Progresyvios pokyčių terapijos specialistė Laura Steponavičiūtė (Laura Stepon), prieš atidarydama savo kabinetą Vilniuje, dirbo žurnalo „Fortune 500“ sąraše kasmet atsiduriančiose kompanijose Londone ir Niujorke, sėkmingai kopė karjeros laiptais, ir iš šalies atrodė, kad ji gyveno puikų gyvenimą, kuriame nieko netrūko. Bet jūs juk žinote tą dabartiniams laikams būdingą naratyvą apie paauksuotą išorę, bet alkstantį, nelaimingą vidų? Laura taip pat jautė, kad yra neatsakiusi į daug esminių klausimų ir nuolat kartoja žalingus elgesio modelius. Susidomėjusi progresyvia pokyčių terapija pirmiausia kaip klientė, vėliau ji sumanė to mokytis pati ir dabar kitiems padeda nusimesti praeities naštą, trukdančią gyventi laisvai ir laimingai.

Laura, kokiomis aplinkybėmis Tu atradai progresyvią pokyčių terapiją?

Didžiąją dalį savo jaunystės tikėjau, kad tik numetusi svorio būsiu verta meilės. Tik apsivilkusi maudymosi kostiumėlį, kuris geriausiai dengs mano pilvą, galėsiu mėgautis atostogomis. Išsirinkdavau santykius be įsipareigojimų, nes „aš taip norėdavau“.

Kai supratau, kad visa tai man kenkia, neleidžia pilnavertiškai mėgautis gyvenimu, ėmiau ieškoti, kas ir kaip man galėtų padėti šią problemą išspręsti. Atsisakyti mane ribojančių įsitikinimų truko daugiau nei penkmetį. Per tuos metus išmokau krūvas naujų disciplinų, perskaičiau šimtus knygų, investavau į ilgametę terapiją. Visa tai man labai padėjo, tačiau po kelerių metų pradėjau jausti, jog vis dar neatsakau į esminius klausimus ir vis dar kartoju žalingus elgesio modelius (renkuosi netinkamus partnerius, sabotuoju pati save).

Tad ieškojau toliau. Pamenu, klausiausi tinklalaidės, kurioje Harvardą baigęs fizikas pasakojo apie hipnozę bei jos poveikį, sprendžiant psichologines problemas. Susidomėjau ir pradėjau ieškoti daugiau informacijos. Kadangi tuo metu gyvenau Londone, kur hipnozė yra plačiai naudojamas terapijos metodas, buvo lengva rasti patikimų šaltinių ir geriau apie ją sužinoti. Taip žingsnis po žingsnio atradau progresyvią pokyčių terapiją (angl. rapid transformational therapy), kreipiausi kaip klientė, o išbandžiusi ir pajutusi pokyčius savo gyvenime, nusprendžiau ją studijuoti.

Kaip apie šią terapiją pasakoji pirmąkart apie ją girdintiesiems?

Pirmiausia svarbu išgirsti žmogų, kuris kreipiasi: dėl ko jis nerimauja šiuo metu, kokių pokyčių tikisi, kaip norėtų jaustis, kas svarbu terapijos seansų metu. Supratusi, kas jam yra aktualu, aš dažniausiai pasakoju savo ar klientų (jiems sutikus) istorijas, kurios padeda geriau suprasti terapijos unikalumą ir veikimo principą.

Tai, dėl ko išgyvename šiandien – santykių krizės, savęs nuvertinimas, finansiniai sunkumai, nemeilė savo kūnui, yra žalingų įsitikinimų, kurie dažniausiai susiformuoja dar vaikystėje ir kuriuos su savimi nešiojamės 10, 20 ar 40 metų, pasekmė.

Pagrindinis terapijos tikslas yra kuo greičiau ir tiksliau suprasti tikrąsias problemos priežastis. Šiuo atveju greitumo suteikia hipnozė. Per hipnozę žmogus gali greitai sugrįžti į konkrečius įvykius, situacijas, dažniausiai patirtas vaikystėje, kurios sukėlė jo problemą. Kai supranti tikrąją priežastį, gali pradėti keistis.

Paprastai žmogus su didžiuliu užsidegimu imasi siekti savo tikslų, jaučiasi užtikrinčiau ir labiau pasitiki savimi jau iškart po terapijos kurso.

Tai, kad progresyvių pokyčių terapija yra greitas būdas pokyčiams sukelti, viena vertus, skamba itin patraukliai, kita vertus, sukelia ir dvejonių, ar jie bus ilgalaikiai.

Turiu prisipažinti, kad pristatydama šią terapiją baiminausi vartoti žodį greitas, nes dauguma jį iškart susies su nekokybe, trumpalaikiu poveikiu ir pan. Visgi kalbėdamasi su klientais matau – daugelis nori tų pokyčių ir mintis, jog jie įvyks gana greitai, kaip tik labai motyvuoja.

