Noriu, kad visi daiktai namuose būtų savo vietose. Sakysite, esu tvarkinga? Vis primenu mylimajam tai, ko jis nepadarė ar ką padarė netinkamai. Reikli, ar ne? Suirztu, kai kas nors vyksta ne pagal planą ar mano įsivaizdavimą; kartais net rimtai supykstu. Pamanysite, smulkmeniška? Lig šiol ir aš kontrolę, pasirodo, turinčią įvairių pavidalų, vadinau kitais vardais. Bet pastaruoju metu atidžiau pažvelgusi į savo kasdienybę pastebėjau, kad esu apimta pasikartojančių įkyrių minčių, kurios galiausiai virsta nevaldomu elgesiu.

Apie SAV (suaugęs alkoholikų vaikas – red. past.) būdingą norą kontroliuoti save ir kitus jau esu skaičiusi saviugdos knygose. Bet tikroji pažintis su šia mano asmenybės dalimi prasidėjo ne taip ir seniai. Už tai turėčiau padėkoti rankšluosčiui. Papasakosiu. Esu įsitikinusi, kad po dušo ar vonios panaudotą rankšluostį geriausia pakabinti ant gyvatuko, kad pradžiūtų. Šios taisyklės sąžiningai laikausi ir pasiūliau taip daryti mylimajam. Kartkartėmis jis pakabindavo rankšluostį ant gyvatuko, pradžiugindamas mane, bet visgi tai netapo įpročiu. Kaip elgiausi aš tai pastebėjusi? Kiekvieną sykį, radusi mylimojo rankšluostį ne ant gyvatuko, pati ten jį pakabindavau. Iš pradžių vos patempdama lūpų kamputį, vėliau vartydama akis ir po nosimi tyliai burnodama „užknisa, nejaugi taip sunku prisiminti“, galiausiai – garsiai reikšdama savo nepasitenkinimą. Tad kiekvieną kartą radusi tą nelaimingąjį ne vietoje apie nieką kitą tuo metu negaliu galvoti. Kvėpavimas tampa nenatūralus ir trumpas, o kūnas jaučia spaudimą iš vidaus. Ir štai aš vėl kabinu tą nelemtą rankšluostį ant įkaitusio gyvatuko. Pasijuntu valdoma ir sustingusi, o išgąstis maišosi su apmaudu.

Šis trumpas epizodas iš kasdienio gyvenimo galėjo nuskambėti kaip nevertas dėmesio mažmožis. Bet man jis netgi labai iškalbingas. Tenka pripažinti, kad aš siekiu valdyti kitą, primesdama jam savo mintį kaip teisingiausią. O juk visą vaikystę ir paauglystę niršau ant kontroliuojančio tėčio, kuris, kaip dabar suprantu, elgėsi nepiktybiškai, iš nesuvokimo ir didžiulės baimės. „Būsiu kitokia“, ‒ jau tada manifestavau. Tačiau susiformuoti laisvai, drąsiai, savimi ir pasauliu pasitikinčiai asmenybei nebuvo tinkamos aplinkos. Dažnai girdėdama įsakmius, draudžiančius ar perspėjančius ne, pavirtau tokia, kurią kambario nuomotoja, miela senjorė, prieš dešimt metų ragino… triukšmauti. „Tu daužykis, trankykis, nebijok!“ ‒ šypsodamasi kartodavo ji. Tuo metu, gyvendama pas ją, aš jau žinojau, kurioje tiksliai vietoje koridoriuje sugirgžda grindys, ir įgudau pereiti jas be menkiausio garso – lyg katė. Taip buvau pratusi – būti šalia netrukdydama kitam nei savo veiksmais, nei emocijomis ar mintimis. Jos kvietimas kelti triukšmą buvo toks nuoširdus ir netikėtas, kad mažumėlę apstulbau. Pasirodo, galiu tiesiog būti, kaip norisi, be baimės už tai sulaukti pastabų ar griežtesnių pareiškimų. Pajutau palengvėjimą.

Cottonbro studio nuotr.

Perdėta savikontrolė savaime neegzistuoja be aplinkos kontroliavimo. Kaip pabrėžė dr. Janet Geringer Woitiz, kad išgyventų augdamas, SAV turėjo viską perimti į savo rankas. Greičiausiai dėl to dabar perdėtai kontroliuoju ir tvarką namuose. Net filme pamačiusi sceną su sujauktais namais pasijuntu nejaukiai ir noriu nusukti žvilgsnį. Buityje nesąmoningai laikausi savotiškų taisyklių, instrukcijų ir verčiu taip elgtis mylimąjį. Net ir mūsų katė, spėju, nelaiko manęs mėgstamiausiu žmogumi namuose. Ar jau skambu kaip frykė? Mat aš jau imu muistytis kėdėje po tokio atvirumo. Viena, kai laikausi savo pačios sukurtų taisyklių, bet visai kas kita, kai jas kišu artimajam ir laukiu pritarimo. Dabar suprantu: tas kito paklusimas trumpam sukuria iliuziją, kad visgi kažką valdau, o iš tiesų tiesiog atlieku bejėgio dievo vaidmenį ir nusisuku nuo savęs. Kitaip sakant, šis perdėtas poreikis išduoda, kad man per sunku gyventi vidinį gyvenimą, tad susitelkiu į išorinį ir taip apleidžiu save.

„Dažnai girdėdama įsakmius, draudžiančius ar perspėjančius ne, pavirtau tokia, kurią kambario nuomotoja, miela senjorė, prieš dešimt metų ragino… triukšmauti. „Tu daužykis, trankykis, nebijok!“ ‒ šypsodamasi kartodavo ji.“

Tiesa, siekdama ką nors kontroliuoti, nuolat susiduriu su realybe – ei, ne viskas pasiduoda keičiama, bet ir vėl, apsisukusi ant kulno, imuosi to paties. Galiausiai aplanko apleistumas. Natūralu, kad žmogus, kuriam su teisuolės intonacija balse primetu savo sukurtą tvarką ar neprašytus patarimus, pyksta ar atstumia. Jis tenori nutraukti mano mėginimus jį valdyti. Prieš įsisąmonindama šią paprastą tiesą jutau daug nusivylimo (kodėl tu negirdi manęs?), pykčio ir irzulio (juk sakiau tau ne kartą!). Kitaip sakant, atsakomybę už sukilusius jausmus permečiau kitam, nes dar nesuvokiau, kad šias perdėtas reakcijas skatina mano patirtis. Tačiau vis tiek noriu pagirti save už vidinę rimtį, su kuria dabar reflektuoju šią temą.

Man, perdėtai kontroliuojančiai, nelengva palaikyti sveiką santykį ne tik su aplinka, bet ir su mylimuoju. Pasak klinikinės psichologės dr. Andreos Bonior, kontroliuojantį partnerį daugelis įsivaizduoja kaip atvirai priekaištaujantį, fiziškai agresyvų, nuolat grasinantį ir keliantį ultimatumus. Visgi nesveiko ir pavojingo elgesio modeliai ne visada yra tokie akivaizdūs. Dr. A. Bonior savo straipsnyje „20 požymių, įrodančių, kad jūsų partneris yra kontroliuojantis“ pateikė kur kas subtilesnio kontroliuojančio elgesio mechanizmus. Skaičiau iš lėto, lankstydama pirštus. Kritikuoju mylimąjį dėl smulkmenų; pavydžiu (dažniausiai jo malonų bendravimą su kitomis moterimis prilyginu flirtui); retkarčiais nepaisau jo poreikio pabūti vienumoje; kai kada noriu, kad mąstytų kaip aš (ypač mums kalbantis apie ilgalaikius įsitikinimus); kartais visai negebu išgirsti jo nuomonės (pertraukinėju, nepriimu ar stengiuosi paneigti jo išsakytas mintis). Maniau, jausiuosi kur kas baisiau viešai pripažinusi, kad ir aš santykiuose kartkartėmis atlieku neigiamos personažės vaidmenį. Žinoma, nesinori sumenkinti šių savo poelgių, o juolab jausmų, kuriuos patiria mylimasis, bet ir nulenkus galvą užsiimti savigrauža visai netraukia. Jau išsakiau garsiai, kad tokia esu, o dabar siekiu geriau pažinti šią savo pusę ir man ji darosi vis įdomesnė. Be to, kur kas svarbiau sužinoti, kokius dar pavidalus turi tas nevaldomas noras kontroliuoti ne tik save, bet ir kitą, o pagaliau – iš kur jis kyla.

„Bijodama bausmės, kaip įmanydama stengiuosi elgtis pagal taisykles – kitų ir savo sukurtas. Šitaip užsitikrinu saugumą.“

Man svarbu, ir kokį vaizdinį kuriu kitų galvose, tad esu linkusi kontroliuoti kitų nuomonę apie save. Kūną apima nerimas sužinojus, kad kitas (kartais net nesvarbu, artimas jis ar ne) dėl tam tikrų priežasčių mane vertina nepalankiai. „Kokia neteisybė“, – neįstengiu su tuo susitaikyti. Imu kurti scenarijų, kaip galėčiau pakeisti jo nuomonę, t. y. kontroliuoti jo mintis apie save. Patikėkite, neišpasakytai keista narplioti šias schemas, kurios mane veikia nevalingai. Galvoju ir apie perdėtą atsakomybę (aš pasirūpinsiu, kad vėl gerai sutartume), ir apie savęs nepriėmimą (turiu ištaisyti klaidas, kad kitas mane priimtų). Tiesa, dažniausiai šios įkyrios mintys netampa veiksmais, bet jos, kaip jau minėjau, pasikartojančios, todėl keliančios nerimą ir sekinančios.

Beje, man ne visada aišku, ar konkretus mano poelgis (mintys) išties yra kontroliuojantis. Išgirdusi apie artimojo problemas, dažnu atveju imu sukti galvą taip, lyg jos ką tik būtų perleistos spręsti man. „Gal duoti kokį patarimą ar pasiūlyti susitikti, o gal su išmintingesniu pasitarti“, – svarstau. Reaguoju, bet neskubu veikti. Šios mintys užklumpa staiga, pasijuntu mažumėlę prislėgta, bet turiu pasiteisinimą – aš rūpinuosi. Ar tikrai? O gal tai dar viena priežastis nukreipti dėmesį nuo savęs į kitą? Egzistencinės krypties psichoterapeutė Sara Kuburic kaip vieną iš noro padėti artimajam klaidų nurodo siekį išgelbėti jį. Tokiu būdu mes tarsi teigiame, kad jis nėra pajėgus susitvarkyti pats, ir norime prisiimti gelbėjančio herojaus vaidmenį. Kur kas svarbiau artimąjį palaikyti, išklausyti, o patarinėti tik išgirdus, kad jam tie patarimai yra reikalingi. Psichologas Andrius Jančiauskas linkusiems kontroliuoti pirmiausia pataria susivaldyti nuo veiksmo. „Geriausia automatika ta, kurios dar nepažįstu“, – pabrėžia jis. Pažinę ją, įgyjame teisę rinktis. Apskritai noras kontroliuoti atima iš žmogaus netikėtumą, kitaip sakant – visą smagumą. Turbūt dėl to sunkokai priimu permainas, naujoves ir taip vertinu rutiną.

Cottonbro studio nuotr.

Prisiminiau ir keletą kontroliuojančio elgesio pavyzdžių iš savo ir kitų vaikystės. Štai jie girdėjo draudimus žaisti su kaimynų vaikais; jo mama rašydavo laiškelius mokytojai, primygtinai prašydama būti griežtesne neklaužadai sūnui; ji prieš kontrolinius žegnodavosi – gal tai padės gauti dešimtuką, kaip liepė mama. Siekdama geriau pažinti savo asmenybės kontroliuojančią dalį, imu geriau suprasti ir kitus kontroliuojančius žmones, kurių poelgiai ar žodžiai anksčiau man kėlė didžiulį neteisybės jausmą ir pasipiktinimą. Psichologai teigia, kad perdėta kontrolė kyla iš didžiulio nesaugumo. Jau minėtas psichologas A. Jančiauskas NAROS tinklalaidėje „Kontrolės kontrolinis“ nurodo tokias perdėtos kontrolės bazines nuostatas: „šitas pasaulis yra daug labiau pavojingas negu saugus“; „mes nuolatos jaučiame stiprią grėsmę išnykti arba prarasti savo artimiausius“; „aplinkiniai žmonės yra daug labiau norintys mums blogo negu gero ir jie nuolatos siekia mumis pasinaudoti“. Ne žodis į žodį, bet esu girdėjusi daug pamokymų nepasitikėti kitais (visais?), būti atsargiai (įtariai?) ir ne tokiai naiviai (vaikiškai?). Ilgainiui norėdavosi prieštarauti ir asmeniniais pavyzdžiais paneigti tokius įspėjimus. Tik kad vis nesėkmingai. Mačiau ir girdėjau, kaip besąlygiškai tikima visais tais pamokymais. Su kontrolės apimtaisiais sunku, kaip ir tokiais būti.

Beje, buvo įdomu pasigilinti, apie ką kalba mano nesaugumas. Minėjau, kad esu instrukcijų ir taisyklių žmogus. Jų paisymas, kaip dabar suvokiu, man prilygsta teisingiems atsakymams, nepaklusimas – klaidoms. O už klaidas, visiškai paprastai tariant, baudžiama. Tad, bijodama bausmės, kaip įmanydama stengiuosi elgtis pagal taisykles – kitų ir savo sukurtas. Šitaip užsitikrinu saugumą. Tiesa, nesielgiu beatodairiškai; būna visaip. Bet patirtis iš praeities verčia šios taisyklių taisyklės nesąmoningai laikytis kone kasdien ir artimieji mane greičiau pavadintų priekabia, užsispyrusia ar reiklia, bet ne spontaniška ar lanksčia asmenybe. Nesu nei kaprizinga ar įnoringa, gebu įsiklausyti į kitą. Bet ta ne visiems suvokiama baimė ir perdėtas atsakomybės jausmas šiandien stipresni už mane. Džiugina bent tai, kad vis lengviau atpažįstu iš noro kontroliuoti kylančius poelgius ir mintis. Labai padeda ir prieš pusmetį išgirsta malda, kurioje prašoma stiprybės susitaikyti su tuo, ko negalima pakeisti, drąsos keisti, ką galima pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti. Jos vienos čia užtektų.

O vietoj epilogo – patarimas, kurį gavau iš globėjos, tiems, kurie perdėtai kontroliuoja. Pirmiausia pastebėkime tokį elgesį, tas įkyrias mintis, pastverkime jas. Tada padarykime pertraukėlę ir permąstykime, koks elgesys būtų tinkamas. Dabar užvis labiau norisi susigrąžinti tą prarastą netikėtumą.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee