Užgriuvus rūpesčiams dažniausiai įsimylėdavau. Taip galėdavo nutikti ir dėl „rimtų“ rūpesčių nebuvimo ar tiesiog todėl, kad mano siela alkdavo jausmų, žmonių, savo atspindžių juose. Tarsi mumija toji siela tūnojo kietai suvyturiuota į begales sluoksnių, daugel kartų taisyta, lopyta, ramstyta, penėjusi kitas išbadėjusias sielas ir mitusi atgaliniu ryšiu pati. Slepiama nuo pasaulio arba išverčiama lauk lyg kišenė su paskutiniais skatikais…

 Būdama tankių ilgų garbanų ir lieso veido su išraiškinga nosimi bei ryškia burna, žalsvų melancholiškų akių, didesnę gyvenimo dalį turėjau priekaištų sau ir genams. Dar vaikas būdama iš mamos sužinojau, kad mano kojos esą kreivos, tad trumpų sijonų protingiau būtų vengti. Taipgi ne kartą buvo minima „iš tėvo giminės“ paveldėta ilga nosis.

Turėdama įgimtų gabumų įvairiems menams ir draugystėms megzti, laviravau turėdama gan menką savivertę. Buvau mėgstama aplinkinių, ir gyvenimas dažnai rodėsi gražus. Tik kartais kaži ko mausdavo sielą, o gal širdį. Arba abi kartu.

Buvo ir paralelinis pasaulis – knygų. Nuo penkerių metų išmokus skaityti, tai buvo manieji namai. Kad nepykdyčiau mamos, rydavau knygas ir po antklode, naktimis. „Vėl šita su knyga“, – mama neretai vartodavo trečiąjį asmenį savo apmaudui išreikšti. O knygos man buvo ir prieglobstis, ir spąstai. Kelios realybės dažnai pynėsi pasąmonėje.

Turėjau dar vieną „pramogą“. Vakarais, visiems sumigus, vonios veidrodyje ilgai žiūrėdavau sau į akis. Tol stebeilydavausi, kol imdavau justi stingdančią baimę – lyg žvelgčiau į bedugnę. Akimirką apimdavo suvokimas, kad kažko savy nepažįstu. Ir bijau.

Būna, kad bedugnės baimę žmonės maskuoja nutrūktgalviška drąsa. Jie šoka ir dainuoja ant bedugnės krašto. Arba, užsižiūrėję į kitų bedugnes, kurį laiką nemato savos.

Ypač pasiteisinęs būdas sklęsti paviršiumi man buvo įvairūs santykiai, jų ieškojimas ar suradimas net neieškant. Mano pačios atspindys žmonėse mane masino. Buvau gabi nardytoja tarp simpatijų, šilumos ir aistros proveržių. Tik būdama keturiasdešimties galutinai suvokiau, kad sudėtinga narciziška mama lėmė mano gebėjimus prisitaikyti dažnai ekstremaliomis sąlygomis ir įvairiausiais būdais. Sykiais į pirmo pasitaikiusio šilumą ar tiesiog džentelmeniškumą parodžiusio vyro glėbį įpuldavau it musė sriubon.

„Įstabus dalykas buvo ir yra empatija, lydinti mane nuo lopšio, bandant susigaudyti motinos nuotaikose ir dar labiau nepabloginti situacijos.“

Įstabus dalykas buvo ir yra empatija, lydinti mane nuo lopšio, bandant suvokti motinos nuotaikas ir dar labiau nepabloginti situacijos. Sunku būtų atsekti, ar tai įgimta, ar visgi įgyta kaip išgyvenimo sąlyga.

Ava Sol nuotr.

Antoną Čechovą perskaičiau anksti, gal septintoje klasėje. Rusų kalbos ir literatūros mokytoja, santūrioji Nadiežda G., mylėjo mane ir padovanojo knygą. Nebrandžiam, bet jautriam paauglės protui inteligentiškasis rašytojas atskleidė pasaulį, pilną manipuliacijų, liūdnos meilės, neištikimų vyrų ir moterų, flirto žaidimų. Netrūko A. Čechovo kūryboje ir kilnios dvasios herojų, ten virė nepagražintas gyvenimas.

Uraganas, vardu T., buvo logiškas visa ko tęsinys. Nukrito kaip meteoras, sujaukta buvo viskas: griuvo jau papuvę statiniai, vietoj kurių radosi spalvingos miražinės substancijos. T. buvo vedęs, aš ištekėjusi, 20 metų gyvenau su vyru (tenka niūriai konstatuoti, kad mūsų šeiminis gyvenimas priminė medžio ir kerpės simbiozę su karo elementais; dievinamos dukros buvo grandis, laikiusi kadaise aistringus meilužius ir draugus kartu).

Tame gyvenimo etape T. man regėjosi visiška vyro priešingybė. Ramus, santūrus, kalbėjo nedaug ir atidžiai klausėsi, žvelgdamas alkanomis, padūmavusiomis akimis. Jis buvo karininkas.

Mano pilve skraidė tiesiog išprotėję drugeliai. Žemės iš tokio aukščio beveik nesimatė, stengiausi nepastebėti ir vis labiau paniurusio sutuoktinio veido. Istorijos finalas priartėjo, kai šaunusis ekskarininkas išvyko dirbti svetur, o tai man prilygo išdavystei. Dievai žino, ko buvau prisisvaičiojusi savo garbanotoje galvelėje.

Dar nuostabesnė meilės istorija įsiplieskė dar iki galo nenurimus anksčiau aprašytajai. Tai neeilinis romanas, labiau sielų susitikimas, toks intymus, toks sykiu ir gražus, ir liūdnas, kad nupasakoti tai būtų tolygu bandymui nupiešti vasaros naktį, kai beprotiškai kvepia jazminai, bijūnai, varva medus ir dar dievai žino, kokie stebuklai žemėje dedasi.

Nenuostabu, kad vaikų tėvas netruko susivokti, kokiose padangėse man teko laimė sklandyti. Tokių vibracijų nepaslėpsi, aš ir neslėpiau. Priremta prie sienos, tiesiog pasakiau, jog įsimylėjau. Kai žmogui iškyla pasirinkimo dilema, atrodo, kad gyvenimas visgi nėra teisingas nė vienam iš dramos veikėjų.

Dabar, praėjus ketveriems metams, likusi su vyru, iš naujo susipažįstu su savimi. Atradau, kad laimė nepriklauso nuo nukautų širdžių skaičiaus, o savivertė nėra matuojama tuo, ar esi geidžiama ir siekiama. Turbūt labiausiai jaudina tai, kad pamačiau, jog ne kas kitas, o mano sutuoktinis yra tas tikrasis herojus, neišsigandęs mano demonų. Ir pripažinęs, kad turi užtektinai ir savų .

O retkarčiais užklysta ta trapi likimo išsipildymo nuojauta…