„Yra gerai šokti vienam“, – dainuoja „The Roop“, ir aš jiems nuoširdžiai pritariu. Labai mėgstu šokti. Tačiau kiek esu mėginusi lankyti įvairių šokių pamokas, vis jausdavau, kad žingsnelių zulinimas ir aiški judesio struktūra tarsi uždaro mane į dėžę, staiga nebejaučiu jokio malonumo. Išlaukti to meto, kai galėsiu negalvodama, tarsi be pastangų slysti parketu, nesugebėdavau. Todėl kai išgirdau apie laisvąjį šokį, o paskui apie flow movement (liet. ʻtekantis judesysʼ) sužibo nauja viltis. Čia gali mėgautis muzikos, judesio ir saviraiškos malonumais iškart. Nekantruolių hedonistų svajonė!

Apie nestruktūruotą šokį Mielajai ir man išsamiai pasakoja jo propaguotoja Lietuvoje, šokėja ir šokio terapeutė Kamilė Pundziūtė.

 Supažindink, prašau, mane ir Mielosios skaitytojus su laisvo, nestruktūruoto šokio tema: kas tai apskritai yra ir kokios pagrindinės tokio šokio kryptys ar metodikos?

Turbūt labiausiai paplitusi laisvo šokio „metodika“ yra šokti vienam namie, kai niekas nemato. Tai tikrai labai gera praktika – kviečiu ją atgaivinti iškart, nieko nelaukiant, ir tai daryti periodiškai.

Dažniausiai šokti, kai niekas nemato, žmones įkvepia labai patinkanti muzika ar „kailyje netelpanti“ emocija. Po to jaučiamasi tiesiog palaimingai. Sparčiai populiarėjanti šiuolaikinė laisvo šokio mada ir yra panašiausia į šį fenomeną – kai išsišoki namie. Tik tai darai sąmoningai tam pritaikytoje erdvėje su gera garso aparatūra ir pašėlusiais šokių aikštelės bendrininkais. Čia dažnas žmogus krūpteli, nes būtent tų kitų akių ir varžomės. Nebuvusiems laisvo šokio renginyje gali atrodyti neįtikėtinai, bet kiti žmonės čia ne varžo, o priešingai – įkvepia judėti laisviau, įvairiau, taip, kaip pats niekada nesugalvotum.

Labai paplitęs „nemoku šokti“ arba „bijau šokti“ yra labiau išmoktas nei natūralus įsitikinimas. Viešose erdvėse iš pažiūros šokama laisvai, tačiau iš tiesų šokis ten gana griežtai paklūsta socialinėms ir kultūrinėms normoms – įvairioms nerašytoms taisyklėms, kas yra gražu ir priimtina. Gali būti, kad būtent ten šokti ir yra baisiausia. Šokių pamokoje gi pasako, kaip tiksliai atlikti judesius ir kaip už taisyklių galima ramiai pasislėpti, o šokdamas laisvai neišvengiamai būni savimi. Judesio nuoširdumas mus padaro pažeidžiamus. Jei nesi vakarėlių liūtas, naktinio klubo šokių aikštelėje lengva pasijusti kaip scenoje… neišmokus choreografijos. Jei neturi šokių aikštelės dydžio pasitikėjimo savimi arba nejauti sprogstančios geros emocijos, tokioje aplinkoje sunku atsipalaiduoti. Todėl klubuose retai kas šoka blaivus.

„Kartais, kai labiausiai norisi pabėgti, tai yra būtent tas metas, kai labiausiai verta pasilikti ir pažiūrėti, kas slypi už to.“

Kalbėdama apie skirtingas laisvo šokio aplinkas iš tiesų vedu prie pagrindinio gero išsišokimo elemento – atsipalaidavimo. Laisvo šokio kryptys, apie kurias klausi, iš tiesų yra skirtingi būdai atvesti žmogų į būseną, kai nurimsta protas ir atgyja kūnas (labai malonu!), ir ten naviguoti. Dažnai laisvą šokį „apšildančios“ technikos kviečia sutelkti dėmesį į kūno pojūčius ir iš jo kylančius judesių impulsus, o po to galima pasitelkti įvairius vaizdinius ar konceptus: stichijos, čakros, judesio ritmų, kūno istorijos, vidinių veikėjų ir t. t. Taigi yra įvairių būdų įkvėpti laisvą šokį. Skirtingiems žmonėms tinka skirtingos technikos.

K. Pundziūtė.

Kaip pati susidomėjai tokia fizinės ekspresijos forma? Gal ieškojai tokiame šokyje saviterapijos? Ar visgi atvedė smalsumas?

