„Netikėk tuo, ką galvoji“, – sako Maya Grey. Visgi jos meditacijas pirmiausia atradau ir jomis patikėjau racionaliai. Įvertinau, kad šios moters tekstai nebanalūs, gilūs, žodingi, ne atitrūkę, o priešingai – labai susieti su šiandienos pasauliu. O dar – jos balsas malonus, skleidžiantis ramybę ir išmintį.

Pokalbis su Maya irgi buvo tarsi meditacija: takus, dosnus, raminantis, moteriškas. Nutariau pateikti šį pokalbį be savo klausimų, galbūt užduoti juos norėsis jums patiems.

 Meditacijų temos

„Mano meditacijos prasideda nuo temos, kurią pasiūlo žmonės, ar to, kas tuo metu aktualaus skamba erdvėje. Tuomet prisėdu, imu kalbėti, ir atrodo, kad ta tema tiesiog pati apie save papasakoja. Specialiai nesiruošiu, tekstų nerašau.

Visas meditacijas sieja tai, kad jos padeda išeiti iš sudėtingos situacijos į ramybę. Tai dažniausiai labai paprasta. Jei bandai spręsti problemas racionaliai, jos atrodo labai sudėtingos, o meditacija parodo, kaip paprasta nejausti streso, pakeisti ar paleisti mintis. Jei jau į tai įpuoli, ilgai narplioji, situacija ima atrodyti tokia sudėtinga, kad sau sakai – kaipgi aš dabar galiu nustoti jaudintis ir apie ją negalvoti? Meditacija yra priminimas, kad gali. Išorėje visuomet bus įtampos, klaustukų, neaiškumų, ir tai kaip tik ir kreipia sugrįžti į savo vidų, kur situacijos šeimininkas esi tu.“

Pirmosios meditacijos

„Man buvo kokie dvidešimt penkeri. Iki to laiko jau buvau padariusi karjerą, uždirbusi pinigų, socialine prasme viskas kilo į viršų, tačiau viduje ritosi į dugną. Atsimenu, gulėjau prabangiame viešbutyje ir man buvo tiesiog nuobodu. Nejaučiau jokios laimės. Viską, ko, kaip sociumas teigė, man reikia, kad būčiau laiminga (namus, mašiną, darbą, karjerą, pripažinimą, augimą), turėjau, bet laimės nejutau. Supratau, kad reikia kažko ieškoti. Atsidūriau Indijoje, meditacijos stovykloje, kur suvokiau, kad turėjau viską, išskyrus savo gyvenimą: gyvenau taip, kaip norėjo kiti – mano tėvai, mokytojai, darbdaviai, kaimynai, bet manęs kaip kūrėjos tenai nebuvo.

Atradusi meditacijas aptikau ir save toje gyvenimo lygtyje, ir abejonių nebeliko, turėjau toliau eiti tuo keliu. Po to buvo keleri mokymosi metai, gyvenimas iškart pradėjo stumti mane dar ir vesti meditacijas: stovyklos Indijoje vedėjai ėmė prašyti juos kai kada pavaduoti.

Iš Indijos išvykau porai metų į Monroe institutą Amerikoje, kur mokoma, kaip sąmonės veikla atsispindi smegenų dažniuose. Šie atradimai papildė tuos, kuriuos atsivežiau iš Indijos. Žingsnis po žingsnio tapau Monroe instituto instruktore, pradėjau organizuoti kursus, paskui kažkas pasiūlė vesti meditaciją Lietuvoje…“

Plaukti pasroviui

Savo gyvenime įsitikinau, kad posakis plaukti pasroviui turi dvi reikšmes. Gyvendama gyvenimą, kuriame nebuvo manęs, aš išties plaukiau pasroviui – plaukiau tiršta, drumzlina upe, kurioje būti man nepatiko. Bandžiau iš jos išbristi, o galiausiai radau upę, kuri yra mano.

Dabar kaip vieną iš pagrindinių savo užduočių ir tikslų nurodau įsitikinimų stebėjimą. Būtent jie sukelia tą srovę, kurios esame nešami. Įsitikinimai yra tos mintys, apie kurias mes jau nebegalvojame, jos – tarsi savaime suprantamos. Kaip lengva čia paslysti: sąmoningai gali galvoti apie gražiausius dalykus, bet pasąmoningai plaukti tikra šūdų srovele… Aplink matau nemažai žmonių, kurie plaukia pasroviui su baime, vietoj vieno baimės sprendimo rinkdamiesi kitą.

„Suvokiau, kad savo gyvenime turėjau viską, išskyrus savo gyvenimą: gyvenau taip, kaip norėjo kiti – mano tėvai, mokytojai, darbdaviai, kaimynai, bet manęs kaip kūrėjos tenai nebuvo.“

Todėl dabar mano aistra, tyrimų objektas yra nesąmoningas protas ir mūsų įsitikinimai, kurie kliudo mums plaukti savo upe. Tai ne tik laisvė gyventi savo gyvenimą, bet ir didžiulė atsakomybė kiekvieną akimirką filtruoti savo suvokimą, kad į jį nepatektų kitos, ne mano, srovelės. Kai plauki paskui savo srovę, jauti, kad ji tiesiog tave neša. Nesupranti, iš kur šita gausa, iš kur šitie nuostabūs žmonės, sutapimai? Lengviau atsirenki ir tuos, kurie nėra tavo, ir jau žinai, kodėl jie į tavo gyvenimą pakliūva.“

Ho’oponopono, reiki ir kiti metodai

„Visi saviugdos metodai, kurių mokiausi, mane surado patys. Kai Indijoje ieškojau vietos medituoti, pamačiau meditacijų centro paveikslėlį – jis man pasirodė labai gražus. Nežinojau, ką ten daro, kokias meditacijas veda, bet kai nuvažiavau, pirmąsias dienas tiesiog praverkiau iš netikėtumo: mano kūnas tarsi žinojo, ką reikia daryti.

Po ten praleistų poros metų suvokiau, kad aš visgi esu vakarietė – man neužtenka sėdėti po palme ir juoktis iš nieko, man norisi vakarietiško progreso. Ten būdama išgirdau apie Monroe institutą, žmonės kalbėjo apie jame įgyjamas kone mistines patirtis. Pasidarė smalsu. Grįžau į savo kambarį, kompiuterio vidinės paieškos sistemos langelyje įvedžiau Monroe institutas, ir… jis išmetė didžiulį sąrašą įrašų, kuriuos buvau parsisiuntusi būdama Lietuvoje, kai ieškojau būdų, kaip įveikti savo nemigą…

Indijoje mokiausi, kaip svarbu sąmoningai stebėti gyvenimą ir kad jis taptų meditacija. O Monroe institute daug dėmesio skiriama patirtims, kad per jas prisimintum esąs ne vien kūnas, kad tavo gyvenime yra daugiau nei vien fizinė materija ir tu turi galimybę patirti, kas yra tas daugiau. Šie du mokymai man labai gražiai susijungė.

Reiki atsirado tuomet, kai gyvendama Indijoje susipažinau su labai šviesia, tiesiog švytinčia moterimi, tapusia mano pirmąja mokytoja. Ji mane išlydėjo sakydama, kad tada, kai pajusiu norinti mokyti pati, to ir imčiausi. Vienu metu toks noras mane buvo aplankęs, bet visgi supratau, kad palieku šį kelią tiems, kurie juo eina nuosekliau.

„Naujas meditacijos suvokimas reiškia, kad turi atrasti save gausoje: ne atsiskyrus nuo žmonių ir pasaulio, o savo kasdienoje, kad ir kokia ji būtų.“

Ho’oponopono buvo pirmasis mano atradimas, kai dar tik pradėjau domėtis vidiniu pasauliu. Buvau ką tik atvažiavusi į Indiją, dar nežinojau, kas su manimi vyksta, ir patekau pas išties stebuklingą moterį, kuri per daug neaiškindama pamokė kasdien kartoti keturias frazes: „Aš tave myliu“, „Aš atsiprašau“, „Prašau atleisk man“, „Ačiū“. Kartojau jas kelias dienas iš eilės. Mačiau, kad tos frazės veikia, bet tuo metu labai norėjau racionaliai suvokti, kodėl ir kaip tai veikia. Apsisuko turbūt dvylikos metų ratas – vieną dieną ruošiausi atleidimo meditacijai ir prisiminiau tas keturias frazes. Pradėjau apie jas ieškoti informacijos, aptikau vieną knygą, antrą, galiausiai susiradau mokytoją ir pradėjau mokytis.“

Mayos vardo atsiradimas

„Mayos vardą gavau Indijoje. Tai įprasta praktika, kai nusprendi eiti dvasinio pažinimo keliu – gauni ir naują vardą, naują save. Maya reiškia ʻiliuzijaʼ. Iš pradžių, kai svarsčiau, kokie vardai man turėtų tikti, mano ego kuždėjo pačius didingiausius variantus. Ir štai nuėjau į kompiuterinę, kurioje yra vardų bazė, ir sutikau ten dirbantį dieduką: „O, atėjai sau vardo! Koks čia tau tiktų?.. Maya!“ Akimirką suabejojau: „Gal man reikėtų kokio nors kitokio… O ką reiškia Maya?“ Diedukas angliškai atsakė: „Illusion!“ Jis šį žodį ištarė gana neaiškiai, su indišku akcentu, ir man pasigirdo ne illusion, o looser (angl. ʻnevykėlis, pralaimėtojasʼ). Na va, galvoju, kaip gyvenimas pašiepia: nori ko nors didingo, o pasiūlo nevykėlės vardą (juokiasi).

Atsisėdau prie kompiuterio ieškoti vardų, bet kuo toliau, tuo garsiau man galvoje skambėjo Maya. Induizmo religijoje išskiriami septyni iliuzijos sluoksniai (angl. seven layers of Maya), reiškiantys, kad visas gyvenimas yra iliuzija. Man šis vardas – priminimas nesusitapatinti su tuo, kas vyksta išorėje: su daiktais, santykiais, netgi netikėti viskuo, ką galvoji. Tai vienas iš mano gyvenimo moto.“

Smegenys ir įsitikinimai

 „Šiandienos neuromokslininkai teigia, kad mes neturime savo minčių. Mintys – tai viso labo atsitiktinės vibracijos, prie kurių „prilimpa“ mūsų smegenys. Šiuo metu skaitau puikią knygą „You are not your brain“ („Tu nesi tavo smegenys“), kurioje pasakojama apie tai, kad smegenys yra tarsi imtuvas, labiau linkęs gaudyti neigiamas mintis. Kai tai suvoki, gali lengviau jas rūšiuoti ar pakeisti.

Ho’oponopono siūlo nuolat savo galvoje sukti keturias frazes, ir iš savo patirties galiu pasakyti, kad tai yra geriausia, ką žmogus gali galvoti. Kai pastebiu, jog smegenys ima traukti kažin kokias negatyvias mintis, imu kartoti šias keturias frazes ir greitai suprantu – tos mintys nėra mano. Nemalonios situacijos ir problemos tarsi ima spręstis pačios. Dažnai manome, jei neapgalvosime visko iki galo, jei nepriimsime lemiamo sprendimo, nieko ir nebus. Taip, yra sprendimų, kuriuos turime priimti racionaliai, bet didžiąją dalį jų mes padarome remdamiesi savo nesąmoningu protu, iš įdiegtų ir išmoktų programų, ir nieko racionalaus ten nėra.“

Racionalumas ir dvasingumas

„Anksčiau buvo gajus įsitikinimas, kad žmonės, kurie valdo pinigus, yra vadovai, dažniausiai nedvasingi, nekreipiantys dėmesio į save ir savo vidinį augimą. Laimei, toks įsitikinimas keičiasi. Pavyzdžiui, „Google“ korporacijos naujų vadovų atrankoje vienas iš privalomų klausimų – kokiomis saviugdos praktikomis žmogus užsiima. Tie, kurie atsako, jog tai – nesąmonė, ir laiko tokiems dalykams nešvaisto, vadovaujamos pozicijos neužims. Jei žmogus nemoka rūpintis savimi, atsigauti, jis dirbdamas daugybės kompetencijų, greičio reikalaujantį darbą labai greitai perdegs. Kam reikalingas toks vadovas, kuris po pusės metų tiesiog iššliauš ar bus išvežtas greitosios pagalbos mašina? Šiandien daugelyje progresyvių darboviečių puikiai suvokiama, kad high-performeriai turi užsiimti tuo, kas padėtų jiems atgauti savo vidinius išteklius.

„Turiu paprastą kasdienę praktiką sau pačiai. Kai esu kažkur, kur laukiu, ir kyla noras pasiimti telefoną, sustabdau save ir stengiuosi pasimėgauti pauze. Pabūti, pasidairyti, pakvėpuoti. Pastebėkime, kiek daug tokių akimirkų mes turime.“

Kai pradėjau vesti meditacijas ir mokymus, mane susirasdavo patys įvairiausi žmonės, vadovai taip pat. Tačiau apie jas nebuvo kalbama garsiai. Dabar tai tapo ir lengvai prieinama, ir savaime suprantama.

Prisimenu, net Lietuvoje atsiradusi joga iš pradžių atrodė lyg kažkoks nerimtas užsiėmimas. Štai svarmenų kilnojimas – rimtas sportas. O dabar, atrodo, visi yra bent išbandę jogą. Meditacijai nutiko labai panašiai. Kai tik ji atsirado, buvo siejama su Indija ir lotoso poza, o šiandien meditacijos sąvoka yra tokia pat plati kaip sporto.“

Senas ir naujas suvokimas

„Man meditacija yra tai, ką darai visu savimi. Gali pjaustyti svogūną ir stebėti, kaip peilis eina per jį, koks sklinda garsas, kaip trykšta sultys – jei tu tuo momentu stebi, ką darai, tai yra meditacija. Žmonės vis geriau suvokia, kad tai nėra egzotiška, o tiesiog būtina praktika, padedanti palaikyti vidinius išteklius šiame besikeičiančiame, greitame pasaulyje.

Vienos kelionės metu lėktuve šalia manęs atsisėdo vyriškis iš Italijos. Pradėjome kalbėtis, papasakojau, kad vedu meditacijas, ir jis iškart sureagavo: „Kaip gerai, kad turi ramią vietą, kur gali atsisėsti, pabūti, nurimti. Aš gyvenu dideliame mieste, triukšme, neturiu vietos medituoti!“ Įsivaizdavimas, kad meditacijai turi izoliuotis nuo viso pasaulio, norėdamas išgirsti save, jau po truputį nyksta. Naujas meditacijos suvokimas reiškia, kad turi atrasti save gausoje: ne atsiskyręs nuo žmonių ir pasaulio, o savo kasdienoje, kad ir kokia ji būtų. Meditacija reikalinga tam, kad neprarastum savo ašies, tavęs netąsytų į visas puses, kad galėtum plaukti savo srove ir pastebėtum, kurios galimybės, žmonės yra tavo, o kurie – ne. Tai ne atsiskyrimui, o gyvenimui skirtas dalykas.

Turiu paprastą kasdienę praktiką sau pačiai. Kai esu kažkur, kur laukiu, ir kyla noras pasiimti telefoną, sustabdau save ir stengiuosi pasimėgauti pauze. Pabūti, pasidairyti, pakvėpuoti. Pastebėkime, kiek daug tokių akimirkų mes turime.“

Moteriškumas

„Anksčiau vesdavau moteriškumo meditacijas, vadinamuosius moterų ratus. Tai yra didžiulė jėga ir malonumas. Tačiau kažkurioje gyvenimo vietoje nuo tų ratų nutolau, supratau, kad nežinau, kas yra moteris ar moteriška moteris.

Moteris yra kaip gamta – labai įvairi, kintanti, ir kartais tie rėmai, į kuriuos bandoma įsprausti, mums yra destruktyvūs. Pradėjau matyti moteris, kurioms įvairūs moteriškumo mokymai net kenkia. Pavyzdžiui, kai kokiai nors veikliai išsiskyrusiai verslininkei imama aiškinti, kad tikrasis moteriškumas atsiskleidžia tik tuomet, kai esi priklausoma nuo vyro. Labai atsargiai į tokius pamokymus žiūriu: moteriškumas man yra laisvė, saviraiška, buvimas tokia, kokia nori būti ir kokia esi.

Ten, kur moterys susieina ne kaip konkurentės, o kaip seserys, draugės, būna didžiausias malonumas, gydymas, šventė. Galime teigti, jog turime būti lygios su vyrais, bet reikia pripažinti – tikrai nesame vienodos su jais, mūsų prigimtis kitokia. O kadangi pasaulis yra labiau vyriškas, moteriškų susiėjimų mums labai reikia.

Juntu, kad ir su savo vyru mes susitinkame ten, kur nekonkuruojame: jis yra konkretus, žinantis, ko nori ir į kurią pusę juda. Jeigu aš su juo dėl šito žinojimo nesivaržau ir galiu jam duoti erdvės, kurioje gali pailsėti nuo savo vyriško statymo ir darymo, viskas klostosi daug harmoningiau. Jis man suteikia stiprybės ir stabilumo, o aš – laisvės, polėkio, įkvėpimo. Tai nereiškia, kad aš pati nieko nedarau, bet man labai gera žinoti, jog šalia yra žmogus, kuris turi tvirtą pagrindą po kojomis.

Man pačiai gera prisiminti, kad esu moteris: švelni, taki, kartais aistringa, kartais veržli. Leisti sau būti tokia, kokia noriu. Vyriškas pasaulis gali reikalauti, kad mes būtume pastovios, ryžtingos, atkaklios. Galime, bet ne visą laiką. Moters privilegija yra persigalvoti, ji mums duota gamtos.