Gerai atsimenu, kaip prieš kelerius metus dalyvaudama konferencijoje „Go Forward“ išgirdau aktorės, lyderystės, kalbėjimo mokymų kūrėjos Adrijos Čepaitės pranešimą. Per švelnu būtų sakyti, kad jis mane sujaudino. Adrija pasakojo apie savo gyvenimo tarpsnį, kai Santaros klinikose gulėjo sunkiai sergantis tėvas, Kauno klinikose – vyras, o gydytojai abiem atvejais nieko gero nežadėjo. Tuo metu sūnus ruošėsi abitūros egzaminams ir ji jautė, kad jam būtinas mamos dėmesys. Negana to, šeima buvo įpusėjusi namo statybas, lėšos jam jau buvo nusekusios ir reikėjo galvoti apie paskolos ėmimą. O Adrija tuo metu buvo susipykusi su teatro, kuriame dirbo, direktoriumi ir darbo perspektyva jame taip pat atrodė miglota…

Šios įvykių grandinės atomazga šviesesnė, nei būtų galima tikėtis. Adrija iš juodojo etapo išlipo dar stipresnė, dvasingesnė, išmokusi priimti visatos siunčiamus išbandymus ir kitaip matuojanti savo laimę ir sėkmę.

Esate sakiusi, kad visi geriausi pokyčiai įvyksta per skausmą. Jūsų gyvenimo ir pokyčių istorija tarsi ir patvirtina šį teiginį. Visgi norėtųsi išgirsti iš Jūsų, kodėl kartais taip sunku priimti pokyčius lengvesniu, ne tokiu drastišku keliu?

Taip, dažniausiai visi geri pokyčiai įvyksta per skausmą, nes žmogus nenori keistis tol, ko nors nepraranda. Santykių, statuso, finansų… O tada jau aplinka, visata mus tiesiog priverčia keistis. Iki tol mes esame laisvi patys priimti sprendimą, pasiruošti, numatyti savo ėjimus į priekį ir įvertinti, kad nors dabar ir teks kažką prarasti ar kažko atsisakyti, tačiau ateis laikas, kai šis ėjimas padės laimėti visą partiją.

Kartais atrodo, kad turime laiko viskam, išskyrus save. Galiausiai žmonės iš prigimties yra dideli tinginiai: mes stengiamės gyventi patogiai ir priimti patogius, bet ilgainiui ne pačius teisingiausius sprendimus, apsupti save žmonėmis, kurie mus palaiko ir mums pritaria.

„Pastebiu, kad šiais laikais nukrypta į tokį dualizmą: vienos situacijos esą geros, kitos blogos, vieni žmonės geresni už kitus ir pan. Iš esmės toks vertinimas beprasmiškas. Man atrodo, svarbu priimti viską, kas ateina į tavo gyvenimą.“

Pandemija atskleidė, kad žmonės dažnai gyveno svetimus gyvenimus, o ne savo, ir, kai atsidūrė tokioje beviltiškoje situacijoje, galiausiai – akistatoje su savimi, ėmė savęs klausti: o tai ką aš šioje Žemėje veikiu, kas mano gyvenime yra svarbu? Kai kurie suprato, kad išties nemėgsta savo darbo ar savo boso, kiti padarė dar kitokių, bet ne mažiau svarbių atradimų. Visgi atradimai nelengvi – dažnai mums nepatinka sužinoti, kas mes esame iš tiesų, juk esti ir nelabai gražių dalykų.

O ar per pandemiją Jūs atradote naujų suvokimų apie save?

Apskritai aš esu pokyčių žmogus: man nuolat norisi mokytis ir atrasti ką nors naujo. Gyvenimas man yra patirtis. Todėl nekreipiu savo žvilgsnio tik į pandemijos laikotarpį. Mes kartais pernelyg įsikabiname į kokį nors įvykį, matome tik rezultatą, bet neklausiame savęs, o kodėl apskritai ta pandemija kilo, kas mūsų gyvenime buvo taip bloga, kad jos reikėjo?

Panašu į žinomų žmonių skyrybas, kurias transliuoja žiniasklaida. Žiniasklaidai tai – skyrybų virtinės dalis, statistika, o tiems žmonėms – jų gyvenimai, jų istorijos, kurios nėra atsietos nuo daug platesnio konteksto: nei nuo laiko, nei nuo šalies istorijos, nei nuo finansų, pasikeitusių vertybių ir požiūrio į šeimą ar to, kad dabar daugybės dalykų apibrėžimai keičiasi. Vertėtų labiau pasigilinti, kodėl buvimas šeima, pora nebeteko prasmės? Gal tiesiog padaugėjo nelaimingų žmonių, kurie bet kokia kaina siekia rasti laimę?

Grįždama prie klausimo, išskirčiau kelis naujus suvokimus. Esame atsakingi už viską, kas vyksta mūsų gyvenime, ir tik mes renkamės būti laimingiems ar nelaimingiems. Mes turime prisiimti atsakomybę už bet kokį savo gyvenimo reiškinį. Nesvarbu, ar tai yra ligos, ar darbo užmokestis, ar mano nuotaika. Jeigu kažkas manęs netenkina, aš esu laisva keisti ir keistis. O kol neprisiimu atsakomybės, ką nors keisti yra beviltiška, belieka pykti ir skųstis.

