Poeziją kuriančių moterų judėjimo „Women Are Poems“ siela Ieva Juodelytė labai gražiai pasakė, kad akistatoje su karu šis projektas yra svarbus visų pirma kaip bendrystės vaistažolė. Kūryba, nuoširdumas ir priėmimas jau yra didžiulės terapijos priemonės. Kalbamės su Ieva apie tai, kaip laikui bėgant auga „Women Are Poems“ ir ji pati.

Ieva, kas Tavo gyvenime pasikeitė ar keičiasi, atsiradus „Women Are Poems“?

Momentas, lėmęs daugelį kitų dalykų, kurie vilnija ir tebekeičia visų pirma mano pačios gyvenimą, buvo pasiryžimas pirmąkart viešai skaityti eilėraštį. Laikyti mikrofoną ir su nepažįstamais žmonėmis dalintis kūryba, pasirodo, yra be galo jautru. Tas, rodos, nelabai ypatingas nutikimas ir užkūrė judėjimą „Women Are Poems“. Viskas vyko organiškai ir natūraliai, lyg kas už tave rašytų tobuliausią filmo scenarijų: viešas skaitymas, klausimas feisbuke, ar yra norinčių prisijungti prie moterų vakaro su poezija, pavadinimo „Women Are Poems“ gimimas ir Augustės prisijungimas, Drasidos pasiūlymas leisti knygą, Vitalijos atėjimas, bendruomenės plėtimasis ir knyga.

Mums visoms svarbiausia buvo lengvumas ir malonumas daryti tai, ką darome. Kadangi esame dirbančios mamos, norėjome veikti be spaudimo, be didelės atsakomybės ar įsipareigojimų, švelniai. Be to, norėjome jausti bendrystę su kuriančiomis moterimis ir sukurti terpę dalintis kūryba be vertinimo.

Ar jauti, kad tikrumo, naujos kokybės, pasiilgtos bendrystės pokytį pajutai pirmiausia Tu pati?

Asmeniškai man ši erdvė atrodo auginanti ir stiprinanti tiek pasitikėjimą savimi, tiek ir gebėjimą priimti, išklausyti kitą žmogų. Pasirodo, ir tai nėra paprasta. Mūsų susitikimai –priėmimo ir išklausymo dovana. Jau įpratome tiesiog laukti ir žiūrėti, ką iš skaitymų gausime šiandien. Ir vėl nustembame, nes ir vėl atsiveria artuma, kurios esame ištroškusios visos.

Tai – didžiulio vidinio noro išsipildymas su tokiais žemiškais prieskoniais, kaip santykiai, elementarus žmogiškumas ir klaidos. Visko daug, sodriai, galingai ir moteriškai.

Žodis poezija mano galvoje tvinkčiojo ir vis kalbėjo. Maniau, būtinai turiu išleisti savo knygą, bet šiuo metu tokio noro nebeturiu. Jaučiuosi realizavusi save poezijoje būtent per bendrystę, o ne per asmeninį „laimėjimą“. Žmonėms duotos skirtingos gyvenimo dovanos. Man duota kažką pradėti, pagimdyti, užkurti. Esu tiesiog tobula gimdytoja – tiek vaikų, tiek idėjų. Ir beveik nieko nevyksta ten, kur reikia dirbti ir tęsti rutininius darbus. Nelaikau savęs poete. Kitos jaučiasi, turi talentą rašyti poeziją, o man – sunku. Sunku pabaigti eilėraščius, daug labiau patinka užčiuopti jų esmę, o ne krapštyti iki pabaigos. Dabar labiau mėgstu stebėti skaityti išdrįsusias moteris, kurios atranda save per poeziją. Džiaugiuosi užčiuopusi malonumą žiūrėti į kitas kuriančias moteris. Girdėti, kad kitas žmogus yra kažko alkanas.

Taigi judėjimas „Women Are Poems“ užpildė tuščius koridorius šviesa, išsipildymu, savęs priėmimu, padėjo realizuoti žodį poezija per bendrystę. Bet pirmiausia turėjau užaugti pati, patikėti, kad esu poetė, kad galiu rašyti eilėraščius, kad yra tas, kuris laukia, kuris klauso. Kai patikėjau, leidau sau būti savimi, ėmiau nebejausti poreikio žūtbūt išleisti savo knygą. Vis labiau jaučiu leidžianti ir sau, ir kitiems būti tiek ir taip, kiek ir kaip norisi. Be atskaitomybės ar įsipareigojimų. Čia norėčiau paminėti mamavimą, nes daugelis esame ir mamos. Būti mažamečių vaikų mama – tai atsakomybė visą parą.

Ko poezija suteikia karo metu?

Neseniai turėjome skaitymus Valdorfo Žaliojoje mokykloje. Buvome vos šešios moterys. Rodės, ko čia tikėtis iš tokio siauro rato. Bet išėjau su gausybe dovanų. Nustojau įsivaizduoti, kiek, kaip ir kas turėtų įvykti. Tiesiog atsipalaidavusi stebėjau, kad ir eilėraščiai, ir pasakojimai, atvirumas eina iš širdies ir apkabina mus visas. Skaitėme Ukrainos poetų eilėraščius, vėliau traukėme savus, parašytus skausmingu laikotarpiu, kai mūsų seneliai kentėjo nuo lagerių ir trėmimų. Taigi „Women Are Poems“ veikia kaip bendrystės vaistažolė.

Ar galėtum išsamiau papasakoti apie naują judėjimo „Women Are Poems“ pagalbos nuo karo pabėgusioms moterims iniciatyvą?

Mums pavyko įkurti „Sisters for Sisters“ judėjimą – telkiame moteris padėti nuo karo pabėgusioms moterims iš Ukrainos per terapiją ir kūrybą. Tai nėra pirminio būtinumo dalykas, bet tikime, kad praėjus pirminiam šokui joms padėsime. Jau užsiregistravo daugybė savanorių, veiklų vedėjų, terapinio rato grupė. Šiuo metu sisteminame informaciją, kuriame interneto svetainę ir logotipą, koordinuojame pirmąjį susitikimą su ukrainietėmis ir t. t. „Sisters for Sisters“ – be finansinių paramų ar įsipareigojimų veikianti bendruomenė, kurios tikslas – padėti toms sesėms, kurioms reikia pagalbos.

Kodėl būtent moterys yra poezija, o ne vyrai? Vyrų poetų, bent jau lietuvių, tikriausiai išvardintume daugiau nei moterų. Kuo lyties aspektas yra reikšmingas šiuo atveju?

Visi ir yra, ir gali būti poetai. Bet mes nusprendėme kurti erdvę kaip alternatyvą, kurią pačios jaučiame labiausiai. Erdvę moterims, moteriškai, apie moteris. Erdvę, kurioje galėtume kalbėti apie skaudžius dalykus, patyrimus. Erdvę, pilną jautrumo ir empatijos, palaikymo ir artimo buvimo. Čia saugu būti. Juk kartais tiesiog norisi moteriškos pirties, moteriškai susitikti prie pyragų. Tai tarsi sutartinių ratas ar keramikos būrelis. Susitinki, pasikalbi eilėraščiais ir eini namo.

Be to, perskaitėme daugybę moterų poečių istorijų. Daugeliui poezija – būdas išgyventi. Mayai Angelou eilėraščių rašymas buvo tarsi terapijos priemonė. Nadia Anjuman buvo nužudyta dėl to, kad rašė poeziją. Isabella Valancy Crawford – pirmoji kanadietė, užsidirbusi pinigų kaip laisvai samdoma rašytoja. Ir daugelis kitų, kovojusių už moterų teises rašyti, kurti, būti, eiti, mokytis, bendrauti, tikėti, GYVENTI. Daugeliui moterų poezija buvo priemonė, įrankis, o kartais ir tebėra.

Mūsų skaitymuose sutinkame moterų, besidalinančių ir rutinos vargais per poeziją. Kad jūs girdėtumėte, kaip tai atliepia klausytojos!.. O Lauros Vyšniauskaitės eilėraštis apie motinystę visada pasitinkamas ovacijomis, jis – gyvas.

Papasakok apie savo kūrybinę, poetinę rutiną: ar rašai reguliariai, periodiškai, ar pasiduodi spontaniškai tėkmei?

Rašau reguliariai tik dienoraštį, ryto ar vakaro puslapius. Man rašymas yra viena iš terapijos formų, per kurį atrandu, padedu, išgyvenu.

Visai kitoks yra eilėraščių kūrimas. Juos rašau tik pagauta impulso. Jei galvoje pradeda suktis ne šiaip mintys, o eilutė, kuri, mano manymu, galėtų virsti eilėraščiu, ją užrašau. Dažniausiai taip nutinka prieš miegą, kartais gaminant maistą, važiuojant mašina ar tiesiog gyvenant. Neturiu ir nekuriu rašymo taisyklių. Na, nebent ne dienoraščio ar eilėraščio, bet scenarijaus rašymo. Štai šitam kūrybiniam darbui man reikia tikslingai skirti laiko.

Kuri poetė ar jos eilėraštis, sudarant judėjimo „Women Are Poems“ knygą, Tau buvo pats netikėčiausias?

Nepasakysiu. Ši knyga ir žavi tuo, kad primena nuotaikos kaleidoskopą. Netyčia atsiverti vieną ar kitą puslapį ir juokiesi, nes eilėraštis ir vėl tave sujaudino.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!