Mes skirtingai reaguojame į šiuo metu Ukrainoje vykstantį karą. Vienų žmonių gyvenimas visiškai pasikeitė ir tapo, pavyzdžiui, savanorystės ar informacinio karo lauku. Kiti stengiasi toliau dirbti savo darbus ir sąmoningai dozuoti informaciją, susijusią su karu. Dailininkei, poetei, aktyvistei Vilmai Fioklai Kiurei atrodo, kad gyventi normaliai nenormaliais laikais neįmanoma. Todėl ji aktyviai kariauja informacinį karą ir sako, jog nieko nuostabaus, kad daugelis aktyviausių karo balsų Lietuvoje – būtent menininkai.

Vilma, ne tik man tapote vienu iš karo Ukrainoje balsų; gal galėtumėte papasakoti, kiek savo laiko ir energijos šiandien skiriate karo temai; kaip atrodo Jūsų dienos rutina, kai prasidėjo karas?

Guluosi ir keliuosi su mintimis apie Ukrainą. Dažnai sapnuoju karą. Kad neperdegčiau – rašau. Socialiniuose tinkluose palaikau ryšius su kovojančiais ukrainiečiais, seku jų įrašus ir stengiuosi viską retransliuoti lietuviškai. Bendrauju su anarchistine bendruomene, nes pati esu tokių pažiūrų, ir stengiuosi papasakoti, kaip kovoja ir kuo gyvena bendraminčiai. Manau, kad mano įrašai apie tarptautinį anarchistų internacionalistų būrį griauna kremlinį naratyvą, jog Ukrainoje „siautėja nacistai“. Vakarų „leftistai“ jau seniai įtikėję ta propaganda, ir manau, kad yra labai svarbu padėti ukrainiečiams kariauti informacinius karus. Tą aš ir darau negailėdama laiko ir jėgų.

Ar galėtumėte nusakyti savo emocinę būseną karui prasidėjus ir dabar? Kaip ji keitėsi? Kaip sau padėdavote nenuskęsti informacijos apie jį gausoje?

Neįmanoma nenuskęsti informacijoje ir sielvarte, kai visai šalia vyksta tokie baisumai. Mano menininkės vaizduotė nesunkiai perkelia karo vaizdus ir piešia klaikius paveikslus su sunaikintais mūsų miestais. Tikiuosi ukrainiečių pergalės, bet dar visko gali nutikti ir aš psichologiškai tam ruošiuosi. Net sakyčiau, kad esu pasiruošusi.

Pati nustebau, kai suvokiau, jog stebėdama karą Ukrainoje, socialiniuose tinkluose daugiausiai seku meno žmones. Pagalvojusi, kaip čia taip nutiko, supratau, kad man patinka jų gebėjimas formuluoti mintis, drąsa nebūti politkorektiškiems. Kaip manote, iš kur kyla šis kultūros žmonių aktyvizmas?

Kultūros žmonės – socialūs, empatiški ir pilietiški, todėl pirmi susiorientuoja, kokias vertybines pozicijas palaikyti. Taip buvo visada. Tiek atkuriant Lietuvą, tiek ir išsilaisvinant iš okupacijos. Dauguma Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių – kūrybinių profesijų atstovai. Kritiniais laikotarpiais visada iškyla menininkai idealistai, kurie pasiryžę aukoti ir aukotis.

Kol kas menininkai skiria daug laiko žinioms apie ukrainiečių kovą skleisti, bet aš neabejoju, kad jie aukosis tiek, kiek reikės, ir vis daugiau. Kiek žaviuosi savo kolegomis, tiek negaliu atsistebėti didele akademinės visuomenės dalimi. Rodos, tiek vietos reikštis politologams, filosofams, o niekas nepersistengia komentuodami įvykius. Vienas kitas reikšmingas komentaras. Toks įspūdis, kad į socialinius tinklus akademikai užklysta tik pasitikrinti, ar juos vis dar kas skaito… Mano kariaujantys draugai Ukrainoje per pertraukėles tarp mūšių parašo daugiau nei žmonės, kurie metų metus mokėsi, kaip komentuoti politinius įvykius, analizuoti istorinius procesus.

Tarp šių informacijos balsų pasigendu moterų. Kaip manote, kodėl jos yra mažiau aktyvios?

Aš taip pat pastebėjau tendenciją, jog Lietuvos moterys labiau dalijasi pareiškimais, kad nebegali pakelti informacijos apie karą, kad joms sunku skaityti naujienas iš Ukrainos, ir labai mažai jų darbuojasi informaciniame kare. Labai dėl to liūdna ir apmaudu, nes štai ukrainietės randa jėgų aprašinėti karo baisumus. Apskritai ukrainiečių moterų tekstai apie karą – patys stipriausi ir giliausi.

Ar tokiu neramiu laiku Jums pavyksta užsiimti savo įprastomis kūrybinėmis veiklomis? Pati vis primenu prof. Danutės Gailienės patarimą „ginti normalumą“, nors ir ne visuomet pavyksta… O kaip Jums?

Neskaičiau D. Gailienės patarimų, o ir pasakymas „ginti normalumą“ man yra atgrasus. Nenoriu būti normali nenormaliais laikais. Pasakysiu dar daugiau, nepasitikiu ir ignoruoju vyresnės kartos psichologus ir psichiatrus. Tarybinė psichiatrija buvo neatsiejama nuo represijų, ir mūsų psichiatrų bei psichologų bendruomenė taip ir neapsivalė, neatsiprašė už psichiatrinėse ligoninėse pražudytus neformalus ir disidentus. O ir dabar pastebėjau, kad kai kurie nukrypo į populizmą ir manipuliacijas ir nesibodi imtis sovietinių kontrolės metodų. Štai visai neseniai susidūriau su gėdinimu, kad negalima piktnaudžiauti žodžiu psichopatas ir taip išvadinti lukašenką su putinu, nes kompetenciją „diagnozuoti“ turi tik psichiatrai. Visiška arogancija ir sovietinis tvaikas.

Man taip pat įdomu, kaip tapote aktyvia žmogaus teisių, politinių reiškinių stebėtoja, reflektuotoja – kaip, kada pajutote poreikį tuo dalintis viešai? Gal viskas prasidėjo nuo kokio nors konkretaus įvykio?

Aš užaugau besipriešindama kvailoms sovietinėms taisyklėms. Vos išmokusi argumentuotai diskutuoti įsiveldavau į mažus karus dėl savo įsitikinimų. Pamenu, sykį net pravirkdžiau istorijos mokytoją, jauną komjaunuolę, kuri neatlaikė kritikos, kai užsivedžiau aiškindama apie neteisybę skirstant būstus lietuviams ir okupantams. Mat už lango kaip tik vyko stroibato darbai ir kilo daugiabutis rusų karininkams. O aš ir sakau mokytojai, kad šimtai jaunų šeimų Lietuvoje buto laukia dešimtmečius. Ėmiau klausinėti, kodėl tokia neteisybė vietinių atžvilgiu ir kodėl Lietuvoje tiek rusų kariškių, jei Maskva skelbia, kad komunizmas neša taiką. Į diskusiją man antrindami įsitraukė klasės draugai, mokytoja prarado kontrolę ir kaipmat ašarodama išbėgo skųstis direktoriui.

Tokių ir panašių istorijų buvo daug, nes nuolat įsiveldavau į panašaus pobūdžio konfliktus. Net Lietuvai atgavus nepriklausomybę nebuvo kada nurimti, nes galvas ėmė kelti visoks korumpuotas brudas, kuris kėsinosi į mūsų laisvę. Štai ir dabar kyla panašūs pavojai. Ne tik dėl Rusijos grėsmių, bet ir dėl vidinių priešų. Skiriu daug laiko proputiniškų elementų medžioklei ir tegaliu pasakyti, kad mūsų laukia tamsūs laikai, jei nepašalinsime fašistinės Kremliaus propagandos, kurie nuodija bendrapiliečių protus.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!