Dar šiuo metu man atrodo labai svarbu išmokti sąmoningai pasirinkti gerus dalykus vietoj blogų, nesusitapatinti su savo problemomis. Teatre esu atlikusi daugybę vaidmenų, bet puikiai įsisąmoninau, kad aš nesu mano vaidmenys.

„Kai išgirstu, kad koks nors žmogus sakosi einąs dvasingumo keliu, aš jo paklausiu: o ar tavo sveikatos, finansų ir santykių srityse įvyko ryškių pokyčių po to, kai pradėjai šiuo keliu eiti? Jei ne, jeigu vis dar yra skylių tose srityse, vadinasi, dar liko nemažai nueiti. Medituoti ant suolelio nepakanka.“

Pastebiu, kad šiais laikais nukrypta į tokį dualizmą: vienos situacijos esą geros, kitos – blogos, vieni žmonės geresni už kitus ir pan. Iš esmės toks vertinimas beprasmiškas. Man atrodo, svarbu priimti viską, kas ateina į tavo gyvenimą.

Kai Jus užklupo dideli išbandymai, ėmėte gilintis į šventraščius, keliavote į Tibeto vienuolynus. Ar dabartiniu etapu šie dvasiniai ieškojimai nebėra tokie intensyvūs?

Šiuo metu labai noriu, kad dvasingumas ateitų ir į verslą arba verslas į dvasingumą. Kad būtų ne tik imama, bet ir duodama, sustiprėtų suvokimas, jog dvasingumas gali įprasminti, atskleisti verslą. Pradėjau vesti specialius mokymus, ir mane labai džiugina, kad vis daugiau verslininkų tuo domisi.

Kaip Jūs suprantate dvasingumą?

Kai išgirstu, kad koks nors žmogus pasisako einąs dvasingumo keliu, aš jo paklausiu: o ar tavo sveikatos, finansų ir santykių srityse įvyko ryškių pokyčių po to, kai pradėjai šiuo keliu eiti? Jei ne, jeigu vis dar yra skylių tose srityse, vadinasi, dar liko nemažai nueiti. Medituoti ant suolelio nepakanka. Būtina ir daug darbo kasdien įvairiose gyvenimo plotmėse. Žmogui reikia gerų santykių, geros energijos, nuotaikos, patirčių, meilės. Jei to neturi, kažkas ne taip.

Esu skaičiusi mintį, kad lengviau įveikti įvairius neišvengiamus gyvenimo iššūkius padeda dėkingumas – net ir juodžiausiu etapu fiksavimas to, kas įvyksta gero, šviesaus. Ar Jūsų atveju toks požiūris irgi pasiteisino?

Sakyčiau, kad sprendimas priklauso nuo to, kokiame sąmoningumo lygmenyje esame. Kuo šis lygmuo yra aukštesnis, tuo vertingesnės tokios patirtys ir tuo giliau norisi į jas nerti. Mums trūksta suvokimo, žinojimo, kad skausmingos situacijos yra tik situacijos, kuriose slepiasi atsakymas. Ir tie atsakymai autentiški, o sprendimai, prie kurių jie veda, yra patys teisingiausi.

Man labai įdomi ir kita Jūsų pokyčių linija – savo kalbos stebėjimas ir sąmoningas kalbėjimas, įsisenėjusių kalbinių konstruktų atsisakymas. Dabar šio sąmoningumo Jūs mokote ir kitus. Kas realiai keičiasi gyvenime, mąstyme, santykiuose, kai tampame atsakingi ir už tai, ką ir kaip kalbame?

Visuomet labai svarbu apibrėžti, kokia yra mano intencija, ką aš noriu šiuo pokalbiu pasiekti, pasakyti. Ką savo formuluojama mintimi perduosiu kitam žmogui, kaip jis ją priims? Ar išgirs? Ar aš kalbėdama noriu pasipuikuoti, ar ką nors pamokyti, ar pasidalinti savo jausmu? Kai imi visų šių klausimų klausti, natūraliai norisi kalbėti mažiau (šypsosi). Bet žmogaus protas yra imlus ir viskas greitai susidėlioja. Reikia pripažinti, kad iš tiesų labai dažnai kalbėtis nėra prasmės.

Lietuvoje, pastebiu, visiškai nemokame diskutuoti, negirdime ir net nesistengiame išgirsti kitų žmonių. Tiesiog mūsų kultūroje to niekas nemokė. Pirmiausia mes neklausome savo vaikų, juos pertraukiame, nesiteiraujame jų nuomonės. Vyresnės kartos užaugo tokioje kalbėjimosi kultūroje, kurioje kito nuomonė ir požiūris nėra gerbiami. Vis dėlto matome ir labai gražių, gerų poslinkių. Žmonės lėtai, bet keičiasi.

Mieloji x Birutė | Pokyčiai iš meilės

Perskaitėte interviu iš „Mielosios“ ir mineralinio vandens „Birutė“ straipsnių ciklo „Pokyčiai iš meilės“. Šis jungtinis projektas gimė iš pojūčio, kad mums pakeliui, iš moteriškos bendrystės ir tikslo gyventi sąmoningiau ir laimingiau. Kalbinsime tikras, įkvepiančias moteris, kurios pasakos, kaip mokėsi priimti pokyčius vardan savo laimės, kaip formavo pozityvius įpročius, kaip klupo, bet stojosi, nes tikėjo, kad rytoj bus šviesiau.

Dėkojame „Birutei“, kad mato prasmę apie tai kalbėti ir dalintis moterų istorijomis.

Laukite tęsinio.