Skirta vis dar nedrįstantiesiems žengti į šiuolaikinio meno galeriją.

Baltos galerijų sienos, erdvėje pabirę objektai ir Tu, vienišas kūrinio prasmėje. Būsena, kuri ne vieną yra aplankiusi šiuolaikinio meno parodoje. Atrodo, pagaliau radai laiko aplankyti parodą, praplėsti akiratį ir įsileisti kūrybiškumo į savo gyvenimą, o išėjai taip ir likęs be pažadėtų meno prasmių. Negana to, tarytum kas į ausį sušnabžda, kad patekai į „išrinktųjų“ namus ir ši sakrali erdvė skirta kontempliacijai, o ne kiekvieno „prašalaičio“ smalsiai nosiai. Tad kaip turistas pasigrožėjęs „šventove“, suglumęs, kad ir vėl nieko nesupratai, pagalvoji – gal kitą kartą, jei apskritai bus tas kartas.

Šiuolaikinis menas iš tiesų gali atrodyti painus, o galerijos nesvetingai išdidžios, tačiau šis pasaulis intriguoja. Vilioja, nes tai – menas apie mus pačius čia ir dabar. Pabandžius paieškoti atsakymų, kodėl jis yra toks, gali atsiverti platesni pažinimo horizontai, o ir drąsos atsiranda daugiau. Žinojimas padeda įveikti baimes ir išvaikyti šmėklas, tūnančias už altorių. Tad kitą kartą galbūt ne tik norėsis užsibūti, bet ir pasigėrėti šiuo menu.

Balta galerijų estetika dominuoja meno pasaulyje, tačiau taip būta ne visada. Kelias iki išpuoselėtos, sterilios erdvės paženklintas šimtmečių. Kartu keitėsi ne tik meno erdvės estetika, bet ir žiūrovo santykis su menu. Atsigręžus į praeitį, įdomu pamatyti tuos mažus žingsnelius, kuriais eita prie šiuolaikinio žmogaus pasaulėvaizdžio, ir kad tai, ką mes turime ir ką vadiname šiuolaikiniu menu, yra mūsų kultūros dalis.

Adrien Olichon nuotr.

Meno kritikas, rašytojas ir menininkas Brianas O’Doherty meno galeriją yra šmaikščiai pavadinęs baltos erdvės paveikslu ir palyginęs ją su šventove. Savo kultinėje esė „Baltame kube“ (Inside the White Cube, 1976) autorius pirmą kartą pavartojo šią sąvoką ir visam laikui įtvirtino ją meno istorijoje. Gilindamasis į modernizmo erdvės ir meno kūrinio santykį, jis teigė, kad transcendentinė XX a. modernistinės erdvės aplinka savipakankama. Tokia erdvė atskyrė meno kūrinį nuo kasdienybės, politinio, socialinio išorinės aplinkos vyksmo ir sukūrė erdvę, kurioje žiūrovo žvilgsnis koncentravosi tik į kūrinius, o kiekvienas meno kūrinys turėjo kalbėti pats. Šis konceptas taikliai atspindėjo XX a. modernaus meno poreikius, o balto kubo estetika, įvairios jos variacijos plačiai naudojamos iki šių dienų.

„Tirštai vienas prie kito sukabinti paveikslai kūrė tokią aplinką, kad „vaikščiojantys turėtų į ką žiūrėti ir apie ką kalbėti, kitaip tariant – nenuobodžiautų.“

Didingos akinančio baltumo šiuolaikinės galerijos – modernaus meno, „ištįsusio į ilgį ir plotį“ pasekmė, šiuolaikinių instaliacijų, dydžio ir efekto sprendiniai, intensyviai konkuruojantys vieni su kitais pasaulinėje meno scenoje. Paskaičiuota, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius visame pasaulyje įsteigta daugiau muziejų nei per XIX ir XX a. kartu sudėjus. Ikoniniais tapo Franko Gehry projektuoti Guggenheimo Bilbao ir Louiso Vuittono fondo muziejai, Zaha Hadid Maxxi muziejus Romoje, XX a. 8-ajame dešimtmetyje pastatytas Pompidou nacionalinis meno ir kultūros centras (čia prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas lyg su lupa ieškojo „meno“ ir galiausiai deklaravo kultūros mirtį, pavadinęs šį centrą mauzoliejumi) bei daugelis kitų.

Balto kubo estetika žymėjo svarbų posūkį prie naujo, kitokio požiūrio ir į meną – tiek dėl išskirtinio dėmesio meno kūriniui, jo idėjos ir formos raiškai erdvėje, tiek dėl santykio su žiūrovu. Visa tai skyrėsi nuo pirmųjų galerijų estetikos. Menotyrininkės Aistės Bimbirytės-Mackevičienės atliktame meno erdvių tyrime, kuriame apžvelgiamos pagrindinės meno kūrinių eksponavimo tendencijos Vakarų Europoje XVI–XIX a. ir jų atspindžiai Lietuvos dvaruose (publikuota 2020 m. žurnale „Acta Academiae Artium Vilnensis 97“), atskleidžiama galerijų istorinė raida ir posūkis prie balto kubokoncepto.

Galerija susiformavo aristokratų sluoksniuose, todėl kelias dešimtis metrų nusidriekusi erdvė pirmiausia atliepė jų reprezentacinius poreikius, o eksponuoti meno kūriniai pabrėžė šeimininko galią ir visuomeninį statusą. Tirštai vienas prie kito sukabinti paveikslai kūrė tokią aplinką, kad „vaikščiojantys turėtų į ką žiūrėti ir apie ką kalbėti, kitaip tariant – nenuobodžiautų“. O vizualinė eklektika, pasak A. Bimbirytės-Mackevičienės, buvo grįsta tuo, kad „įvairovė teikianti didesnį estetinį malonumą“.

Apšvietos epocha žymėjo naują – muziejų – epochos pradžią. Meno kūriniai ėmė tolti vienas nuo kito, vizualinę eklektiką pakeitė chronologinė, stilistinė eksponavimo tvarka. Tradicinę žalią paveikslų galerijų sienų apmušalų spalvą pakeitė tamsiai raudona, nes toks fonas atrodė kur kas tinkamesnis „atskirti paveikslus“. Vis dėlto, pasak A. Bimbirytės-Mackevičienės, šviesaus pagrindo vengta kaip pernelyg kontrastuojančio su kūriniais. Tik XIX a. pabaigoje pradėjo vyrauti tendencija „mažiau yra daugiau“, pagal kurią stengtasi išryškinti kūrinį, sukurti harmoningą jo ir aplinkos ryšį.

Anna Shvets nuotr.

Visais minėtais amžiais pamažu krypta į balto kubo estetiką, tačiau lemtingą žingsnį prie modernaus meno kūrinių eksponavimo baltame kube žengė Niujorko modernaus meno muziejaus direktorius Alfredas H. Barras. 1936 m. jis surengė parodą „Kubizmas ir abstraktusis menas“, kuria pabrėžė balto kubo estetiką ir deklaravo, kad modernus menas atsisako iki tol vyravusio požiūrio imituoti gamtą.

Teiginys, kad menas yra grožis, turintis kuo tobuliau atvaizduoti gamtą, staiga tapo nebeaktualus. XX a. avangardiniai judėjimai, eksperimentinis, savikritiškas menas estetines pajautas pakeitė idėjomis, konceptais. Menininkui pradėjo rūpėti žiūrovo protas, o ne vien siekis estetiškai stimuliuoti jo akis. Menininkui buvo suteikta laisvė kurti savo tikrovę, įtraukiant išorinius aplinkos, vietos ir laiko kontekstus, o žiūrovas tapo bendrininku, padedančiu įprasminti kūrinį.

Šie pokyčiai irgi neatsirado per naktį. Didelę įtaką naujos meno sampratos atsiradimui padarė dar XIX a. menininkai, ypač Paulis Sezanneʼas, kuris kėlė klausimą, kaip yra matoma. Tačiau galiausiai Marcelis Duchampas su savo garsiaisiais ready-made visiems laikams pakeitė supratimą apie tai, kas yra menas. Jis atvėrė mentalinę erdvę, kurioje skleidžiasi vaizdai ir žodžiai. Kūryba susieta su subjektyvia menininko patirtimi, kuri niekada iki galo nėra atskleidžiama, todėl kūrinį užbaigti ir jam prasmę suteikti turi žiūrovas. Kitaip tariant, tai buvo perversmas, kuris išlaisvino meną iš estetinių pajautų ir iškėlė idėjos svarbą. Menininko užduotimi tapo mėginti suprasti jį supantį pasaulį ir perteikti šias idėjas ne vien tradicinėmis priemonėmis, o žiūrovo užduotimi – užbaigti šį kūrybinį aktą.

Šiuolaikinis menas žengia žingsnį dar toliau, įtraukdamas į save mokslines teorijas, kalbines konstrukcijas, kartais net visiškai apleisdamas savo materialų kūną. Šiuolaikinis pasaulis, apraizgytas informacijos ir komunikacijos tinklais, atveria neribotų galimybių ir meno pasauliui, jį reflektuojančiam, jame gyvenančiam. Meno gebėjimas jautriau matyti, kelti nepatogius klausimus, nustebinti – būdas ir mums praplėsti savo žiūros ir mąstymo trajektorijas. Suvokiant istorinius pokyčius, kuriais eita prie dabarties meno vaizdavimo, protas atsipalaiduoja nuo vertinimo. Itin taikliai meno istorikas Willis Gompertzas (2015 m. MO muziejus išvertė į lietuvių kalbą ir išleido jo kultinę knygą „Ar tai menas? 150 modernaus meno istorijos metų“) yra pasiūlęs neskubėti vertinti, ar šiuolaikinis menas yra geras, ar blogas, bet stengtis suprasti, kodėl ir kokią vietą jis užima meno istorijoje. Pasak jo, „menas panašus į žaidimą – tereikia žinoti pagrindines taisykles, kad tame, kas anksčiau glumino, imtum įžiūrėti šiokią tokią prasmę“.

„Kūryba susieta su subjektyvia menininko patirtimi, kuri niekada iki galo nėra atskleidžiama, todėl kūrinį užbaigti ir jam prasmę suteikti turi žiūrovas.“

Vis dėlto dar viena šmėkla, lendanti iš po altorių, yra šiuolaikinio meno parodų, kūrinių tekstai. Ne vienam turbūt kyla klausimų, iš kur tiek painumo juos skaitant? Tai priklauso nuo teksto paskirties. Vieni tekstai atskleidžia parodos ar kūrinio kontekstą, kiti gali papildyti arba tiesiog būti parodos ar kūrinio dalimi. Pirmuoju atveju skaitymas atveria prasmių perspektyvas, leidžia lengviau suprasti kuratoriaus ar menininko sumanymus – funkcionuoja kaip instrukcijos. Kitais atvejais tekstai tampa kūrybos dalimi, todėl tenka leistis nešamam minties srovės ir žodžių žaismių.

Dauguma tekstų skirti paskatinti žiūrovą susidraugauti su paroda, kūriniais, kartu ar atskirai ieškant meno prasmių. Tačiau tekstai – ne vienintelis būdas. Pastaraisiais dešimtmečiais kuratoriai dirba petys į petį su architektais, ieškodami geriausių sprendimų, kaip pristatyti parodą, atskleisti ją žiūrovui. Kuratorius su architektu, įgyvendindami sumanymą, pasirūpina parodos žiūros trajektorija, kuri lemia judėjimą erdvėje – ar jis būtų suplanuotas, ar spontaniškas. Tad įžengęs į šiuolaikinio meno parodą, architektūrinėmis, ženklinėmis ar spalvinėmis priemonėmis galite būti pastūmėtas judėti viena kryptimi, kur nuosekliai atsiskleis parodos pasakojimas (gali būti iš anksto numatytos ir kelios judėjimo kryptys, tuomet parodos pasakojimo variantų bus daugiau ir įvairių), arba jums gali būti palikta visiška laisvė pačiam rinktis judėjimo kryptį ir kurti savo pasakojimą. Šiuolaikinio meno parodose įprasta, jei toks yra kuratoriaus sumanymas, rasti žemėlapį-parodos planą su jame pažymėtais kūriniais ir kryptimis. Nuoseklus tokio žemėlapio naudojimas palengvina „kelionę“ ir sužadina individualų parodos potyrį, asmeninį santykį su kūriniu.

Kad ir kaip išdidžiai mus pasitiktų parodų erdvės, o jose rodomas menas atrodytų keistas ir nesuprantamas, tikrai nereikia skubėti gręžtis atgal. Susipažinę su istorija, demistifikavę šiuolaikinį meną, galite būti įtraukti į smagų ir intelektualų žaidimą. Ir nebus nuobodu kaip pirmosiose galerijose.