Neseniai vienoje mentorystės programoje gavau užduotį parašyti tai, kas būtų iškalta ant mano antkapio. Čia jau ne instagramo storis, kuris dings po 24 valandų, ne feisbuko įrašas, kurį persigalvojęs gali ištrinti, net ne knyga apie tave, kurią gali sudeginti – čia žodžiai akmenyje. Trumpai. Pati esmė.

Galvoju, kad gyvename tokiais laikais, kai labai mėgstame gilintis į save. Gal dėl to, kad mūsų tėvų karta dėl įvairių priežasčių to beveik nedarė ir man tai atrodo savotiška panacėja, net jei gavusi atsakymą į mane kamuojantį klausimą pagalvoju – gal ir buvau laimingesnė, nežinodama priežasties?

Straipsnio autorės kurtas koliažas „Silk Feeling“.

Vis dėlto net ir knaisiojantis savyje, klausantis Brené Brown, Glenon Doyle, Esther Perel ir daugybės kitų moterystės, finansų, savęs pažinimo, drąsos ir t. t. įkvėpėjų bei žinant, kuris appsas meditacijai labiau tinka, išbandžius dar ir jogą, emocijų paleidimus ir psichologo sofutę – ar gyventi lengviau ir smagiau? Pirma mintis – nė velnio, antra – o kokia liniuote ir svarstyklėmis pamatuosi, kam ir kada sunkiau?

„Paradoksalu, bet mano gyvenimas buvo labai lengvas, harmoningas ir džiaugsmingas, kai sirgau leukemija ir dešimt mėnesių buvau nuolatinė ligoninės lankytoja.“

Nėra ko ir sakyti, buvo sunku, ir vis dėlto daugiausia, ką nešuosi ir prisimenu iš to laiko – didžiulė meilė, šiluma ir artimųjų rūpestis. Gyvenimas čia ir dabar, nes iš tiesų nežinojau, kiek liko gyventi. Nežmoniškas susitelkimas ir toks aiškus tikslas, kokio neturėjau nei iki tol, nei, deja, po to – išgyventi. Tai reiškia – darau viską, kas padeda pasiekti tą tikslą: valgau, ką noriu, miegu, kiek noriu, veikiu, ką noriu, bendrauju tik su tais, kuriais noriu, ir, žinoma, klausau gydytojų nurodymų ir stengiuosi maksimaliai nesinervinti ilgose ligoninių eilėse. Ir sakau „ne“ viskam, kas nepadeda tiesti to geltonų plytų kelio, vedančio link svajonės pagyti išsipildymo. Tas leidimas būti sau, kaip būni, ta vidinė ramybė, kurią nešiojausi ne tikėdama, kad viskas bus gerai, o labiau tikėdama, kad tiesiog bus taip, kaip turi būti, yra tai, ką išsinešiau iš Santarų ligoninės koridorių.

Meluočiau sakydama, kad tą patirtį nešiojuosi kasdien ir nuolat. Pirmiausia nešiotis ją yra be proto sunku. Kaip sakė mano psichologė, žmonės, sergantys sunkiomis ligomis, dažnai miršta ir visas patirtis nusineša su savimi. Aš išgyvenau ir visą tą lagaminą turiu išmokti neštis toliau per gyvenimą. Užtrukau, kol supratau, kad po šio etapo negaliu, nemoku ir neprivalau grįžti į normalų gyvenimą. Kas apskritai yra normalu? Aš niekur niekad negrįšiu, galiu tik eiti pirmyn, net jei visiškai nenutuokiu, kaip tas priekis atrodo. Nežinau, ar yra kas baisiau, nei nežinoti, kas tavęs laukia.

Ir vis dėlto grįžti į „normalu“ reikėjo – pasveikau ir turiu eiti dirbti, auginti vaikus, gaminti valgyti, džiaustyti skalbinius, siekti svajonių, rodyti pasauliui, kad esu daugiau nei namų šeimininkė, turiu uždirbti, turiu būti įdomi sau ir kitiems.

Bet šalia stovi mano lagaminas. Vis dar mokausi tomis akimirkomis, kai jaučiuosi nevykėlė, kai nepasiseka, kai liūdna, kai nuobodu, kai pykstu, traukti iš jo jausmą, kad aš išgyvenau. Ir tai yra stebuklas. Nepavykęs išsvajotas projektas irgi yra dovana – galėjau mirti, ir tada nebūtų buvę nesėkmės, o kartu su ja – ir skausmo. O skauda, jei gyveni. Būtent gyveni, o ne vien egzistuoji. Kai eini, rizikuoji, išdrįsti, neri į nežinią, atsisakai saugumo, kalbini nepažįstamuosius, ką nors darai pirmą kartą, ką nors darai visai neužtikrintas ir drebančiais keliais, sakai pasauliui: aš čia, gyva, kaip tame Maironio eilėraštyje, ir turiu ką pasakyti ir ką duoti, ir noriu gauti atgal ne šiaip kažką drungno ir vidutiniško. Noriu visko geriausio – ne rankinių kalnų perviršio, o tikrų ir gilių santykių, gražios kasdienybės, kokybiško maisto, na, ir kad namuose visad žydėtų gėlės, būtų žvakių. Tie treji metai po ligos buvo ne šiaip metai, o laikas, kurį šiame pasaulyje aš gavau magaryčių,ir atsakomybė, kurią jaučiu jį nugyventi džiaugsmingai ir prasmingai.

„Žmonės, net ir mano vyras, sako: esu stipri, kad išgyvenau. Prunkščiu į delniuką. Drąsa nenumirti ir drąsa gyventi yra du skirtingi dalykai.“

Pastarojo aš vis dar labai stipriai mokausi ir jau seniai nebesu ta pirmūnė, kuri buvau mokykloje.

Mano mylimas senelis vis šaipydavosi iš manęs, kad pažymių knygelėje – vieni dešimtukai. Sakydavo, tai kokia tu mokinė, jei nė vieno dvejeto neturi? Ir ta diena išaušo. Šeštoje klasėje dailės mokykloje, kurioje niekas net nerašo pažymių, gavau dvejetą už drausmę. Kai pasiguodžiau seneliui, jis nusijuokė ir pasidžiaugė, kad štai dabar jau aš tikra mokinė.

Šiandien neapleidžia jausmas, kad gyvenimo kelionėje aš tiesiog kolekcionuoju dvejetus. Bet žinote, kas yra progresas? Kaskart gavusi dvejetą (kai kažkas nevyksta taip, kaip norėčiau, ir visada tada, kai persivalgau prieš pat miegą), aš vis greičiau nusišluostau ašaras, bjaurius žmonės ir klientus tyliai pasiunčiu ant trijų raidžių, jei labai reikia, ir pasakau – man prieš akis kur kas gražesni dalykai.

Ne tai, kad nežinojau, jog nėra vienos tiesos – aš supratau, kad apie gyvenimą nežinau nieko. Nė kiek neperdedu. Jaučiausi kaip ateivis, nusileidęs į žemę, starto pozicijoje su nuliu žinių, klausiantis, pavyzdžiui, ar tikrai meluoti visada yra blogai. Gal kartais tai daryti būtina, pavyzdžiui, saugant savo vidinį pasaulį? Kam išvis reikalinga santuoka? Ar vaikai patys savaime yra gerai? O kaip darbas dėl pinigų? Kur riba tarp meilės sau ir paprasčiausio narcisizmo, ego pūtimo? Kaip atrodo gyvenimas, kuriame nėra darbadienių, savaitgalių ir darbo sutarčių, bet viskas teka, įskaitant finansus?

Ta starto pozicija „labas pasauli, susipažinkim“ yra tiesiog lobis, arba Pandoros skrynia – kaip pažiūrėsi. Bet kuriuo atveju ji atveria naują sluoksnį, ir jo užverti nebegaliu, vis ieškodama atsakymų į klausimus, kurių, galite atspėti, tikrai nemažėja. Raudonoji piliulė praryta.

Todėl parašyti savo antkapio žodžius buvo nelabai ir sunku, juk per tuos dešimt mėnesių buvau spėjusi ir apie savo laidotuves pagalvoti.

Gražu viskas, kas teisinga – užrašau.

Ramiai ilsėčiausi po tokiu.