Įbrėžimai durų staktoje, žymintys tavo ūgio šuolius vaikystėje, tas keistas stiklinis kubas, parvežtas iš Lenkijos, dešimtmečius nevystantis krotonas, katino aplaupytos kamštinės sienos, jau kiek išsėdėtas fotelis, seniai nebemadinga staltiesė, tas vienas taškas, kuriame girgžda grindys, mokyklos laikus primenanti nuotrauka, apdulkėję sporto trofėjai. Ir jausmas, apimantis, kai pravėrus duris pasitinka šilto naminio maisto kvapas. Taip būna grįžus į tėvų namus. Kur daug metų kauptas patyrimų lobynas, kaskart atsiveriantis vis naujais prisiminimais. O kas, jei tų namų nebėra? Kiek tau lieka vaikystės prisiminimų, kai nebelieka, kur jos prisiminti?

Ar gedime tik mirusiųjų?

Kai kalbame apie gedėjimą, mintyse pirmiausia išnyra apraudojimas tų, kurių nebėra šalia. O kas, jei tas slogus vidinis sunkumas – ne tik dėl tų, kurie išėjo? Kartą mane pagavo nugirsta psichoterapeutės mintis, kad net ir išgyvendami poros santykių atšalimą mes gedime – juk nebėra taip, kaip buvo. Situaciją apsunkina ir pašonėje alsuojanti nostalgija, vis primindama, kokie šaunesni ir dėmesingesni kadaise buvome vienas kitam.

Gedėti galima ne tik artimojo (gyvo ar mirusio), bet ir namų. Ypač jei tai – tavo vaikystės tėvų ar senelių erdvė, kurioje ne tik sirpai naminius virtinius kirsdamas, bet visapusiškai patyrei pirmuosius savo kaip asmenybės virsmus, draugysčių vingius, meilės dramas, šeimos barnius, tradicijas bei tuos lėkštus, tik jums vieniems suprantamus bajerius ir nutikimus, iš kurių juokeisi iki ašarų.

„Po pusdienio daiktų krovimo tyloje teko išjungti tą nesąmoningą „tvarkymosi su savimi“ režimą, kai viskas matuojama tik racionaliu „kiek tai protinga išsaugoti“ kriterijumi. Išmesti daiktus, su kuriais iš dalies tapatiniesi, beprotiškai sunku.“

Gedulas prasideda, kai supranti, kad taip daugiau nebebus. Nebebus jau ir kur visa tai dar kartą išgyventi. Tada atrodo, kad sugertumei visą kvapą ir gal net į kišenę įsidėtum to atsilaupiusio tapeto skiautę, kuri staiga tampa bene milijono verta. Logikos nulis, prasmės nedaug, bet vertė kiekvienam – sunkiai pamatuojama.

Atsisveikinimo pasiutpolkė

Šio etapo dar neišgyvenusieji, tikėtina, purkštaus, kad viską juk visada nešiosiesi savyje. Tuo mūsų neuronų jungtys ir nuostabios, kad istorinius įvykius galvoje suguldo į, atrodo, niekada nedingstančius prisiminimus. O visa kita – tik fizinė materija. Juk šiandien nebemadinga tarnauti daiktams. Taip ir ramini save, kad gyvenimas tęsiasi ir nėra čia ko parkritus ant patrinto gobeleno sofos raudoti.

Ir aš taip maniau. Kai per pastaruosius metus patyriau du atsisveikinimus – su tėvų ir senelių namais, tikėjausi, kad racionalus mąstymas triumfuos ir procesą suvaldysime. Procesą suvaldėme, bet jausmų audrų išvengti nepavyko.

Cottonbro nuotr.

Nostalgija kaip laiko mašina nukelia tave į tai, kas buvo, ir kartu įprasmina, kuo tapai dabar. Atsisveikindamas supranti, koks rituališkai reikšmingas yra daiktų ir net mažiausių menkniekių iššiurenimas. Tarsi dar kartą nusikeli į linksmiausius nutikimus, prasmingus virsmus ir skausmingus potyrius, kuriuos vėliau dažnai nesąmoningai malšini.

Racionalu vs. sentimentalu

Kraustydama namus kartą gerokai apsipykau su mama. Atrodė beprasmiška medituoti ir svarstyti, kiek ir kokių indų servizų turėtume išsivežti. Kam, kai ir naujuose namuose viskas vargiai telpa? O ir paties fakto nebepakeisime – namai parduoti ir juose apsigyvens kažkas kitas.

Po pusdienio daiktų krovimo tyloje teko išjungti tą nesąmoningą „tvarkymosi su savimi“ režimą, kai viskas matuojama tik racionaliu „kiek tai protinga išsaugoti“ kriterijumi. Išmesti daiktus, su kuriais iš dalies tapatiniesi, beprotiškai sunku. Tarsi jausdamas sunkią kaltę turi nubraukti viską, kas buvo. Lyg nematoma komisija tave teistų už nevertinimą, nenorą prisiminti. Gal net ir pats prisibijai atrodyti perdėm sentimentalus, nesugebantis paleisti to, kas buvo.

Nostalgijos magija

Kiekvienas daiktui suteikiame skirtingą vertę, pasverdami, į kokį prisiminimų gylį jis mus nuneša. Tad šiandien man visiškai suprantama, kodėl naujuose namuose mama pasistatė tą keistą kinų raštais margintą ir prie interjero visai nederančią vazelę. Ją ir pati dar pamenu stovinčią ant močiutės kosmetinio stalelio, tik su pamerkta povo plunksna. Išsinešdami daiktus mes ne tik sugrįžtame į buvusius išgyvenimus, bet ir į save.

Egzistencinės psichologijos profesorius Clay’us Routledge’as, jau daugiau nei 20 metų nagrinėjantis nostalgiją, pabrėžia, kad ji yra svarbus savireguliacinis egzistencinis gebėjimas, kurį žmonės natūraliai ir dažnai naudoja norėdami įveikti stresą ir netikrumą, surasti motyvacijos siekiant tikslo ar susikaupimo.

„Išsinešdami daiktus mes ne tik sugrįžtame į buvusius išgyvenimus, bet ir į save.“

Visko išsaugoti, tikėtina, nepavyks, bet duokite sau laiko išbūti ir išsinešti tai, kas tik jums vertingiausia, kad ir kaip keistai tai atrodytų kitų akyse. Daiktas – tik materija, bet jis kaip akstinas gali padėti iš naujo pajusti nostalgiją ir sugrįžti į prisiminimus. Juk ir jie kartais gąsdinamai galvoje apsitraukia rūku.

Šiandien gimtajame mieste manęs nebelaukia namai. Tik kapinės. Tad tos kelios relikvijos tarsi garantinis išrašas kaskart patvirtina, kad taip – taip iš tiesų buvo ir jos kalba apie tave ir tavo šeimą. Taigi sentimentai ne tik močiutėms – jie kiekvienam. Ir jie mums padeda būti dar žmogiškesniems.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji