Laisvė yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė ir malonė. Žmonės šimtmečius kovojo už laisvę, kai jų šalys buvo okupuojamos, ir net paaukodavo savo gyvybes. Bet ar dažnas pamąstome apie tai, kad į savo vidų įsileidę priešų laisva valia atiduodami laisvę ir prarandame gyvenimo džiaugsmą. Kalbu apie priklausomybes, mažesnes ar didesnes, kurių visų poveikis yra vienodas – mes paleidžiame iš rankų savo gyvenimo vairą ir tampame nelaisvi.

Pokalbis su priklausomybių konsultante, žurnaliste Gabija Vitkevičiūte man buvo tarsi šviesa tunelio gale.

Eidama į mūsų susitikimą Užupyje, mintyse dar kartą rikiavau klausimus Tau ir kažkaip pradėjau klausinėti savęs, kokių priklausomybių turiu pati. Todėl pirmasis Tavo prašymas „Pavardink, Ingrida, kokių priklausomybių turi“ mane tiesiog išmušė iš vėžių. Aš ir pradėjau vardinti… Bet, Gabija, ar įmanoma gyventi neturint jokių priklausomybių?

Labai svarbus momentas yra, ar žmogus jas suvokia. Pavyzdžiui, prabudęs 5 valandą ryto ir jausdamas nerimą, jis paima telefoną ir pradeda naršyti po elektronines parduotuves, užsisakinėja prekes, o paskui, po kiek laiko atėjus siuntai, net nebesusigaudo, kodėl užsisakė visai nereikalingų daiktų, ir pagaliau suvokia, kad visa tai nutiko dėl momentinio poreikių patenkinimo. Tai jau pusė bėdos. Atsakant į klausimą, ar įmanoma gyventi be priklausomybių, svarbiausia, ar jos yra suvoktos, ar ne.

Asmeninio archyvo nuotr.

Sakykime, aš darau ką nors, kas man yra nelabai gerai, žalinga, bet suvokiu, ką darau. Tai yra suvaldyta priklausomybė. Bet vis tiek galimai esu priklausomas. Labai dažnai vartoju žodį galimai, nes etiketės mus tiesiog nužudo. Aš nevartoju žodžių alkoholikas, šopagolikas, darboholikas, lošėjas, priklausomas nuo pornografijos, nuo interneto, nuo bet ko… Nė vienas nenori turėti ant kaktos ištatuiruotos etiketės. Nenoriu, kad žmogus bijotų ieškoti pagalbos. Visada sakau – jūs galimai įnikote apsipirkinėti dėl to, kad šiuo metu jaučiate didelę vidinę tuštumą ir norite ją užpildyti.

„Mes dažnai esame skylėti viduje, su plastmasine išore, vaikštome, bendraujame kaip robotukai: „Labas, kaip tu?“ – „Puikiai. O tu?“ – „Dar geriau.“ Ateina momentas, kai to disonanso nebepakeli.“

Priklausomybė yra dviejų rūšių. Pirmoji – nuo toksiškų santykių. Pavyzdžiui, mane muša (fiziškai ar psichologiškai), įžeidinėja, manęs neaugina. Antroji – nuo elgsenos (apsipirkinėjimo, lošimo, darboholizmo) ir substancijų (psichoaktyvių medžiagų, alkoholio, narkotikų, kavos, vaistų). Visgi priklausomybės esmė yra ne tai, ką išvardinome, o skylės, kurias aš užkimšinėju.

Pabandykime užčiuopti tų priklausomybių ištakas. Kas, Tavo nuomone, labiausiai jas išprovokuoja?

Santykis. Santykis augina ir santykis pražudo. Santykis su bet kuo. Jis gali būti išorinis, su kitais žmonėmis, sociumu. Vienam – su mylimuoju, mylimąja, kitam – su bosu ar pavaldiniais, su kuriais nesusitvarko. Nėra didesnės vertybės pasaulyje už žmogaus santykį su kitu žmogumi, jų ryšį. Ir staiga tas ryšys pradeda trūkinėti…

Štai mano sūnui buvo penkeri, ir aš vieną rytą ruošiau jam užkandėles priešpiečiams. Jau įgudusia ranka, pusiau miegodama… Staiga sūnus paprašė nedėti jų į įprastą dėžutę, nors dėjau jau daug kartų. Paprašau neišsidirbinėti, juk skubame, juk visada taip darėme ir buvo gerai. Dabar suprantu, kad tada negirdėjau, nukirtau kaip kirviu. Taip skylės ir atsiranda – mama negirdi. O man reikėjo atsitūpti ir vaiko akių lygyje paklausti, kodėl nedėti. Vėliau paaiškėjo, kad kiti berniukai juokėsi iš jo dėžutės, nes ta buvo rožinė. Vaikui tik penkeri metai, o jau atsirado skylė.

Kaip pastebėti, kad jau peržengei tą ribą?

Kai šį klausimą sau užduodi, tai ir yra riba. Ir nesvarbu, ar jis užduodamas geriant, ar mylintis, ar persivalgius. Kai savęs paklausi, gal jau yra šiek tiek per daug, tai yra pradžia. Nesvarbu, ar klausimas yra garsus, ar tylus. Jis kyla iš vidaus, tik po to mes dažnai apsišarvuojame ir kitiems kartojame, kad nieko blogo nevyksta, gydykitės patys, man viskas gerai. Tvirtiname, kad viskas kontroliuojama: noriu – valgau, noriu – ne, noriu – jaučiu nerimą, noriu – ne. Bet riba visada yra ten, kur ji yra.

Olgos Posaškovos nuotr.

Kaip jau minėjau, svarbiausia, ar aš savęs apie tą ribą paklausiu. Mano darbe pagrindinis klausimas tiems, kurie geria ar ką nors kita vartoja, ir tiems, kurie su jais gyvena, yra „Ko aš noriu?“ Labai dažnai žmogus atsakyti į šį klausimą negali. Turiu omenyje, atsakyti ne paviršutiniškai, bet giliai, iš esmės, taip tikrai kaip kraujas, kaip seilės. Ko aš iš tikrųjų noriu?

„Šiandien nebenoriu maksimumo – man užtenka turėti 20 m² dydžio kabinetą, bet noriu žinoti pas mane ateinančių žmonių vaikų vardus.“

Išorė mums dažnai sukelia emocijas, kaip mes turime jaustis. Skaičiau vienos sociologės mintis apie fotografiją – mes žinome, kokios turi būti emocijos fotografijose, kaip joje turime atrodyti. Niekas nesuprastų, jei vestuvių fotografijose jaunoji verktų.

O mes dažnai esame skylėti viduje, su plastmasine išore, vaikštome, bendraujame kaip robotukai: „Labas, kaip tu?“ – „Puikiai. „O tu?“ – „Dar geriau.“ Ateina momentas, kai to disonanso nebepakeli. Tiesiog nebepakeli. O jei tada po ranka atsiranda lengvai pasiekiamos medžiagos…

Dažnai tam tikru momentu žmogus suvokia, kad jam yra negerai, bet tiesiog nežino, kaip spręsti savo problemas, ir griebiasi to, kas po ranka galvodamas, kad tai laikina.

Pirmiausia reikia sau pasakyti, kad gerti, dirbti viršvalandžius, lošti, apsipirkinėti, gyventi socialiniuose tinkluose pradedama iš vienatvės. Iš meilės ar pripažinimo trūkumo. Mums ima atrodyti, kad, pavyzdžiui, gerdami mes užsipildysime. Tačiau priklausomybės sukelia naujų problemų, po to pastebimas dar žemesnis krytis. Aš žinau daug pavyzdžių, kai geriantys žmonės savo gyvenimą baigė po vieną. Alkoholis – vienatvės liga. Pradėjau gerti vienas, netinkamu būdu lopiau skyles ir baigiau gyvenimą vienas.

Mane dažnai labai gelbsti du žodžiai – šiuo metu. Šiuo metu man sunku, gelia, bet tik šiuo metu. Šį rudenį, šį pavasarį. Svarbu siaurinti laiką iki mėnesio, dienos, valandos, minutės.

Jei mes pripažįstame, kad papuolėme į bėdą, galime klausti, kaip sau padėti.

Koks būtų pirmas žingsnis toje išgijimo kelionėje?

Mums reikia žmonių ir saugios aplinkos. Per konsultacijas darome tokį pratimą: žmogus apibrėžia pieštuku savo ranką ir aš prašau ant pirštų užrašyti tuos žmones, kurie jam svarbūs, kuriais pasitiki, kurie jį augina. Tik pradėjus kartais atrodo, kad nėra nė vieno tokio žmogaus, bet gilinantis smegenys pametėja variantų. Būna ir atvirkščiai – žmonės sako turintys tokių daugybę, bet tada juos tenka sugrąžinti prie penkių. Pratimo esmė – likus vienam pirštui, užduodamas klausimas, koks dar žmogus yra labai svarbus. Kaip manai, Ingrida?

Aš pats?

Taip. Ir tai, ko aš noriu.

Mane kiek baugina tai, ką matau. Žmonės puola medituoti, bet slysta paviršiumi: išoriškai ramūs, o viduje – ugnikalnis. Nereikia maišyti priežasties ir pasekmės. Svarbu suprasti, iš ko kyla nerimas, ir, žiūrėk, jį jausdamas jau gali gyventi lengviau. Be to, labai svarbus toje kelionėje yra vedlio vaidmuo.

Terapija, laiškų rašymas, ryšio su brangiu žmogumi, kuris dabar atsitraukęs, atkūrimas – visa tai moko iš vienatvės išsivaduoti atliekant priešingus veiksmus. Lindint urve, izoliacijoje, kai labai skauda, to padaryti nepavyks. Reikia mažais žingsneliais žengti į savo saugų žmonių, kuriuos surašei ant penkių pirštų, ratą ir kalbėtis. Nėra kito vaisto, kito būdo žmonėms sutarti, kaip tik kalbėtis.

O kaip Tu pati, Gabija, ar turi atsakymą, ko nori Tu?

Dažnai galvoju, kas aš, kur aš esu. Kas aš esu be tų apie save susikurtų nuomonių. Ir ko iš tikrųjų noriu. Tai nėra egoizmas. Noriu būti stabili, graži pati sau, pailsėjusi, skaniai pavalgiusi, pasportavusi. Todėl ir pauzės kartais reikalingos. Man. Svarbu, kad jos padėtų man.

Mano darbe viskas sueina į judėjimą mažais žingsneliais. O juk keliai būna skirtingi – ir atmetimas to, kas nepatinka, ir ribų nubrėžimas, ir džiaugsmą teikiančių dalykų rinkimas po kruopelytę.

Beje, klausimas, kas aš esu, yra pats baisiausias ir kartu pats saldžiausias.

Tavo veikla nėra lengva. Kodėl ėmeisi tokios misijos? Ar tai duoklė mamai?

Neigčiau ir vaidinčiau sakydama, kad ne. Negalėjau išsaugoti savo mamos, todėl norėjau išsaugoti kitas. Šitaip atsirado pagalbos namai turintiesiems priklausomybę nuo alkoholio. Bet dabar suprantu, kad aš žmonių neišgelbėsiu, galiu juos tik panaviguoti. Man reikėjo tai suprasti pačiai. Uždariusi namus labai išgyvenau, bet grįžau prie esminio klausimo, kas aš esu, ko noriu, ir supratau, kad man labai aišku – galiu padėti, bet turiu turėti gelbėjimo ratų ir pati. Pirmiausia reikia nuolat brėžti vidines ribas.

Šiandien nebenoriu maksimumo – man užtenka turėti 20 m² dydžio kabinetą, bet noriu žinoti pas mane ateinančių žmonių vaikų vardus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kai atsakome į klausimą, ko norime, viskas stoja į vietas. Tada mes nesame priklausomi nuo to, iš kurios pusės vėjas papūs.

Pokalbio pabaigai – klausimas, kurio Tau niekas niekada neuždavė, bet Tu nori, kad jį Tau užduotų, nes nori į jį atsakyti?

Aš irgi turiu priklausomybių, bet esu jas pripažinusi ir stengiuosi ne kaupti, o nunulinti. Tai reiškia, kad nebegalvoju, kaip kas yra, kas buvo, kas bus, ko nėra, kaip galėtų būti. Yra taip, kaip yra „šiuo metu“.

Kita vertus, suvokiu, kad svarstant tokius klausimus kyla jausmas, kad jie – per gilūs. Ir aš išsigąstu.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji