Yra žmonių, kurie tiesiog traukia savo paslaptingumu. Tokia man yra aktorė Kristina Švenčionytė – gaivališka pirmapradė performanse, skaitanti poeziją geiša, maištaujanti Frida Kahlo. Moteris, turinti daug veidų, daug likimų. Taip ir norisi ją pažinti artimiau.

Kristina, man atrodo, kad turi daug moteriškų prigimčių. Ar sąmoningai pasineri į įvairių moterų gyvenimus? Kaip Tau pavyksta išlikti savimi?

Jei kalbame apie skirtingus personažus, tai – aktoriniai įgūdžiai. Tos moterys man artimos. Labai noriu surasti, kur joms skauda, kur jų aistra. Man atrodo, kad skausmas ir aistros yra labai susiję. Šis derinys yra tai, dėl ko tu degi, dėl ko naktį kartais nemiegi. Tiek Frida, tiek geišos ar tavo minėta pirmapradė archajiška moteris gali būti manyje – turbūt mumyse slepiasi labai daug moterų. Bet kalbėdama apie įvairialypius savo pavidalus ir energiją stengiuosi būti autentiška dabarties akimirką, kliautis intuicija, širdimi, nemeluoti pačiai sau. O kai būni atvira, kartais net ir geliamai, sau ir kitiems, savyje gali rasti labai daug skirtingos, galingos energijos.

Sauliaus Kreišmono nuotr.

Tai tikrai nėra senasis šablonas, kad moteris turi būti kekšė lovoje, šventuolė bažnyčioje, pirmūnė universitete, puiki šeimininkė virtuvėje. Moteris tikrai gali būti daugialypė, bet aš nemanau, kad ji išvis privalo būti kuo nors ir klausytis kieno nors įnorių, paliepimų. Ji yra tokia, kokia yra, ir tai jau labai daug. Nemanau, kad esu išskirtinė. Gal tiesiog metams bėgant jaučiu daugiau vidinės laisvės. Anksčiau tikrai buvau labiau susikausčiusi, bijojau savęs. Dabar mano gyvenime atsiranda daug nuostabių dalykų, žmonių, laisvės.

Kas Tau padeda laisvėti?

Manau, savęs priėmimas. Ir priimti svarbūs sprendimai.

Patirtis teatre po studijų suteikė daugiau stiprybės, pasitikėjimo. Šiuolaikinės skulptūros studijos Vilniaus dailės akademijoje mane dar labiau išlaisvina. Pradedu suprasti, kad galiu būti ne tik aktore-mediumu, bet ir pati kurti savo pasaulį, režisuoti meninį vyksmą. Pradedu tapyti, sukišu rankas į molį, susipažįstu su instaliacijos menu, trimačiu konstravimu, varžtais, plaktukais, gipsu – vadinkime, purvinesniais amatais. Man tai labai patinka. Pradedu laisvėti, nes nebebijau savo pasaulio. Paskutiniame performanse „Išvirkščias profilis“ yra mano pačios tekstų. Nebūčiau drįsusi kam nors jų parodyti, jei ne mano dėstytojas Deimantas Narkevičius, kuris labai padrąsino.

Vis dažniau išdrįstu prisiimti visą atsakomybę už tai, ką darau, o ne sakau: „Aš – tik aktorė; jei ką, sakykite režisieriui, sakykite scenografui.“ Kai prisiimi visą atsakomybę, tu iš tikrųjų pradedi kurti. Kiekvienas kūrinys yra tavo atspindys, tavo dalelė.

Mane išlaisvina ir sutikti nuostabūs žmonės, kurie skatina, palaiko. Jų anksčiau mano gyvenime tikrai tiek daug nebuvo.

„Man labai patinka pauzės, tai, kas lieka tarp eilučių. Ten viskas ir įvyksta, nuo vieno žodžio iki kito, nuo vieno veiksmo iki kito. Tada gali įvykti bet kas, ten – visa drama.“

Kas yra Tavo autoritetai?

Svarbiausias autoritetas man kasdien yra mama. Taip pat draugas, kuriuo žaviuosi, kurį stebiu. Pirmą kartą jį viešai miniu, bet jaučiu suradusi savo žmogų.

Antroji pusė yra labai svarbus dėmuo. Juk tu su tuo žmogumi daliniesi kiekviena diena, jūs vienas kitą įkvepiate arba ne, galbūt kankinate. Turėjau įvairių santykių: kai mane palaikė ir kai manęs nepalaikė. Ir kai buvau save įkalinusi.

Ar įsikalinimas neatsiliepė Tavo kūrybai?

Aš degu savo kūryba, į ją sudėta visa mano aistra. Net jei manęs niekas ir nepalaiko, negaliu tos ugnies užgesinti, kad ir kaip nemaloniai ji kaitintų kitam žmogui pasturgalį. Manau, kad turiu stiprybės, kuri saugo, kad tos ugnies niekas neužgesintų. Nesvarbu, ar ji degs kūrybinėje veikloje, ar namuose, šeimoje, santykiuose su mylimais žmonėmis. Ta ugnis gali turėti daug skirtingų formų, apimančių ne tik meninę veiklą.

Stebėdama Tavo kūrybą aš iš tikrųjų jaučiu labai daug ugnies. Ar ji negali Tavęs sudeginti?

Būna visko. Man labai reikia prisižiūrėti. Iš tikrųjų mėgstu varyti maksimaliai. Jei myliu – myliu nuoširdžiai, jei kuriu – kuriu nuoširdžiai. Ir vakaroju nuoširdžiai (juokiasi). Kurdama galiu parą neišlįsti iš studijos. Bet labai stengiuosi save disciplinuoti. Sau sakau, kad jau laikas pavalgyti ar pamiegoti.

Vis dėlto man tai svarbu, nes esu tikra, kad kiek atiduodi, tiek gauni. Nuostabi cirkuliacija.

Net ir sėdėdama priešais jaučiu Tavo energiją. Iš kur ji, kaip Tu jos įsikrauni?

Tikrai turiu daug energijos. Mano tėvai irgi labai energingi, veiklūs. Tai turbūt perduodama genetiškai. Bet, manau, svarbiausia, kad augau gamtoje, nelankiau darželio, leidau laiką su kaimo vaikais, jaučiausi laisva, jutau polėkį, buvau tetų ir močiučių apsupta, patyriau daug meilės. Dar – sveikas, tikras maistas, grynas oras.

Nors labai mėgstu bendrauti, man reikia ir vienatvės. Tai ir atsigavimas, ir pauzė. Per pauzes įvyksta svarbiausi dalykai.

Labai įdomus Tavo posūkis į kitą meno kryptį – skulptūrą. Kas tai nulėmė?

Skulptūros studijas baigė mano tėtis ir dėdė. Manau, kad genetika mane pasivijo (juokiasi). Po aktorystės studijų aš dirbau teatre, šiek tiek kine, dariau performansus. Tarp bakalauro ir magistro studijų turėjau šešerių metų pertrauką, bandžiau suvokti, kur noriu pasukti toliau. Suvokiau tada, kai pradėjau kurti daugiau performansų.

Mano dėstytojas D. Narkevičius man kartais primena nepersistengti, neperdegti, sako, kad nebūtina būti vaikščiojančiu teatru (juokiasi). Mat man reikia ir scenografiją, ir kostiumą sukurti, ir tekstą parašyti, ir pačiai dalyvauti. Bet iš tiesų mano performansus sudaro tik keli elementai, kurie veikia, kuriuos iki smulkmenų apgalvoju. Man svarbu aštrumas, gilumas, o ne kiekis. Mokausi selekcijos, švaros, mane dažnai žavi švarūs minimalistiniai kūriniai.

Man labai patinka studijuoti būtent dabar. Nebejaučiu, kad kažkam kažką reikia įrodyti. Studijuoju, nes jaučiu kaifą. Turiu studiją, kur galiu kurti. Dėstytojai labai palaiko, jaučiu daug meilės ir šilumos. Mano dėstytojas Henrikas B. Andersenas, kuris atvyksta iš Danijos, suvedė mane su viena puikia režisiere. Dabar atsirado galimybė kartu su ja porą mėnesių dirbti Kopenhagoje. Gera yra jausti, kad tave pastebi, pasitiki, jaučia pagarbą.

Manau, kad Tu pagarbą užsitarnavai savo darbais, veikla. Mane labai jaudina, žavi Tavo performansai. Jie labai atviri, net kontraversiški. Kaip viskas prasidėjo?

Performansus pradėjau rengti kartu su Benu Šarka. Buvo daug improvizacijos, spontaniškos kūrybos, rituališkumo ir kūrybinės magijos. „Vabaliukai ir musytės negalvoja apie mirtį“ – mūsų pirmasis bendras performansas Klaipėdoje. Benas mane padrąsino per jį padaryti ką nors netikėto, uždainuoti ar pradėti šokti, pasitikėti savimi ir pasiekti tam tikrą būseną. Po to pradėjau vis daugiau kurti viena, dažnai poetinius performansus.

„O kai būni atvira, kartais net ir geliamai, sau ir kitiems, savyje gali rasti labai daug skirtingos, galingos energijos.“

Vieno performanso, kurį atlikome su Nora Ray, metu mane pamatė Evaldas Jansas ir pakvietė dirbti kartu. Buvo labai baisu, nes jis pasakė, kad per pasirodymą man reikės iš venos paimti kraujo… Dabar toliau kuriu įvairius performansus, kartais kviečiu prisijungti ir kitus kolegas aktorius, šokėjus, muzikantus.

Viename performanse su E. Jansu Tu vaidini nuoga. Tavo nuogumas labai autentiškas. Matyti, kad priimi savo kūną, jį jauti. Ar Tau teko peržengti kokius nors barjerus?

Kūną aš suvokiu kaip tam tikrą mediumą, įrankį. Kai esu scenoje, jis nepriklauso tik man. Žinoma, kūnas yra mano ir man svarbu suprasti, kodėl tai darau.

Nuogumas man – šventas, gražus. Ir tik nuo energijos priklauso, kaip jis atrodo scenoje. Kartais gali padaryti taip, kad nuogumo net nebus matyti. Aš vaidinu režisierės Monikos Klimaitės režisuotame spektaklyje „Pykšt pokšt tratata“. Kurį laiką būname nuogi, bet tai labai stiprus spektaklis apie karą ir tas nuogumas nėra pirmaplanis.

O šiaip man patinka drąsūs dalykai, mėgstu pamaištauti. Nuo to kyla adrenalinas, ir aš jaučiuosi gerai.

Man teko matyti, kaip Tu skaitai poeziją. Daug nervų, išgyvenimų. Gal Tau poezija irgi yra tam tikras adrenalinas?

Man labai patinka pauzės, tai, kas lieka tarp eilučių. Ten viskas ir įvyksta, nuo vieno žodžio iki kito, nuo vieno veiksmo iki kito. Tada gali įvykti bet kas, ten – visa drama. Poezija man yra žanras, kuris gali turėti labai daug pauzių.

Desideria Mitzeac nuotr.

Man patinka Arthuras Rimbaudas, Nazimas Hikmetas – maištininkai. Ir filosofiškasis Alfonsas Nyka-Niliūnas, beje, mano giminaitis – jis visada imponavo. Norėčiau sukurti ką nors su jo poezija.

Kokios šaknys! Ar kada gilinaisi į savo genealogiją?

Mano senelis sudarė genealoginį medį. Pasirodo, turiu ir prancūziško, ir vokiško kraujo (Matilda von Ratenberg buvo mano proprosenelė), ir slavų, romų…

Labai myliu Lietuvą ir čia būnu daugiausiai, bet jaučiu, kad mūsų visų namai – pasaulis. Pusantrų metų praleidau tarp Vilniaus ir Barselonos, dabar mano gyvenime yra Londonas. Aš galiu jaustis gerai bet kurioje vietoje.

Ar yra klausimas, į kurį visada norėjai atsakyti, bet jo Tau niekas neuždavė?

Koks įdomus klausimas. Kažkodėl į galvą ateina mintys apie mano baimes. Tai labai intymu ir stipru. Baimės, traumos… Kai augau kaime ir buvau jau ūgtelėjusi, mama dirbo, studijavo Vilniuje, tad vis turėdavo išvažiuoti ir mane palikti. Giliai savyje iki šiol jaučiu, kad mane paliks. Todėl anksčiau dažnai palikdavau pirma, kad tik taip neatsitiktų man. Tačiau dabar jaučiuosi saugi. Šis supratimas atėjo save pažinus, suvokus, kad galiu būti netobula. Tiksliau – gebu priimti visas savo spalvas.

Kalbėdama apie baimes prisiminiau neseną istoriją. Praėjusią vasarą, plaukiant naktį iš Juodkrantės į Klaipėdą su draugais jų jachta, mariose prasidėjo baisi audra. Vienu momentu atrodė, kad jau tikrai atėjo pabaiga. Daugiau kaip dvi valandas matai tik juodą foną, nėra jokio kranto, jauti, kaip sukama jachta ir visur teka vanduo. Bet netikėtai sau pačiai aš buvau pakankamai rami. Po tokio įvykio žinai, kad nenori jo išgyventi pakartotinai, bet yra kažkoks mistiškas pasąmoninis momentas, kai pasiekus ribą viskas tampa žvėriškai tikra ir kažkuri tavo dalis nori grįžti į tą ribinę būseną ir būti „tarp“. Vieno žmogaus apokalipsėje.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!