Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Aistė Jasaitytė-Čeburiak: „Mano vidinė nuostata yra matyti grožį.“

  • Tekstas Ingrida Gelminauskienė
  • Iliustracijos autorius Asmeninio archyvo nuotr.
  • Data 03 Vas 2022
Dalintis

Galvojant apie žmones, kurie galėtų būti įdomūs pašnekovai, atmintis netikėtai atsiunčia prisiminimus apie vestuves, kurios, nors buvo prieš dvylika metų, įsiminė kaip sąmoningos, darnios, autentiškos. Tai buvo Aistės Jasaitytės-Čeburiak vestuvės. Kilo mintis pasidomėti, kaip ji gyvena dabar. Pasirodo, Aistė šiuo metu yra praktikuojanti Carlo Gustavo Jungo analitinės psichologijos krypties psichologė-psichoterapeutė.

Aiste, pokalbį pradėjome nuo prisiminimų apie Jūsų vestuves, kurios man ir tada, ir dabar atrodo brandžių ir sąmoningų asmenybių pasirinkimas. Ieškodama apie Jus daugiau informacijos, kuo gyvenate ir užsiimate dabar, sužinojau, kad esate jungiškosios krypties psichologė. Papasakokite plačiau apie šią psichologijos kryptį.

Pasirodo, nuo mano vestuvių prabėgo dvylika metų. Tarsi besibaigiantis ciklas. Kaip dvylika mėnesių, po kurių ateina nauji metai – naujas ciklas.

Jungiškoji psichologija yra gelminė žmogaus pažinimo psichologija. Tai mokslas, tyrinėjantis sąmonę ir pasąmonę, o plačiau – kolektyvinę pasąmonę.

Psichoanalitikas C. G. Jungas kadaise iškėlė prielaidą, kad kolektyvinėje pasąmonėje egzistuoja tam tikri archetipai, lemiantys asmenybės raidos procesus ir individuaciją. Tai pirmapradžiai vaizdai, pavyzdžiui, motinos, daktaro, mokytojo. C. G. Jungas, analizuodamas psichoterapinį procesą, didelę reikšmę teikė simboliams, kurie jungia sąmonę ir skirtingus pasąmonės lygmenis. Mūsų psichika yra instinktyvi energija, kuri per amžių amžius, per pasakas, per sapnus duoda tam tikrą suvokimą.

G. Jungas labai plačiai tyrinėjo žmogaus psichiką, siedamas ją ir su istorija, ir su kultūra, ir su menais. Analitinė psichologija pateikė kitokią nei psichoanalizė libido sampratą – tai gyvenimo energija, galinti pasireikšti įvairiomis formomis.

Kas Jūsų gyvenimui darė ir daro lemiamą įtaką? Kaip Jus paveikė šeima, tėvai?

Labai įdomu, kad prisiminėte mano vestuves. Tokios jos pasirinktos dėl mano tėvo. Jis buvo gamtos žmogus. Tą dieną jo jau nebuvo gyvo, tad gamtiškos, archajiškos vestuvės buvo tarsi mano pagarbos jam išraiška. Pagalvojau, kad tėčiui tai labai patiktų. Jis nebuvo pagonis, bet dažnai sakydavo, kad žmogus yra gamtos kūrinys. Mes daug laiko praleisdavome gamtoje, su šeima eidavome į žygius su palapinėmis, gerdavome lauko žolių arbatą. Tėvas mokė, kaip išgyventi gamtoje, susikurti laužą, maudydavosi žiemą ir pan. Jis nesigėdijo savo kūno, drąsiai jausdavosi nuogas. Tėtis buvo geografijos mokytojas ir tiesiog man atvėrė pasaulį. Būtent jis man, dar penkiolikmetei, nupirko pirmąją C. G. Jungo knygą. Jaučiau, kad surengusi tokias senovines gamtiškas vestuves pasikviečiau tėtį šalia savęs.

O štai mano mama mane išmokė švelnumo, rūpesčio ir meilės kitam žmogui. Ji dirbo medicinos seserimi.

Ar būtent ta tėčio dovanota knyga ir paskatino pasirinkti jungiškąją psichologijos kryptį?

Dažnai savęs klausiu, kodėl pasirinkau šį kelią. Intuityviai jaučiu, kad C. G. Jungas į mano gyvenimą atėjo ne per vieną dieną. Ta knyga, kurią tėtis padovanojo, ilgai laukė manęs stalčiuje, kol būsiu pasiruošusi ją perskaityti.

Lemiamu momentu sutikau žmonių, kurie mane pakreipė dar drąsiau eiti šia kryptimi. Kai baigiau psichologijos studijas, supratau, kad noriu į ją gilintis labiau. Bakalauro studijos buvo skirtos vaikų psichologijai, o vėliau pasirinkau andragogiką – suaugusiųjų ugdymą. Norėjau eiti vis gilyn ir gilyn. Sutikau merginą, kuri ketino studijuoti psichoterapijos pradmenis ir geštaltinę techniką. Jei jau įveiki geštaltą, tuomet tave priima studijuoti ir jungiškąją psichologiją. Lietuvoje įkurtas C. G. Jungo institutas, yra bendruomenė.

