Dabar dažnai kalbama apie autentiškumą kaip apie siektiną savybę, bet iš Olandijos į Lietuvą gyventi grįžusiai ir Juodupės miestelyje su šeima apsigyvenusiai Miglei Rijkhoek jo tikrai netrūksta. Ji tokia tikra ir paprasta, kad pokalbio metu pasijutau taip, lyg būčiau susitikusi su miela drauge. Prie to prisideda ir tarminė kalba (man ji ypač artima, nes, kaip ir Miglė, esu kilusi iš Aukštaitijos, tik, kitaip nei ji, visada savo tarmės šiek tiek gėdijausi), ir atvirumas bei nuoširdumas. Kartu su vyru, olandu Rogieriu, jie surėmė pečius ir Rokiškyje atidarė jaukią sendaikčių parduotuvę, į kurią plūsta žmonės iš visos Lietuvos. Prie populiarumo neabejotinai prisidėjo ir Miglės instagramo paskyra, kurioje jos gyvenimą, namų stiliaus patarimus ir idėjas stebi daugiau nei 22 000 žmonių. Kitas poros projektas bus namo statyba, mat grįžę į Lietuvą nusipirko vienkiemį Juodupėje. O kol kas gyvenimas sukasi aplink šeimą, verslą ir, žinoma, sendaikčius.

Migle, Jus pagauti buvo labai nelengva misija, esate visiškai panirusi į savo naujos parduotuvės reikalus. Ar sklandus buvo pasiruošimas atidarymui ir kaip praėjo pirmosios darbo savaitės?

Aš labai seniai svajojau apie parduotuvę, kurioje susijungtų sena ir nauja, kurioje būtų tiesiog jauku ir nesinorėtų iš jos išeiti. Kai su šeima grįžome gyventi į Lietuvą, ėmėme įgyvendinti tą svajonę. Sunkiausia buvo rasti patalpas, nes įsivaizdavau senovinio stiliaus vietą centre, kaip buvau mačiusi Švedijos blogerių kanaluose (juokiasi). Kai pagaliau išsirinkome, paaiškėjo, kad patalpoms reikės remonto, teko griauti sieną. Mes su vyru – optimistai, galvojome, kad pradėję rugsėjį jau po kelių savaičių atidarysime parduotuvę, bet remontas užtruko. Kitas iššūkis buvo viską gražiai sudėlioti, nes norėjau ne tiesiog daiktų lentynose, bet kad būtų gražu, sentimentalu, prasminga. Pavyzdžiui, parduotuvėje įkūriau močiutės kampą, taip pat stovi paserviruotas senas tetos stalas. Atsidarius nustebino, kiek daug žmonių atvažiavo iš kitų Lietuvos miestų. Pradžioje netgi vedžiau statistiką, iš kokių miestų atvažiuoja žmonės – ji labai įvairi. Glosto širdį, kad žmonės dėl mūsų, dėl mūsų parduotuvės atvyksta iš taip toli, kad jiems įdomūs seni, unikalūs daiktai. Nesitikėjome, kad klientams taip patiks mūsų parduotuvė, teko vyrą siųsti į Olandiją atvežti dar šmutkių (juokiasi).

Minėjote močiutės kampą. Kas tai?

Šio pavadinimo istorija tokia: mūsų parduotuvės pavadinimas „Rich Corner“ (angl. „Turtingas kampas“ – aut. past.) kilo iš mūsų šeimos pavardės Rijkhoek – toks yra jos vertimas iš olandų kalbos. Viskas susiję su šeima. Dar gyvenant Olandijoje, mirė mano senutė teta, kuri buvo lyg antra močiutė. Tuomet jau kirbėjo mintis apie parduotuvę, taigi paprašiau mamos palikti jos daiktus man, galvojau, kad grįžusi galbūt panaudosiu. Pradėję parduotuvės remontą, išardėme sienas ir atsivėrė laisvas kampas. Galvojant, kaip tą kampą užpildyti, kilo idėja paversti jį močiutės kampu – pastatyti ten seną indaują iš jos namų. Ant tos indaujos durelių vaikystėje supdavosi mano mama, ji pilna prisiminimų. Prie indaujos pastačiau seną kėdę, ant jos padėjau mezginį, pakabinau arbatžolių – jų galima rasti kiekvieno iš mūsų močiučių namuose. Taip sukūriau sentimentalų močiutės kampą. Viena klientė po apsilankymo pas mus parašė žinutę, kad, nors mamos ir močiutės nebeturi, šis kampas jai sukėlė labai šiltus jausmus, net sugraudino. Labai gera tai girdėti.

Kur ieškote ir kur randate daiktus, kuriuos vėliau parduodate kitiems?

Kadangi vyras – olandas, nuvykti į Olandiją ir ten ieškoti paprasčiausia parduotuvėse, turguose, per skelbimus. Taip pat turiu kelias sekėjas, kurios yra lyg nykštukės padėjėjos. Jos gyvena Švedijoje, Belgijoje ir domisi sendaikčiais, vis pasiūlo ką radusios man parduoti. Belieka pasakyti taip arba ne. Daiktai tik iš vienos šalies būtų kiek nuobodoki, todėl vežame juos ne vien iš Olandijos. Be to, tai, kas man patinka, nebūtinai patiks ir kitiems, norisi turėti skirtingų laikmečių, skirtingo dizaino daiktų. Dar gyvendama Olandijoje nuolat lankiausi sendaikčių turguose, ieškojau ir kaupiau daiktus savo parduotuvei. Dabar tų apsipirkimų labai pasiilgstu, man jie buvo didžiausias rojus! Turbūt turiu tam gyslelę, net vyras stebisi, kaip aš pajaučiu, kad daiktas senas. Akis jau įgudusi, netgi atskiriu, ar daiktas iš Prancūzijos, ar iš Vokietijos. Labai svajoju vasarą nuvykti, pavyzdžiui, į Švediją ar Norvegiją ir pasižvalgyti į šių šalių sendaikčius.

 O ką manote apie Lietuvos sendaikčių turgus, ar ten galima rasti ką nors vertingo?

Jei turiu reikalų kuriame nors Lietuvos mieste, būtinai aplankau ten esančius sendaikčių turgus, parduotuves. Kartais nusiperku kokią staltiesę ar žvakidę, bet taip nutinka retai. Turbūt esu išlepinta Olandijos pasiūlos. Vis dėlto pas mus sendaikčiai vežami iš kitų šalių, Lietuvoje neturime tokios kultūros. Pavyzdžiui, Olandijoje aš tiesiog nešdavau ir atiduodavau nereikalingus senus daiktus į specialias parduotuves, ten taip įprasta daryti. Nežinau, ar girdėjote, bet užsienyje veikia kompanijos, kurios valo ir tvarko mirusių žmonių namus, ir jei jų daiktų nereikia artimiesiems, tie parduodami kaip sendaikčiai. Taip atsiranda didelis senų daiktų perteklius ir jų įvairovė tokiose šalyse yra visai kitokia. Mums reikia dėti daug pastangų, ieškoti užsienyje, atsargiai transportuoti, kad nesudužtų – dėl to ir pardavimo kaina visai kitokia.

Kaip atsirado Jūsų meilė vintažui?

Su vintažu aš augau. Mano mama visada buvo senų daiktų gerbėja. Turiu sesę dvynę ir mėgstu juokauti, kad ji iš mamos paveldėjo polinkį į burtus, horoskopus, o aš – meilę vintažui. Mūsų namuose visada buvo senovinių daiktų: TV staliukas iš Onuškio dvaro, senas suolas, pastatytas prie valgomojo stalo, 5-ojo dešimtmečio madų knygos. Tai matydama, tarp jų būdama, visada mėgau senus daiktus su istorija. Net išvykusi gyventi į Londoną lankydavausi „car boot sale“ mugėse (ten žmonės nenaudojamus daiktus pardavinėja savo bagažinėse – aut. past.), puošdavau tuometinio nuomojamo būsto interjerą. Niekada šioje srityje nedirbau, tai buvo tiesiog pomėgis. Vėliau, kai persikraustėme į Olandiją ir remontavome savo būstą, į jį sutempiau daugybę sendaikčių (šypsosi). Tai apsimokėjo piniginiu atžvilgiu. Be to, senas daiktas man yra tiesiog daug mielesnis, jis gražiai atsiskleidžia interjere. Ir apskritai Olandijoje kiekviename name galima pamatyti senovinių daiktų, tai pastebiu ir savo perkamuose interjero žurnaluose. Gyvenimas Olandijoje dar labiau sustiprino mano susidomėjimą sendaikčiais. Man įdomu internete ieškoti informacijos apie tai, koks tai daiktas, kokia jo istorija, kiek jis vertas. Bet labai geras daiktas nebūtinai yra brangus, svarbiausia, kad jis būtų mielas širdžiai. Net ir paprastas medinukas bus vertingas, jei jis tau bus gražus ir derės prie namų interjero. Lietuvoje gal kiek labiau populiarūs antikvariniai, poniškidaiktai: krištolas, Viktorijos laikų detalės, bet man toks stilius nelabai patinka.

Ar yra tekę apsigauti, permokėti, nusipirkti klastotę?

Ne, nėra taip buvę. Bet net jei ir permokėčiau, džiaugčiausi, kad daiktą prikėliau antram gyvenimui. Jau geriau išgelbėti naudotą, bet dar puikiai veikiantį „Ikea“ daiktą, nei pirkti naują – tikrai neskatinu besaikio vartojimo.

O kaip nepamesti galvos ir neprisipirkti per daug sendaikčių?

Anksčiau, kai turėjau daugiau laiko, teikdavau dekoro konsultacijos ir dažnai sulaukdavau klausimo, kaip neapsikrauti. Man, pavyzdžiui, patinka labai įvairaus stiliaus daiktai, bet Olandijoje gyvenau šiek tiek industrinio stiliaus būste, tad ieškodavau būtent jam tinkamų akcentų. Jei pamatydavau gėlėtą vazą, kad ir kokia graži ji būtų, jei nederėdavo prie mano interjero, nepirkdavau. Reikia pasirinkti 3–4 pagrindines kambario spalvas, žinoti, koks tavo namų stilius, ir turėti viziją, kur perkamą daiktą padėsi. Taip namo neprisineši nederančių, nereikalingų daiktų.

Prisiminkime Jūsų emigracijos istoriją. Kodėl išvykote į Londoną ir kaip galiausiai atsiradote Olandijos Zaandamo mieste?

Iš viso svetur praleidau devynerius metus. Man gyvenant Londone, vieną kartą su drauge susiruošėme eiti į vieną restoraną-klubą ir pasakiau jai: „Šiandien aš susirasiu vyrą.“ (Juokiasi) Tuomet buvau vieniša, taip tiesiog užsiprogramavau. Ir iš tiesų tą vakarą sutikau savo vyrą. Jis – olandas, į Londoną atvykdavo tik į komandiruotes, ten negyveno. Tiesiog tą savaitgalį pasiliko, nes to paprašė jo vadovai, ir būtent tą vakarą nuėjo į tą patį restoraną kaip ir aš. Jis ieškojo antrosios pusės, jautėsi vienišas, ir aš tame dideliame mieste jaučiausi labai vieniša. Prieš tai mamai kartodavau, kad mano vyras tikrai nebus užsienietis. Atrodė, kad jis turi būti iš tos pačios šalies, kalbėti ta pačia kalba, suprasti tuos pačius juokus. Kai mamai pasakiau, kad sutikau fainą vyrą olandą, ji pradėjo juoktis: „Palauk, palauk, o ką tu prieš tai sakei?“ (Juokiasi) Labai greitai susikukavom, gimė sūnus Adamas. Visą tą laiką gyvenome Londone, bet vyrui tas miestas niekada nepatiko, jis ten išvažiavo ne dėl geresnio gyvenimo, ilgiau pasilikdavo tik dėl manęs. Kadangi turėjo butą šalia Amsterdamo, nusprendėme keltis į Olandiją. Dar Londone išėjau motinystės atostogų, o joms pasibaigus nebegrįžau į samdomą darbą. Olandijoje pradėjome patys įsirenginėti namus, o pagaliau viską pabaigę nusprendėme kraustytis gyventi į Lietuvą (šypsosi). Nors po visų remontų sakėme, kad viskas, dabar jau ilsėsimės, džiaugsimės namais, vaikais ir kokius 5 metus nieko neremontuosime, bet nutiko kitaip. Prieš metus, grįžus po atostogų Lietuvoje, vyras pradėjo kalbėti, kaip jam čia patiko. Jei ne jis, nebūčiau pasiryžus grįžti, nors ir labai myliu savo kraštą.

Sekiau Jus instagrame, ir man Jūsų šeimos gyvenimas svetur atrodė kone tobulas: jaukus, stilingas būstas, gražus miestas, vakarietiškas gyvenimo būdas. Ar nebuvo sunku visa tai palikti Olandijoje?

Ko labiausiai pasiilgstu, tai tos šalies architektūros, paganyti akis į gražius pastatus. Šiek tiek maisto, sendaikčių. Bet vyro šeima liko ten, taigi mes nesame taip atitrūkę nuo Olandijos, kaip, pavyzdžiui, nuo Londono, kur nebuvau jau daugiau nei dvejus metus. Olandijoje vargino žmonių skaičius: ši valstybė pagal plotą mažesnė už Lietuvą, o gyventojų – 18 milijonų. Pavyzdžiui, nuvažiavus prie jūros valandą tekdavo sukti ratus, kol rasdavome, kur pasistatyti mašiną – tiek daug būdavo atvažiavusiųjų ten pat. Taip pat neturėjome savo kiemo, tik mažytį balkoną, o dėl vaikų, jų daiktų ir vežimų buvo gan sudėtinga.

Iš pradžių svarstėme, gal apsigyventi Kaune, bet nusprendėme, kad norime būti šalia šeimos. Zaandame gyvenome šalia vyro šeimos, o dabar Rokiškyje esame šalia manosios. Šeimos nariai padeda prižiūrėti vaikus, to mums labai reikia, juk neseniai pradėjome savo verslą. Aišku, dabar nėra labai lengva, gyvename pas mano močiutę, neturime savo gražių, jaukių namų. Bet manau, kad juos tikrai pasistatysime ir bus dar gražiau, dar jaukiau negu Olandijoje. Be to, turėsime savo kiemą.

Užsiminėte, kad Jūsų vyras Lietuvoje laimingas. Kaip jam pavyko taip iš pažiūros lengvai prisitaikyti prie svetimos kalbos, svetimos kultūros?

Pirmą kartą į Lietuvą jis atkeliavo per Kalėdas, padarė staigmeną dar mūsų draugystės pradžioje. Po to jau kartu atvykome atostogauti vasarą. Jis tikrai nėra romantikas, bet jį visiškai sužavėjo pirtis, kubilas lauke, žvaigždėtas dangus – prisipažino, kad Olandijoje tokių žvaigždžių nebuvo matęs! Galvojau, kad gal idealizuoja Lietuvą, nes čia nuolat negyvena. Ir dabar vis paklausiu: dar nepersigalvojai, nenori grįžti? (Juokiasi) Man taip keista, kad visą gyvenimą praleidęs visiškai kitokioje aplinkoje, čia vyras gerai jaučiasi. Toks dalykas kaip lauko tualetas jam – didelė egzotika (juokiasi). Čia jam – daug pirmų kartų. Labai stengiasi kalbėti lietuviškai, prašo surasti lietuvių kalbos mokytoją. Mes gyvename Juodupėje, kur tikrai ne visi kalba angliškai, o jis nori bendrauti, pažinti kultūrą. Mūsų kaimynas yra mano pusbrolis. Jis nešneka angliškai, bet moka vokiškai, tai jie tarpusavyje pasišneka ta kalba. Ir lietuvišką maistą mėgsta. Valgo viską, ką pagamina močiutė (šypsosi).

Vienas dalykas, kuris jį trikdo, yra lietuvių vairavimo ypatumai.

Turite du vaikus: Adele Anne dar mažytė, bet Adamui – jau daugiau nei 3 metai, turbūt jau turi nuomonę visais gyvenimo klausimais. Kaip vaikai prisitaikė prie tokio pokyčio?

(Juokiasi) Taip, Adamas yra, kaip aš sakau, suaugęs vaikas, jam daug nepavadovausi. Pradžioje buvo šiek tiek sudėtinga dėl darželio. Olandijoje darželiai labai brangūs, taigi jis jį lankydavo tik du pusdienius per savaitę. Ten pietų nebemiegodavo, o čia visus be išimties guldo pietų miego. Dėl to buvo kilę problemų, bet po to prisitaikė. Na, o vasarą jam buvo rojus – čia yra močiutės kiemas, grynas oras, uogos, pomidorai, tai visas dienas nuo ryto iki vakaro praleisdavo lauke. Nepastebėjau kažkokio liūdesio persikrausčius. Na, o Adelei visur gerai, kur yra mama, nes ji dar maža – sausį bus vieneri metai.

Kokia buvo Jūsų vaikystė Juodupėje? Ar grįžus aplanko nostalgija?

Aš turiu jaukų, šiltą ryšį su mama ir močiute. Augau be tėčio, buvome keturios šeimos moterys: mama, močiutė ir mes su seserimi dvyne. Dabar gyvenu name, kuriame praleidau pirmuosius devyniolika savo gyvenimo metų. Labai gaila to laiko, kurį praleidau retai matydama mamą, sesę – jos nematė, kaip auga mano vaikai. Buvome artimi ir su vyro šeima, bet olandų šeimų santykiai kiek kitokie nei mūsiškių. Mes su mama ir sese pasikalbame, pasimatome kone kasdien. Aišku, mums irgi visko nutinka, mūsų nuomonės su močiutės irgi ne visada sutampa, nes ji mėgsta pamokyti, kaip reikia gyventi (šypsosi). Bet jaučiuosi laiminga būdama šalia artimų žmonių. Anksčiau po atostogų Lietuvoje kas kartą verkdavau, būdavo labai sunku, kol vėl įsivažiuodavau į rutiną. Gyvendama Olandijoje kartais patirdavau panikos priepuolius, būdavau labai jautri, o čia jaučiuosi saugiai.

Kas namų interjere Jums yra jaukumas?

Man jaukumas yra žvakės ir visokios mažos švieselės. Vyras mane vadina naktinių grybų fėja, nes turiu prisipirkusi daug grybų formos lempučių (juokiasi). Jų yra ir miegamajame, ir Adamo kambaryje, ir darbe. Prie švieselių pripratau Olandijoje, nes olandai beveik nenaudoja vieno pagrindinio kambario šviestuvo. Jie geriau įjungs 5 mažus šviestuvėlius skirtinguose kambario kampuose. Tai gali būti toršeras, šviestuvas ant sienos ir t. t. Tokia blausi šviesa ir žvakės kuria jaukumą. Taip pat tekstilė: staltiesė, lininės servetėlės, pagalvės, pledas. Ir mažos dekoro detalės, pavyzdžiui, keraminė žvakidė.

Kokios yra Jūsų šeimos Kalėdų tradicijos?

Šias Kalėdas turbūt sutiksime pas močiutę. Gyvendama Olandijoje buvau įvedusi Kūčių vakarienės tradiciją, nes jie šios šventės nemini. Jiems buvo labai įdomu: ruošiau 12 patiekalų, ėjome į bažnyčią, kurioje vyro mama nesilankė gal 20 metų, laužėme kalėdaitį. O Kalėdų dieną jau ėjome vėlyvų pietų pas vyro mamą.

Lietuvoje visada per Kūčias einame į vakarines mišias, tada laužiame kalėdaitį, keičiamės dovanomis. Šiemet nusprendėme dovanas dovanoti tik vaikams, jų nesureikšminame. Juk vis tiek visi visko turime. Pabuvimas su savais jau yra dovana ir jaukumas. Kalėdų dienos planų dar neturime, bet manau, kad jas taip pat sutiksime šeimos rate, ką nors sugalvosime. Esame tokie užsiėmę, kad nelabai yra kada apie tai pagalvoti.

Baigdama pokalbį norėčiau paklausti, ko sau ir savo šeimai palinkėtumėte šiuo nauju gyvenimo etapu ir artėjančiais naujais metais?

Ramybės ir laiko sau – jo dabar visai neturime, nes esame visiškai atsidavę savo parduotuvei. Taip pat supratingumo, nes per darbus ir vaikus dažnai pamirštame vienas kitą. Aš savo gimtajame krašte jaučiuosi taip gerai, kad pamirštu, jog mano vyras – olandas ir kartais jam čia nelengva, jis gyvena svetimoje šalyje. Kartais pačiai reikia save papurtyti, kad prisiminčiau, koks tai didelis žingsnis. Esu jam labai dėkinga, kad sugrąžino mane į šeimą.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji