Vitą Janas – charizmatišką holistinę koučerę – atradau Instagrame. Savo sekėjus ir klientus Vita visų pirma moko autentiškumo, tai yra, kaip sustiprinti tą tikrąją savęs versiją ir pajusti laisvę. Įdomu, jog mažiausiai autentiški esame tada, kai jaučiamės nesaugūs – tuomet iškart norime prisitaikyti, įtikti ir savo autentiškumą pastumiame į antrą planą.

Su Vita taip pat kalbamės apie tai, kaip ji dirba su joje tūnančio seksizmo likučiais, bei kodėl taip myli pinigus ir moterišką kompaniją.

Vita, norėčiau, kad papasakotum savo istoriją, kaip tapai ugdančiąja vadove?

Viskas prasidėjo… Nuo traumų (juokiasi), tradiciškai.

Kai gaunu šį klausimą, vis susimąstau, ar pasakoti labiau per išsilavinimo, patirties prizmę, ar visgi pereiti per savo išgyvenimų ir traumų žemėlapį. Kelionė savo vidaus link prasidėjo, kai po studijų išvykau gyventi į Londoną. Lietuvoje studijavau džiazinį dainavimą ir muzikos pedagogiką, ir per šias studijas, kuriose yra labai svarbi jausminė kalba, supratau, kad visiškai nejaučiu savęs, kad atitinku ne savo pačios, bet kitų žmonių norus ir lūkesčius. Išsikrausčius į Londoną atėjo suvokimas, kad nuo to niekur nepabėgsiu. Pradėjau lankyti Al-Anon susitikimus, kurių tikslas yra padėti alkoholikų šeimoms išspręsti ko-priklausomybę. Esu iš alkoholizmo paliestos šeimos, visa mano aplinka gimtajame Pakruojyje tokia buvo – tuo metu tai buvo tarsi tapatybės dalis. Tada sekė terapija.

„Saugumo stygių galime kompensuoti užimdami aukštas pareigas, statusus, tapdami labai svarbiais, uždirbdami daug pinigų. Kapitalizmas yra saugumo įrankis, tačiau poreikis būti autentiškam ir laisvam vis tiek kažkur yra, ir mums jį reikia įgyvendinti.“

Vieną dieną mano kūnas tiesiog davė signalą, jog kažkas yra negerai – prasidėjo alpimai, galvos svaigimas. Gilindamasi į psichologines temas, bandydama padėti sau suvokiau, kad tai yra sritis, kurioje aš noriu tobulėti, būtent į tai labiausiai noriu gilintis. Pradėjau studijuoti ugdomąjį vadovavimą (angl. life coaching and counseling). Paraleliai lankiau įvairius workshopus, pati išmėginau daugybę skirtingų teorijų, praktikų ir užsiėmimų. Dabar studijuoju puikų kursą, darantį didelę įtaką mano darbui: tai gydytojo, terapeuto Dr. Gabor Maté psichoterapijos metodas „Compassionate Inquary“, esu jo mokinė.

O kada ir kodėl Tu išvykai gyventi į Kanadą?

Po šešerių metų Londone, dar prieš Kanadą, su vyru metus gyvenome Kanuose, Prancūzijoje. Priėmėme tokį sprendimą po Brexito. Visgi Kanai mums visiškai netiko ir nepatiko, ir išsikraustėme į Kanadą: mano sesuo buvo gavusi Kanados vizą ir ragino atvykti kartu.

Šiaurės Amerikos kultūra man buvo pažįstama nuo vaikystės, JAV esu praleidusi nemažai vasarų, ten gyvena mano vyresnioji sesuo. Kadangi turėjome galimybę gauti vizą metams, šia galimybe ir pasinaudojome. Abu su vyru Kanadą tiesiog įsimylėjome. Gyvenome visai šalia kalnų, patyrėme visišką laisvę ir priėmimą – praleidome turbūt geriausius mūsų gyvenimo metus. Kanada yra puikus JAV ir Europos derinys, iš abiejų vietų turintis tai, kas geriausia.

Kanadai ir Londonui išties jaučiu ilgesį. Kažkur many dar gyvena londonietė (juokiasi), visgi tame mieste praleidau šešerius metus, per kuriuos labai stipriai augau ir keičiausi kaip asmenybė. Mano ir vyro šeimos tebegyvena Londone, terapeutė, su kuria tęsiu darbą per nuotolį – taip pat iš ten. Daug sąsajų yra išlikusių. Tiesa, jokių simpatijų nejaučiu Jungtinei Karalystei, kaip šaliai. Jos rasizmas, kolonialistinės istorijos šešėliai su manimi visiškai nerezonuoja.

Savo paskyroje Instagrame turinį kuri anglų kalba – Tavo klientai taip pat anglakalbiai? Papasakok, kokie žmonės kreipiasi į Tave ir ieško autentiškumo.

Šiuo metu turbūt pusė jų yra užsieniečiai iš įvairių pasaulio vietų, pusė – lietuviai. Dauguma – moterys, nors šiuo metu koučinu ir keturis vyrus. Nuo jaunų dvidešimtmečių lietuvių iki 56-erių vyro iš Kosta Rikos. Visų jų patirtys ir gyvenimo kelionės – labai skirtingos, bet vidinis jausmas – toks pat – kažkas yra ne taip, kažkas negerai. Kažkas tarsi blokuoja, neleidžia gyventi laisvai ir autentiškai.

Pagrindinė mano siunčiama žinutė ir yra apie autentiškumą, laisvę gyventi, būti, jausti, ir gebėjimą atpažinti, kas aš esu be pasaulio? Su šiais klausimais ir dirbame. Dar pastebiu, jog tiems žmonėms, kurie pas mane ateina, dažniausiai būna nepriimtina kapitalizmo sistema.

Gal galėtum pakomentuoti plačiau? Kaip kapitalizmas kertasi su žmogaus autentiškumu?

Kapitalizmas yra apie efektyvumą, produktyvumą, nuolatinį darymą. Kaip įrankis – jis nėra blogas. Aš irgi mėgstu pinigus, gražius, kokybiškus daiktus, mėgstu konkuruoti ir daryti. Bet kapitalistinė sistema gali įtikinti tave galvoti, kad esi tik tai, ką materialaus gali sukurti. Nebelieka dvasingumo faktoriaus. Dvasingumas — tai visų pirma yra žinojimas, jog žmogus yra daugiau nei materija. Tai mums byloja mūsų intuicija, tai, jog mes sapnuojam ir, svarbiausia, jog esame kūrybiški ir galime sukurti ką nors iš nieko, ir tai padaryti savaip. Man tai yra žmogiškasis stebuklas.

Kapitalizmas šią žmogaus prigimties dalį labai riboja ir kai mes užsisukame vien daryme, vaikomės rezultatų ir tenkiname tik fizinius poreikius, imame jausti, kad kažkokia dalis lieka neįgyvendinta, neišreikšta. Tada ir apninka jausmas, kad kažkas ne taip.

Tad karjeros darymas ir dvasinis augimas – sunkiai ar net neįmanomai suderinami?

Pradėsiu atsakyti nuo pamatinių dalykų. Kai gimstame, mes visi turime du pagrindinius poreikius – tai būti saugiems ir būti autentiškiems. Jei iškyla pavojus mūsų saugumui, žinoma, kad į šoną bus pastumtas autentiškumas. Mes visąlaik paaukosime jį tam, kad išgyventume. O jeigu negaliu būti autentiška ir saugi, aš pradedu prisitaikyti: stengiuosi būti labai gera mergaite, gerai mokytis (o gal kaip tik – demonstratyviai nesimokau ir gaunu kažkieno kito patvirtinimą), susirandu partnerį ir darbą labiausiai dėlto, kad gaučiau saugumą ir užpildyčiau save, bet tas nustumtas į šoną autentiškumas niekur nedingsta. Saugumo stygių galime kompensuoti užimdami aukštas pareigas, statusus, tapdami labai svarbiais, uždirbdami daug pinigų. Kapitalizmas yra saugumo įrankis, tačiau poreikis būti autentiškam ir laisvam vis tiek kažkur yra, ir mums jį reikia įgyvendinti.

„Suprantu, kad esu privilegijuotoje pozicijoje – neturiu boso, nesu išlaikoma vyro, ir tai, jog dirbu sau ir nesu priklausoma nuo vyro man suteikia galią, kurios, deja, daugelis moterų negali sau leisti.“

Pavyzdžiui, aš labai noriu savo klientams būti labai gera ugdančiąja vadove, suteikti jiems pačias geriausias sąlygas. Bet kol aš to noriu ir siekiu, tol bandysiu juos kontroliuoti, kažką primesti, tol į kiekvieną mūsų susitikimą ateisiu su savo iš anksto numatytu planu. Visa tai kils iš mano nesaugumo jausmo.

Tad didžiausias klausimas, kaip aš galiu tobulėti, įvaldyti kokį nors gebėjimą, pasiekti meistriškumą, bet prie to neprisirišti, nesusitapatinti, mokėti paleisti? Kaip suvokti, kad tai, ką darau – yra tik dalis manęs, bet tikrai ne visa mano istorija? Šis balansas sunkiai įgyvendinamas, reikia gerai save pažinti, gebėti nepasiduoti išoriniam spaudimui, stebėti save pajutus diskomfortą. Pirmoj vietoj vis tiek yra santykis su savimi, o tik paskui visa kita. Labai svarbu priimti save ir tada, kai nepriima kiti.

Kalbant apie priėmimą – Tu save įvardiji kaip feministe, kalbi apie moterų viena kitos palaikymo svarbą ir kartu vidinį seksizmą, kada moterys nuvertina pačios save tik dėl to, jog yra moterys.

Man feminizmas tai yra lygios teisės tarp vyrų ir moterų – ties tuo ir apsistoju. Pirmiausia dirbu savyje – tikrai atrandu nemažai internalizuoto seksizmo. Man lengva užsiplieksti, bet vis sau primenu, kad reikia ne prieš ką nors kovoti, o tiesiog įkūnyti tai, kuo tikiu. Labai naudinga savęs vis paklausti, ar aš savimi tam tikrai atvejais nepasitikiu, ar nuvertinu tik todėl, kad esu moteris?

Feminizmą kasdien patiriu pirmiausia per savo asmeninę patirtį ir, žinoma, per klientus, mūsų sesijose irgi labai daug to pasimato. Man labai svarbu šią temą tiek su moterimis, tiek su vyrais paliesti. Rasizmą taip pat.

Tas vidinis darbas su manyje tūnančiu seksizmu yra ir bandymas sau leisti būti nepatogia kitiems. Nuo mažens, kaip ir daugelis kitų moterų, buvau mokoma pritapti, įtikti ir patikti. Dabar vis dažniau sau leidžiu būti trigeriu. Aš, aišku, suprantu, kad esu privilegijuotoje pozicijoje – neturiu boso, nesu išlaikoma vyro, ir tai, jog dirbu sau ir nesu priklausoma nuo vyro man suteikia galią, kurios, deja, daugelis moterų negali sau leisti.

Būnant sistemoje, kurioje esi priklausoma nuo vyrų, nesvarbu, ar šeimoje, ar darbe (ten neretai vadovais būna vyrai arba labai daug vyriškos energijos turinčios moterys, dažnai smerkiančios kitas, mažiau vyriškas) tai yra labai sunku. Kokią jaučiu privilegiją, kai įėjusi į kambarį galiu būti lygiavertė su kitais! Ne visos tą šiandien gali, ir dėl to man liūdna, kartu dar svarbiau tai įgyvendinti per save.

Mielojoje kalbinta klimato kaitos derybininkė, dizaino ženklo „Faldan“ kūrėja Laura Hanning Scarborough interviu prisiminė australų rašytoją, intelektualę Germaine Greer, kuri buvo dramatiškai pareiškusi, kad moterys niekada nebus lygios vyrams, kol jos turės gimdą. Ką apie tai manai Tu?

Turėjau vieną klientę, kuri, neseniai susituokusi, su vyru planavo pirkti namą, keltis į kitą miestą, ir savo karjeros bei kitus sprendimus dėliojo aplink potencialų šeimos pagausėjimą. Nėštumo jie dar net neplanavo, bet viskas buvo sustyguota pagal tą ateityje planuojamą paveikslą.

Man asmeniškai motinystė visų pirma yra apie meilės davimą, bet ji nėra tiesiogiai susijusi su mano gimda ir biologiniu laikrodžiu. Jei pora nutaria, kad jie nori auginti žmogų, suteikti jam geras ir mylinčias sąlygas – nebūtina galvoti tik apie savo biologinius vaikus, yra pilna vaikų be tėvų, kuriems tą meilę gali suteikti.

Kaip Tavo gyvenime keitėsi santykis su kitomis moterimis?

Esu užaugusi su dviem seserimis, turiu pusseserių, tad būti moteriškoje kompanijoje man visuomet yra labai gera.

Vis dėlto, augau kultūroje, kurioje buvo skiepijama, kad reikia prisiderinti prie vyro. Mokoma, kaip elgtis, kaip atrodyti, kaip kalbėti, kad susirastum vyrą. Moterys ir draugystės su jomis buvo tarsi antrame plane. Ne tai siekiamybė. Štai vyras gali užtikrinti saugią ateitį, o mums pirmiausia reikia pasirūpinti saugumu. Šiandien neabejoju tuo, kad mums pirmiausia reikia išmokti būti nepriklausomomis. Ir, deja, vis dar girdžiu, matau, kad kitos moterys, kurios stengiasi tai padaryti, nori uždirbti pinigus, daryti karjerą, yra menkinamos, gėdinamos. Ypač pastebiu neigiamą įvairių influenserių vertinimą – maždaug, vėl tos su savo kremukais! O man nebesinori dėl nieko teisti moterų. Jūs tik kurkit, uždirbkit, gyvenkit.

Dabar galvoju, kad turbūt visos mano klientės nejaukiai jaučiasi kalbėdamos apie pinigus ir gėdijasi jų daug uždirbti.

Mielojoje net turime atskirą finansų psichologijos rubriką, įdomu stebėti, kokio susidomėjimo ji sulaukia. Tik kažkodėl neretai galvojam, kad moteris ribojantys finansiniai įsitikinimai – tai labiau mūsų šaliai būdinga tema.

Viena mano klientė, amerikietė, neseniai pakilo pareigose ir dabar gauna dvigubai didesnį atlyginimą – ji sako, jog ji jaučiasi blogai, kad kiti tiek negauna, gėdijasi tokios algos ir nemano, kad yra jos verta. Tas socialinis rūpestis dažnai yra moterims būdingas.

Man asmeniškai yra labai gera turėti pinigų – tiek dėl saugumo, tiek dėl to, kiek laisvės jie man duoda, kiek galimybių suteikia, kiek nepriklausoma galiu jaustis. Mano vyras dirba kibernetinio saugumo srityje ir aš tiesiog negaliu patikėti, kaip jam siūlo pinigus. Kone dėkoja, jog jis ateina į darbą ir yra toks šaunus. Mane vyras labai įkvepia ir mane pačią prašyti daugiau pinigų ir kitas moteris paskatinti. Pinigų yra daug ir mes jau seniai turime, nusipelnome jų turėti.

„Autentiškumas reiškia, kad mumyse nėra įtampos, kokių nors limitų, ir ribų, mes esame čia ir dabar, ir kai tai pasiekiame, atsiranda kelios neintensyvios emocijos – jaučiu džiaugsmą ir dėkingumą. Jaučiu, kad man viskas yra iš esmės gerai ir esu už tai dėkinga.“

Vieną mano mėgstamiausių paskyrų Instagrame kuria tokia Asta Dagilė. Buhalterė. Ji šneka apie VMI, apie mokesčius, bet yra tokia autentiška, tokia paprasta, taip drąsiai ir su pasitikėjimu savimi kalba apie pinigus, kad mane tiesiog įkvepia. Tiesiog – atsisėskim ir išsiaiškinkim, kaip čia yra. Štai tokios energijos aš ir noriu, kai mes kalbamės apie pinigus. Be baimės, be kovingumo ir kitų kaltinimo, bet tiesiog paprasto buitinio pokalbio prie arbatos, kad daugiau žinotume ir galėtume priimti tinkamus sprendimus.

Vita, pabaigai noriu Tavęs paprašyti praktinio patarimo – kaip mes visi, savarankiškai, galime stiprinti savo autentiškumą?

Mano praktikoje yra labai daug somatikos, kūno pajautimo, dėl to ir vadinuosi holistinė ugdančioji vadovė. Per sesijas mes dažnai sukuriame, įsivaizduojame erdvę – konteinerį savo jausmams ir emocijoms. Autentiškumas reiškia, kad mumyse nėra įtampos, kokių nors limitų, ir ribų, mes esame čia ir dabar, ir kai tai pasiekiame, atsiranda kelios neintensyvios emocijos – jaučiu džiaugsmą ir dėkingumą. Jaučiu, kad man viskas yra iš esmės gerai ir esu už tai dėkinga.

Pirmose sesijose žmonės dažnai dar neturi žodyno, kaip jiems savo kūno pojūčius įvardinti, arba kaip tik ima chaotiškai ir daug kalbėti. Tad pradedame nuo to, jog reikia sau įsivardinti, ką tikrai jauti, dėl ko visiškai neabejoji. Pavyzdžiui, tikrai jaučiu pėdas ant grindų. Tada einame giliau, kaip aš jas jaučiu. Leidus sau geriau save pajausti, ima ir iškyla aiškus įvardijimas – žinai, o iš tikrųjų, aš esu labai pikta! Po truputį klausantis savęs imi pastebėti, kas blokuoja atsipalaidavimą: galbūt žandikaulis sukąstas, ant pečių kažkas sunkaus, pilvą ar krūtinę maudžia.

Galbūt analitiškam protui gali atrodyti – per paprasta. Bet kai iš tiesų atsisėdi ir su tuo susiduri, pamatai, kiek daug visgi aš neišjaučiu, kiek niuansų, kiek išminties yra mūsų kūne, kiek jame žinojimo, kas iš tiesų su manimi vyksta, kas blokuoja. Ir tada, iš ten pat, ima kilti ir atsakymai, kaip tai atblokuoti, kaip vėl sugrįžti į ramybę ir autentiškumą.

Ką Vita rekomenduoja skaityti, klausyti, žiūrėti ir sekti, jei ieškai autentiškumo:

Knygos:

Michael Brown „The Presence Process“

Edith Egar „The Choice“

Byron Katie „Loving what is“

Instagram paskyros:

Dr. Shefali  @doctorshefali

Kelechi Okafor  @kelechnekoff

Saint Hoax @sainthoax

Tinklalaidės:

Esther Perel „Where should we begin?“ & „How’s work?“

NPR „Hidden brain“

„This Jungian Life“

TV serialai:

„Queer eye“

„Dirty John“

„Unbelievable“

„The Marvelous Mrs. Maisel“

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji