Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Apie motinystės vienišumą

  • Tekstas Giedrė Rimkė
  • Iliustracijos autorius Miglės Silvos nuotr.
  • Data 06 Sau 2022
Dalintis

Pamenu save su vos kelių mėnesių dukra ant rankų. Pirmą kartą po to, kai aš gavau mamos antpečius, į svečius užsuka draugai. Man džiugu, jiems smagu, ir viskas atrodytų taip pat kaip ir seniau, jei ne tarp mūsų gultuke ritmiškai sviruojanti nauja pasaulio pilietė. Draugai vyrai, tad vidinė intuicija mane stumia nenuklysti į perdėm mamiškus pokalbius. Lyg ir pavyksta. Draugai pakyla išeiti, mes jau tarpduryje ir besilenkiant atsisveikinamojo pakštelėjimo mano didžioji gyvenimo meilė atpila balą pieno ant grindų. Žiūriu į sutrikusius vyrukų veidus, į tą balą tarp mūsų ir suprantu, kad nesvarbu, ką aš dabar bandžiau suvaidinti – daugiau niekada nebus taip, kaip buvo. Ta bala telkšo kaip naujo virsmo ir tam tikros atskirties žymė. Kas sieja tavo buvusį pasaulį su šiandiena?

Pagimdžius atrodo, kad pasaulis tris kartus apsiverčia aukštyn kojomis, o ne vieną mamą ištinka ir rimtos tapatybės krizės. Mane ilgai persekiojo nuojauta, kad mes vis dar per mažai kalbame apie motinystės vienišumo fenomeną. Tad kai dviejų vaikų mama, gydytoja ir instagramo paskyros „Ir vėl sloga“ kūrėja Elena Landsbergytė-Bukauskienė papasakojo apie savo kelionę, nueitą mindžiojant motinystės vienišumo labirintus, ir kitų mamų istorijas, supratau – metas susėsti mamų pokalbio. Apie jausmų dvilypumą, skaudžiai geliančius lūkesčius realybei, socialinę stigmą ir labai reikalingus gelbėjimosi ratus išplaukti kardinaliai pasikeitusioje kasdienoje.

Elena, pradėkime nuo pradžių – nuo moterų istorijų apie sugriautus lūkesčius tapus mamomis. Kas Tau pačiai labiausiai įstrigo iš visų reakcijų po Tavo atviro pasidalinimo apie savo motinystės vienišumo patirtis instagrame?

Pirma, šokiravo žinučių kiekis. Jis tik įrodė, kad tema išties aktuali daugumai. Tai, kuo pasidalinau savo kanale, buvo tik koks penktadalis žinučių. Antra, atsakymai buvo išties skaudūs. Pavyzdžiui, apie geriausias drauges, nusigręžusias vien dėl to, kad vaikas gimė kitoks. O mane pačią nušvitimas aplankė, kai viena mama pasakė nenumaniusi, kad jausis tokia vieniša. Tada aiškiai suvokiau, ką aš jaučiau šitiek laiko – motinystės vienišumą. Visi tie atsakymai žymi didelę atskirtį, kurią patiria mamos gimus vaikams.

Savo kanale daug kalbu psichologinėmis temomis, nes savo kailiu patyriau, ką reiškia neturėti atramos. Būdama gydytoja ir jausdamasi viską žinanti apie motinystę, į ją ėjau atsipalaidavusi. Deja, realybė mane nejuokingai pakirto. Pradžioje net nesupratau, kas su manimi darosi: jaučiausi visiškai palikta draugų, aplinka pasikeitė, interesai išsiskyrė, nebeturėjau su kuo bendrauti ir pan. Man atrodo prasminga dalintis tokiu turiniu ir leisti mamoms suprasti, kad viskas joms gerai ir jos nėra vienos, net jei ir jaučiasi vienišos sugriuvus lūkesčiams.

Šios istorijos atomazga – parekomendavau sekėjoms programėlę „Mello“. Tai tarsi „Tinder“ mamoms. Per vakarą sistemoje užsiregistravo 3 000 mamų iš Lietuvos, o „Mello“ atstovai ėmė jų klausinėti, kas nutiko, nes jokios reklamos tuo metu net neskleidė. Man nuoširdžiai rūpėjo rasti sprendimą sulaukus tokio didelio mamų atsako į lyg ir paprastą klausimą.

Kaip tuos lūkesčius valdyti? Gal motinystė mus neša lyg didelė srovė, nes per daug tikimės iš aplinkos? Juk mes pačios pasirinkome eiti šiuo gyvenimo pokyčių keliu.

Jeigu aš turėčiau supergalią, tai pirmiausia pasaulyje panaikinčiau lūkesčius (juokiasi). Norėčiau, kad bet kokioje gyvenimo situacijoje toks fenomenas kaip lūkesčiai apskritai neegzistuotų, nes jie sukelia labai daug streso. Jiems neišsipildžius mūsų laukia daug nusivylimų.

Motinystė visame pasaulyje dažnai nėra pateikiama tokia, kokia yra iš tiesų. Kiek mes matome vaizdų su mamomis, viską darančiomis ir spėjančiomis, turinčiomis tobulus kūnus ir pan.? Tada tu jautiesi nesėkminga iki kaulų smegenų. Kiekvieną akimirką gali atrodyti, kad susimauni, nes remiesi į tą patį suknistą lūkestį: įsivaizduoji, kokia turėtų būti mama, ir kaskart nusivili, nes tavo galvoje gyvenanti ideali mama realybėje neegzistuoja. Jos įvaizdis sudarytas tik iš tavo žinių apie motinystę, bet šios gali būti gerokai iškreiptos socialinio paveikslo.

Motinystėje ištinkanti socialinė izoliacija ne visuomet yra tik tavo pasirinkimas. Čia susideda labai daug dalykų. Pirma, tapusi mama, tu nebeturi daug laiko ir nebepavyksta būti tokiai lanksčiai kitų atžvilgiu. Antra, atsiranda didelė interesų atskirtis. Pavyzdžiui, draugai be vaikų norės ir turės daugiau laiko linksmybėms ir laisvalaikiui. Tu gal ir norėtumei, bet nebegali. Ir kartais atskirtį pasirinksi sąmoningai, nes nori nematyti ir negirdėti to, ką turėjai anksčiau. Mano nuomone, gedėjimas dėl savo ankstesnio gyvenimo motinystėje yra itin sunkiai išgyvendinamas. Be to, mamos dažnai vengia prasitarti apie tai kitiems, nes bijo pasmerkimo ir atgalinės reakcijos. Juk tu to vaiko taip norėjai, tai kaip dabar drįsti kuo nors skųstis ar jaustis blogai?

Kas Tau yra didžiausias motinystės vienišumo peilis?

Vienišumą sukelia tiek lūkesčių neatitikimas, tiek ir izoliacija. Jie – kaip yin ir yang, nes vienu iš lūkesčių tampa būtent noras nebūti izoliuotai. Tad jie abu sudaro tobulą, aštrų peilį. Natūralu, kad jautiesi izoliuota, nes vaikui tavęs reikia visą laiką. Kitas klausimas – ar tu turėsi su kuo išeiti arba pasikalbėti ir ar tu turėsi ką pasakyti, nes atrodo, kad visas gyvenimas sukasi vien apie motinystę. Turi sugebėti išgedėti buvusį gyvenimą: priimti ir išmokti iš naujo džiaugtis tuo, ką turi, nesidairydama atgal. Kuo daugiau verkdama dairysiesi atgal, tuo sunkiau bus pamatyti, kas laukia priekyje. Gali net ir pražiopsoti tam tikras galimybes.

„Jeigu aš turėčiau supergalią, tai pirmiausia pasaulyje panaikinčiau lūkesčius. Norėčiau, kad bet kurioje gyvenimo situacijoje toks fenomenas kaip lūkesčiai apskritai neegzistuotų, nes jie sukelia labai daug streso. Jiems neišsipildžius mūsų laukia daug nusivylimų.“

Aš pritariu minčiai, kad yra didelė klaida auginti savo vaikus taip, kaip mus augino tėvai. Juk tėvai mus augino pasauliui, kurio šiandien nėra. Tas pats nutinka mamoms, nes jos vis bando grįžti į pasaulį, kurio tiesiog nebėra. Dėl to ir kyla didžiulis nusivylimas. Čia ne ta situacija, kai užsidaro durys, o tu ieškai praviro lango. Nebėra nei durų, nei lango (šypsosi). Žmonės pasikeitė, santykiai pasikeitė ir tu pati pasikeitei. Tad turi viską atrasti iš naujo. Keistai nuskambės, bet naujos savęs atradimas yra rasti senosios savęs vietą dabartiniame pasaulyje.

Dažnai mes ir murkdomės vienišumo jausme, nes neigiame, kad to pasaulio nebėra. Kas Tau padėjo visa tai įveikti?

Jei atvirai, aš visuomet save laikiau stipria moterimi visose gyvenimo srityse. Tai nereiškė, kad galiu daug ištverti, bet veikiau, jog galiu daug padaryti pati. Vienišumas mane lydėjo nuo vaikystės, ir buvau išmokusi su juo gyventi. Bet motinystėje mane vis tiek ištiko tam tikras šokas: kaip čia dabar yra, kad aš neturiu su kuo bendrauti?

Tad labiausiai padėjo prisipažinimas, kad man nėra gerai. Pradinis liūdesio ir vienišumo pripažinimas prasidėjo tada, kai aiškiai sau pasakiau, kad man reikia su kuo nors bendrauti. Ir tai neturi būti mano vyras ar mano draugės, neturinčios vaikų. Bendraminčių suradimas padėjo labiausiai. Tai leido pasidalinti didžiausiomis nuoskaudomis ir suprasti, kad tos nesėkmės, kurios tau atrodo tragiškai didelės, yra tai, su kuo mamos susiduria. Sukantis kasdienoje tavo mintys, interpretacijos, emocijos tiesiog hiperbolizuojasi ir galiausiai virsta dideliu jausmų burbulu, tarsi sakančiu, kad esi siaubinga mama. O greta esanti kita mama gali lengvai tą burbulą susprogdinti, pasidalydama savo patirtimi. Taip tu supranti, kad visos mes tiesiog bandome nugyventi dieną taip, kaip pavyksta geriausiai. Mums visoms kartais lenda per gerklę kotletų kepimas. Mums visoms pasitaiko dienų, kai visiškai nieko nesinori. Tuomet labai svarbu, kad kitame laido gale tau kas nors pasakytų „ai, čia pas mus tas pats jau dešimt dienų iš eilės“ ir tu gali susitapati per patirtį, kuri nėra nuglaistyta tik pozityviąja motinystės dalimi.

Taip aš vieną dieną kieme priėjau prie kaimynės su vaiku ir paklausiau: „Ar galime eiti kartu pasivaikščioti?“ Šiandien mes esame geriausios draugės.

O kas Tau yra raudoni aliarmo signalai, kurių jau nevalia ignoruoti, jei išgyveni motinystės vienišumą?

Aiškiausi signalai yra klasikiniai – mintys apie savižudybę, aiškus pasakymas artimiesiems, kad aš nemanau esanti reikalinga. Kai įsisuki į minčių ratą, kad daugiau taip nebegali ir man tai yra per sunku.

Mano raudona vėliava buvo veiklos ir užimtumas. Savo blogiausioje stadijoje dariau visko gerokai per daug, kad tik negalvočiau. Aš tiesiog nenorėjau susigrąžinti to jausmo ir minčių. Kitas dalykas – absoliutus atsiribojimas ir staigus ryšių nutraukimas, ar savęs ir vaiko nepriežiūra.

Kitas labai svarbus akcentas – santykiai su vyru. Vyrai dažnai nesupranta, kas su mumis darosi ir kodėl taip vyksta. Kai mama pasijunta labai blogai, ji pyksta ant savęs, ant vyro, aplinkos, o iš to vidinio pykčio kyla daug konfliktų dėl nesąmonių. Tad jei nuolatos kartojasi tos pačios konfliktinės situacijos, turi pradėti analizuoti, kur slypi jų šaknys. Ar tai nėra tiesiog trumpas sujungimas, kylantis dėl tavo savijautos? Motinystė iš dalies yra nuolatinė įtampa, kuri vibruoja per smegenis, ir bet koks dirgiklis gali tave visiškai išsprogdinti, jei savo jausmų neįvardiji ar nepasikalbi.

Mano išsigelbėjimu tapo terapija. Ji padėjo pamatyti, kodėl aš vienaip ar kitaip reaguoju konkrečiose situacijose, kodėl man reikia tiek veiklų. Geriau jau nueiti vėliau nei niekada. Tik labai svarbu suprasti, kodėl tu eini ir ką nori pasiekti. Labai blogai, kai žmogus ateina prašyti pagalbos ir jos nesulaukia. Tad kai artima mama sako, kad jaučiasi blogai, to nereikėtų laikyti įprastu kvietimu išgerti kavos, o reikėtų atidėti savo darbus į šoną ir ją išklausyti.

„Mano raudona vėliava buvo veiklos ir užimtumas. Savo blogiausioje stadijoje dariau visko gerokai per daug, kad tik negalvočiau. Aš tiesiog nenorėjau sugrįžti prie to jausmo ir minčių.“

Dažnai, be motinystės vienišumo, yra minima ir moterų tapatybės krizė. Gyvenimas tiek pasikeičia, kad moterys pradeda jaustis nebežinančios, kas jos yra. Ar Tau tai teko patirti?

Man atrodo, kad tuomet, kai moteris tampa mama, ji bando ja būti visu 100 proc. ir visur. O vėliau supranti, kad tu esi ne vien mama. Tu dar turi bent trečdalį laiko skirti sau, būti žmona, drauge ir pan. Tai irgi labai susiję su lūkesčiais. Viskas pasikeičia, ir tu nebepateisini tos savęs, kuri buvai anksčiau. Taip pradedi ieškoti, kuo galėtum būti. Imi savęs klausinėti, ką darei anksčiau. Tada pradedi ieškoti senų hobių, senų draugų. Labai gerai, jei žmogus jau anksčiau turėjo mėgstamų veiklų, nes jam jos tampa atrama. Sunkiausia, kai paieškos vyksta plyname lauke ir tu viską pradedi nuo nulio.

Aš nežinau tikslios statistikos, bet gyvenimo pavyzdžiai rodo, kad labai daug moterų būtent tapusios motinomis imasi įvairių naujų veiklų ir verslų. Tai irgi atskleidžia, kaip stipriai šiuo laikotarpiu mes ieškome savęs. Ir aš pati per šį procesą perėjau ir, manau, vis dar jame esu. Tai matyti iš to, kiek aš veiklų turiu ir kiek jų vis susirandu (juokiasi). Svarbu nebandyti iš savęs išspausti maksimumo, kad nepasiektumei perdegimo stadijos. Pradėti pažingsniui – skirti bent minimaliai laiko sau. Tai gali būti kultūrinė veikla (teatras, koncertas), mėgstamos knygos ar filmas. Po truputį surasti tai, kas leidžia būti su savimi, o ne vien tik motina.

Jungtinėje Karalystėje buvo atliktas tyrimas, kurio metu net 90 proc. apklaustų mamų (jų iš viso dalyvavo 2 000) prisipažino patyrusios motinystės vienišumą. Tendencija iškalbinga, bet Lietuvoje apie šį reiškinį vis dar kalbama mažai. Tavo nuomone, motinytės vienišumas yra tapęs socialine stigma, apie kurią nevalia kalbėti?

Man motinystės vienišumas atrodo stigma. Kai skaičiai yra tokie, apskritai kyla mintis, kad tai nulemta fiziologiškai, bet yra neigiama. Neigiama vardan to, kad į motinystę įžengtum su didžiausiu džiaugsmu. Bet pagal tai, kokia dalis mamų tai patiria, atrodo šiek tiek nenatūralu nejausti vienišumo motinystėje. Juk galų gale į ją ateini viena: turi pagimdyti, turi maitinti, dažnai net didelė dalis atsakomybės irgi tenka tau. Peršasi mintis, kad iš tiesų visa tai yra absoliuti norma, bet tai taip skausminga, kad mes to nenorime pripažinti kaip normos. Juk taip negražu, nefaina, neskatina turėti vaikų ir pan.

Jeigu mes šią būseną ir jausmus normalizuotume, gal nebūtų ir atoveiksmio, kuris galiausiai gali sukelti ir psichologinę traumą. Vienišumo jausmas motinystės kelionėje dažniausiai nepradingsta visiškai. Jis gali apmažėti, kai surandi hobių, grįžti į darbą, susirandi draugų, bet randą nešiosiesi visada. Pavyzdžiui, susirgs vaikai, kils sudėtingesnė situacija ir tau tą randą pradės dilgčioti.

Jei apie tai nekalbame – blogai. Jei kalbame – gauname kritikos ir priekaištų, kad nuteikinėjame, o gal net juodiname taurią motinystės misiją.

Tokios patirtys sudrebina, ir manau, kad daugumai moterų sunku apie jas kalbėti, nes didžiausias iššūkis – atviras savo jausmų įvardijimas. Aš beveik garantuoju: jei tos mamos, kurios sako tikrai niekada nesijautusios vienišos, nueitų pas psichoterapeutą, paaiškėtų, kad jos tiesiog nežinojo, kaip įvardyti tam tikrą būseną. Tai, kad jos nesako, visiškai nereiškia, jog tokių jausmų nepatiria. Mes visi esame skirtingai auginti ir auklėti, tad dažnam pripažinimas, jog tau yra blogai, reiškia didelį savęs sumenkinimą. Žmonės neatvirauja, nes nenori jaustis kitokie.

„Kartais pakanka pasijausti geriau vien žinant, kad tai, per ką tu keliauji šiandien, yra normalu.“

Kartą man parodžius motinystės realybę atspindintį paveiksliuką, atskriejo atsakymas, kad mums, mamoms, reikia mažiau skųstis ir tiesiog susitaikyti su tuo. Taip, čia tiesos yra. Būtų kur kas lengviau tiesiog tai priimti ir nieko nesitikėti. Pasakymai, kad „toks gyvenimas“ arba mūsų mamos ar močiutės tokių problemų neturėjo, labai sumenkina jausmus. Net jei kas ir turi didesnių problemų, man toks lyginimas vis tiek yra didelis peilis po kaklu. Kiekvienai mamai jos bėdos atrodo didžiausios. Parodymas jai, kad kitas turi didesnių bėdų, mamai tik sužadina labai didelę kaltę. Kaip gali taip jaustis, kai tau yra gerai? Tuomet susipina viskas: kaltė ir vienišumas. Tu bandai jaustis geriau, bet supranti, kad taip nėra. Po tokių komentarų gali apskritai įkristi į didelę psichologinę duobę.

Situacija beprecendentė, nes tu negali kaltinti aplinkos. Tai yra tas pats, kaip reikalauti iš žmogaus, kuris niekada nevalgė šokolado, apibūdinti jo skonį. Negali pykti, kad žmogus, neturintis vaikų, nesupranta tavo išgyvenimų. Bet neatrodo teisinga, kad jis menkina tavo būseną, nes tu turi teisę jaustis taip, kaip jautiesi.

Mamos, jūs nebe vienos, bet nesate ir vienišos. Tą patį patiria daugybė mamų, tik vienos apie tai kalba garsiau, o kitos – tyliau. Kartais pakanka pasijausti geriau vien žinant, kad tai, per ką tu keliauji šiandien, yra normalu.

 

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji

Dalintis
  • Tekstas Giedrė Rimkė