Nuostabu matyti, kad rubrika „(Ne)įkainojama“, rengiama drauge su banku „Citadele“, kurioje kalbame apie moterų finansinį raštingumą ir psichologiją, yra įdomi ir aktuali „Mielosios“ auditorijai.

Šįkart nutarėme pasidomėti, kaip reikėtų kalbėtis apie finansus šeimoje, kokį pavyzdį rodyti vaikams, kad šiems nesusiformuotų žalingos ar su lyčių stereotipais susijusios nuostatos? Apie tai kalbamės su „Lietuvos Junior Achievement“ (LJA) administracijos ir programų direktore Jūrate Raudoniūte ir projekto „Raising Free Kids“ sumanytoja, finansų eksperte Lina Banyte-Surpliene. Uždavėme joms du esminius klausimus: vieną – situacijai suprasti, kitą – sprendimams ieškoti.

Ar egzistuoja lyčių skirtumai kalbant apie finansinį raštingumą?

Lina Banytė-Surplienė: „Finansinių įsitikinimų turime visi, tiek naudingų, tiek žalingų. Bet esminis klausimas – ar jie padeda mums siekti finansinių tikslų, ar trukdo? Labai svarbu juos išsigryninti ir įsivardinti.

Moksliniai tyrimai ir mano patirtis rodo, kad tėvų įsitikinimai atitinka vaikų įsitikinimus: juos perduodame gana nesąmoningai. 94 proc. Lietuvos vaikų informaciją apie finansus gauna iš tėvų. Nebūtinai reikia vaikams girdint įvardinti savo įsitikinimus, pavyzdžiui, kad turtingi žmonės lipa kitiems per galvas, bet tokį mūsų požiūrį jie gali „nuskaityti“ iš kūno kalbos, mimikos. Tad mūsų įsitikinimai keliauja iš kartos į kartą, ir jei užaugęs žmogus nori juos panagrinėti, pakeisti ar pan., reikalingas tam tikras sąmoningumo lygmuo.

Tyrimai rodo, kad daugelį finansinių sprendimų šeimoje vis dar priima vyrai. O statistikoje apie vaikų ugdymą galime matyti, kad didžiąją dalį jo naštos ir atsakomybės prisiima moterys. Tad kas nutinka su vaikų finansiniu ugdymu? Jis neretai tampa pilkąja zona, apie kurią ugdymo šeimoje išties trūksta.

Tyrimai taip pat atskleidžia, kad vaikai informacijos apie finansus vienodai gauna tiek iš mamų, tiek ir iš tėčių. Tačiau klausti konkrečiai apie pinigus jie yra labiau linkę mamų, o šios dažniausiai nukreipia pas tėčius. Įdomu, kad šiuos klausimus vyrams linkusios deleguoti net ir profesionalios, savo srityje daug pasiekusios moterys.

Pastebima, kad apie pinigus, jų taupymą ir investavimą šeimoje dažniau ir išsamiau kalbama su berniukais, o mergaitėms daugiau pasakojama apie dalijimąsi, dovanojimą ir aukojimą. Taigi pasąmoningai šią informaciją vis dar diferencijuojame pagal lytis.

Lina Banytė-Surplienė (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Neseniai peržvelgiau 500 turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašą ir pastebėjau, kad pirmuose dviejuose šimtukuose nėra nė vienos moters, kuri nebūtų savo turto paveldėjusi ar įgijusi po vedybų. Nustebau, bet pagalvojau, kad esame dar jauna valstybė: veiklios moterys kyla, auga ir vis geriau suvokia, jog mokymasis, savo įgūdžių tobulinimas ir finansinė nepriklausomybė yra labiau apibrėžti ir realūs nei vedybos su turtingu vyru. Nesakau, kad visos moterys turi būti verslininkės ir taikyti į turtingiausiųjų sąrašą, bet turėti aiškius finansinius tikslus labai rekomenduočiau.

Įdomu ir tai, kad iki 30 metų moterų ir vyrų atlyginimas yra maždaug vienodas, tačiau vėliau vyrų atlyginimas šauna į viršų. Kodėl? Tai nutinka ne tik dėl šeimos ir vaikų. Sukūrus šeimą ir susilaukus atžalų, dažnai atgyja ir seni įsitikinimai, pavyzdžiui, kad finansai yra vyrų sritis. Tikrai reikia juos keisti.

Jūratė Raudoniūtė: Jei analizuotume įvairių kartų finansinio raštingumo skirtumus lyčių atžvilgiu, pateiktume tikrai netikėtų įžvalgų. X ir Y kartų moterys susiduria su nemažais iššūkiais tiek dėl nevienodo atlyginimo, tiek dėl finansinių sprendimų priėmimo šeimoje, tiek ir dėl apsisprendimo imtis verslo ar vadovo pareigų. Tai rodo ir statistika, ir tam tikra vyresnės kartos asmenų vieša opinija.

Tačiau matau labai gerų tendencijų Z kartoje. Dirbdama organizacijoje, kuri kasdien susiduria su jaunąja karta, jau kurį laiką pastebiu, kad ribos tarp lyčių yra visai išnykusios. 2019 m. RAIT agentūra LJA partnerės „Coca-Cola HBC Lietuva“ užsakymu atliko 9–12 klasių mokinių (n=519) tyrimą, pagal kurį kone 9 iš 10 apklaustųjų mano, jog sėkmė vystant verslą nepriklauso nuo lyties – sėkmingi verslo vadovai gali būti ir vyrai, ir moterys. Šią tendenciją matome ir mūsų jaunųjų bendrovių programoje „accelerator_x“, kurioje mokiniai praktiškai išbando save kurdami verslą. Mergaičių, kuriančių verslą, yra net šiek tiek daugiau. Jos turi daugiau motyvacijos, atsakingesnės, atkaklesnės, gebančios pasiekti tikslą ir užbaigti suplanuotas veiklas. Finansiškai raštingas ir antrepreneriškai mąstantis žmogus, nepriklausomai nuo lyties, turėtų būti valstybės, visuomenės tikslas. Šią svarbą suvokia ir dabartinių vaikų, paauglių tėvai. Iš didelio susidomėjimo, gaunamų laiškų ir skambučių galima spėti, kad tema aktuali tiek mergaičių, tiek ir berniukų tėvams. Jiems svarbiausia, kad vaikai būtų visapusiškai raštingi ir turėtų XXI a. žmogui reikalingų kompetencijų, tarp jų ir finansinio raštingumo.“

Kaip didinti finansinį raštingumą?

 Jūratė Raudoniūtė: „Vienareikšmiškai geriausias būdas yra mokytis per praktiką, neužtenka išspręsti uždavinį, kryžiažodį, IT programėlėje suspaudyti teisingus atsakymus. Vaikai tik spręsdami realaus gyvenimo problemas gali išmokti finansinio raštingumo ir verslumo. Ugdyti finansinį raštingumą galima tiek šeimoje, tiek ir mokykloje. Vaikai jau nuo mažens gali padėti spręsti problemas, susijusias su pinigais. Pavyzdžiui, 6–7 metų amžiaus vaikai galėtų pirmiausia susipažinti su pinigais ir pažaisti namie (mokykloje) įvairius žaidimus (monetų keitykla, kai daug kartų bandoma iškeisti mažesnės vertės monetas į didesnės, ir priešingai), nes jiems dar labai sudėtinga suvokti pinigų vertę.

7–8 metų vaikai galėtų pirmiausia priimti sprendimą turėdami nedidelę sumą (2–3 eurus), nuspręsti įsigyti tam tikrą daiktą ir išsiaiškinti, ar jam pakanka turimos sumos, galbūt reikia taupyti. Vėliau sprendimai gali būti sudėtingesni. Vyresni (3–4 klasių) vaikai turėtų būti supažindinami su elektroniniais pinigais, t. y. turėti sąskaitą (mokėjimo kortelę), mokytis atsiskaityti ir stebėti likutį. Dar vėliau jie turėtų po truputį susipažinti su įvairiomis kasdieninėmis finansinėmis paslaugomis, sudaryti asmeninį biudžetą (atlikti jo stebėseną).

 Jūratė Raudoniūtė (Asmeninio archyvo nuotr.)

O jau vyresni (16–18 metų) vaikai turi gebėti visiškai savarankiškai valdyti kasdienius finansus, t. y. sumokėti visas išlaidas, susijusias su savo poreikiais (telefonas, maitinimas ne namie, transporto bilietai, pramogos, drabužiai ir kt.). Tėvai galėtų skirti mėnesio pinigų sumą (arba jaunuoliai gautų pajamų iš savo darbo, verslo, investavimo), kurią galėtų valdyti.

Verslumo ugdymas panašus: vaikai tiesiog turėtų pabandyti kurti savo verslą. Turint tikrą produktą, tikrų klientų, tikrų pinigų, tai LJA „accelerator_x“ jaunųjų bendrovių programa leidžia daryti jau mokykloje. Tokia patirtis mokiniams leidžia pamatyti, kaip veikia tikrasis verslas, kokių savybių ir gebėjimų reikia, norint būti verslininku, patirti pirmąsias klaidas, kurios kainuoja sąlygiškai nebrangiai. Įgiję tokios patirties jaunuoliai, kurdami verslą, jau nebedaro elementarių naujoko klaidų, suvokia įmonės kūrimo ir valdymo procesus.“

Lina Banytė-Surplienė: „Didžioji dalis tėvų atsakomybę už vaikų finansinį raštingumą nori perduoti mokykloms. Tačiau nemažai mokymo programų pradedamos dėstyti nuo 9 klasės, o tada jau yra per vėlu. Be to, sunku palyginti per 45 minutes išdėstomą informaciją ir tą, kurią vaikas gauna realiame gyvenime per konkrečią patirtį. Yra tyrimų, kurie rodo, kad jau 7 metų vaikai turi pagrindinius įgūdžius, kurie padeda valdyti pinigus ateityje. Pavyzdžiui, jie jau būna išmokę valdyti savo pasitenkinimą, taupyti ir pan. Duoti vaikams kišenpinigių rekomenduojama jau nuo 6–7 metų.

Pradėti užsidirbti pinigų ir ugdytis verslumą vaikai taip pat gali būdami labai jauni. Juk juos įdarbinti nesunkiems papildomiems darbams (tik ne tiems, kuriuos turėtų atlikti šeimoje nemokamai, pavyzdžiui, pasikloti lovą ar išimti indus iš indaplovės) gali ir tėvai ar kaimynai. Geras būdas mokytis verslumo yra ir įvairios mugės, kur vaikai gali parduoti savo kūrinius. Galimybių tikrai yra.

Tėvai, norėdami įvertinti savo finansinius įsitikinimus, turėtų skirti šiek tiek laiko jų revizijai ir prisiminti konkrečias patirtis, kurios yra su jais susijusios. Patarčiau atvirai kalbėtis su vaikais: štai aš taip manau, nes atsimenu tokią patirtį. Bet tu tokios patirties neturi, todėl gali galvoti kitaip. Kursų, literatūros, kaip kalbėtis su vaikais apie finansus, yra labai daug. O ypač į tokius pokalbius turėtume įtraukti mergaites.

„Mieloji“ x „Citadele“ | (Ne)įkainojama

Finansai vis dar yra tabu. Tačiau ši tema gali beveik visapusiškai atskleisti žmogaus asmenybę: nuo jo auklėjimo iki požiūrio į aplinką ir save. Pastebime, kad finansų tema yra ypač jautri moterims. Įdomu, kodėl?

Kartu su banku „Citadele“ ryžomės paanalizuoti finansinius stereotipus ir kliūtis, trukdančias daugiau uždirbti, taupyti, investuoti ir kurti savo verslą. Pirmoji šio straipsnių ciklo pašnekovė, finansų ekspertė Rūta Ežerskienė sako: „Kalbėti apie pinigus sveika ne tik piniginei, bet ir emocinei sveikatai, santykiams su partneriu, vaikais, siekiant geriau pažinti save bei tobulėti.“ Mums tokie pokalbiai atrodo neįkainojami.