Aš tikiu, kad grožis išgelbės pasaulį. Kad apranga – tai meno forma ir neverbalinis komunikacijos būdas, kur kas daugiau nei socialinė norma ar įprotis. Ir vis tiek, kad ir kaip mes ją vertintume, nėra pakankamų priežasčių, kodėl turėtume dėl jos kasdien jausti nerimą.

Taip, nerimą ar net stresą. Ką apsirengti, kad gerai, patogiai, gražiai jausčiausi, o apranga ne tik netrukdytų siekti savo dienos tikslų, bet dar ir padėtų?

Pastaruosius kelerius metus rūpinuosi kitų žmonių spintomis, padedu kurti asmenines kapsules ir uniformas, mokau susidaryti sistemą bei pajausti džiaugsmą rengtis ir mokytis per aprangą pasakoti apie save pasauliui. Todėl neretai jų apranga man sukelia stiprias emocijas.

Žmonės gali patirti stresą jau vien atsidarę savo drabužių spintas ir pamatę jose betvarkę. Tarsi pasąmoningai žinome, kad bardakėlis mūsų spintose reiškia ir mūsų minčių bardakėlį. Stresą patiriame ir tada, kai einame į parduotuvę (nesvarbu, fizinę ar elektroninę) ir ten nieko nerandame. Stresą patiriame ir matydami, kaip gražiai rengiasi kiti, o mums taip nepavyksta. Visa tai susiję su mūsų emocine būkle, kuri sukelia tokias reakcijas. Noriu šią problemą panarstyti.

Kodėl apie tai nekalbame?

Savaitgalį susirašinėjau su drauge ir ji pasakojo, kaip šventėje (koks tai didelis įvykis šiuo laiku!) sutiko kitą merginą su tokia pačia suknele. Ta mergina greičiausiai taip nepatogiai pasijuto, kad į kitą šventės dalį atvyko jau persirengusi. Susimąsčiau, o kaip pasijausčiau ir elgčiausi aš? Juk žmogiška jaustis nejaukiai, kai prieš tave stovi lygiai taip pat apsirengęs žmogus. Visgi jausdami tą nepagrįstą gėdą mes dažniausiai būname nebyliai. Tarsi apie aprangos keliamas emocijas kalbėti nevalia.

Man dažnai kyla klausimas: kodėl nekalbame apie drabužių keliamą nerimą? Ar tai – tuštybių mugė? Bet aprangos rinkimasis – tai veiksmas, kurį mes atliekame kiekvieną mielą dieną ir atliksime iki savo gyvenimo galo, todėl jis yra tikrai svarbus.

Kartą iš klientės išgirdau pastabą, esą skųstis dėl to, kad patiri stresą, neturi kuo apsirengti, yra nesąmonė. Žinoma, negalima teigti, kad visi patiria šį jausmą, tačiau jis egzistuoja ir yra gajus.

Milda Glebutė. Asmeninio archyvo nuotr.

Ką pasakys kiti

Jeigu tai nebūtų taip svarbu, mums nerūpėtų, ką apie mūsų išvaizdą, aprangą ir stiliaus pojūtį pasakys kiti.

Mano širdyje ilgai gyveno mados ir stiliaus mylėtoja, kuri nuo mažų dienų bandė eksperimentuoti su savo apranga. Visgi originalią, savo siūtą suknelę ilgai slėpiau spintoje, nes jaučiau, kad nebūčiau atitikusi kažkieno man numatytų standartų. Buvau dar labai jauna, o dabar, būdama suaugusi moteris, suprantu, kad tie standartai tebuvo kitų primestos nuomonės, į kurias išmokau nebekreipti dėmesio.

„O kodėl mes norime girdėti, kaip jaučiasi aplinkiniai, žvelgdami į mūsų aprangą, bet nenorime girdėti, kaip su tais drabužiais, kuriuos vilkime, jaučiamės MES?“

Vis dar per dažnai iš įvairaus amžiaus žmonių girdžiu standartines frazes: „mano antrai pusei (kitam šeimos nariui) nepatiktų ši apranga“, „mano antra pusė (mano šeimos nariai) sakė, kad man tinka arba netinka šie drabužiai“. O kodėl mes norime girdėti, kaip jaučiasi aplinkiniai, žvelgdami į mūsų aprangą, bet nenorime girdėti, kaip su tais drabužiais, kuriuos vilkime, jaučiamės MES?

Galiu pažadėti viena: jei nuspręsite pastumti visus šiuos įsitikinimus į šoną, pamatysite kitas šio mados ir stiliaus žaidimo spalvas. Ir jos greičiausiai jums patiks.

Emocinis pirkimas

Noras apdovanoti save po sunkios ar sėkmingos dienos ir skirti dėmesio sau yra nuostabus dalykas. Meilės sau mokomės ilgai, ir būdų esama įvairių. Pavyzdžiui, nauja suknelė? Tai nėra blogai, tačiau nuvykę į parduotuvę, ypač jei diena buvo ne itin lengva, įsigysime nebūtinai tą drabužį, kuris mums tinka ir kurį vilkėdami gerai jaučiamės. Dar blogiau – kartais pirksime daiktą tik todėl, kad jis palaikytų mūsų emocinį poreikį pirkti.

Mano drabužių parinkimo būdas klientams yra apgalvotas, struktūruotas, ir aš dažniausiai neprarandu koncentracijos ieškodama konkrečių dalykų. Bet situacija kitokia, kai drabužius perku sau. Net ir turėdama gerus aprangos paieškos įgūdžius patiriu stresą. Rinka dabar mums siūlo neapsakomą daugybę drabužių, o tai išties pakursto nerimą. Tarsi nebežinai, ko tau reikia, kas tau tinka. O gal kitoje parduotuvėje rasi geresnį variantą?

„Kapsulė gali tapti ir kūrybišku žaidimu, keliančiu iššūkį sukurti kuo daugiau derinių iš nedidelės spintos drabužių.“

O dar tas lyginimasis su kitais: tiek daug moterų socialiniuose tinkluose atrodo nuostabiai tarsi be pastangų, tačiau mums taip nepavyksta… Tada aš prisimenu kelis paprastus principus. Planuoti pirkinius reikia iš anksto, o jei kyla noras save apdovanoti, būtina pagalvoti, kas iš tikrųjų suteiktų laimės. Žinokite, kas yra jūsų spintoje, ir nepirkite naujų drabužių, kuriuos pernelyg sunku vilkėti ar derinti su jau turimais.

Olenos Sergienko nuotr.

Neturiu ko apsirengti

Ar pažįstamas jausmas, kai stovėdami priešais spintą ir vėl „nerasdami ko apsirengti“ pagriebiame „patikimiausius“ drabužius, visuomet patogius, budinčius, išbandytus, tarsi savo apsauginius šarvus?

Spintoje mes tikrai galime rasti visus savo demonus: ir jau minėtus emocinio pirkimo rezultatus, ir tuos drabužius, kuriuos pirkome atsižvelgdami ne į tai, kas labiausiai patinka (tinka) mums, o į tai, kokius mus įsivaizduoja kiti. Dėl tokių „gyventojų“ mes tiesiog nebematome, ko iš tiesų yra mūsų spintoje. Norint sukurti daugiau harmonijos ir numaldyti „neturiu ką apsirengti“ agoniją, reikėtų viską ištraukti ir susikurti asmeninę bazę.

Paminėsiu tik kelių kategorijų drabužius, dažnai užimančius daugiausiai vietos. Pirmiausia –atidėtieji. Tai yra tie drabužiai, kurie tarsi laukia tam tikrų mūsų gyvenimo pokyčių (sustambėsiu, sulieknėsiu, kažkur persikraustysiu ir pan.). Esame gyvi šiuo momentu, todėl ir turėkime tik tuos drabužius, kurie geriausiai mums tinka dabar.

Kita kategorija – drabužiai, sukeliantys emocijas. Dažnai jie būna mūsų artimųjų padovanoti, sukurti ar mums asocijuojasi su konkrečiais gyvenimo įvykiais (pirmuoju pasimatymu, diplomo gavimu) ir jų sunkiai emociškai atsisakome. Visuomet patariu kolekcionuoti ne drabužius, o akimirkas.

„Kai kas net galvoja, kaip apsirengti ir padaryti įspūdį kitam. O kai kurie žmonės tik ir rengiasi taip, kad kiti laikytų juos ypatingais.“

Šiandien spintos kapsulė labai populiari. Aš ją dievinu. Galime ją vadinti baze, kapsule ar kaip norime, bet esminis principas yra vienas: mūsų drabužiai – ne atskiri objektai, o vientisas organizmas. Dažnai gaunu pastabų, kad šis principas labai nuobodus, o moterys atrodo vienodos. Bet smagioji užduotis mums yra susirasti autentiškus skiriamuosius ženklus! Kita vertus, apvilkite ta pačia suknele penkias skirtingas moteris ir pamatysite, kaip skirtingai ji atrodys. Apskritai kapsulė nekelia nuobodulio. Ji kuriama dėl paprastumo ir iš poreikio visą laiką jaustis gerai, net jei mums ir sunkiai sekasi derinti aprangą ar tiesiog visai neįdomu. Kapsulė gali virsti ir kūrybišku žaidimu, keliančiu iššūkį sukurti kuo daugiau derinių iš nedidelės spintos drabužių.

Kapsulė padeda išspręsti ilgo rinkimosi, derinimo galvosūkius. Tiesiog nebeturime per daug drabužių, kurie nedera tarpusavyje, tad visada žinome, kad turėsime ką apsirengti. Mažiau sprendimų – mažiau ir nerimo.

Kodėl reikia apie tai kalbėti?

Norėdama geriau suprasti psichologinį „spintos nerimo“ aspektą, kreipiausi į savo pažįstamą psichologą Dainių Jakučionį. Štai kaip jis pakomentavo šį reiškinį: „Drabužiai atsirado iš poreikio apsisaugoti nuo šalčio ir paslėpti intymias vietas. Tik po to, kai žmonės pradėjo daugiau uždirbti ir drabužiai atpigo, jie buvo pradėti masiškai gaminti ir pardavinėti – tapo vienu iš savirealizacijos būdų. Taip šiuo metu ir yra. Kai mes jau nuo vaikystės matome ir patiriame skirtingų drabužių naudą, nes už vienus mus giria, o už kitus peikia, įprantame į tai kreipti dėmesį. Suaugus drabužiai tampa neatsiejama įvaizdžio, o kartais ir asmenybės dalimi. Tai nėra nei gerai, nei blogai, bet daugeliui iš mūsų kelia galvos skausmą. Kai kas net galvoja, kaip apsirengti ir padaryti įspūdį kitam. O kai kurie žmonės tik ir rengiasi taip, kad kiti laikytų juos ypatingais. Todėl apranga ir daro įtaką mūsų savijautai. Kuo daugiau mes sureikšminame savo stilių, tuo būna sunkiau ir tuo daugiau nerimo kyla. Kita vertus, apranga padeda save išreikšti ir būti autentiškiems, jei tai darome sąmoningai ir priimame kaip žaidimą.“

Georgas Simmelis teigė: mada kyla iš noro būti kūrybišku ir pritapti. Išgirdusi istoriją apie dvi merginas su vienodomis suknelėmis šventėje supratau, kad mes pamiršome džiaugsmą rengtis dėl savęs. Džiaugsmą jaustis gerai. Jausmą nesigėdyti būti savimi. Tai, kaip mes save reprezentuojame, yra svarbu, bet reikia nepamiršti konteksto, laiko, vietos. Mes turime rengtis tik dėl savęs, ir tai svarbu įsisąmoninti. Dažnai išties perdėtai rimtai žiūrime į kiekvieną pasirinktą drabužį ir pamirštame, kad tai – tik drabužis, tik žaidimas.