Viena žymiausių Lietuvos manekenių Giedrė Dukauskaitė sako, kad karantinas ją privertė permąstyti ne tik savo darbą, bet ir gyvenimo būdą ir priimti daug pokyčių sukėlusius sprendimus. Tiesa, vienas dalykas nepakito – siekis plačiai skleisti žinią apie atsakingą vartojimą.

Su Giedre kalbamės metų pradžioje, kai koronavirusu sergančių žmonių statistika vis dar aukšta, o mūsų šalyje – griežtas karantinas. Prie mūsų pokalbio per programėlę „FaceTime“ ji prisijungia iš Niujorko. Dėvi kaukę. Sako, jog laikantis griežtų saugumo protokolų Niujorke įmanoma ir dirbti. Tik tiek darbas, tiek laisvalaikis jau yra visai kitokie, nei prieš pasaulį užklumpant visų mūsų gyvenimus pakeitusiai pandemijai. Geriausių pasaulio modelių penkiasdešimtuke esanti G. Dukauskaitė buvo pripratusi prie nuolatinių kelionių, mados savaičių šurmulio ir ją besivaikančių gatvės mados fotografų. Sulėtinus daugiau nei dešimtmetį besitęsiantį intensyvų gyvenimo tempą tapo daug aiškiau, kaip ji norėtų gyventi toliau.

Kokią vietą šiuo metu vadini namais? Ar tai – Niujorkas?

Prieš uždarant sienas gyvenau Paryžiuje, tada persikrausčiau į Lietuvą, Vilnių, bet ten beveik niekada nebūdavau – dirbau, keliavau po madų savaites. Praėjusių metų vasarį vyko mados savaitė, ir tuo pačiu metu buvo pradėta kalbėti apie sklindantį naują virusą. Prisimenu, kaip svarstėme, ar tai tikra, ar ateis iki Europos, ar ir mes galime būti užsikrėtę. Nieko tikslaus nežinojome. Kovo 16-tąją Lietuva paskelbė, kad uždaro sienas ir nebebus galima čia grįžti. Dar turėjau suplanuotą darbą, bet nusprendžiau jį atšaukti ir skristi į Lietuvą. Per visą pirmąjį karantiną buvau Lietuvoje. Taigi galima sakyti, kad čia ir gyvenu. Šiuo metu esu Niujorke, nes reikia dirbti.

G. Dukauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Esi kilusi iš mažo Raseinių rajono Slabados kaimelio. Jo pavadinimą panaudojai ir kartu su lietuviško prekių ženklo „The Knotty Ones“ komanda kurto megztinio modeliui. Papasakok, kuo ypatinga ši vieta.

Tą modelį kūrėme kartu su mano geriausia drauge Vaida Stankute. Ji – psichologė, bet anksčiau dirbo modeliu, taip ir susipažinome. Kai Vaida man papasakojo apie „The Knotty Ones“ ir jų idėją, pagalvojau: „Wow, nuostabu!“ Šis ženklas mane taip sužavėjo, kad nutariau padėti paskleisti apie juos žinią. Sugalvojome, kad kartu su Vaida sukursime mezginio dizainą, o dalį savo uždarbio skirsime Vilniaus moterų namams. Toks labdaringas projektas.

Megztinį pirmiausiai norėjome pavadinti „Nida“, bet „The Knotty Ones“ tokį modelį jau turėjo, taigi kilo idėja jam suteikti Slabados vardą. Tai kaimelis prie Raseinių, kuriame gyvenau iki aštuoniolikos metų. Ten dar gyvena mano močiutė. Tipiškas Lietuvos kaimelis su kokiais 300 žmonių. Tai vieta, kur visi vieni kitus pažįsta, o eidama gatve su visais sveikiniesi, nes jie žino, kieno esi dukra, kuriame name gyveni, kas tavo seneliai ir tėvai. Ten tvyro saugumo jausmas. Prisimenu, kaip vaikystėje su mama ėjome gatve Raseiniuose ir aš pradėjau visiems praeiviams sakyti „laba diena“. Mama turėjo paaiškinti, kad taip vyksta tik kaime, nes mes tuos žmones pažįstame, o čia, mieste, niekas nesisveikina su visais iš eilės (juokiasi). Būdama vaikas to nesuvokiau, tuomet galvojau: „Kaip liūdna, kokie liūdni žmonės gyvena Raseiniuose“ (juokiasi).

Koks didelis kontrastas vietai, kurioje esi šiuo metu, ar ne? Ar galėtum save įsivaizduoti vėl gyvenančią kaime?

Nesakau „ne“ atsiskyrėliškam kaimo gyvenimui. Esu dėkinga likimui, kad man teko būti tokiose skirtingose aplinkose. Niujorkas pilnas patirčių ir naujų galimybių, o kaime jauti vidinę ramybę. Kai gali savo laiką leisti abiejose vietose, atsiranda sveika pusiausvyra. Kita vertus, esu toks žmogus, kuris bet kur galėtų laimingai gyventi.

 Kaip Niujorką pakeitė pandemija?

Į Niujorką atsikrausčiau dėl to, kad čia buvo žymiai mažiau apribojimų nei Lietuvoje. Visą rudenį gyvenau gimtinėje, bet nuolat skraidžiau į Paryžių. Ten buvo daug darbo, bet gyvenimas suvaržytas. Viskas vyko taip: atsikeli ryte tamsoje, sėdi į taksi, vyksti į studiją, pradirbi visą dieną, tamsoje grįžti namo, ir tada belieka užsisakyti maisto arba vienai sėdėti viešbutyje. Buvo labai liūdna, ir tai vyko diena iš dienos. Pradėjau svarstyti nuvykti į Ameriką, pažiūrėti, kokia ten situacija. Nuvykau gruodį. Tiesiog ilsėjausi, automobiliu keliavau po skirtingas valstijas – Arizoną, Jutą. Per tą laiką supratau, kad gyvenimas čia daug laisvesnis: žmonės dėvi kaukes, valosi rankas, laikosi atstumo, bet galima išsinuomoti automobilį, važiuoti į gamtą, keliauti po valstijas lėktuvais. Man kilo mintis pasilikti ir pagyventi Niujorke, kol pagerės situacija Europoje.

G. Dukauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ar Niujorke turi vadinamąjį socialinį burbulą: draugų, artimųjų?

Ilgus metus čia gyvenau, taigi turiu daug draugų, bet vis dar jaučiu baimę eiti su kuo nors susitikti. Kartais pasimatau su draugais, bet tik tada, kai situacija yra saugi. Iš esmės sėdime lauke ant suolelio ir per atstumą geriame kavą. Mane kasryt darbe testuoja, ir, jei būtų gautas teigiamas atsakymas, man tiesiog neleistų dirbti. Nenoriu prisižaisti. Tai laikas, kurį norisi panaudoti ir būti produktyviai, taigi nedaug kur išeinu.

Kita vertus, mano darbas yra toks, kad esu įpratusi visada būti viena, keliauti viena. Taigi išsiugdžiau įprotį skambinti draugams, kalbėti per „Facetime“, tekstinti (susirašinėti žinutėmis – aut. past.). Taigi, galima sakyti, mano bendravimo įpročių pandemija beveik nepakeitė, nes niekada nebūnu ten, kur mano draugai ir šeima, ir ryšį visada palaikau telefonu.

Kas Tau padeda atsipalaiduoti po ilgos darbo dienos, gal turi kokių nors ritualų?

Jei turiu užtektinai energijos, sportuoju, bet dažniausiai vienintelis ritualas yra dušas (juokiasi). Taip pat įprastinė grožio rutina. Stabilumo suteikia tokie maži kasdieniai darbai kaip dantų valymas siūlu, drabužių skalbimas. Tai padeda palaikyti psichologinę pusiausvyrą.

Anksčiau nuolat keliaudavai, dabar gyveni kur kas sėsliau. Ar buvo sunku prisitaikyti prie pasikeitusio ritmo?

Gal iš pradžių, prasidėjus pirmajam karantinui. Buvo keista, nes toks gyvenimo būdas absoliučiai priešingas tam, prie kurio buvau pripratusi. Bet man to pasikeitimo reikėjo. Manau, kad reikėjo visiems. Norėjau pasveikti nuo visų jetlagų (liet. laiko juostų pasikeitimo sindromas), nuo beprotiškai greito gyvenimo ritmo, nebejausti nuolatinio nerimo dėl to, ką reikia padaryti, kur nuvykti ir pan. Kai taip gyveni, nebelieka laiko reflektuoti. Vyksta tiek daug paviršutiniškų dalykų, kad nebeturi kada pasinerti giliau, sau užduoti esminių klausimų. Tiesiog vienas dalykas tave veda prie kito, šis – prie trečio ir t. t. Eini net nesusimąstydamas, ar tau tikrai to reikia.