Iš viso mokiausi gal septynerius metus. Studijos nėra lengvos, reikalauja daug išteklių, savianalizės, galiausiai – finansų. Dabar esu kandidatė analitikė, taigi laukia dar dveji metai, o tada jau turėsiu tarptautinę kvalifikaciją.

Ar pripažinimas Jums svarbus?

Šį kartą man svarbiau žinios ir patirtis.

Studijuodama geštalto psichologiją, metus savanoriavau Valgymo sutrikimų centre, penkerius metus dirbau britų metodika paremtame programos „Kūrybinės partnerystės“ projekte, kuris mokykloms padeda įvairius edukacinius iššūkius įveikti kūrybiškai. Tuo metu važinėjau po Lietuvos mokyklas turėdama tikslą įtraukti mokytojus ir vaikus. Kartu atlikau tyrimą, domėjausi vaikų poreikiais ir pagal tą programą per meninę veiklą jungiau tai, kas juos motyvuoja mokytis nežinomą, gal net nemėgstamą dalyką. Pavyzdžiui, Mendelejevo lentelės mokymąsi susiejome su šokiu. Jaučiau begalinį norą vaikus išlaisvinti per kūrybą, kad jiems būtų įdomu.

Po to ilgai dirbau vaikų socializacijos centruose, globos namuose. Ten pastebėjau, kad vaikų poreikius siejant su mokymu, keitėsi ir mokytojai, ir patys vaikai, ypač „nurašytieji“, kuriems netiko standartinis, sisteminis mokymas. Buvo gera matyti, kad mano darbas skatina pokyčius.

O šiuo metu daugiau dirbate su suaugusiaisiais?

Dirbu ir su suaugusiaisiais, ir su paaugliais. Bet dabar užsiimu tik privačia praktika. Nuo per didelio krūvio pradėjo šlubuoti sveikata, tad turėjau priimti tokį sprendimą. 2022 metais nekeliu sau didelių tikslų, labai noriu dar sumažinti darbo krūvį.

Kas labiausiai kankina tuos žmones, kurie ateina pas Jus?

Dauguma žmonių yra užsisklendę savyje ir labai priklausomi nuo aplinkos, kurioje augo. Vis daugiau jų nori pažinti savo emocinį pasaulį. Paaugliai bando suprasti savo poreikius, ieško gyvenimo kelio, ir labai smagu, kai jie suvokia, kad į save reikia kreiptis ne per išorę, bet per vidų.

Vyresniems klientams daugiausiai kyla klausimų dėl santykių, nemaža dalis jaučia apatiją, depresyvią nuotaiką, nemoka priimti savęs.

Jūsų interneto svetainėje perskaičiau šiuos žodžius: „Tikiu, kad gyvenimo pilnatvė yra darna su savimi, buvimas čia ir dabar bei santykiai su mylimais žmonėmis.“ Ar šia mintimi Jūs vadovaujatės ir pati?

Čia – mano vertybės, aš tuo tikiu. Viena draugė pasakė, kad tai, ką aš sakau, ir darau. Mano tokia natūra,visą gyvenimą klausiau savo vidinio balso. Nuo mažumės einu ten, kur jaučiu energiją. Tipologiškai mano psichikoje dominuoja jausmų funkcija, bet dėl pusiausvyros ugdau ir racionalumą.

Manau, kad vis dar egzistuoja stiprus proto kultas, o jausmai pernelyg nuvertinami…

Sutinku. Protas labai iškeltas, bet visuomenei sąmoningėjant, sąmoningėja ir kolektyvinė pasąmonė. Ir pokyčiai vyksta natūraliai. Kartos keičiasi. Proto ir jausmų santykis irgi keičiasi. Puikus būdas susitikti su savo jausmais ir yra psichoterapija. Jos seansų metu jausmai labai gražiai atsiskleidžia, juos suvokti padeda simboliai, aktyvi vaizduotė. Naudodami geštaltinę techniką padedame žmonėms įsiklausyti į savo kūną, pastebėti, kurią jo vietą jaučia, kas ten vyksta. Jie dažnai sako, kad ant krūtinės tarsi akmuo guli – ten ir yra emocija. Jei mes neįsisąmoniname savo jausmų, šie pradeda kalbėti per kūną.

Viena iš C. G. Jungo analitinės psichologijos krypčių yra sapnų analizė. Išgyvenamos stiprios emocijos, psichinės gynybinės reakcijos stumiamos gilyn, kad nepalūžtume, o miegant per pasąmonę ateina sapnai, iš kurių galime išskaityti nuslėptas, užkoduotas emocijas. Jausmų nepažinimas žmogui trukdo megzti ryšį su savimi ir kitais, jaustis saugiam.

G. Jungo analitinės psichologijos kryptis padeda mąstyti simboliškai, gyventi ne tik suprantant, bet ir stebint gyvenimą. Žmogus nėra tik ego, jo savastis – kur kas daugiau.

Man, ne tik kaip psichologei, bet ir kaip moteriai, labai svarbus tapatumas. Moteriškumas man atrodo didžiausias slėpinys. Jau aštuntus metus pati lankausi pas psichoterapeutą, metams bėgant keičiasi ir aktualios temos. Dabar man svarbus moters vidinis pasaulis.

Aiste, o kas Jums yra autentiškumas?

Man autentiškumas yra tai, kiek sau leidžiu būti savimi ir pasitikėti visata. Dar labai svarbu kojomis remtis į žemę, o rankomis kilti į viršų, dvasingumo link. Kol nejauti žemės, nesuvoki savo šaknų, protėvių, tiesiog kažkur skraidai.

Noriu Jus trumpam sugrąžinti į tuos metus, kai dirbote modeliu. Kokią įtaką tas laikotarpis padarė Jums?

Tai buvo prasmingas laiko tarpas, apie dešimt metų. Dirbti modeliu pradėjau penkiolikos. Turėjau fantastišką galimybę pamatyti pasaulį. Dvyliktoje klasėje išskridau į Japoniją, po to buvo Anglija, Paryžius, dvejus metus gyvenau Niujorke. Prisimenu, tuomet tekdavo eiti į interneto kavinę, kad parašyčiau laišką tėvams.

Tuo etapu įgijau daug patirties ir pasitikėjimo savimi. Mamytė ir tėvelis šalia nestovėjo. Tai buvo didžiausia gyvenimo mokykla – jaunos mergaitės, atsiskyrusios nuo tėvų, savarankiškumo pradžia. Savęs, kaip merginos, jaunos moters, pažinimas.

Tas laiku taip pat pažinau kitas kultūras, susidūriau su įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis. Afrikoje matydama pliką žemę, vargšus vaikus norėjau raudoti. Tai buvo tarsi piligriminė kelionė. Nėjau paviršiumi.

Aišku, buvo ir kita pusė. Niujorke sutikau daug žvaigždžių, ir dalis iš jų buvo labai nelaimingos, skendo alkoholyje, narkotikuose. Tai padarė didelę įtaką mano vertybėms.

Kokia įvairi, kontrastinga patirtis!

Net ir kai gyvenimas buvo nelengvas, visuomet įžvelgdavau šviesiąją pusę. Mano vidinė nuostata yra matyti grožį. Kad ir kaip skaudėtų, kad ir kokia baisi pamoka būtų, matau prasmę ir tikiu – tai man leis paaugti. Jei nebūtų skausmo, nesėkmių, nebūtų ir dvasingumo. Mums, lietuviams, daug įtakos turi ir tai, kad ilgai gyvename pilkume, tamsiu laiku. Tad, manau, labai svarbu atsiremti į simbolius, ritualus, tradicijas.

Kokie yra Jūsų ritualai?

Aš tiesiog moku mėgautis smulkmenomis. Guliu ir galvoju, kaip man gera po šiltais patalais! Mane nudžiuginti nesunku.

Turiu ir ritualų, kuriuos atlieku su draugėmis, pavyzdžiui, kartu einame į pirtį. Man patinka būti moteriškoje kompanijoje, jaučiu tikrą seserystę. Tiesa, patinka ir vienai pabūti. Turbūt svarbiausia yra buvimo su savimi įvairovė.

Įvairios tradicijos padeda suvienyti šeimą. Kokių laikosi jūsiškė?

G. Jungas daug kalba apie sielą ir alchemiją. Būdama jaunesnė vis sakydavau, kad noriu daug kalbėtis su vyru. Tačiau jis nėra labai kalbus. Kolegė man pasakė, kad šeimoje ir nereikia daug kalbėtis. Svarbu, kad jūs kartu būnate, gaminate, sėdatės prie bendro stalo, kad vyksta alchemija. Tai ir yra svarbiausia sielai. Mes išties daug ką darome kartu. Pavyzdžiui, daug keliaujame – dvejus metus iš eilės po Europą automobiliu. Tiesiog kur akys veda. Be jokių rezervacijų ar didelių planų. Kaip mums gera tose kelionėse! Net retai fotografuoju, nes viską tiesiog geriu akimis, būnu čia ir dabar.

Turime ir švenčių šventimo tradicijų. Net rytinio kėlimosi: kiekvieną rytą savo dukrytes išglostau, išbučiuoju, skiriu joms laiko.

Dabar keliamės į naujus namus, kurie bus apsupti gamtos, ir jaučiu, kad ten užgims naujos tradicijos.

Interviu pabaigai – ar yra klausimas, kurio Jums niekas neuždavė, bet norėtumėte į jį atsakyti?

Aš esu labai atvira. Priešingai – man gal reikia mokytis nustatyti ribas. Nėra jokių pokalbių tabu. Aš pati drąsiai užduodu klausimus. Man gyvenimas yra viskas.

 

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji

Dalintis
  • Tekstas Ingrida Gelminauskienė