Lankydamasi pas psichologą pastebėdavau, kad tas kassavaitinis vidinio dumblo drumstimas mane emociškai išsekindavo, o pokyčiai vykdavo labai pamažu. Nenoriu pasakyti, jog tai nėra veiksminga, tačiau kartais labai norisi kuo greičiau nukirpti bambagyslę, siejančią su praeitimi, kad susidarytų atstumas, kad suprastume – mūsų praeitis nėra mūsų tapatybė, kad pagaliau galėtume gyventi tokį gyvenimą, kokio norime mes.

Pokyčiai vyksta tuomet, kai suprantame, kas mus stabdo jų imtis, pavyzdžiui, baimė, nepasitikėjimas, savęs nuvertinimas. Vien logiškai tai paaiškinti nepakanka. Juk mes visi suprantame, kad užkandžiavimas ir persivalgymas jaučiant stresą nenuramins, tačiau vis tiek tai darome. Esame save nesąmoningai įtikinę, kad maistas padeda atsipalaiduoti, nurimti, suteikia komforto, galvodami apie jį išgyvename tam tikras emocijas. Taip jau yra, kad logikos ir emocijų kovoje visuomet nugali emocijos. Todėl mums ir yra labai sunku pakeisti savo įpročius, sukelti pokyčius. Supratę, su kuo mums asocijuojasi maistas, kokias emocijas jaučiame apie jį galvodami, galime pradėti jas sąmoningai keisti naujomis, sau palankiomis. Visos asociacijos glūdi mūsų prisiminimuose, konkrečiuose įvykiuose ir interpretacijose, kurias priskiriame sau patys.

„Hipnozės būsena atpalaiduoja, yra saugi ir natūrali. Ji primena meditavimą, vairavimą, svajojimą ar bet kokią kitą veiklą, kurios metu nurimstame ir susikaupiame. Per hipnozės seansus žmogus save kontroliuoja, mąsto, viską supranta ir gali bet kada atsimerkti.“

Remdamiesi hipnoze, mes grįžtame į konkrečius įvykius, kur ir kada tos asociacijos susiformavomo. Terapijos kursas trunka apie mėnesį, per tą laiką žmogus pradeda įgyti naujų įsitikinimų ir po truputį taikyti juos kasdienybėje.

Savo interneto svetainėje esi aprašiusi, kaip vyksta konsultacijos: pirmoji – susipažinimas, antroji – hipnoterapija ir trečioji – transformacinio įrašo klausymasis. Gal galėtum papasakoti apie kiekvieną laiptelį ir kaip jis veikia? Beje, ar Tavo klientai nejaučia nerimo dėl hipnoterapijos?

Pirmasis etapas (susipažinimas), ko gero, yra vienas svarbiausių, norint užtikrinti terapijos sėkmę. Man yra be galo svarbu užmegzti ryšį su žmogumi, užtikrinti, kad jis jaustųsi saugiai, pasitikėtų manimi, niekada nesijaustų nesuprastas ar smerkiamas. Tarpusavio pasitikėjimas įgalina ir motyvuoja labiau atsiverti, pasitikėti procesu, o tai skatina ir siekiamų pokyčių greitumą bei efektyvumą. Šį etapą sudaro trys žingsniai: pirmoji konsultacija telefonu, specialaus klausimyno pildymas ir pirmasis susitikimas, kuriame kartu gilinamės į problemą, bandome surasti ir kuo tiksliau įvardinti žmogų ribojančius įsitikinimus.

Antrasis laiptelis yra hipnoterapija. Grįžusi į Lietuvą ir čia pradėjusi taikyti minėtą metodą, labiausiai jaudinausi dėl vyraujančios klaidingos koncepcijos apie hipnozę, kad žmonės ją lygins su burtais ar šou triukais. Mano nuostabai, per visą šį laiką sulaukiau gal tik kelių klausimų, ar tai nėra susiję magija (šypsosi). Smagu, kai žmonės, pabendravę su manimi, jaučia pasitikėjimą ir užtikrintumą, kad šis būdas gali jiems padėti.

„Turiu prisipažinti, kad pristatydama šią terapiją baiminausi vartoti žodį greitas, nes dauguma jį iškart susies su nekokybe, trumpalaikiu poveikiu ir pan. Visgi kalbėdamasi su klientais matau, kad daugelis nori tų pokyčių, ir mintis, jog jie įvyks gana greitai, kaip tik labai motyvuoja.“

Hipnoterapijos seansų metu žmogus pasiekia hipnozės būseną: ji atpalaiduoja, yra saugi ir natūrali. Šis būvis primena meditavimą, vairavimą, svajojimą ar bet kokią kitą veiklą, kurios metu nurimstame ir susikaupiame. Per hipnozės seansus žmogus save kontroliuoja, mąsto, viską supranta ir gali bet kada atsimerkti.

Kai surandame problemų priežastis, ateina metas keistis. Kiekvienam klientui pateikiu individualų įrašą, kuris yra sudaromas remiantis neuroplastiškumo teorija. Tris savaites klausantis garso įraše kartojamų transformacinių teiginių būna kur kas paprasčiau išsiugdyti naujus, sveikus įpročius, keisti savo mąstymą ir taip transformuotis.

Kokių dažniausiai Tavo klientus ribojančių nuostatų esi pastebėjusi? Iš kur jos kyla?

Dažniausias įsitikinimas, kuris susiformuoja dar vaikystėje, yra toks: esu nepakankamas – nepakankamai protingas, gražus, kūrybingas, svarbus ir t. t. Jis verčia mus jaustis nereikalingais, nepritapusiais, kitokiais, nevertais meilės ar finansinės laisvės.

Mūsų įsitikinimai (mintys) sukelia jausmus, jausmai – veiksmus, o veiksmai formuoja mūsų kasdienybę – žmones, kuriuos traukiame, santykius, finansinę laisvę, profesinį pasitenkinimą.

Galiu pateikti pavyzdį: vaikas įtikėjo, kad nėra vertas meilės, nes buvo paliktas vieno iš tėvų. Suaugęs jis gali svajoti apie gražiausius santykius, tačiau nesąmoningai žlugdys bet kokią galimybę sukurti darnius, saugius ir abipuse pagarba grindžiamus ryšius.

Reikia atkreipti dėmesį, kad įspaudą mumyse palieka ne įvykis, o jo interpretacija, mūsų reakcija. Mano darbas terapijos kurso metu yra nukirpti tą giją, kuri sieja žmogų su skausminga praeitimi, kad jis vėl galėtų mėgautis santykiais, sveikata, maistu – viskuo, kas bebūtų.

O kaip mums būti pastabiems ir atidiems naujiems ribojantiems įsitikinimams ir įpročiams, kaip jais neapaugti?

Daug laiko skiriu mokymuisi, kaip veikia mūsų smegenys ir kaip praktiškai galime keisti savo įsitikinimus ir įpročius, kaip atpažinti dirgiklius ir juos valdyti, kaip suprasti savo emocijas. Per terapijos seansus tuo dalinuosi su savo klientais. Man svarbu, kad prasidėjus pokyčiams jie toliau stebėtų save, gilintų žinias, išmoktų įsiklausyti į save, nusibrėžti ribas ir įtvirtinti jų gyvenime vykstančius pokyčius.

„Meilė man tapo lygi nestabilumui, todėl santykiuose su kitais vyrais visąlaik save nesąmoningai sabotuodavau. Atrodė, kad pati renkuosi niekuomet nebūti pirmoje vietoje.“

Ypač svarbu yra išsiaiškinti, kaip atrodo mano autentiškas gyvenimas. Autentiškumą daugelis painioja su tapatybe, tačiau tai nėra tas pats. Tapatybę lemia ego suformuoti dalykai, tai yra mūsų ir visuomenės prilipdytos etiketės, o štai autentiškumas – mūsų instinktai, pajauta, kuri padeda atsirinkti, kas vertingiausia, geriausia mums.

Kas ryškiausiai pasikeitė Tavo gyvenime, kai atradai šį metodą?

Turbūt pasitelksiu santykių pavyzdį. Prieš tai vis traukdavau man visiškai netinkamus, emociškai neprieinamus alfa vyrus, paprastai užimančius aukštas pareigas. Buvau visiškai destruktyvi santykių atžvilgiu, bet per terapijos užsiėmimus ėmiau suprasti, iš kur visa tai ateina. Augau šeimoje, kurioje tėtis buvo priklausomas nuo alkoholio. Kai būdavo blaivus, jis mane labai mylėdavo ir tiesiog dievindavo, bet kai pasirinkdavo alkoholį – tarsi dingdavo iš mano gyvenimo. Meilė man tapo lygi nestabilumui, todėl santykiuose su kitais vyrais visąlaik save nesąmoningai sabotuodavau. Atrodė, kad pati renkuosi niekuomet nebūti pirmoje vietoje.

Galiausiai per terapiją suvokiau, kokių santykių noriu, ir dabar domiuosi visai kitokiais vyrais: stabiliais, norinčiais šeimos, turinčiais aukštą savivertę, besirūpinančiais manimi. Pagaliau tikrai jaučiuosi, kad renkuosi aš, ir žinau, ko noriu.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji