Seniai norėjau pakalbinti Gabiją Jaraminaitę, vieną geriausių, mano nuomone, jos kartos aktorių, intelektualę, be galo įdomią asmenybę. Viena esminių mūsų pokalbio frazių buvo „būti čia ir dabar“, o tam, pasak Gabijos, reikia nemažai pastangų: „Kasdien ir po kelis kartus sau primenu būti čia ir dabar. Nuo ryto sau primenu. Ir tik sau tai primindama sugebu užfiksuoti momentus.“

Teatro ir kino menas man atrodo nepavaldus laikui. Vis dėlto, Gabija, kuo dabar gyvena talentingoji aktorė: praeitimi, ateitimi ar čia ir dabar?

Man patinka šis klausimas, nes dabar aš esu būtent šiame procese – buvimo čia ir dabar. Mano mantra yra: „Esu šitame momente. Esu čia ir dabar.“ Dabar ji tapo pagrindine gyvenimo mantra.

Būti čia ir dabar mums kažkodėl yra labai sunku. O kaip Tau?

Kodėl mes apskritai vertiname: sunkiausias, lengviausias, gražiausias? Tai – ne siekis, tai –konkretūs veiksmai. Pavyzdžiui, skaitau daug psichologinių knygų tų autorių, kuriais žaviuosi. Norisi pasakyti paprasčiau, bet tai – sąmoningumo kelias. Mes tiesiog ieškome atsakymų į mums kylančius klausimus. Esmė ir yra tai. Esmė yra buvimas čia ir dabar. Sakoma, mūsų ego yra arba praeityje, arba ateityje, o siela – tik šitoje akimirkoje.

Dažnai pamąstydavau, ypač būdama jauna, kad kažko vis noriu, keliauju svajonėse, kurios nė nežinau, ar išsipildys arba net įsivaizduodavau blogus gyvenimo scenarijus, kurių išsipildymo, aišku, nenorėjau, bet jaudindavausi iš anksto. Vėliau suvokdavau, kad tomis akimirkomis, kol kažkur plazdendavau, nematydavau, kas vyksta aplinkui.

Išvada – yra tik ši akimirka, kurioje daug nuostabių dalykų. Aš nežinau, kur baigiuosi kaip asmenybė, o kur prasideda profesija. Suvokiau, kad ne tik gyvenime, bet ir vaidinant svarbiausia būti čia ir dabar. Ne vaidinti, o būti. Tai naujausi suvokti mano gyvenimo dalykai.

Kasdien ne vieną kartą sau primenu būti čia ir dabar. Nuo ryto primenu. Ir tik sau primindama sugebu užfiksuoti momentus.

Tai pastangų reikia?

Žinoma. Mūsų smegenis reikia išmokyti, kad jos sukurtų kitokias neuronų jungtis. Užtai ir reikia sau vis pakartoti. Tai procesas.

Pasakojai apie akimirkas, kai plazdenai savo mintyse, svajonėse, paskui ėmei sąmoningiau save stebėti. Kaip įvyko šis pokytis? Ar jis buvo nulemtas iš išorės, ar vidinės būtinybės?

Kas yra pokytis? Gamtoje nė sekundę niekas nebūna taip pat. O mes irgi esame gamta.

Kai susidaro sunkios gyvenimo situacijos, užpuola nesėkmės, pradedu savęs klausti, o kodėl man taip atsitiko? Svarbiausia šiame klausime – kaip aš turiu pakeisti savo požiūrį. Tos situacijos ir padeda kitaip į save pasižiūrėti ir pradėti ieškoti atsakymų savyje, o ne aplinkoje ar kituose. Visi karai vyksta mūsų viduje, o ne išorėje.

Ar Tau tinka pasakymas, kad jei susitarsi su savimi – susitarsi su bet kuo?

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad iš viso pasaulio aš labiausiai noriu susidraugauti su savimi. Jau išmokau sau pasakyti, kai man kas nors pavyksta, kad aš esu tikra šaunuolė. Neturiu to laukti iš kitų, pati galiu sau pasakyti. Pagirti savo charakterio savybes man buvo kažkas nauja, supratau, kad čia spraga. Bet būtent tokiu būdu, pasirodo, ir susidraugaujama su savimi. Manau, mes čia tam ir esame, kad išmoktume save priimti. Aš dar mokausi.

O labiausiai trukdė susidraugauti su savimi?

Savikritika.

Iš profesinės pusės?

Ne. Teatras – tai priedas prie pagrindinio mano gyvenimo. Ten persikelia tai, kas aš esu. Labai noriu, kad kritiko balsą pakeistų padrąsinantis, palaikantis, pagiriantis, įkvepiantis. O jei nepriimi savęs, tai galioja kiekvienai situacijai.

Man aktoriai visada atrodydavo žmonės su gana aukšta saviverte ir meile sau. Kas nulėmė Tavo kelio į aktorystę pasirinkimą?

Nuo septynerių jau buvau nusprendusi, kad būsiu aktorė. Mano seneliai – Aleksandras Kernagis ir Gražina Blynaitė-Kernagienė – buvo aktoriai. Ir mano dėdė Vytautas Kernagis – mes visi užaugome vienuose dideliuose namuose. Mano seneliams teatras buvo viskas. Jie buvo pirmieji Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriai ir vaidino jo pirmajame spektaklyje. Senelis taip pat buvo ir režisierius, ir pedagogas. Teatras mums atrodė kaip šeimos narys, o Teatro diena būdavo šventa šventė. Mano tėtis – pianistas, irgi nuolat ant scenos. Mama dainavo Valstybiniame televizijos ir radijo chore, ir ją nuolat matydavau ant scenos.

Teatras buvo taip įaugęs man į kraują, kad net nežinojau, jog yra kitų profesijų. Man kitos profesijos atrodė labai romantiškos. Pavyzdžiui, praeidavau Žemės ūkio ministeriją, pro langus matydavau stalus ir įsivaizduodavau, kaip ten dirbantys žmonės kelia telefono ragelius, kalba, kaip barška spausdinimo mašinėlės. Tai atrodė itin romantiška.

Buvau labai aktyvus vaikas. Nė viena „eglutė“ nepraeidavo be manęs, jei reikėdavo paskaityti eilėraštį, drąsiai lipdavau ant scenos. Mokykloje dalyvaudavau skaitovų konkursuose. Kai M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi groti pianinu (taip buvo nuspręsta už mane, nes tėtis Povilas Jaraminas – garsus pianistas), būdama kokių 10–11 metų, draugės pakviesta pradėjau lankyti lėlių teatro būrelį Profsąjungų rūmuose. Jam vadovavo aktoriai Saulius Bareikis ir jo žmona Danutė Kuodytė. Man ten buvo taip gera! Ten suradau, kur padėti savo per kraštus lipančią energiją.

Prisimenu kūrybinė sąjunga (teatro, kinematografininkų, rašytojų, dailininkų) savo nariams rengdavo niekur nerodytų kino filmų peržiūras. Tuos vakarus vesdavo Izolda Keidošiūtė. Mane ten dar vaiką nusivesdavo močiutė. Manau, ten ir kilo meilė kinui.

Tu man labiau ir esi kino aktorė…

Turbūt todėl, kad per kiną tampi labiau matomas. Mano karjera sėkmingiau susiklostė kine, nors pastaruosius dešimt metų daug vaidinau komerciniuose teatruose, tik nesu vaidinusi valstybiniuose.

Man vaidyba – tai pašnekesys su žiūrovu. Nors teatro ir kino specifika yra skirtinga, bet man esminis principas atrodo tas pats – pasakoti istoriją ir būti gyvam. Nėra taip, kad aš vaidinu savo istoriją, kad vaidinu save. Bet visos istorijos ir emocijos yra tikros ir kažkada išgyventos mūsų pačių. Juk emocijas visi patiriame tas pačias, tik situacijos būna skirtingos.

Mane kažkada užbūrė Tavo vaidmuo Kristinos Buožytės „Kolekcionierėje“. Kiek Tavęs ten?

Tai istorija apie moterį, kuri prarado emocijas. Man buvo labai sunku rasti to vaidmens raktą. Tačiau Visata atsakė į mano klausimą. Per „Discovery“ kanalą pamačiau laidos fragmentą apie žmogų, kurį partrenkė mašina ir pažeidė smegenų dalį, valdančią emocijas. Verkdama žmona pasakojo, kaip vyras tapo visai kitu žmogumi ir ji nebegali suprasti, ar jis liūdi, ar pyksta, ar myli… Bet kai pakalbino jį, pamačiau, kad jis normalus žmogus. Ir suvokiau, kad mano personažas yra normalus žmogus, ne robotas. Aš pasakojau istoriją moters, kuri ieškojo artumo ir pačios savęs, pamestos kažkur gyvenime.

Ar turėjai kada nors abejonių dėl pasirinkto kelio?

Dėl noro būti aktore abejonių niekada nebuvo. Bet dažnai labai trūkdavo pasitikėjimo savimi, ypač jaunai, kad ir kiek aplinkiniai tvirtino, jog esu talentinga. Beje, šis žodis man ir dabar kelia abejonę, negaliu apibrėžti, kas yra tas talentas. Užtruko, kol po truputėlį pradėjau tikėti savimi.

Baigus Konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija), man nesisekė taip, kaip kai kuriems mano bendramoksliams. Bet vėliau suvokiau, kad aš neturiu niekur skubėti. Ir tikrai viskas bus gerai, bet reikiamu laiku.

Vieną dieną atėjo mintis: „Gal aš jau ir išdrįsčiau… Jei tik kas man pasiūlytų ką nors TOKIO suvaidinti… Gal jau ir galėčiau, ir turėčiau ką papasakoti.“ Tada man Kristina pasiūlė pagrindinį vaidmenį „Kolekcionierėje“. Visai atsitiktinai, net nepažinodama manęs.

Kas Tau dabar suteikia supratimą, kad pavyko? Kolegų ar žiūrovų pripažinimas, Tavo pačios jausmas?

Svarbiausia – geras jausmas. Vidinio komforto pojūtis, kuris reiškia, kad judu teisinga kryptimi. Po filmo „Kolekcionierė“, kuris buvo Kristinos diplominis darbas, maniau, kad net jei jį pamatys tik keli komisijos žmonės, man vis tiek tai bus labai reikšmingas karjeros virsmas.

Labai aiškiai prisimenu momentą, kai sutikau pažįstamą iš kino industrijos ir ji papasakojo, kad matė tą filmą, pradėjo mane girti. Supratau, kad tą filmą pamatė ne tik tie trys Kristinos dėstytojai. Tada atrodė, kad daugiau nieko gyvenime man nereikia: aš jau turėjau būrelį žmonių, dėl kurių suvaidinau.

Kaip Tu priimi savo metus, savo amžių?

Visuomenei mano metai atrodo didelis skaičius. Bet aš labai gerai jaučiuosi. Negaliu pasakyti, kad vienareikšmiškai savimi pasitikiu: kai kur taip, kai kur ne.

Kartais pagalvoju, kaip mano gyvenimas būtų susiklostęs, jei aš būčiau buvusi labai atsipalaidavusi, labai pasitikinti savimi nuo pat paauglystės. Jei iškart po akademijos būčiau gebėjusi drąsiai išreikšti save. Bet negaliu pasakyti, ar šiandien būčiau laimingesnė. Man mano gyvenimo pamokos yra ypač brangios.

Ką mėgsti kitu nuo teatro ir kino laiku?

Labai mėgstu gamtą, lauke vedžioti šunį, susitikti su draugais, būti su artimaisiais, garsinti filmus, vaidinti „Dviračio žiniose“, vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis. Mėgstu praktikuoti jogą. Nevalgau to, kas man netinka. Stengiuosi gyventi sąmoningai. Esu bandžiusi šešis mėnesius nevalgyti saldumynų. Po to labai susitvarkė skonio receptoriai, todėl dabar natūraliai jaučiu, kas man tinka, o kas – ne.

Pastaruoju metu skaitau saviugdos knygas. Labai mėgstu Gay Hendricks. Paskutinė mano skaityta labai stipri knyga – „Sąmoninga sėkmė“.

O kokio klausimo Tau niekas neuždavė, bet norėtum į jį atsakyti?

Jei norėčiau kokia tema pašnekėti, tai pašnekėčiau su draugais ir be klausimo. Prisiminiau dar vieną temą – per vieną seminarą išgirdau, kad sėkmingi būname tuomet, kai atsakome sau, kaip mes tarnaujame žmonėms. Man atrodė, kad svarbu daryti, kas man patinka, ir tai yra sėkmė. Todėl tas klausimas net suerzino mane, bet išprovokavo domėjimąsi. Tada pastebėjau, kad beveik visi saviugdos treneriai tai akcentuoja. Susimąsčiau, kokia yra mano tarnystė kitiems? Aš vaidinu, ir man tai patinka. Bet juk tai patinka ir kitiems… Gal taip aš ir galiu tarnauti kitiems? Įkvėpti žmones, padėti jiems rasti atsakymus į rūpinus klausimus ir pamatyti grožį.

Mieloji x Birutė | Pokyčiai iš meilės

Perskaitėte interviu iš „Mielosios“ ir mineralinio vandens „Birutė“ straipsnių ciklo „Pokyčiai iš meilės“. Šis jungtinis projektas gimė iš pojūčio, kad mums pakeliui, iš moteriškos bendrystės ir tikslo gyventi sąmoningiau ir laimingiau. Kalbinsime tikras, įkvepiančias moteris, kurios pasakos, kaip mokėsi priimti pokyčius vardan savo laimės, kaip formavo pozityvius įpročius, kaip klupo, bet stojosi, nes tikėjo, kad rytoj bus šviesiau.

Dėkojame „Birutei“, kad mato prasmę apie tai kalbėti ir dalintis moterų istorijomis.

Laukite tęsinio.