Daina yra lygi maldai, sako Laurita Peleniūtė, ir mano nugara perbėga šiurpas. Pati dainavusi chore vienuolika metų, jaučiu nenumaldomą alkį vėl susijungti su kitais dainoje, ir Laurita turi visus paaiškinimus, kur slypi dainavimo kartu galia. Su ja – folkloro, sutartinių puoselėtoja, dainininke, sutartinių rato „Promočių giesmės“ rengėja – kalbėjomės apie lietuvių pavelde glūdinčius moterų bendrystės raktus, Mariją Gimbutienę ir, be abejo, pačią veiksmingiausią mūsų promočių meditaciją – sutartines.

Laurita, kokių užuominų, informacijos apie moterų bendrystę ir draugystę galima užčiuopti analizuojant, iškoduojant lietuvių tautinį paveldą – dainas ir jų tekstus? Kokie Jūsų atradimai?

Dainose gyvena mūsų protėvių ir promočių senoji kultūra. Jose pasakojama, kaip jie gyveno, ką dirbo, kaip jautėsi, kaip mylėjo, kam meldėsi. Tačiau dainos kalba užslėptais kodais, ir kuo toliau nuo jų bėgame, tuo labiau tolsta ir supratimas, apie ką jos.

Taip, kaip gyvename šiandien, yra svajonė, kurios žmonės siekė per amžius. Laisvė, prieinamas mokslas visiems luomams, o ir tie luomai nebėra tokie ryškūs, nebūtinos vestuvės, skyrybos be didelių tragedijų, šildomi būstai, kelionės be arklių, švarus vanduo iš čiaupo ir, o Dieve, elektra! Todėl, norėdami suprasti mūsų protėvių perduodamas žinias, turėtume įvertinti šį didelį gyvenimo pasikeitimo šuolį ir sugrįžti į gamtą, ten, kur galėtume išgirsti savą prigimtį kalbant.

Ankstesniais laikais darbai buvo labiau suskirstyti į vyriškus ir moteriškus. Vaikų priežiūra, vaistažolių rinkimas, linų išdirbimas, verpimas, audimas, siuvimas, maisto gaminimas ir daug daug kitų darbų buvo moterų reikalas. Kalbant apie moterišką bendrystę, be abejo, reikėtų paminėti vaikų gimdymą. Tiek dainose, tiek moters gyvenime buvo keli kertiniai slenksčiai, kurie stipriai pakeisdavo jos gyvenimą ir socialinę padėtį. Tai pirmiausia mergaitės virtimas moterimi – menstruacijų pradžia, rodanti, kad ji jau subrendo ir gali tekėti. Vestuvės – vartai, pro kuriuos atgal jau negrįši. Ištekėjusios statusas tarsi užrakindavo moterį namuose ir buityje. Jos pareiga būdavo pratęsti kitos giminės medį.

Tiesa, aukštuomenės ir kaimo aplinkos santuokos labai skyrėsi, o jas labiausiai vienijo esminis įvykis – vaiko gimtuvės. Gimdydavo moterys daug daugiau ir dažniau nei mes šiandien. Šeimos būdavo didesnės, gimdyta namuose, vaikų mirtingumas buvo didelis. Pamenu, mano močiutės pusseserė Onutė, šiuo metu seniausia giminės moteris, pasakojo, kad besilaukdama trečio sūnaus, devintą mėnesį, nešėsi bulvių maišą namo tiesiai iš bulviakasio, nes reikėjo vakarienę pagaminti. Pro šalį važiuodami žmonės šūktelėjo: „Donskiene, vaiką pamesi!“ Grįžus namo ir suėmus sąrėmiams, Onutė pagimdė namuose ir, kaip ji sako: „Vajezau, kaip skaudžiai gimdžiau, kaip sunku buva, vajezau…“ Aš jos klausiau, o tai kaip jautėsi pagimdžiusi? „Tai nuvėjau toliau bulvių rinkt…“

Jos buvo labai stiprios.

Dar senesniais laikais paprasta kaimo moteris dažnai nemokėjo rašyti ar skaityti, bet užtai gebėjo atpažinti gydomuosius augalus: jos vaistinėlė, kosmetinė ir prieskoninė augo po langu. Mokėjo išdirbti linus ir išausti galybes medžiagų, siūti drabužius, apeiti visus namus, padėti kaimynei priimti gimstantį vaikelį, prižiūrėti gyvulius, papjauti juos, žinojo begales dainų, pasakų ir padavimų, buvo sumani ir darbšti. Nebuvo laiko galvoti, reikėjo dirbti, kad duonos būtų. O kur dar seni tėvai, maži vaikai. Tad moteriškai bendrystei likdavo tik bendri darbai, moteriški ritualai, kalendorinės šventės ir ilgi žiemos vakarai. Tada moterys rasdavo laiko ir išsikalbėti, išsidainuoti, o per dainą pasiguosdavo, nusiramindavo ir atsigaudavo.

Tačiau kompanijos nebuvo didelės, nes ir namai nebuvo dideli. Dirbant laukuose, dainavimas sukurdavo bendrą ritmą, tuomet ir skambėdavo garsiausios dainos – moterų ir vyrų.

Daina ir dainavimas drauge anksčiau išties buvo viena iš nedaugelio pramogų, atsipalaidavimo būdų. Mano mama iki šiol vis kartkartėmis pastebi, kad suėjimai, įvairios šeimos šventės tapo nebe tokios linksmos, kai žmonės atprato dainuoti. Kaip manote, kodėl nebedainuojame susirinkę drauge?

Aš laiminga, kad užaugau dar girdėdama gyvai skambančią dainą iš paprastų žmonių lūpų. Mano baba buvo dainų enciklopedija, o ir rasti ją galėjai tik pagal dainos ar niūniuojamos melodijos garsą, nes senatvėje jau neprigirdėjo ir šaukiama neatsiliepdavo. Dainuodavo man ir mama, ir tetos, tik paprašyk.

Galėtume ilgai spėlioti, kodėl nutilo dainos mūsų krašte, ieškoti priežasčių ir jomis laikyti okupaciją, Sibiro tremtį, baimę pasirodyti lietuviu, tačiau mes esame ne vienintelė tauta, nutildžiusi savo dainas – ši kaita vyko ir kitur pasaulyje. Įrašuose muzika skambėdavo gražiau nei gyvai dainuojama, jaunimas išsilakstė į didmiesčius mokytis, atėjo kitos mados, senos dainos ėmė nykti keičiantis gyvenimui ir buičiai. O tai, kad dainos ir sutartinės buvo užrašomos ir renkamos jau praėjusio amžiaus antroje pusėje, įrodo, kad tikrai buvo žmonių, kuriems labai rūpėjo išsaugoti jau tuomet nykusį kultūrinį paveldą. Žemai lenkiu prieš juos galvą, kad šiandien turime tokį turtą, tiek archyvinės medžiagos. Ir tikrai dar yra gyvai dainuojančių žmonių, nuvažiuokite į Dzūkiją ar kitų regionų atokesnius kaimus: ta daina merdėjanti, bet dar gyva.

Kokią galią turi bendras dainavimas? Kodėl jis toks apdovanojantis, įkraunantis energijos?

O, tai didžiulė vienijanti jėga… Įkraunanti, pastiprinanti, suteikianti saugumo ir sukelianti džiaugsmo ašaras. Bendra daina vedė lietuvius ir laimės, ir skausmo akimirkomis. Dainos skambėjo ir tremtinių vagonuose, ir Sibire, ir per karą, ir partizanų žeminėse, nes jos liudija tautos šaknis ir būties prasmę. Daina buvo, yra ir bus lygi maldai. Ir nesvarbu, apie kokią tautą kalbėsime.

Kokia yra Jūsų patirtis, įgyta buriant sutartinių dainavimo ratus: kaip jie veikia, kai susirenka vien moterys?

Tai magiška ir tikrai ypatinga. Sunku įvardinti žodžiais. Ypač šiais laikais, kai susirenkame draugėn sąmoningai to patirti, ne šiaip darbų nudirbti. Kai į ratą sueina moterys, jos viena kitai padeda išdainuoti skausmą, liūdesį, nerimą ir ilgesį, pasidalinusios savo slaptomis baimėmis, pačios to nesuprasdamos viena kitai parodo kelią. Kai tai stebiu, sutartinę imu suvokti visai kitaip, kaip labai stiprią emocijų paleidimo praktiką, gydančią ir įžeminančią, kuri išvaduoja moterį iš vienatvės ir išjudina jos vidinę gyvybinę upę.

Sutartinėse slypi unikali mūsų promočių balso praktikų sistema, ir kai matau tų giesmių poveikį šiuolaikinėms moterims, ima atrodyti, kad prisiliečiame prie tikro stebuklinio gamtinio raganavimo. Mano ratuose dažniausiai susitinka nepažįstamos moterys, bet padainavusios išeina kaip seserys; ir nuaidi gatvėmis garsus moteriškas juokas, tarsi žiedais krentantis ant šaligatvių.

Kaip manote, kodėl dažnai moterims būna nedrąsu dainuoti, girdėti savo balsą prie kitų žmonių? Kaip padedate šį barjerą įveikti?

Turbūt kas antra moteris, registruodamasi į organizuojamus ratus, parašo: „aš nedainuojanti“, „neturiu patirties“, „ar pritapsiu, ar netrukdysiu?“, „meška sėdi ant ausies“ ir pan. Mes visos savyje turime ir vidinį „šūdų komitetą“ ir vidinę babą, išmintingą vedlę. Tad tik mūsų pasirinkimas, kuo mes linkusios tikėti.

Vis galvoju, kas išmušė iš tų moterų pasitikėjimą savimi? Apie kokias žaizdas tai byloja? Šamanė iš Peru, smilkanti baltąjį šalaviją, murmanti po nosimi savo babos dainą, yra gerai, o mūsų babos daina – jau blogai? Kas uždengė burnas šio švento krašto moterims, kurios iki šiol žoliauja, uogauja, grybauja net gyvendamos mieste? To kitose šalyse su žiburiu nerasi.

Dainavimas yra procesas. Kaip važiavimas dviračiu: niekas pirmą kartą neužsėdo ir nenuvažiavo, tam išmokti reikia laiko. Kai vaikai dainuoja klysdami, jų klausome net apsiseilėję, nes juntame natūralumą, kuris tiek kasdienybėje, tiek socialiniuose tinkluose jau yra retas. Mokymasis priimant, klystant ir palaikant yra dainavimo esmė. Ką galiu padaryti, kad moteris sutartinių rate jaustųsi gerai? Leisti jai būti. Būti, kol pati pamatys savo esaties grožį ir nustos save smerkti. Jei be kitų vertinimo negalime suvokti esantys pilnaverčiai, leiskime vieni kitiems būti, bent trumpam, be kritikos ir nustatytų mokymosi dogmų – jos pasenusios.

Aš visada palaikysiu visas moteris, kurioms kas nors pasakė, kad jos nesugebės, kad joms nepavyks, kad jos neturi klausos ar kitų gebėjimų, yra per stiprios, per gražios ar dar kokios „per“. Kai matau nuostabią moterį, drebančiu balsu bandančią pro ašaras iš savęs išspausti dainą, stebiu, kaip kitų palaikoma ji pražysta kaip gėlė, gyvai kintanti, nebijanti klysti, nes siekia augti ir vidinės laisvės. Moterų palaikymas kažkoks stebuklingai galingas. Šiandien jos ne tik iš naujo mokosi dainuoti, bet ir gydosi žaizdas.

Kaip svarbu prisiminti, kad esame stiprių babų ir motinų dukros… Žiūrėdamos viena kitai į akis matome savo promočių pėdsakus ir mums paliktą meilę, ir tik viena kitą palaikydamos galime nulemti, kaip į mus žiūrės dabar gimstančios dukros.

Gal galite dar plačiau papasakoti, kaip sutartinės gali atstoti šiandien labai populiarų meditavimą?

Kas gi yra meditacija? Trumpai tariant, tai – sąmoningas minčių srauto kontroliavimas, leidžiantis būti dabartyje be lūkesčių, statusų ir pareigų. Sutartinė suteikia panašų būvį, tik praturtina kūną skambiomis dermėmis, nuo kurių kartais užvibruoja kūnas. Po gero sutartinių vakaro kūnas virpa, jaučiamas nuovargis, galvoje stoja maloni tyla.

Sutartinių yra visokių: dvejinės, trejinės, trejinės su atitarimu, keturinės, kolektyvinės, kur susijungia daug skirtingų balsų. Kai kurios ir šokamos, ir žaidžiamos ar imituoja apdainuojamus darbus. Čia nėra solistų, pagrindinių balsų, nėra amžiaus skirtumo ar statusų, visi atlieka jiems skirtą melodiją tam tikru laiku, su tam tikru tekstu. Labai aiški geometrija. Esi maža, bet labai svarbi didelės mandalos dalis. Pradžioje atrodo labai painu, bet paskui įtraukia, užburia ir įsuka. Bet tik pagalvok „į šoną“ – iškart pamesi ritmą, tekstą ar ryšį, todėl giedant labai svarbu susikoncentruoti.

Kad matytumėte, kas vyksta, kai moterys įsijaučia, jas pagauna tėkmė! Atrodo, kad jos ne dainuoja, o kalbasi ir bendrauja per giesmę. Esu laiminga galėdama tai stebėti iš šono ir pati dalyvauti. Aš vis dar kalbu ne apie surepetavusias, o apie tas moteris, kurios bijo dainuoti (šypsosi).

Ką naujo apie save atradote, sužinojote, kai pradėjote dainuoti sutartines ir jų mokyti?

Vienareikšmiškai – suradau ryšį su moterimis. Man sutartinės padėjo sustiprinti ryšį ir su mama, ir su savimi. Man tai yra labai daug.

Sutartines dainuoju nuo studijų laikų, vos tik atvažiavau į Vilnių. Bet tada jas daugiau atlikdavau nei gilinausi. Kol su grupėmis „Žalvarinis“, „Marga muzika“ buvome dar tik pradėję savo muzikinį kelią, dainuodavome visur. Ilgainiui ta veikla virto darbu, bendro dainavimo užstalėje neliko, tačiau širdis troško bendrystės. Tad nusprendžiau kurti projektą „Promočių giesmės“, suteikiantį galimybę ateiti ir padainuoti bet kam. Ir aš visada turiu su kuo padainuoti. Pamenu, viename renginyje ieškojau, kas galėtų jį pafilmuoti, bet taip, kad pats filmuotojas nedainuos, nes kitaip nesigirdės minios. Sulaukiau daug komentarų, kad ko jau ko, bet nedainuoti su Laurita niekas nesutinka. Tąkart supratau, kad išsipildė mano svajonė.

Vėliau pajutau stiprų vidinį šauksmą, sakantį, kad noriu rasti moterų, kurioms galėčiau papasakoti apie sutartinių teikiamą magiją giliau ir plačiau. Taip gimė mano seminarai. Juose aš augau, stebėjau, keičiausi, ašarojau ir džiaugiausi kartu su kitomis moterimis. Tai labiausiai pakeitė mano gyvenimą.

Lietuvoje moterys vis daugiau dainuoja, atranda sutartines, domisi jomis, ir tai man suteikia jėgų keltis ryte iš lovos. Atrodo, lyg stovėčiau ant tilto, jungiančio upės krantus, kurių viename – dabartinės moterys, o kitame – senosios promotės. Krantai du, bet upė juk viena. Mes visos – kaip upės: tekame kartu su laiku, tekame kraujo upėmis kas mėnesį, tekame už vyrų, tekame srauniau, lėčiau, atsivesdamos savo vaikus. Ir ši graži žinių ir senųjų dainų upė yra gyvybės šaltinis. Kviečiu pasisemti (koks gražus žodis – pasisemti!) jėgų iš praeities.

2021 metai – Marijos Gimbutienės metai Lietuvoje ir pasaulyje, ir ši sukaktis taip pat skatina atsigręžti į mūsų tautinį paveldą ir moteriškumą. Kuo Jums labiausiai imponuoja M. Gimbutienės darbai ir asmenybė?

Dirbdama mokyklose su vyresniais vaikais pastebėjau, kad jie nesupranta ir labai nuvertina lietuviškas tradicijas bei folklorą, ir toks požiūris, be abejo, ateina iš šeimų. Tai mane labai liūdindavo. Bet užtenka pakeliauti ir pažinti kitas kultūras, jog pamatytum, kad dėl savo lietuviško užsispyrimo ir laimingų istorinių posūkių ši maža šalis išlaikė senosios Europos žemdirbių tradicijas, ryšį su gamta, senąjį tikėjimą, net atėjus naujai religijai. Kaip mes su didžiausia meile pasiskiname čiobrelių ir liepžiedžių, kaip ant smilgos veriame žemuoges, kaip džiaugiamės rastais grybais… Kaip pažeme skraidančios kregždės mums vis dar praneša apie artėjantį lietų. Mes šiek tiek kitokie, mes – iš senųjų knygų ir tokie išties esame iki šiol. M. Gimbutienė tai žinojo visada. Jos darbai kalba apie unikalų kraštą, kuriame susikerta daug senųjų kultūrų, kraštą, kurio mituose ir raštuose galime atrasti kitų senųjų kultūrų atspindžių. Mes esame vienas, bet svarbus balsas pasaulio sutartinėje.

M. Gimbutienė žvelgė ne iš Lietuvos į pasaulį, o, kaip motina, iš pasaulio į Lietuvą. Ir jos knygos patvirtina, kad esame stiprių motinų dukros ir mumyse teka jų kraujas. Promotės mus stiprina sunkiomis gyvenimo akimirkomis, suteikia drąsos keisti ir keistis, ir lai tai primena apie mumyse tekantį paveldėtą kraują ir atsakomybę.

Viena draugė kartą manęs paklausė, kaip galiu turėti žinių, jei mama ar močiutė man jų neperdavė? Bet jos perdavė kraują, kuris sukelia alkį ieškoti ir lemtis rasti.