Toli nuo skubančios minios – mintyse kaip mantrą imu kartoti Thomo Hardy knygos žodžius. Dažnai ši frazė-mantra išnyra prieš didžiąsias metų šventes, gimtadienį ar kitą švęstiną progą. Interpretuoju ją savaip: kaip universaliąją išmintį, grąžinančią prie vidinės ašies ir skatinančią neįsisukti į beprotišką, dažnai inertišką lėkimą, smulkmenų sureikšminimą, nusižiūrėtus veikimo modelius. Kur yra šventės ir nebe šventės riba? Kaip suprantamas dovanojimas? Kiek įdėmiai (iš paukščio skrydžio) viską apžvelgti ir darkart permąstyti pasirinkimus moko globalūs pastarųjų metų įvykiai? Ir čia nėra primityvoko klausimo, ar moko, yra tik klausimas, kaip ir kiek moko.

Visai neseniai bičiulė, nedidelio verslo savininkė, socialiniuose tinkluose klausė: ar jūsų šventės bus magiškos? Ji kalbėjo apie Black Friday pasiutpolkę prekybos centruose, dovanas, pirkinius. Be to, pastebėjau, kaip mesendžeris jau ima kaisti nuo mano vaikų lankomos ugdymo įstaigos tėvų diskusijų apie bendrus šventinius planus. Mano mėgstama britų kulinarinių laidų vedėja Nigella Lawson, kurios raminantis džiazinis maisto gaminimas kėlė ūpą per pandemiją, siūlo stress free šventinių patiekalų receptus. Medijų kanalai – nuo BBC iki jutubo – pilni patarimų apie tai, kaip neutralizuoti šeimynines kibirkštis per šventes. Pavyzdžiui, kaip sėkmingai išvengti kokio nors kauštelėjusio dėdės toksiškų komentarų, kol giminaičiai prie stalo kerta šventinę antį. Žodžiu, kita šio laikotarpio mėnulio pusė taip pat egzistuoja ir ji aktuali daug kam: skuba, ruoša, metinės ataskaitos darbe, visi įmanomi kvietimai į renginius, sukimšti į vieną mėnesį, įvairių emocijų sukeliantys susitikimai su giminaičiais, draugais…

Brigitte Tohm nuotr.

Socialinių tinklų platybės atspindi daugiausia tą ryškiąją, gražiąją mėnulio pusę: medijos mirga nuo besišypsančių šeimų išpuoštose fotostudijose, apsikabinusių kolegų darbo renginiuose, dailaus namų dekoro, rankų darbo advento kalendorių vaikams, išmoningai iškeptų meduolinių namelių, dovanų kalnų, išblizginto stalo sidabro. Turbūt retas pagalvoja, kad ta fotosesijoje žavingai pozuojanti pora X namuose pjaunasi kaip šuo su kate, nuostabų advento kalendorių gamino ir meduolių namelį prieššventinę naktį kepė pervargusi trijų vaikų mama, dovanomis anūką užvertė verslininkai seneliai, kurie visiškai neturi jam laiko ir taip kompensuoja to laiko trūkumą, o nuo valgių lūžtantys stalai neatspindi kasmetinių konfliktų tarp anytos ir marčios. Po silkės patalais, dovanų kalnais ar idiliškomis fotosesijomis slypi ir tie dalykai, kuriuos daugelis norėtų tyliai pašluoti po kilimu. Ne, pirštais į nieką konkrečiai badyti neverta, užtenka pamėginti žvilgtelėti į kai kuriuos reiškinius plačiau. Juk po fasadais esama visko: irzulio, nesusikalbėjimų ir tos stiprios vidinės šviesos, kurią irgi ne visuomet drąsu atviriau parodyti.

Kylanti prieššventinė temperatūra. Nemeluosiu, prieš šventes mielai pasprukčiau į miškus. Ypač stipriai tą norą dėti į kojas pajutau vaikams ėmus lankyti ugdymo įstaigas. Bent trumpam norėtųsi nusiplauti nuo advento kojinių pripildymo staigmenėlėmis, vaikų tėvelių diskusijų paklodžių, nuo reklamų ir kalbančių galvų, regis, išnyrančių net atsidarius šaldytuvą. Kai kada gali be vargo neutralizuoti tą informacinį triukšmą ar tiesiog nekreipti į jį dėmesio, bet kartais atsiribojimo galimybės nedidelės. Būna, įsijungia ir motiniškos savigraužos balselis: juk nori savo vaikams to, kas geriausia, ar ne? Ar tikrai pakankamai stengiesi situacijoje x, y ar z? Žinoma, vaikams bręstant, vis lengviau tą užknisantį motiniškos kaltės balselį išgirsti ir prisukti jo garsą.

Šventinis žmonių avilys namuose. Būrio artimųjų šurmulys po vienu stogu per šventes taip pat turi savo puses: gražiąją paradinę ir (tebūnie) komiškąją. Mano šeimos ir giminaičių ratas vis gerokai ūgtelėja, todėl pastaruosius kelerius metus, išskyrus pandeminį laikotarpį, šventės buvo tapusios tikru iššūkiu. Na gerai, vaišių paruošimas – bendras reikalas, bet kaip savo namuose aptarnauti apie trisdešimt ir daugiau žmonių? Tikras festivalis, kur kažkas kažką išpila, sudaužo, vaikų būrys lekia galvomis, namų šeimininkai suplukę laksto ir be perstojo pjausto kalakutą, padavinėja padažus, kavos puodelius, pyragą ar renka šukes. Bandai su kuo nors pasikalbėti, bet pora žodžių ir, žiū, tavo pašnekovė ar pašnekovas jau nutemptas kažkur kitur. Tikrų tikriausias avilys, nuo kurio, kaip dažnai nutinka, intravertiškos asmenybės arba tiesiog šurmulio nemėgėjai išsilaksto į tylos urvelius.

Šurmulingus šventinius susibūrimus man primena ir pora mėnulio kraterių – randų, likusių po suaugusiąją giminės dalį išguldžiusių vėjaraupių. Tikra šventinė rykštė, kuri dabar kelia tik juoką, bet tąkart atrodė, kad pasileisiu lėkti laukais klykdama. Tu gi sirgai vaikystėje. Būk rami! – man, be penkių minučių studentei, per vienas šventes, pamenu, sakė šeima. Mhm… draugiškai išsidalinome vaikiškus vieno mažojo giminaičio vėjaraupius. Užgniaužto kančios riksmo ir purškiamų anestetikų migloje skendėjau turbūt porą savaičių. Vaikiškos ligos suaugus – ne kalėdiniai pyragai. Apskritai turėjome giminės tradiciją po šventinių susibūrimų vienaip ar kitaip sirgti. Tik neseniai giminės taryba nusprendė, kad gal jau laikas skelti tą smagų, bet tikrai didžiulį žmonių avilį bent į du atskirus, ieškoti kitų sprendimų, nes situacija darosi visokeriopai nevaldoma.

Nicole Michalou nuotr.

Dovanojimo tradicija. Kartų skirtumai. Kai po dar vienų Kalėdų liekame su galybe dovanų maišų, iš kurių dauguma, žinoma, skirti vaikams, pradedame iš naujo kapstytis iki reikalo šaknies. Daiktų gausa ir truputį pykina, ir truputį pykdo… Kartais gal ir labiau nei truputį, cha. Kodėl prarandamas saikas ir kodėl tie gaunamų daiktų kiekiai vis nesikeičia, nors buvo susitarta dėl kuklesnių sprendimų? Nuo ilgalaikio susierzinimo mane gelbsti dalykų racionalizavimas. Gluminančio dovanų knibždėlyno situacijose giliai pakvėpuoju ir pagalvoju apie neišvengiamus kartų skirtumus, kuriuos reikia išmokti priimti. Pavyzdžiui, seneliai (mano vaikų proseneliai), kurių dideliam džiaugsmui yra net keturi, priklauso karo-neturėjimo kartai. Įžvelgiu gana aiškų ir suprantamą psichologinį polinkį kaupti, išsaugoti daiktus. Kartais per šventes, be pirktinių dovanų, sulaukiame ir aktyvaus siūlymo pasiimti kokį ilgai jų saugotą vertingą daiktą. Tėvų karta yra sovietmečio deficito karta, tad ir vėl kalbama apie neturėjimą, bet jau kitokį. Pastebiu daiktų alkį, turėjimo alkį, ir tai taip pat suprantami, paaiškinami dalykai. Mano karta, sakyčiau, yra in-between: tarp neturėjimo (santvarkų kaitos, laukinių 90-ųjų) ir turėjimo… Gal labiau pastarojo, tad ir pasirinkimai natūraliai kitokie. Beje, mąstant apie šių laikų gamtinius, politinius ir kitokius kontekstus, taip pat gimus saviems vaikams, garsioji markizės de Pompadour frazė po manęs – nors ir tvanas man skamba jau visiškai kitaip. Daiktų tvaną, per kurį prasiirti jau greitai gali nebepakakti ir Nojaus laivo, taip pat norisi žūtbūt mažinti. Būtų juokinga tvirtinti, kad patys esame šventi, bet prieš ką nors pirkdami galvojame daugiau ir renkamės atidžiau. Taigi, kai namuose po švenčių iškyla naujas žaislų, skanėstų ir plastikinių niekučių Everestas arba prasideda daiktų potvynis (kaip pažiūrėsi), darosi neramu.

Beje, šias įžvalgas ir apibrėžtis skatinu vertinti kritiškai, o gal ir su humoru: niekaip nenoriu ir negaliu suklasifikuoti ar sudėti visų į vienodas dėžutes. Tai labiau asmeninio pobūdžio pastebėjimai, bandymas paaiškinti sau dalykus, mokytis priimti situacijas ramiau.

Savas tempas. Atsisakymas šokti perfekcionistinę pasiutpolkę. Dažnai bandau įsiklausyti ir išgirsti, ką man kalba gyvenimas: per sutiktus žmones, jų išsakytas mintis, netikėtai aptiktas knygas, įvykius. Vieną iš pažiūros paprastą, bet vertingą priminimą išgirdau visai neseniai, beprasidedant adventui – simboliniu apmąstymų laiku. Žvarbų, bet gražų vakarą ekskursijos dalyvius po Vilnių vedžiojęs gidas sustojo prie Vilnelės ir paragino stebėti upę, jos tėkmę. Teka ji savu tempu – nepaskubinsi ir į kalną juk netekės – nepriversi. Upė kaip gyvenimo metafora universali ir grąžinanti prie to, kas svarbu: stengtis, bet nepersistengti, laikytis savo tekėjimo tempo. Čia suskamba ir švedų filosofiją atspindintis žodis lagom, reiškiantis ‘viskas su saiku, pakankamai’. Tokios filosofijos atitikmenų galima rasti įvairiose šalyse. Vienaip ar kitaip ji simbolizuoja sveiką protą, vidurio kelią arba tiesiog atsipalaidavimą, nepersistengimą, meną paprastuose dalykuose įžvelgti grožį ir prasmę. Taigi, taigi… Juk galima apsieiti be penkiasdešimties dovanų, penkiolikos ne pačių būtiniausių renginių ir be trisdešimt septynių patiekalų. Įmantrus meduolinis namelis taip pat nebūtinas, jei jis gaminamas naktį iš nuovargio išvarvėjusiomis akimis tam, kad atvykę giminaičiai ar draugai pagirtų puikius šeimininkus. Turbūt nereikia tų žodinių medalių ant kančios sermėgos, ar ne?

Metų refleksijos. Džiaugsmas ne atrodyti, o būti. Nors vertybiniai mechanizmai, regis, nebuvo kažkaip esmingai išklibę, pastarojo meto pasaulio įvykiai dar tvirčiau sugrąžino labai paprastą ir ramų džiaugsmą. Džiaugsmą ne atrodyti, o būti, ne puikuotis, o prisiminti, kad vietoj dar vienos dovanos galima pasirinkti paramos alternatyvą stokojantiesiems. Prisiminti, kad ir mylimiems vaikams kartais labai sveika ko nors negauti ar gauti kukliau, mažiau. Apskritai visus tuos dalykus permąstau savaip… Didžiąją šių metų dalį jaučiausi esanti tarsi obelis, aplipusi obuoliais: mėginau būti nors ir laikinomis, bet globojančiomis, laikančiomis šakomis daugybei vaikų. Vaikų, su šeimomis pabėgusių nuo karo, taip pat vaikų iš sudėtingų šeimų, vienišų, sergančių, įvairias negalias turinčių vaikų. Visus juos simboliškai, kaip tuos obuoliukus – gyvąją atmintį, nešuosi su savimi. Tos patirtys transformuoja: aplaužo turėtus įsitikinimus, pagilina vidinės asmenybinės upės vagą, moko su didesniu rūpesčiu ir džiaugsmu žvelgti į savo šeimą. Galimybė keistis, gilėti ir tvirčiau tekėti pirmyn man yra brangi dovana. Šie metai labai aiškiai parodė ir ką kita: kiek daug šviesių, dėl kilnių tikslų susitelkusių žmonių aplink. Nekart buvo apėmęs pasididžiavimo savo tauta jausmas. Tai irgi šviesi šių metų dovana.

Kas dar rūpi šiuo laiku? Prisiminti išėjusius anapilin, pasakoti vaikams apie šeimos tradicijas. Mano atžalos mielai klausosi šeimyninių istorijų, pavyzdžiui, kaip per kiekvienas savo vaikystės ir paauglystės Kūčias rengdavome nedidelę programą artimiesiems. Mes, keli giminės vaikai, grodavome pianinu, dainuodavome „Tylią naktį“ ar suvaidindavome nedidelį spektaklį. Prisimenu vienas Kūčias, kai po daugybės metų pertraukos smuiku užgrojo ir mano dabar jau šviesaus atminimo senelis. Vaikams primenu ir tuščios lėkštės ant Kūčių stalo reikšmę: juk ji kasmet dedama vienam, antram, trečiam anapilin išėjusiam. Everyone I know goes away in the end – kažkada dainavo legendinis Johnny’is Cashas… Prisiminimo kūrimas iš akimirkų su artimaisiais – didžiausia šventinė magija: karo ar deficito, tvarumo ar taupumo – nesvarbu, kokios kar̃tos, kokie sampratų skirtumai, kokie laikai. Svarbu tik leisti šventinei upei tekėti laisvai, nebandyti jos skubinti ar lyginti su kitomis upėmis. Ir pati jaučiuosi upe, kuri į naujus metus, naujus patyrimus teka labai stipria srove ir sava vaga.

P. S. Pasižadu mažiau nervintis dėl smulkmenų… bent jau iki pirmo dovanotų daiktų cunamio namie.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee