Mane užaugino vieni tėvai, bet visą vaikystę ir paauglystę jaučiausi turinti dvejus. Pirmuosius myliu ir gerbiu, noriu apkabinti ir išklausyti, aplankyti. Su jais man ramu. Antrųjų negaliu pakęsti ir prisibijau. Tiesa, stengiuosi juos atjausti, bet patirtos nuoskaudos tebepersekioja.

Mylimų tėvų elgesį, bendravimą, manieras neatpažįstamai pakeisdavo alkoholis. Suprantu, alkoholizmas laikomas šeimos paslaptimi, gėda. Ir pati taip galvojau. Bet pripažinusi tiesą pradėjau žengti sveikimo keliu. Tikiu, kad tarp skaitytojų veikiausiai atsiras šeimoje patyrusių alkoholizmo siaubą (žinokite, esu su jumis), o nesusidūrę su šia liga gal pajus daugiau empatijos ir atjautos nuo alkoholio priklausomiems žmonėms.

Tėvų pažinties istorija graži ir romantiška. Mama mėgdavo pasakoti, kaip jie netikėtai susipažino pas jos draugus, kaip tėtis su dviračiu pas ją važiuodavo, koks ramus ir lėtas buvo. Amžiną atilsį mano prosenelė prisakė tėčiui „šitos mergaitės nepaleisti“. Sklaidydavau nuotraukas, kuriose tėvai jauni, gražūs, mama dažniausiai šypsosi, o tėtis – rimtas, santūrus. Žinau, juos suvedė meilė. Garsiausiai juokdavausi kutenama tėčio. Pasakodamas kokią istoriją iš savo vaikystės, jis mėgdavo iškelti ranką tokiame aukštyje, kokio ūgio tuo metu buvo, ir pridurti „kai buvau kaip Kristinėlė / Evaldėlis / Inesėlė“. O prieš intymesnes filmų scenas tėtis perspėdavo: „Vaikučiai, dabar biškį nusisukit.“ Mama kiekvieną dieną pagamindavo vis kitą patiekalą, jau eidami iš stotelės uosdavom orą ir spėliodavom, ką šįkart paruošė. Pamenu, prieš Kalėdas su broliu iššniukštinėdavom visas galimas dovanų slėptuves. Visgi mama buvo nuspėjama. Prisimenu, kaip zyzdavome jai kartodami: „Ką veikt?“ Ir ji vis ką nors naujo pasiūlydavo. Šypsausi. Tik gal buvo per daug nutylėta, neišsakyta. Dabar taip svarstau.

Iš pradžių tėvai alkoholį vartojo kartkartėmis – esant kokiai progai, su draugais ar giminaičiais. Bet išgertuvės vis dažnėjo, galiausiai jiems nebereikėjo nei progos, nei kompanijos. Pajusdavau įtampą vos tėvams pradėjus gerti, nors jie iš pradžių ir ramiai kalbėdavosi. Žinojau, kad ši ramybė – popierinė. Tais slogiais, alkoholio tvaiko pridvisusiais vakarais dažniausiai prisiimdavau gelbėtojos vaidmenį. Ne tik aš, bet ir metais jaunesnis brolis, kiek vėliau – pagrandukė sesė. Visi trys jautėmės atsakingi už tėvų nesutarimus. Suveikdavo adrenalinas ir įgaudavome jėgų bei proto aiškumo. Stengdavomės apsaugoti tėtį nuo mamos, o mamą – nuo tėčio. Nutikdavo abejaip.

„Konfliktų metu esu liepusi jiems skirtis. Tėtis įtūždavo. Norėtum, ar ne? Tik ne per seniausiai supratau, kad tais žodžiais kliudžiau tėčio žaizdą. Jo vaikystėje tėvai, mano seneliai išsiskyrė.“

Pamenu, jėga nustumdavau mamą į kitą kambarį ir užstodavau duris. Suvokusi, kad esu per silpna ją išlaikyti, prašydavau nesipykti. Drįsdavau ir pagrasinti, kad daugiau jos neginsiu. Gerai, gerai. Kaskart panašia seka. Jausdavausi nesaugiai – buvau ne šalia, kartu, bet tarp girtų tėvų. Tarp dviejų piktų, nenuspėjamų, fiziškai stipresnių suaugusiųjų. Retkarčiais pavykdavo juos nuraminti, o kai kada visai nesisekdavo. Tada su broliu sprukdavome vejami išgąsčio arba įsiūčio. „Eikit jūs šikt, atsibodot!“ – iš nevilties sušukdavau tėvams negirdint.

Kartais pridengdavome mamą, kai tėčiui užmigus ji išsiruošdavo dar alkoholio. Kad tik nepabustų, kadtiknepabustų – kartodavau mintyse. Brolis turbūt prašė to paties, nes abu sėdėjome tylutėliai. Aišku, būti priedanga – varginantis užsiėmimas. Todėl su broliu, pastebėję, kad mama kažkur ruošiasi, mėgindavome ją sulaikyti arba įduoti tėčiui. Pripažįstu, ir man neskanios šios karo metaforos, bet jos čia – kaip tik. Mama, aišku, įsiusdavo. Juk buvome ne jos pusėje. Taip ir laviruodavome: vienąkart užstodavome mamą, kitąkart – tėtį.

Žinau, skaudulius ir nuoskaudas nesveika nuspirti į šalį lyg kaštonus nuo tako. Tik gaila, kad tėvai apie problemas imdavo kalbėti išgėrę, ir pikta, kad mums girdint. Supraskite, tai nebuvo konstruktyvi dviejų suaugusiųjų diskusija. Jų rėksmingame dialoge mano pratisi maldavimai nesipykti ir eiti miegoti buvo begarsiai, o pati jaučiausi nematoma. Konfliktų metu esu liepusi jiems skirtis. Tėtis įtūždavo. Norėtum, ar ne? Tik ne per seniausiai supratau, kad tais žodžiais kliudžiau tėčio žaizdą. Jo vaikystėje tėvai, mano seneliai išsiskyrė. Kitaip sakant, neišmaniau, ko imtis, ką sakyti, kad tik abu tėvai nurimtų.

Kol gyvenau su tėvais, buvau susitelkusi vien tik į juos. Jų priklausomybė lyg liumpsinti pelkė plėtėsi ir traukė į save mano energiją, dėmesį, psichologines ir fizines jėgas. Pratrūkdavau rėkti, trankyti duris, tėvams negirdint kartoti, kad jų nekenčiu, mamą ne kartą bandžiau tramdyti jėga. Mano nuotaika ir emocijos laikėsi ramios esant blaiviems tėvams ir visai subjurdavo jiems išgėrus. Giedromis dienomis su broliu ir sese mėgavomės tėvų dėmesiu ir meile. Norėjome, kad tos dienos tęstųsi nepertraukiamai.

Jaučiuosi emociškai apvogta. Norisi paklausti tėvų, kur nukišti mums priklausę apkabinimai, galvos glostymai, atsiprašymai, guodimai. Vidinis vaikas alksta jų dar ir šiandien. Turbūt todėl grįžusi namo vis prisiglaudžiu prie tėčio, mamos, apsikabinu. Lyg norėdama susigrąžinti skolą. Per tuos metus sukaupiau daug nuovargio ir pykčio. Nors dabar su tėvais bendrauju draugiškai, pagarbiai, maloniai, o ir tos baisios išgertuvės jau praeity, bet tasai pyktis didžiulis ir stipresnis už mane. Būna, pratrūkstu ant tėvų visai be priežasties. Trumpam. Suprantu, kad suaugusiosios kūne išlikę mažo vaiko jausmai. Po to susigėstu ir jau maloniau prakalbusi pajuntu, kad atlėgo ne man vienai.

Aišku, ir gražiuoju, ir piktuoju mėginau tėvus įkalbėti bent pamėginti gyventi kitaip, tebelaikydama šią užduotį savo didžiąja pareiga. Ir toliau atlikau gelbėtojos geradarės vaidmenį. Panorau daugiau sužinoti apie tėvų vaikystę. Taip susipažinau su jų vidiniais vaikais – neišmylėtais, apleistais. Išmokau atjausti. „Suprask, jie kitaip jau negali“, – žiūrėdama tiesiai į akis sako draugė. Nors ir linkteliu pritardama, vis tiek laikausi įsikandusi vilties. Tikiu, o gal tik noriu tikėti, kad, tėvams išsivadavus iš šios ligos, į gera pasikeistų visos šeimos gyvenimas. Apgaudinėju save, tiesa? Iki šiol nesu sulaukusi skaudesnio klausimo nei šis: „O kas, jeigu jie nenustos?“ Štiš, įsakau geliančioms mintims.

Galite tik numanyti, su kokia nuostaba skaičiau M. Beattie „Ne-priklausomi: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi“. Pala, pala, esu bejėgė prieš tėvų alkoholizmą? Keista, kad akivaizdi tiesa taip pribloškė. Manoji bejėgystė jau ilgai laukė, kol bus pastebėta. Ypač tais vėliais vakarais, kai tėvams giliai įmigus bukai stebėdavau sienomis slenkančias pravažiuojančių mašinų šviesas. „Prisipažinę, kad esame bejėgiai prieš tai, prieš ką iš tiesų esame bejėgiai, mes įgyjame kitą galią – keisti save ir gyventi savo gyvenimą“, – rašo minėta autorė. Šią mintį iš pradžių priėmiau kaip siūlymą tapti savanaude. Negaliu, nemoku, tai ne man. O kaip tuomet vadinti tuos, kurie gelbėdami kitus apleidžia save? Pasak M. Litvako, bazinė meilė – tai meilė sau. Buvau pernelyg stipriai įtikėjusi, kad įstengsiu tėvus ištraukti iš to liūno. Mano atsakomybės jausmas buvo neadekvatus. Kaip ir tėvai, esu priklausoma – nuo jų gelbėjimo ir nuolatinio kontroliavimo. Todėl į kvietimą pasirūpinti savimi delsiau atsiliepti. Juk tuomet privalėsiu pati save gelbėti, skirti laiko emocinei ir fizinei sveikatai, patenkinti paprastus ir sudėtingesnius poreikius. Kitaip sakant, išmyluoti vidinį vaiką, jau užsilaukusį mano dėmesio. Ir atsiprašyti.

„Panorau daugiau sužinoti apie tėvų vaikystę. Taip susipažinau su jų vidiniais vaikais – neišmylėtais, apleistais. Išmokau atjausti. „Suprask, jie kitaip jau negali“, – žiūrėdama tiesiai į akis sako draugė. Nors ir linkteliu pritardama, vis tiek laikausi įsikandusi vilties.“

Vis dar sunku nesikišti, neprisiimti atsakomybės už artimąjį. Skauda tiesiog stebėti, kaip jis klysta, klumpa, ieško šviesos arba lieka tamsoje. Žinau, nesu kalta, kad tėvai serga alkoholizmu, ir negaliu jų išgydyti, perauklėti. Tik nežinau, kaip susitaikyti su tuo. Kartais atrodo, štai, pavyko. O po kurio laiko atkrentu: vėl lendu su pamokymais, kaip jie turėtų gyventi, ką privalėtų keisti. Elgiuosi lyg būčiau tituluota visažinė. Kaip tasai senyvo amžiaus dailininkas filme „Amelija iš Monmartro“ noriu sušukti: „Jūsų kaulai – ne stikliniai, galite išbandyti gyvenimą!“ Ei, gal išbandyk jį pati?

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji