Socialiniame tinkle akys užkliūva už tokios minties: „Stiprybė gali būti įvairiausių formų. Viena iš jų – pagalbos prašymas.“ Jau kurį laiką panašią mintį mechaniškai kartoju sau. Tik nežinau, ar iki galo ja tikiu.

Šiuolaikinėse kultūrose ypač vertinamas žmogaus savarankiškumas ir jo individualūs veiksmai, pasirinkimai. Prisiminus vien savo jėgomis įveiktus darbus – tiek fizinius, tiek ir protinius, apima dvejopi jausmai. Viena vertus, didžiuojuosi savimi, kita vertus, gerai pamenu, kaip sunku kai kada būdavo. Per sunku. Mano gyvenime mama yra kantrusis žmogus, vis primenantis, kad galiu prašyti pagalbos. Ji tiki žmonių gerumu ir mane to išmokė. Žinau, kad galiu, bet… Nenoriu apkrauti kito savo problemomis. Nenoriu jam trukdyti. Nenoriu pasirodyti kvaila, nesubrendusi ar silpna. Išsirikiuoja būrys keistokų įsitikinimų, deja, jau gerokai pagyvenusių. Turbūt dėl to retokai prašau pagalbos, dažniausiai – ribinėse situacijose, kai išties svyla padai.

Apie pagalbos prašymą susimąsčiau ne taip seniai. Ryžausi lankyti vieną iš SAV grupių. Nors apie jų veiklą žinau jau kelerius metus, išdrįsau tik dabar. O gal tiksliau – tik dabar pripažinau ir priėmiau savo ribotumą. Kiti nariai užsimena, kad galiu ne tik lankyti SAV susitikimus, bet ir paprašyti globėjos mane palydėti sveikimo keliu. Taip, tikrai noriu būti lydima ir pasikliauti labiau patyrusiu žmogumi. Bet ar drįsiu prašyti pagalbos žinodama, kiek daug dar turiu nuveikti šiame sveikimo kelyje? „Aš galiu prašyti pagalbos nesijausdamas našta“, ‒ skaitau pirmąją afirmaciją lankstinuke. Skamba įgalinančiai. Bet kol kas būtent našta ir jaučiuosi. Žmogus man, nepažįstamajai, skirs dalį savo laiko, energijos, pasidalins išmintimi, gal net guos, įkvėps, galų gale padės sveikti – ar tai nėra per daug? Pripažįstu, bijau nesėkmės, nesijaučiu verta tokios didžiulės dovanos ir, matyt, nemoku atvira širdimi priimti pagalbos. Žinoma, neturėčiau savęs smerkti dėl šių minčių. Juk šiaip ar taip tokios pagalbos nusprendžiau prašyti pirmą kartą. Po kurio laiko išdrįsta prabilti racionalioji Kristina. O tu nepagalvojai, kad globėjai (-os) patys, niekieno neverčiami nusprendė globėjauti? Jie jau nuėjo sudėtingą kelią ir nori bei gali padėti kitiems. Suvokiu, kad ne tik savimi, bet ir būsima globėja abejoju, nepasitikiu ja. Natūralu, dar jos nepažįstu. Prisimenu Imanto Zieduonio, latvių poeto, epifaniją apie atsidavimą ir vieną susimąstyti privertusią mintį: „Nesipriešindamas akmuo auga, nesipriešindamas vanduo teka. Aš tavim pasikliauju. O tu man tai jau sakei?“

Gustavo Fring nuotr.

Klinikinė psichologė Debbie Sorensen gebėjimą prašyti pagalbos ir ją priimti apibūdina kaip vertingą įgūdį. Laikui bėgant, sunkus emocinis ar fizinis krūvis gali sukelti perdegimą – išsekimą ir atsiribojimą. Artimoje aplinkoje tenka bendrauti ne su viena (per) savarankiška asmenybe. Kai kuriais atvejais pastebiu ir norą sau (ar kitiems) kažką įrodyti. Lyg vyktų savotiškos lenktynės. Tik kad pro įspėjamuosius ženklus dažniausiai prabėgama nusukus žvilgsnį. Nuo vaikystės esame skatinami būti savarankiški. Tai itin svarbus įgūdis, teigiamai veikiantis asmens brendimo procesą. Štai kodėl savarankiškumą vertinančiame pasaulyje pagalbos prašyti nelengva. Bet šį įgūdį galima tobulinti (ačiūdie!). Dr. D. Sorensen pataria atkreipti dėmesį į mintis, kurios mums trukdo prašyti pagalbos.

Neigiamos asociacijos. Pagalbos prašymą esame linkę sieti su tinginyste.

Savikritika. Esame itin savikritiški ir laikome save silpnais bei nepajėgiais, kai prašome pagalbos.

Nerimaujame, kaip mus vertins kiti. Esame susirūpinę, kad mus vertins ne taip palankiai ir teigiamai, kaip norėtume.

Kitų poreikius iškeliame aukščiau savų. Labiau nerimaujame, kad kitą apkrausime savo problemomis.

Pervertiname atmetimo tikimybę. Baiminamės, kad mums nesutiks padėti.

Nors šie įsitikinimai dažni, jie dažniausiai nepagrįsti. Žmonės daug dažniau linkę ištiesti pagalbos ranką, nei galime įsivaizduoti. Dauguma jaučiasi gerai galėdami būti kitiems naudingi ir šią savybę laiko dosnumo išraiška. Užuot baiminęsi mažiau patikti tam, kurio pagalbos prašome, geriau pasvarstykime, kad, atvirai pripažinę savo pažeidžiamumą, galime užmegzti gilesnį ryšį. Be to, neturėtume baimintis pasirodyti tingūs ar silpni. Žmonės, į kuriuos kreipiamės pagalbos, kaip tik didžiuojasi, kad pripažįstame jų kompetenciją ir pasikliaujame jų gebėjimais. Tad mielai pasidalina sukaupta patirtimi.

Socialinė psichologė Heidi Grant įvardija vieną paprastą, bet esminę taisyklę – prašykime garsiai. Kartais klaidingai galvojame, kad kiti patys supras, perskaitys mūsų mintis ar išspręs užuominų rebusą. Deja. Ir aš dažniau renkuosi kalbėti užuominomis, nei tiesiai išsakyti prašymą padėti. Pamenu, prieš kraustydamasi į naujus namus kaip tik pasakojau apie tai kolegei. Ji iškart pasisiūlė padėti pervežti daiktus. Tik tada ir pagalvojau, kad pati nesusitvarkysiu ir jos pagalba man išties labai reikalinga.

Pagalbos prašymą išreikškime ryžtingai. Venkime agresyvaus ir pasyvaus kalbėjimo. Jei esame emociškai susijaudrinę, net patys to nejusdami galime imti kalbėti pernelyg agresyviai. Arba, priešingai, baimindamiesi kilsiančio konflikto, tikėtina, tinkamai neiškomunikuosime savo poreikių ir šis pasyvumas taip pat pakiš koją, kaip ir agresyvus kalbėjimas. Užtat kalbėdami ryžtingai išlaikysime pagarbų santykį su kitu ir aiškiai išreikšime savo poreikius. Juk tikslas yra sulaukti pagalbos, tad norime būti suprasti ir išgirsti. Galite nurodyti priežastį, kodėl prašote pagalbos, bet nederėtų žmogaus varginti ilgomis kalbomis ar bandyti įtikinti. Visgi tai yra prašymas, o ne pasiūlymas įsigyti kokią nors prekę.

Nereikėtų atsiprašyti ar sumenkinti savo prašymo, kaip ir nereikėtų ko nors siūlyti mainais. O tai – apie mane. Dabar suprantu, kad taip įspraudžiu kitą žmogų į kampą ir manipuliuoju jo jausmais. Veikiausiai pernelyg bijau sulaukti neigiamo atsakymo.

Turėtume atsakingai pasirinkti ne tik žmogų, kurio pagalbos prašysime, bet ir laiką. Jei reikalas neskubus, paprastai geriau duoti šiek tiek laiko, kad žmogus galėtų pagalvoti ir be skubos apsispręsti. Galbūt jis kaip tik tuo metu emociškai nėra pasiruošęs pagelbėti ir pats susiduria su sunkumais. Dr. D. Sorensen pataria pagalbos prašyti akis į akį. Tai padės sukurti ryšį.

Be abejo, būkite pasiruošę susidurti su diskomfortu. Galbūt žmogus padėti negalės ir pajusite nusivylimą. Gali apnikti stiprus gėdos, pasimetimo ar kaltės jausmas, kad apskritai prašote pagalbos. Arba nerimas, kad negalite kontroliuoti padėti sutikusio žmogaus veiksmų. Būtų sveika šias emocijas įsivardyti ir stebėti jų intensyvumą.

Sulaukę teigiamo atsakymo, pagalvokime, ar nereikėtų pateikti daugiau informacijos ir nurodymų. Jei tai nebūtina, atsispirkime pagundai kontroliuoti mums padėti sutikusio žmogaus veiksmus. Toks noras kontroliuoti rodo nepasitikėjimą žmogumi, kurio pagalbos paprašėme. Ir, sakyčiau, puikybę; neva tik mes vieni žinome, kaip geriausiai atlikti vienokią ar kitokią užduotį. Būkime dėkingi. Kartais gali užtekti tiesiog pasakyti „ačiū“, o kartais galbūt norėsis atsidėkoti spontaniška dovana ar paslauga. Sulaukę neigiamo atsakymo, nepriimkime to asmeniškai ir toliau ieškokime žmogaus, kuris gali mums padėti.

Apie meną prašyti viename iš „TEDTalks“ epizodų pasakojo menininkė Amanda Palmer. Ji sukūrė unikalų santykį su savo gerbėjais. Kai naujai išleisto albumo pardavimas buvo mažesnis, nei tikėtasi, ir su A. Palmer bei jos grupe bendradarbiavimą nutraukė įrašų studija, ji gavo netikėtą atlygį iš vieno gerbėjo. Jis atsiprašė, kad jos diską įsirašė iš draugo, ir įteikė A. Palmer 10 dolerių. Šis susitikimas paskatino menininkę atiduoti savo kūrybą už dyką ir paprašyti gerbėjų finansuoti jos veiklą. Lūkesčiai buvo viršyti. „Kai paprašai žmonių pagalbos, tu sukuri su jais ryšį, o kai sukuri tą ryšį, jie nori tau padėti“, ‒ pasakojo A. Palmer. Savo pavyzdžiu ji įrodė, kaip svarbu būti atviriems, pasitikėti vieni kitais ir prašyti be gėdos. Sukurti savo palaikymo sistemą skatina Michele Sullivan, viena įtakingiausių filantropių, gimusi kaip reta mažaūgė. Ji primena, kad prašyti pagalbos yra stiprybė, ne silpnybė. Žinote, pamažėle imu tuo tikėti.

Dr. D. Sorensen kviečia atsigręžti į praeitį, kai tarpusavio parama ir pagalba buvo įprasta daugelyje kultūrų. Vienas iš būdų kurti palaikančius ir bendradarbiaujančius ryšius – ne tik lavinti įgūdį prašyti pagalbos, bet ir išdrįsti kartkartėmis pasiūlyti pagelbėti kitiems. Juk esame netgi ultrasocialios būtybės. Jau parašiau laišką vienai globėjai. Deja, ji šiuo metu negali globėjauti, bet linki man rasti puikią globėją. Linkiu ir aš sau to paties.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!