Mano prosenelė turėjo tamsiai rudas, įkypas akis, po pagalve laikė pistoletą – užtaisytą – ir niekada nesišypsojo. Tik šyptelėdavo. Ji buvo našlaitė, įsimylėjusi kunigą ir ištekinta už kelių darbininko. Pastarajam gan anksti mirus, gyveno viena – turėjo didelį ūkį. Nuo vagių ir girtuoklių apsigindavo nė nemirktelėjusi. Kepdavo skanius blynus, virtuvė prasmirsdavo dujomis. Mirė iškart po to, kai seneliai pardavė paskutinę ožką ir parsivežė ją į miestą. Neatlaikė širdis.

Savo prosenelę buvau sutikusi vos keletą kartų. Vaikui ji atrodė rūsti. Atrodė ne iš šio pasaulio – ne iš manojo. Per laidotuves nebesimatė jos svetimšalių akių, įdubę skruostai. Taip ir nusinešė savo meilę kunigui ir kitas istorijas. Liko tik apsilupęs namelis su buities rakandais ir užtaisytu pistoletu, penketas nuotraukų ir mitas, kad mano prosenelės būta atšiaurios.

Kartais, kai žiūriu į veidrodį tam tikru kampu, aš ją pamatau. Žiūrime viena į kitą. Tuomet prisimenu tą pistoletą, kuris taip niekada ir neiššovė. Bent jau taip sako seneliai.

Išties daug dažniau veidrodyje matau savo močiutę. Ypač kai šypsausi.

Močiutė – tokia minkšta, švelni ir kvepianti levandomis. Dirbo pediatre. Vaikai lipte lipo prie jos. Aš irgi lipdavau. Iki šiol limpu. Kartą susapnavau košmarą – močiutė išėjo lankyti sergančių vaikų, o aš likau viena namuose, pamojavau jai pro vieną langą ir nubėgau į balkoną, kad pamatyčiau, kaip ji dingsta už kampo, o tame balkone ant sienos tupėjo milžiniškas juodas voras. Už mane gal penkis kartus didesnis. Dūriau flomasteriu jam į krūtinę. Pasipylė žalias kraujas. Apsigyniau nė nemirktelėjusi, kaip prosenelė. Pasąmonės žinovai sako, kad vorą sapnuoti reiškia būti neįsisąmoninus savo moteriškos energijos.

Prisimenu, kartą neatsiklaususi įlindau į močiutės stalčių ir ten tarp visokių abrozdėlių radau jos mamos laišką. Naiviai paprašiau, kad jį perskaitytų. Tačiau močiutė grubiai išplėšė tą subrizgusį, nuskaitytą popierių man iš rankų ir apsiverkė. Daugiau apie tai niekada nesikalbėjome. Šitaip patyriau paslaptį. Šitaip paveldėjau kažkokią neįžodintą žaizdą.

Abi su močiute mėgome dainuoti. Tiksliau – giedoti giesmes Švč. Mergelei Marijai. Ji sakydavo, kad Marija yra visų mūsų motina, vadinasi, ir našlaičių motina, motinų karalienė.

Šiandien močiutė – jau garbaus amžiaus. Viena ausimi neprigirdi. Kartais atrodo, kad abiem. Žiemas leidžia skaitydama ir iš aukštai stebėdama kaimynus. Orams atšilus, senelis ją veža į sodą. Ten jiedu darbuojasi. Senelis krapštosi prie vyriškų darbų, o močiutė, kaip pati sako, suleidžia rankas į žemę ir viskas pasimiršta. Pailsusi nusimeta kaliošus ir atsisėda į savo plastmasinį šezlongą. Sėdi kaip karalienė. Tarsi galėčiau atsargiai prieiti ir paklausti… Bet kas aš tokia, kad drįsčiau trukdyti karalienę. Ilsėkitės, Jūsų Didenybe.

O žeme, žemele, jeigu atsigulčiau ir priglausčiau ausį prie tavęs, ar išduotum močiutės, o dabar ir mano paslaptį?

Mano pirmosios mėnesinės prasidėjo Gariūnuose. Apsikraujavau tarp begalvių manekenų ir blizgučių. Rugsėjo pirmosios išvakarėse. Kartu su mama ir krikšto mama ieškojome batų, suknelių, kuprinės. Atrodytų, tobula situacija iniciacijai į moteris – visos tos suknelės ir blizgučiai. Negana to, buvau su dviem savo motinomis. Bet tądien mirė ne tik mano vaikystė, mirė ir princesė Diana. Tad, sužinojus apie kruvinas kelnaites, mano motinų pasaulis griuvo iš esmės ir jos pradėjo sriūbauti. O aš puoliau jas raminti, sakiau, kad man viskas gerai, aš jau viską žinau, knygoje perskaičiau, reikės kas mėnesį nešioti įklotus, kad princese Diana danguje bus pasirūpinta. Ir dar nutariau pabūti vaiku.

Viskas gerai, mama. Tu darei viską, ką tuo metu galėjai, geriausiai. Mes visos taip darome. Viskas gerai, princese Diana, neseniai žiūrėjau dokumentinį filmą apie Jus. Esate verta mano pirmųjų mėnesinių.

Prisipažinsiu, man iki šiol sunku jai pasakyti tą žodį – myliu. Kažkur skaičiau, kad buvo atliktas motinų ir mano kartos dukrų santykio tyrimas ir aš tokia ne viena.

Mano mama – graži moteris. Galėtų būti kino aktore. Nors, kai pirmą kartą nusirengė prieš mano tėtį, bijojo, kad šis persigalvos. Pasakojo, kad paauglystėje buvo labai spuoguota ir jos mama, užuot nuvedusi pas kosmetologę, pasakė, kad daug svarbiau – vidinis grožis. Tad aš pas kosmetologę anksčiau lankydavausi kas mėnesį. Mano mama – liūtė, praradusi keturis vaikus ir kiekvienam davusi po vardą. Mane vadina zuikiu.

Prisipažinsiu, man iki šiol sunku jai pasakyti tą žodį – myliu. Kažkur skaičiau, kad buvo atliktas motinų ir mano kartos dukrų santykio tyrimas ir aš tokia ne viena. O kai kalbamės – ir ak, kaip gera kalbėtis! – apie mūsų šeimos moteris, jos balsas ima drebėti. Suprantu tą drebulį. Jaučiu jį. Atrodo, kad iš to drebulio man ir gimė sūnus. Kad daugiau nebereikėtų perdavinėti sužeistos moteriškos energijos.

O gal vis dėlto prosenelė yra pasinaudojusi tuo pistoletu? Gal toji neįžodinta žaizda yra šautinė? Net sunku įsivaizduoti, kaip mano prosenelė turėjo ilgėtis savo mamos. Ir to kunigo.

Aš – irgi graži. Veidrodyje atsispindi ir tos rudos akys, ir minkštumas, ir liūtės širdis. Kai vilkiu suknelę ar pasidažau lūpas, ta žaizda atsidengia. Greičiausiai nėra malonu į ją žiūrėti, greičiausiai neužteks gyvenimo jai užgydyti, greičiausiai belieka ja didžiuotis.

Kai mano močiutė gimdė savo vaikus, jai rėkti neleido ligoninės darbuotojai. Mano mama nerėkė, kaip pati sako – neleido išsilavinimas. Aš irgi, pasak akušerės, pagimdžiau elegantiškai. Bet turiu svajonę. Kartais sapnuose mane aplanko mergaitė ir prašo įsileisti. Tuomet, nespėjusi jai nieko atsakyti, pabundu. Ir vis nespėju pasakyti: „Kuo tu vardu, mieloji? Ateik – rėksiu už visas mūsų moteris.“