Mano tiltas į šokėjos ir šokio terapeutės profesiją buvo lindihopas. Nuo pat pradžių jaučiau, kad tie savaitės vakarai, kai einu į šokio pamokas, yra šviesesni už tuos, kai neinu šokti. Lindihopas – improvizacinis porinis šokis, tad kai perpratau pagrindinius principus ir įgudau šokdama atsipalaiduoti, man šokis tapo meditacija, laiku, kai išnyksta mintys. Kiekvieną akimirką turi būti čia ir dabar, kitaip išsimuši iš tėkmės ir poros judesiai išsiderins. Labai aiškiai jaučiau, kaip šokis nuskaidrina mintis, sudegina negatyvias emocijas ir išjudina nuo studijų sustabarėjusį kūną.

Tuo metu studijavau psichologiją, todėl mane labai sudomino, kas būtent transformuoja mano būseną ir teikia psichologinę ir fizinę gerovę. Ėmiau mokytis šokio terapijos ir gilintis į judesio improvizacijos technikas. Terapijoje daugiausia kalbama apie somatinį judesį, kuris kyla iš vidinių kūno impulsų ir yra vedamas pojūčio arba jausmo. Išorinė forma ir estetika somatiniam judesiui gali būti visai nesvarbi.

Po daugybės seminarų ir kursų 2012 metais gimė „Šokių erdvė“ – jau ilgametis mano laisvo šokio projektas. Prisipažįstu, iniciavau „Šokių erdvę“ dėl to, kad pati norėjau turėti galimybę kartą per savaitę išsišokti, o tuo metu Lietuvoje nebuvo nuolatinių laisvo šokio užsiėmimų ar renginių. Jaučiau, kad tai yra būtina gero gyvenimo sąlyga.

Pati, prisipažinsiu, turiu labai savitą santykį su judesiu ir šokiu. Labai mėgstu judėti, šokti pagal muziką. Tai man yra gyvybingumo liudijimas, ekspresija, nerimo numaldymas, fizinė mankšta, susiliejimas su muzika. Tačiau kiek bandžiau kur nors lankyti šokius, visą žavesį sugriaudavo žingsnelių „kalimas“, kuriam mano kūnas, atrodo, net priešinosi. Kas labiausiai paskatina naujus žmones susirasti „Šokių erdvę“? Kokie lūkesčiai juos atveda?

Spėju, kad labiausiai tave vilioja laisvė, gyvybingumas ir džiaugsmas, kuriuo spinduliuoja laisvai šokantis žmogus. Kas nenori patirti tokio džiaugsmo ir gyvybingumo! Visgi žinau, kad kartais užtrunka daug metų, kol žmonės ryžtasi ateiti. Stebi mus socialiniuose tinkluose ir bręsta dvejus, trejus… septynerius metus. Ir mes jų laukiam!

Kad būtų lengviau rasti savo šokį, dažniausiai pačioje pradžioje siūlome įvadines judesio dirbtuves. Čia mokomės ne žingsnelių, o kaip atsipalaiduoti, nuraminti vidinį kritiką, prisijaukinti baimę, sutelkti dėmesį į kūną ir atrasti judesio tėkmę. Tai tarsi apšilimas, kurį labai vertina ir tie, kurie jau seniai yra atradę savo vidinį šokėją. Žmogaus, turinčio vidinį šokėją, savybes labai gražiai apibūdinai užduodama klausimą.

Mano tikslas yra sudaryti kuo puikesnes sąlygas susitikimui su savo vidiniu šokėju. Kai leidžia galimybės, šokame studijoje, kur švarios grindys ir niekas neriboja judesių įvairovės. Čia sąmoningai sutinkame savo baimę šokti, nebandome jos nugirdyti ar apsvaiginti, tiesiog leidžiame jai šokti kartu. Vidinius procesus labai palaiko bendruomenė – šokių gentis. Kai kurie būna vieno sezono aktyvistai, kiti šoka nuo pat „Šokių erdvės“ atsiradimo pradžios.

Dar vienas labai svarbus elementas yra muzika. Šokame pagal įvairiausių stilių muziką: nuo gyvų Afrikos būgnų iki elektronikos. DJ’ai džiaugiasi, kad, skirtingai nei naktiniuose klubuose, čia jie laisvi maišyti muzikinius stilius ir kurti muzikos takelį kaip istoriją ar kelionę, kur yra pradžia ir pabaiga, pakilimas ir nusileidimas. Beje, tokius šokius dažnai taip ir vadiname – šokio kelionėmis.

Neseniai kalbinau dainininkę, kuri veda sutartinių ratus moterims. Ji pastebėjo, kad kone kiekviena kuklinasi savo balso, teisinasi nemokanti dainuoti, esą „meška ant ausies“ užmynusi ir pan. Kaip sekasi žmonėms peržengti tą Tavo irgi minėtą vidinių baimių, kompleksų slenkstį šokant?

Taip, baimės slenkstis beveik visiems šokių gentyje yra gerai pažįstamas. Visgi užtenka jį peržengti vieną kartą ir po to jau būna daug lengviau: patiri, koks nuostabus pasaulis plyti už jo. Tai tarsi pasitikėjimo šuolis, drąsos reikalaujantis pasirinkimas. Visgi kalbamės apie visiškai laisvą šokių aikštelę: čia galima šokti ir labai nedrąsiai, tyrinėti galimybių ribas savo tempu. Vienintelis praktinis patarimas – pabūti iki galo, duoti sau visą laiką, nenusileisti baimei, kuri kartais įgyja ir abejingumo veidą. O dar geriau – duoti sau ne vieną, o tris šansus, nors ir retai kada komforto nebuvimą pakenčiame ilgai.

Vis dėlto durų neužrakiname (šypsosi), kiekvienas gali keliauti savo tempu.

Gerai, o kaip tuomet tas mažiau savo vidinę šokėją išlaisvinęs žmogus reaguoja į sunkiai nusakomą šokį įsijautusius „gentainius“?

Cha! Atsimenu savo pirmąjį įspūdį laisvo šokio aikštelėje. Atėjau truputį pavėlavusi ir radau jau akivaizdžiai apšilusią žmonių grupę. Jau laikiau save šokėja, bet ta besąlygiška judesio laisvė man dar kėlė nemažai nerimo. Taip linguodama ir mintydama šokių aikštelės pakrašty išvydau dideliu greičiu artėjantį jaunuolį, kuris pusiaukelėje krito ant žemės, persirito per šoną, atsistojo ir šuoliais nuskriejo tolyn. Nieko panašaus šokių aikštelėje nebuvau mačiusi. Gal nebent kokiam šiuolaikinio šokio spektaklyje. Mano reakcija, žinoma, buvo nuostaba, po kurios pajutau motyvuojantį baltą pavydą: aš čia linguoju kaip vargšė, o žmogus tiesiog visiškai mėgaujasi savo kūno galimybėmis!

„Per tokią saviraišką leidžiame savo sistemai susireguliuoti, patekti į būseną, kai galvoju, jaučiu ir darau vieną ir tą patį.“

Iš tiesų tai, kaip judame „Šokių erdvėje“, neretai būtų neadekvatu judesiams naktiniame klube, bet galbūt meniška ir iškalbinga šiuolaikinio šokio požiūriu. Kas yra normalu, apibrėžia aplinkybės. „Šokių erdvėje“ pagrindinė aplinkybė – mano pačios įsitikinimas. Man asmeniškai gražiausias judesys yra nuoširdus judesys, tad dar niekada nemačiau per daug įsijautusio šokėjo. Keistai skamba net profesionalaus šokio požiūriu, tiesa? „Man nepatiko šitas šokio pasirodymas, nes šokėjai buvo per daug įsijautę“ (šypsosi).

Iš tiesų esame sutarę kartu kurti saugią erdvę sau ir kitiems judėti laisvai, gerbiant visų žmonių ribas. Niekada nesu girdėjusi neigiamų komentarų apie kitų šokį. Priešingai, dažnai dėkojama už energiją šokių aikštelėje, juntamas pasigėrėjimas ir magiškas jausmas, kad „mes visi, kaip ir kiekvienas sau, bet ir taip nenusakomai kartu“. Beje, šis pastebėjimas man apibūdina tobulai funkcionuojančią bendruomenę.

Laisvo šokio ir judesio apskritai banga pasaulyje vis stiprėja: siūlomos nestruktūruotos mankštos, šokiai, joga ir pan. Kaip judesio tėkmė veikia mūsų sveikatą, fizinę ir psichologinę?

Fizinis aktyvumas apskritai teigiamai veikia kūno biochemiją. Jau minėjau somatinį judesį, kuris padeda mums išreikšti tai, kas gyva viduje. Per tokią saviraišką leidžiame savo sistemai susireguliuoti, patekti į būseną, kai galvoju, jaučiu ir darau vieną ir tą patį. Palaiminga! Saviraiška taip pat leidžia pamatyti, pažinti save. Gali būti baisu, bet tai – vienintelis kelias į augimą, priėmimą ir integravimą tų savo dalių, kurių nepripažįstu ar nepastebiu. Vis dėlto ir procesas, ir rezultatas labai malonūs. Laisva saviraiška žmonėms yra išteklius, atgaiva, gyvenimo kuras. Nesvarbu, kokios būsenos ateini, bet išsišokusi prisimeni, ką reiškia būti 100 % gyvai ir laimingai.