Ji yra parašiusi knygas „Vienos krūties istorija“, „Prancūzija mon amour“, „Paskolink man savo gyvenimą“, „Moteris katė ir jaunas mėnulis“, „Lūpdažio pamokslai“.

 

Kai buvau maža, didžiausią laimės pojūtį man sukeldavo…

Iškylos prie ežero su nakvyne miške ir ant laužo kepamu maistu, ilgi pokalbiai su mama prietemoje, pasitinkant mėlynąją valandą, kaip šią akimirką tarp dienos ir sutemų vadina prancūzai. Mes specialiai nedegdavome šviesos, tyliai kalbėdamos stebėdavome, kaip diena pamažu pasiduoda ir virsta naktimi, o kambarį užlieja jauki tamsa, tarsi paimdama mus į savo glėbį.

 

Ką šiandieninė aš galėtų pasakyti ar patarti sau dvidešimtmetei?

Nesijaudink dėl smulkmenų ir šypsokis šiandien, nes yra didelė tikimybė, jog rytoj gali būti ir daug blogiau. Nelauk laimės – ji ateis pati, nesivyk meilės – jei ji bėga, ji nėra tavo. Nešvaistyk laiko tiems, kurie neranda laiko tau: nei darbe, nei draugystėje, nei meilėje. Taupyk, bet nesakyk, jog taupai juodai dienai, nes taip dar prisišauksi tą juodą dieną. Geriau sakyk, kad kaupi pinigus kokiam nors smagiam gyvenimo projektui. Jei pasiseks – turėsi pinigų jam įgyvendinti, o jei nenuskils ir visgi prispaus ta juoda diena bei sunkumai, turėsi pinigų su jais kovoti. Verk, bet trumpai, o džiaukis iš visos širdies ir dalinkis tuo džiaugsmu su kitais, nebijok pavydo: tai pavyduolių problema, ne tavo. Tu esi pakankamai graži ir protinga. Be to, visuomet bus už tave gražesnių, protingesnių, turtingesnių, smagesnių ir t. t. Taigi nesistenk būti „-iausia“, tiesiog būk savimi ir džiaukis savimi, tobulink save visapusiškai, bet netapk perfekcioniste – tai vargina ir neturi prasmės.

 

Koks yra esminis skirtumas tarp moterų ir vyrų?

Ūsai ir barzdos :). O jei rimtai… Pastebėjau, kad mes, moterys, galime vienu metu daryti devynis darbus, tarsi būtumėm indiškos dievybės, turinčios galybę rankų ir daugybę stalčiukų smegenyse. O vyrai mėgsta koncentruotis į vieną darbą ir nesugeba kariauti penkiuose gyvenimo ar buities frontuose vienu metu. Mes gelbėjame pasaulį pastebėdamos smulkmenas, o jie – matydami visumą. Ir tie mūsų skirtumai yra dviguba jėga, jei sėkmingai juos sujungiame būdami pora.

 

Moteriškos draugystės yra nuostabios, nes…

Šiaip labai atsargiai vertinu moteriškas draugystes: neretai jose daug pavydo ir konkurencijos, kaukių ir emocijų audrų. Bet jei pasiseka, gera tikra draugė tampa artima lyg šeimos narys, kuriuo gali pasikliauti ir džiaugsme, ir varge. Man labai pasisekė: esu apsupta nedidelio būrio tikrų draugių.

 

Kokias asociacijas kelia kreipinys „mieloji“?

Pirmiausia svarbu, ar kreipiamasi nuoširdžiai. Jei taip, tai nejaučiu alergijos šiam žodžiui; jis man net labai patinka, pati dažnai jį vartoju. Nesutinku, kad tai – globėjiškas patriarchalinis žodis. Man jis jaukus ir šiltas. Patinka, kai į mane taip kreipiasi draugės, vyras, vyresnės kartos žmonės, nesvarbu, kokios lyties. Man šis žodis netgi gana intymus, rodantis, kad tarp dviejų taip vienas į kitą besikreipiančių žmonių tvyro tikra simpatija ar gili draugystė, šilti santykiai ir gražūs jausmai.

 

Kaip dažnai pasijuntu balta varna ir kaip su šiuo patyrimu „sutariu“?

Niekada nenorėjau, o gal ir net nemokėjau būti kaip visi, rengtis kaip visi, žavėtis tuo, kuo žavisi visi, taigi, manau, visuomet buvau truputį balta varna. Pavyzdžiui, klasėje buvau kone vienintelė išsiskyrusių tėvų vaikas, turėjau kreivus dantis ir paauglystėje, kai visi lakstė į šokius, aš skaitydavau poeziją, bet gal dėl auklėjimu įskiepyto pasitikėjimo savimi nesijaučiau blogai. Be to, manyje mama skiepijo toleranciją, ragino pirmiausia ne smerkti, o suprasti. Ir pati užaugau labai tolerantiška, pritariu žmonių norui gyventi taip, kaip jie nori: normaliai, paprastai ar pagal baltų varnų kodeksus. Manau, jog ta giluminė tolerancija ir iš vaikystės atsineštas pasitikėjimas savimi man padeda puikiai jaustis daugelyje situacijų, sutarti ir su baltomis, ir su juodomis varnomis. Nemėgstu auklėti kitų ir pati būti auklėjama, todėl manau, kad kiekvienas mes turime teisę būti kokios tik norime spalvos varna, nors ir rožine. O jei kam nors nepatinka mano gyvenimas, tai… tiesiog tegul manęs nepastebi. Skamba arogantiškai, bet man tokia filosofija padeda.

 

Gyventi pagal save man labiausiai padeda…

Žinojimas, koks gyvenimas trumpas ir trapus, todėl mes neturime laiko veidmainiauti nei prieš kitus, nei juo labiau prieš save pačius.

 

Kas yra gyvenimo pilnatvė?

Meilė ir laisvė. Meilė sau, kitiems, pasauliui, gyvenimui, gamtai, menui… Gyvenimo pilnatvę pasiekiame tada, kai išmokstame iš tiesų mylėti save tikrąjį, o tada jau išspinduliuojame ir meilę į išorinį pasaulį, mylime ir kitus žmones, besisukančius mūsų orbitoje. Bet mylėti save nėra paprasta, tai ne tik dovanėlės sau ir komplimentai prieš veidrodį, toli gražu. Tikra meilė sau yra tuomet, kai mylime ne tik savo geriausią versiją, bet ir tą pačią „lūzeriškiausią“, tuomet kai būname patys pažeidžiamiausi, kai labiausiai nesiseka, kai pasiekiame vienokį ar kitokį gyvenimo dugno etapą, kai aplink vien kliūčių ir nesėkmių ruožai. Lygiai taip pat reikia mylėti ir šalia esančiuosius: tolerantiška, supratinga, nesmerkiančia, nedusinančia meile. Laisvė – tai galimybė rinktis, išdrįsti, būti savimi, leisti sau nuo nieko nepriklausyti nei morališkai, nei emociškai, nei finansiškai, nei fiziškai. Nes mūsų gyvenimas yra mūsų pasirinkimų, teisingų ar klaidingų, išklotinė, mūsų baimės – tai plytos mūsų vidiniame kalėjime, kuriame ir pasmerkiame save gyventi. Ir svarbu nepamiršti: esami laisvi tiek, kiek išdrįstame suteikti sau laisvės, ypač vidinės.

 

Man tvarūs santykiai yra…

Pagrįsti tolerancija, pagarba ir tikra, gilia meile, kai mylima ne tik už nuopelnus, grožį ar geras savybes, bet kai mylimi ir kito žmogaus trūkumai. Kai porą sieja tikra partnerystė ir vienas kitam partneriai suteikia laisvę būti savimi. Kai nesilyginama, kuris daugiau padarė vardan kito ar bendram labui, nes abu suvokia irkluojantys vieną valtį, todėl nesiginčija dėl smulkmenų, dažnai trukdančių sėkmingai plaukti gyvenimo upe. Ir kai abu žino, jog meilė ir santykiai – tai nuolatinis, abipusis ir kartais net katorgiškai sunkus darbas, o ne tik drugeliai paširdžiuose.

 

Labiausiai savimi didžiavausi, kai pagaliau…

Išmokau savęs nebelyginti su kitais, būti sau pakankama, išsipildžiusia, nesivyti laimės, o tiesiog išgyventi jos akimirkas tuo banaliuoju čia ir dabar būdu.

 

Mano šių dienų mantra ar tiesiog labai patinkanti, taikli frazė:

Gyvenimas nėra nei lengvas, nei nuspėjamas, bet gražus ir įdomus, todėl tiesiog išmokime mylėti visus jo veidus.

 

Labiausiai mane suvirpinusi knyga, kurią neseniai skaičiau, yra…

Pierre Lemaitre „Iki pasimatymo ten aukštai“.

Dalintis
  • Tekstas Mieloji