Sėslesnis gyvenimo būdas man davė daug laiko apsvarstyti, ką aš iš tikrųjų noriu daryti. Mano darbas iš esmės yra ir gyvenimo būdas. Jis atima visą mano laiką, apima visą mano esybę, bet nėra pats svarbiausias dalykas. Dabar jau suprantu, kad gyvenimas nėra vien darbas. Galima dirbti mažiau, bet protingiau ir leisti sau daugiau gyventi paprastai – kad ir ryte ramiai išgerti kavą.

Su manekene Edita Vilkevičiūte. Asmeninio archyvo nuotr.

Kiek laiko sau neleidai tiesiog paprastai gyventi?

Per ilgai. Nuo tada, kai būdama devyniolikos išvykau gyventi į Niujorką ir perėmiau šio miesto mentalitetą. Čia žmonės ryte atsikelia ne gyventi, bet eiti į darbą. Reikia eiti, reikia stengtis, reikia kilti į viršų. Tai didžiųjų korporacijų šūkis – net jei jie turi milijardus, vis tiek nori nuolat matyti skaičių kilimą. Tai yra crazy (liet. beprotiška). Aš tai vadinu Niujorko mentalitetu, nes Europoje žmonės dirba tam, kad susimokėtų už savo gyvenimą, o čia dirbi, kad dirbtum, kad turėtum daugiau nei kiti, kad kiekvieną mėnesį kiltų tavo skaičiai. Manau, kad aš ilgą laiką jaučiau šitą skaičių kilimo stresą. Nebuvo laiko gyventi, nes reikėjo didinti skaičius.

Tai susiję ir su didele sėkme, kurios sulaukei, tiesa? Tavo karjera tikrai nėra eilinė.

Manau, kad taip. Ji man suteikė tam tikro… angliškai tai pavadinčiau edge (liet. pranašumas). Iš kitų mane išskiria alkis, būsena, kai esu visuomet pasiruošusi padaryti whatever it takes (liet. tai, ką reikia).

„Norėjau pasveikti nuo visų jetlagų, nuo beprotiškai greito gyvenimo ritmo, nebejausti nuolatinio nerimo dėl to, ką reikia padaryti, kur nuvykti ir pan. Kai taip gyveni, nebelieka laiko reflektuoti.“

Užsiminei apie pasikeitusias savo darbo sąlygas. Papasakok plačiau, kaip per pandemijos laikotarpį pasikeitė mados industrija. Kaip ji prisitaikė prie naujų aplinkybių ir suvaržymų?

Galiu palyginti Paryžių, kuriame dirbau rudenį, ir Niujorką, kuriame esu dabar. Paryžius, manau, buvo vienas pirmųjų miestų, kuris labai greitai „pagavo kampą“ ir prisiderino. Kai kurie klientai prašydavo, kad atlikčiau testą prieš atvykdama, kiti patys turėdavo medikų fotografavimo aikštelėje. Taigi ryte atvyksti, tau atlieka testą, 10 minučių palauki atsakymo ir eini darytis makiažo. Visas maistas atskirai supakuotas, vanduo buteliukuose, kavą užsako individualiai. Visi fotosesijoje dalyvaujantys žmonės dėvi kaukes ir jų nenusiima visą dieną. Svarbiausia – jiems nuolat atliekami testai. Jei atsakymas teigiamas, jie tiesiog neateina į darbą. Jei atsikelia su pakilusia temperatūra ar skaudama galva, važiuoja darytis testo ir į darbą ateina tik gavę neigiamą atsakymą. Tai suteikia saugumo jausmą, bet svarbiausia – įmanoma dirbti. Tai pasiekiama turint taisykles ir jų laikantis.

Niujorke – kiek kebliau, nes daug kas buvo uždaryta, bet nuo šių metų pradžios jaučiamas atsigavimas. Darbo daug, aš dirbu beveik kiekvieną dieną. Čia taip pat laikomasi tam tikrų protokolų. Kiekviena fotosesija turi mediką, atliekami testai, privaloma nuolat dėvėti kaukę, tikrinama kūno temperatūra. Gali jaustis saugiai, nes žinai, kad visi žmonės, dirbantys fotosesijoje, ryte buvo patikrinti ir visų atsakymai neigiami. Visi saugosi, niekas nenori užsikrėsti ir neturėti galimybės dirbti.

Ar jauti kolegų nerimą, nežinią dėl ateities?

Manau, kad tie žmonės, kurie dirba, jaučia mažiau nerimo. Aš dirbu, mano aplinkos žmonės taip pat dirba, taigi mums pasisekė, užsidirbame. Produktyviai leidžiant laiką nėra kada nerimauti ar per daug apie tai galvoti. Tie, kurie yra rizikos grupėje, tie, kurie negali dirbti, sėdi namuose – šie žmonės turbūt jaučia nerimą. Aš jaudinausi dėl savo šeimos ir draugų, jų sveikatos, bet jau praėjo metai ir niekas iš artimųjų neužsikrėtė, taigi tas nerimas kiek atslūgęs. Be to, jau atsirado skiepai, taigi manau, kad viskas eina geryn.

Kaip praėję metai pakeitė mados pasaulį?

Labiausiai pasikeitė madų savaitės. Dabar nebegalima daryti šou, nebegalima keliauti, taigi teks sugalvoti kūrybingų būdų pristatyti kolekcijas.

Fotosesijos beveik nepasikeitė. Nebent pasikeitė tai, kad žmonės yra priversti dirbti su vietiniais talentais, nebegali užsimanę jų atsiskraidinti iš Londono ar Los Andželo. Dėl šios priežasties susiformavo tam tikros nedidelės mados bendruomenės, dirbama grupėmis: plaukų stilistas, drabužių stilistas, makiažo meistras, fotografas skirtingus projektus įgyvendina kartu, taip ir saugiau.

G. Dukauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ar pati norėtum pamatyti kokių nors pokyčių šioje industrijoje?

Labiausiai norėčiau matyti vartojimo pokyčius. Reikėtų suprasti, kad kiekvienas turime galios – pirkdami tam tikrą prekę, palaikome ją parduodančią kompaniją ir suteikiame jai galimybę augti. Dėl to rinktis reikia apgalvotai ir mąstant apie ateitį.

O ko norėčiau iš gamintojų ir didelių įmonių? Norėčiau matyti jų gamybos procesų pokyčius. Jie galėtų būti labiau apgalvoti ir draugiški aplinkai.

Minėjai, kad šiuo metu esi labai užsiėmusi. Gal gali papasakoti, kokiuose įdomiuose projektuose dalyvauji?

Kaip šios profesijos atstovė, kiekvienąkart gavusi darbą jaučiuosi lyg laimėjusi loterijoje, nes suprantu, kad užsakovai galėtų pasirinkti bet kurią kitą, bet pasirenka mane. Tai didelė garbė, juk visos mergaitės yra gražios, tad kodėl pasirinko mane? (Juokiasi) Gera dirbti ir gera turėti tokią galimybę. Bendradarbiauju su daugybe garsių prekių ženklų: „Chanel“, „Hermes“… Tai nuostabios patirtys. Štai mados namų „Hermes“ fotosesijoje, kuri vyko septintame aukšte ant namo stogo, buvo atgabentas žirgas, kuris ten bėgiojo. Buvo crazy!

O gal vystai kokius nors asmeninius kūrybinius projektus?

Šiuo metu su leidykla „Dvi tylos“ rengiu fotografijos knygą apie mados savaitę. Tiksliau – mados mėnesį (juokiasi). Joje bus mano ir visą rugsėjį mados savaičių metu su manimi keliavusios fotografės nuotraukos. Tai mano širdžiai artimas projektas. Esu gan uždaras žmogus, bet knygoje stengiausi atskleisti šiek tiek daugiau vidinių dalykų. Labai tikiuosi, kad ji greitai pasirodys. Sudėtinga dirbti, viską derinti nuotoliniu būdu.

Yra ir kitų projektų, bet dar pradinėje fazėje, taigi negaliu nieko apie juos pasakoti.

Su bičiule Vaida Stankute. Asmeninio archyvo nuotr.

Žinau, kad Tau labai artimos ekologijos idėjos. Kada jomis susidomėjai?

Man patinka gyventi, patinka pats gyvenimas. Noriu turėti šeimą ir kad mano vaikai, anūkai galėtų keliauti, slidinėti, išsimaudyti vandenyne. Ekologija rūpintis reikia tiesiog dėl ateities. Mūsų seneliai, tėvai negyveno atsakingai, ir taip susidarė situacija, kurią turime dabar. Kadangi jau ilgai keliauju po pasaulį, matau, kaip jis pasikeitė. Pavyzdžiui, galiu palyginti Ibizą prieš 10 metų ir dabar. Dabar ten net nebegali įlipti į vandenį, nes yra per daug medūzų. Šių gyvių tiek prisiveisė, nes neužtenka juos ėdančių vėžlių. O vėžlių trūksta dėl to, kad jie mirtinai užspringsta plastikiniais buteliais ir maišeliais. Meksikoje prie viešbučių paplūdimiai gražūs ir sutvarkyti, bet jei paeini kur nors toliau, pamatai didžiulius šiukšlynus – baisu. Tai akivaizdi, prieš akis stovinti žmonijos gyvenimo pasekmė, kurios tiesiog negali ignoruoti.

Neseniai perskaičiau įdomią naujieną: išrasta plastiku mintanti bakterija. Užveisus didelius kiekius, ji galėtų sunaikinti daug planetą teršiančio plastiko. Tik nežinia, ar po to tai nepavirs į ką nors blogo (juokiasi). Manau, mokslininkai supranta, kad reikia spręsti taršos problemą, ir ieško, kaip tai padaryti.

Bet prie pasaulio tvarumo galime prisidėti kiekvienas iš mūsų. Ką darai Tu?

Aš stengiuosi naudoti natūralius produktus, kurie neteršia vandens: kalbu apie dantų pastą, šampūną, drabužių skalbiklius, grindų ploviklius. Tai darau tam, kad išplovus grindis ir vandenį išpylus į kanalizaciją, jis nesukeltų jūros gyvūnų mirties. Mūsų panaudoti chemikalai niekur nedingsta – jie teršia aplinką, nukeliauja į kurią nors upę, nuodija žuvis ir t. t. Taip pat dažnai nešioju dėvėtus drabužius – tikrai galima rasti kokybiškų, nebūtina nuolat pirkti naujų ir madingų.

Ar karantinas pakoregavo Tavo rengimosi įpročius?

Manau, kad dauguma žmonių rengiasi tam, kad pasirodytų prieš kitus. O dabar visi sėdi namuose, nebereikia prieš nieką pasirodyti, taigi pradėjo rengtis taip, kaip iš tiesų nori. Dėl to aš džiaugiuosi. Visą pastarąjį mėnesį vilkiu vienus džinsus, dvejus marškinėlius ir du megztinius. Tiesiog atsikeliu ryte ir apsirengiu, net negalvoju apie tai. Turiu didelį lagaminą su daugiau drabužių, bet jo net neatsidarau.

„Europoje žmonės dirba tam, kad susimokėtų už savo gyvenimą, o Niujorke dirbi, kad turėtum daugiau nei kiti, kad kiekvieną mėnesį kiltų tavo skaičiai. Manau, kad aš ilgą laiką jaučiau šitą skaičių kilimo stresą.“

 Kiek nedaug vis dėlto žmogui reikia…

Iš tikrųjų. Dabar vyrauja nauja logika: aha, šalta, neturiu žieminio palto, vadinasi, reikia nusipirkti. Bet nebėra to „oi, kokio prekių ženklo bus tas mano paltas, kaip čia jį suderinti su vienu ar kitu turimu daiktu“. Viskas daug paprasčiau. Rengiamės pagal tai, koks oras, ką planuojame veikti. Aišku, gal tai, kas buvo prieš karantiną, dar sugrįš. Galbūt po jo būsime pasiilgę puoštis, o gal kaip tik supratę, kaip gerai jaučiamės vilkėdami treningus. Bet kokiu atveju, manau, kad dauguma žmonių, prieš sugrįždami prie senų įpročių, bent jau pagalvos, ar tikrai nori tai daryti. Nes jau žinos, kad turi pasirinkimą.

Ko sau palinkėtumėte ateityje?

Norėčiau sau palinkėti drąsos išlikti savimi ir stiprybės išlaikyti pusiausvyrą. Kad per šį karantiną atsiradęs noras gilintis į kai kuriuos dalykus niekur nedingtų, o mano, kaip asmenybės, augimas tęstųsi.