Turbūt visi esame girdėję istoriją apie kiškį, kuris kramtė stiebelį ir pamatė vilką. Pamatęs jį nustojo kramtyti stiebelį ir leidosi bėgti. O pabėgęs nuo vilko kiškis vėl lyg niekur nieko ėmė kramtyti stiebelį ir apie nieką negalvojo. Nenerimavo dėl vilkų, nenorėjo išnaikinti visos jų populiacijos. Tiesiog toliau mėgavosi gyvenimu su stiebeliu.

Visi mes labai norime taip mėgautis gyvenimu, taip gražiai gyventi, kaip stiebelį kramtantis kiškis. Mes norime, kad niekas netrikdytų mūsų gražaus gyvenimo negražiomis temomis. Mes netgi sąmoningai neperkame vaikams knygų, kuriose rašoma, sakykime, apie mirtį, o patys, apėmus ilgesiui, bėgame pirkti kruasano su karamele ir kavos į miesto aikštę, kur yra šurmulio. Kad užšurmuliuotų. Kad nepasivytų negeros mintys, kaip sako mano bičiulė.

Bet mes nesame kiškiai. Mes turime žodžius, atmintį, suvokiame ateitį. Todėl mums neužtenka savo kojomis pabėgti nuo vilko: jis apsigyvena mūsų mintyse. Mums nebereikia jo matyti – visur jį nešiojamės su savimi.

Kiekvienas žmogus sugalvoja, kaip gyventi su savo vilkais. Ir turbūt daugelis ilgainiui atranda, kad geriausias užsimiršimo būdas yra ne bėgti nuo jų, o priimti juos į savo kasdienybę. Pasakyti jiems: taip, vilkai, jūs esate, aš jus matau. Ir man vis tiek skanus mano kruasanas.

Šiandien kviečiu jus pasikalbėti apie reto mūsų mėgstamą vilką – mirtį. Ne, aš nekviečiu jūsų dabar kartu paliūdėti. Toli gražu. Kviečiu apie mirtį pasikalbėti kaip apie kruasaną.

– – –

Mes labai gražiai nemokame priimti mirties. Fantastiškai bijome tų, kurių kas nors numirė. Mes nežinome, ar galima važiuojant į laidotuves užsimanyti valgyti, ar negalima? Ir ar galima tam, kurio kas nors numirė, nuvežti šokolado ir nupirkti kavos iš degalinės? Ar geriau ne iš degalinės? Kur geriausia tokiais atvejais, dėl Dievo, pirkti kavą?

Atsimenu vieną žiemą. Pačią pirmą žiemą, kai man kažkas numirė. Neatsimenu, kaip tas kažkas mirė. Pamenu tik, kaip atrodė suoliukai šarvojimo salėje, kokios spalvos buvo staltiesė, kaip kvepėjo lelijomis. Man buvo šešeri. Labai norėjau valgyti. Pamenu, žiūrėjau į liūdnus žmones. Buvo labai keista, kad jie šnabždasi, kad niekas nieko nesako garsiai, kaip būdavo kitais laikais. Svarsčiau, ar jie irgi nori valgyti, ar jiems čia nešalta sėdėti. Galvojau, ar man irgi reikia verkti ir kaip verkiama tokiose situacijose, kai ant stalo guli močiutė, kuri dar prieš savaitę prie kito stalo su manimi sėdėjo ir gėrė kvasą. Galvojau, tiesa, ar nešalta močiutei ir kad muzika labai graži. Tada išmokau ir paskui jau visada mokėjau giedoti giesmę Anapus saulės.

Neverkiau. Žmonės kalbėjosi tarpusavyje. Su vaikais apie močiutę ant stalo nelabai pakalbėsi. Teta pasiūlė nueiti iki kiosko, kur buvo cinamoninių bandelių ir šokoladukų. Ėjau. Dėvėjau labai linksmų spalvų striukę, pasiūtą močiutės, nes ji buvo siuvėja. Striukė buvo sudurta iš violetinių, geltonų, žalių, raudonų atraižų – ryški kaip Kramerio žieduotoji papūga. Ryšėjau baltą šaliką, kuris derėjo prie vasario sniego, ir didžiulius baltus batus. Kioskas buvo tolokai, miestas atrodė gražiai. Kažkaip kitaip nei anksčiau, gyvesnis.

Nežinojau, ką reiškia mirtis. Kai po kokių dvidešimties metų numirė kitas žmogus, niekas nepasikeitė: vis dar nežinojau, ar važiuodama laidoti mamos galiu užsimanyti valgyti ir kavos. Ar galiu pasibraukti akis juodu pieštuku ir ypač pasidažyti tušu blakstienas. Ar privalau dėvėti juodą suknelę, kurią ji man numezgė pernai, ar vis dėlto galiu akistatoje su mirtimi atrodyti gražiai. Kai kažkas paklausė, ar aš prigėriau raminamųjų, kad taip gerai atrodau, supratau – nesilaikiau gero tono. Nei suknele, nei tušu, nei ašarų tūriu. Beje, vienas iš gyvenimiškų pastebėjimų: verkti priešais urną be galo sunku. Juk iš tiesų mes matome tik vazonėlį. Juk tuo metu bandome į tą vazonėlį sutalpinti visą žmogaus gyvenimą. Sėdime ten ir mėginame sukelti savo prisiminimus, tačiau vazonėlis yra vazonėlis – tiesiog mėlynas, ornamentuotas, primenantis ne mamą, o save patį.

Sulaukusią ir šešerių, ir dvidešimt šešerių mane labiausiai stebino, kiek mažai tokiomis progomis žmonės vieni kitiems užduoda klausimų. Kokiomis išsigandusiomis akimis jie žiūri tą, kurio kas nors iš artimųjų numirė, kaip jie pasimeta, lyg būtų vaikai, maži maži, pirmą kartą išėję į kiemą ir sutikę gyvą žmogų su tikromis emocijomis. Žmogų, kuris, pasirodo, moka verkti! Žmogų, kuris staiga pamiršo keliones, draugus, vakarykščius barus, krantines ir alėjas, apie kurias įprastai linkęs kalbėtis. Kaip būti su tokiu žmogumi? Ar galima tokioje situacijoje ką nors papasakoti? Truputį apie alėjas?

Po kelerių metų laidojome bičiulę. Jauną, gražią, garbanotą. Kai jau stovėjome prie kapo, po visų kalbų staiga už nugarų pajutome artinantis kažką didelį, girdėjome jį mojant sparnais. Į mus skrido gervė, didžiulė, pasakiška. Ties naujaisiais garbanės namais – žemės lopinėliu – ji lyg tyčia pažemino savo trajektoriją, nėrė žemyn ir iškart vėl aukštyn, lyg būtų pritūpusi kvėptelėti oro ar perduoti linkėjimų. Visi iš pradžių išsižiojo, o paskui ėmė šypsotis ir dairytis vieni į kitus. Vienas, kitas, trečias… Laidotuvės baigėsi mums šypsantis, jausmas buvo tikras ir čia tinkamas. Pro šalį einantys praeiviai mėtė keistus žvilgsnius – juk kauburėlis ką tik supiltas, derėtų verkti. O mes šypsomės – negražu.

– – –

Iš tiesų mūsų visuomenės santykis su mirtimi labai vaikiškas. Taip, galbūt mes susikaupiame ir nuvažiuojame į pagrindinį mirties renginį – šermenis, laidotuves, kur nujaučiame stovėjimo, atrodymo, susikaupimo normas. Tiesa, ne visuomet esame tikri, kur dėti savo žmogiškumą. Kartais pamirštame, kad užtenka pripažinti savo nežinojimą, kaip būti, ką kalbėti. Bet visada galime informuoti, kad net ir tokioje situacijoje gebame būti šuniški – tiesiog prisiglausti ir tylėti.

Bet paskui mūsų gyvenimas tiesiog toliau eina. Lyg atleistume pauzės mygtuką ir, ją pamiršę, grįžtume į filmą. Pauzė tampa vilku, kuris kartais mus prisiveja, bet negalime praleisti filmo, todėl įsitraukiame į veiksmą ir mažai mąstome apie šito vilko buvimą savo gyvenime. Tie, kurių kas nors numirė, gėdijasi apie tai prabilti pirmi ir laukia, kol kas nors ko nors jų paklaus. Tie, kurių niekas nenumirė, sėdi šalia tų kitų ir galvoja, kad jei žmogus norėtų, pats užvestų kalbą. Visi bijo Temos, nes Tema keičia trajektoriją, yra nepatogi, per ją gresia susitikimo nelinksmumas. Todėl visi būna linksmi su savo vilkais, kurie uždaryti viduje kaukia.

Prisimenu vienas Kalėdas, kurios atėjo iškart po tokios pauzės. Prisimenu, kaip antrą šventės dieną susirenka svečiai, kaip verdame bulves, orkaitėje kepa kažkoks paukštis, ant eglutės intensyviai žiba girliandos. Kažkas ima kraustyti dovanų maišą, apdalina jomis vaikus. Visi sėdamės už stalo, turėdami vieną vienintelę idėją – šitoje šeimoje ką tik kai kas numirė. Bet mes visi arba tylime, arba kalbamės apie tą paukštį, arba lenkdamiesi per stalą siūlome įsidėti dar keletą bulvių. Nepradėsi juk per Kalėdas kalbėtis apie tokius dalykus.

– – –

Nuo pat vaikystės man atrodė, kad laidotuvės ir mirtis iš tiesų nedaug kuo skiriasi nuo paprasto gyvenimo, kuriame rengiamės paprastais drabužiais ir tepamės sumuštinius su sviestu ir sūriu. Kai man būnant šešerių numirė močiutė, jau kitą rytą paprasčiausiai plikėmės kavą, baltinome ją pienu, virėme manų košę ir ėjome į mokyklą kaip visada. Pasikeitė tik viena: man kasas rytais pindavo nebe močiutė, o teta, užsukdavusi iš kito rajono kasdien pusę aštuntos. Vėliau daug kartų keikiau lengvabūdišką manymą, kad apie sunkius dalykus su vaikais geriau nekalbėti, – verčiau apsimesti, kad viskas tebėra kaip buvę, tik namuose vienu žmogumi mažiau. Tai puikiai išmokė mane ir dažniau gyvenime apsimesti, jog viskas yra kaip buvę, kad ir kas nutiktų.

Vis dėlto šiandien šią patirtį vertinu kiek kitaip. Taip, aš vis dar (ir labai aršiai) laikausi nuomonės, kad apie viską, net apie tai, kas absoliučiai nepatogu, turime kalbėtis, nesvarbu, kiek mums metų. Ir kad nieko nėra kaip anksčiau, kai kas nors atsitinka. Tačiau drauge ir taip – mirtis nėra anomalija. Mes tiesiog mirtį pamirštame, dėl to ji mus ištinka kaip kažkas neįtikėtino, nežemiško, mums nepriklausančio, sudarkančio gražaus gyvenimo iliuziją. Mes vis laikomės įsikibę to lūkesčio dėl pasakų šalies, kurioje niekas nemiršta arba miręs yra pabučiuojamas ir atgyja dar gražesnis ir nujoja žirgu per gražiuosius miškus. Būtent todėl tada, kai kieno nors kas nors numiršta, mes sustingstame, susigūžiame, pamirštame savo įgūdžius jausti kitą žmogų ir ūmiai imame jo gailėti. Kieno nors mirtis mums yra nepatogi ne tik dėl to, kad nežinome, kaip tada elgtis, bet ir dėl to, kad ji sukelia fundamentalią baimę – išnykti be pėdsako. Kyla klausimas, ko kitam mirus mes iš tiesų imame bijoti – ar tik ne jausmo, kad mus privertė suvokti esant panašius į vabalą, kurį einantį mišku kažkas sutrypė? Tiesiog, leidžiantis saulei, be jokios prasmės?

Visada gražiausios laidotuvių akimirkos būna tos, kai kažkas kažkam slapta perduoda perteptą sausainį ar išvynioja saldainį iš traškaus popierėlio ir, perlaužęs pusiau, įduoda į rankutę. Arba atneša arbatos, pasako, kad karšta, ir prieš ragaujant ima ją pūsti, kad atvėsintų. Arba nuima pūką nuo palto ir apkamšo kažkieno kito pečius savo šaliku, kad tas nesušaltų. Arba papasakoja, kad vakar buvo parke ir matė genį. Ir, beje, girdėjo tą genį kalant taip, kaip kala geniai.

Kuo čia dėti tie geniai? Jie – iš paprasto mūsų gyvenimo, kuris skaitant šitas eilutes eina. Tikiu šituo paprastėjimo fenomenu: tik pamėgink kam nors papasakoti apie savo sudėtingą gyvenimą, ir nuo jo iškart nukrinta migla, pranyksta magija. Kai su kitais žmonėmis kalbamės apie savo gyvenimo niuansus, jie iš tiesų paprastėja. Tampa artimesni kalančio genio istorijai. Tampa kasdieniškesni ir nebeprimena dinozaurų, lėtai keliančių savo kojas per mūsų vidinius kraštovaizdžius.

– – –

Kartą valgydama manų košę septynmetė dukra paklausė: „O tau, mama, neliūdna neturėti mamos?“ Tada supratau, kad kokius dešimt metų laukiau šito klausimo. Nebūtinai iš aplinkos, gal ir iš savęs. Tokio paprasto ir tiesmuko klausimo, kokį gali užduoti tik vaikai. Kokio neužduoda mirties išsigandusi visuomenė. Iš tiesų su vaikais geriausia kalbėtis apie mirtį. Jie mirties nemitologizuoja, jie negaili tavęs, neguodžia. Jie tiesiog smalsiai tyrinėja, kuo mirtis skiriasi nuo manų košės ir kuo nuo baleto pamokos. Jei sėdėdami prie manų košės mes imame su vaikais kalbėtis apie mirtį, liūdesį, netektį ir kitus vilkus, jie ūmai supranta taisyklę: kalbėtis apie tai, kas sunku, galima taip pat, kaip ir apie manų košę. Ir ta taisyklė pakeičia jų gyvenimą.