Prieš kelias dienas mano jaunėlė (keturmetė) dukra surengė netikėtą pasirodymą mūsų šeimai. Atsinešė vaikišką laiptuką, pasistatė jį koridoriaus viduryje, sukvietė ir surikiavo mus – žiūrovus taip, kad ją gerai matytume bei girdėtume, ir ėmė brązginti ukulele. Maždaug dvi minutes trukęs muzikinis šou atskleidė žavų ir natūralų vaiko norą būti matomam ir girdimam, norą, kad juo būtų žavimasi, jam plojama. Mūsų plojimai buvo nuoširdūs, o šūksniai kupini aistringo palaikymo. Vaiko veide mačiau pasididžiavimą, besimainantį su šiokiu tokiu sumišimu ir jauduliu. Susimąsčiau apie matomumo, dėmesio reikšmę vėlesniuose gyvenimo etapuose, apie buvimo matomam dualumą, kai noras grumiasi su nenoru, apie santykį su kito žmogaus matomumu, taip pat iš dėmesio stokos ar pertekliaus užgimstančius elgesio kraštutinumus.

Pirmosios sceninės pamokos. Dukros pasirodymas aptirpdė ledo sluoksnį, dengusį mano pačios vaikystės prisiminimus apie pirmuosius didesnius pasirodymus tikroje scenoje. Taip taip, mamutų laikai. Štai, mintyse matau kaip aš, muzikos mokyklos trečiokė ar ketvirtokė, ruošiuosi atvirai pamokai, kurią turi vesti garbi viešnia: pianistė, pedagogė, garsaus kompozitoriaus Balio Dvariono dukra. Kaip tąkart grojau, kaip vyko pati pamoka, jau tiksliai nebeprisimenu. Prisimenu tik rūgštoką viešnios komentarą po pamokos, kad ne visi vaikai atėjo tinkamai apsirengę ir tai – nepagarba. Priekaištingai nužvelgiau savo mėlyną megztuką su trimis širdelėmis ir melsvus, iš giminaitės paveldėtus džinsus (tiksliai prisimenu savo tos dienos aprangą). Supratau, kad esu vienas iš tų netinkamai apsirengusių vaikų. Taip pat tą akimirką suvokiau, jog matomumas, scena apima ne tik kūrinio atlikimą, taisyklingą sėdėseną, pirštų padėtį, išlaukimą-pauzę po kūrinio, bet ir atrodymą… Net jei tai tik pamoka, net jei tau maždaug dešimt, o mokytoja neįspėjo, jog ne koncerto metu vis tiek egzistuoja kažkoks būtinasis dress kodas. Ne džinsai, suprantama.

Muzikos mokyklą baigiau su pagyrimu, o Balio Dvariono valsą-ekspromtą „Praeities akimirka“ su malonumu mintinai tebegroju ir šiandien. Kur mano plojimai? Juokauju, bet… mažytį vidinį randelį po to vaikystės nutikimo tebečiuopiu.

Leah Kelley nuotr.

Ankstyvos patirtys ir susidūrimai su sceniniu dėmesiu atnešė vertingų pamokų, augino, leido suvokti, kad būsi ne tik giriama, bet ir kritikuojama, vertinama įvairiais pjūviais, nes metaforiškai pasilypėji ant laiptuko. Kai kuriuos dalykus sau primenu ir šiandien, jau turėdama kitokios patirties: išleidusi knygą, kitais būdais irdamasi pirmyn per rašymo vandenis.

Santykis su dėmesiu. Kaip ir daugelis, testuoju, stebiu savo ir kitų santykį su dėmesiu. Klausiu savęs, kokia apimtimi jis svarbus man? Kaip matomumo troškimas ar nenoras būti matomam reiškiasi aplinkoje? Kaip reaguojame į kito žmogaus viešumą (matomumą)? Daugiabriauniai klausimai, į kuriuos paprastų atsakymų neturiu, tik simbolinius riboženklius sau, padedančius nenuklysti ten, kur nenoriu.

Kartais trokštu ilgam nutilti ir pabūti nematomumo kokone. Kartais norisi pasišalinti iš visų socialinių tinklų – maironiškai išnykti kaip dūmui neblaškomam vėjo. Kartais mano vidinė snobė truputį pavydžiai purkšteli matydama, kad banali kokios nors žvaigždutės mintis sulaukia neadekvataus dėmesio ir susižavėjimo (pamanykit, koks kvailas bandos jausmas, koks kritinio žvilgsnio nebuvimas! – pursloja toji kartkartėm prabylanti vidinė snobė). Kartais krimsteliu į uodegą sau pačiai, pasijuokiu iš bandymų sureikšminti dalykus. Kartais trokštu pasilypėti ant laiptelio ir parodyti, kad esu sukaupusi įvairialypių patirčių, žinių ir turiu ką pasakyti.

Kontrabandiniai troškimai. „Mes esame įpratinti apsimesti, jog mums nereikia daug dėmesio. Iš mūsų tikimasi, jog išaugsime iš savo „pasirodymų“ amžiaus. Tad kas mums belieka? Tą daryti slaptai. Vaidiname malonius, apsimetame kukliais, kad tik kiti mus pakęstų. O vis dėlto kontrabandiniai troškimai atsiskleidžia per užslėptą dėmesio prašymą (…) Norime, kad žmonės žinotų apie mūsų egzistavimą (…) Netgi labiausiai vertinantys privatumą, nelendantys į objektyvų šviesą žmonės vis tiek nori būti kažkieno pastebėti ir pripažinti.“ Taip savo knygoje „Ko mes norime: kelionė per dvylika mūsų giliausių troškimų“ rašo psichoterapeutė Charlotte Fox Weber. Kaip taikliai skamba įvardijimas „kontrabandiniai troškimai“. Turbūt gana dažnas nedrįsta sau pripažinti, kad dėmesio troškimas viduje kaitriai dega, bet tą liepsną kartais gesiname baime, pristabdome save: nenorime būti palaikyti narcizais, garbėtroškomis, infantiliomis asmenybėmis. Kartais tokie pristabdymai sveiki, kartais – pernelyg varžantys.

Žinomumo kultūra ir matomumo „kreditas“. Vienų dievinama, kitų stipriai peikiama (ach, tie kraštutinumai) amerikiečių žiniasklaidos veteranė Oprah Winfrey yra sakiusi: „We live in the culture of fame. In our culture we value fame“. Manau, šį pasakymą vienu ar kitu lygiu galima adaptuoti vakarietiškoms visuomenėms apskritai. Matomumas, viešumas yra geidžiama asmeninio išsipildymo forma. Mintyse akimirksniu prasisuka ir bent keletas pasaulinių ar vietinių ikonų, išgarsėjusių anaiptol ne dėl filantropinės veiklos, kitų apčiuopiamų darbų ar išskirtinės erudicijos. Norėjau pridėti ir kitą įvardijimą – ne dėl turimų talentų, bet galima pasiginčyti, ar gebėjimas suburti ir sudominti didžiules auditorijas, išlaikyti jų dėmesį, nėra savotiškas talentas? Net jei žmonės pritraukiami skandalais, asmeninio gyvenimo peripetijomis, atvirais plastinių operacijų (prieš ir po) vaizdais, nenutrūkstamomis kasdienybės transliacijomis nuo pusryčių iki patalo. Kita šio reiškinio pusė – garbintojų minia. Pamenu matytą vaizdą, kai po vienos ne kaži ką reikšmingo nuveikusios, bet visgi pasaulinės įžymybės kojomis tyčia krito raudanti fanė (ar… fanatikė?). Apėmė slogios mintys apie šių laikų stabmeldystę. Tuo pat metu tą dramatiško parkritimo veiksmą supratau ir kaip simbolinį norą būti pamatytam, palikti žymę, tebūnie ir tragikomišką.

Anastasijos Shuraevos nuotr.

Pastebiu ir kitą reiškinį: kokiai nors žvaigždutei visuomenė ar jos grupės tarsi suteikia teisę, o gal net pareigą gausiai reikštis, figūruoti viešumoje. T.y., „atiduoti duoklę“, atlikti savo funkciją: linksminti, juokinti, žavėti, stebinti, suteikti peno apkalboms. Vis dėlto, jei dėl nuveiktų darbų, veiklos pobūdžio pretenziją į dėmesį ima rodyti ne kokia plačiau žinoma persona, o kitas žmogus (neduokdie – iš savos aplinkos) netrunka pasigirsti balseliai: „oi, kaip daug čia apie tuos savo kūrinius kalbi“, „dažnokai šmėžuoji“, „daug reiškiesi“. Tarsi teisė į dėmesį, matomumą ar viešumą apskritai, būtų suteikta tik tam tikrai visuomenės grupei ar atskiriems asmenims. Vidinį žvilgsnį į tokias replikas nukreipiu vedama sociologinio ar psichologinio smalsumo: stebiu, kaip (ne)leidžiame sau ar kitiems būti matomiems, kaip kai kur suveikia mąstymo inercija ar stereotipai. Kirba ir paprastas įtarimas, kad tuomet, kai žmogus pats turi minėtų kontrabandinių troškimų, nepatogu matyti kitą, besireiškiantį daugiau, dažniau, net jei ir pelnytai (kaip tai visuotinai suprantama): sukūrus viešo pobūdžio kūrinį, socialiai atsakingą verslą, sudalyvavus sporto varžybose ir panašiai. Kito gaunamas dėmesys ir matomumas tarsi nušviečia prieblandoje skendinčias savas vidines erdves: norėčiau būti pastebėtas, norėčiau sugebėti daryti x ar y dalykus, bet nedrįstu, bijau, todėl geriau už skverno timptelėsiu kitą, ypač jei tas kitas dar ir patogiai arti. Žodžiu, vienu ar kitu būdu parodysiu, kad būk tu, žmogau, savo vietoje. Dažniausiai ta vieta yra paties komentuotojo ribotumų zona: saugus, įprastas, bet greičiausiai ne itin įdomus ir dumblu šiek tiek trenkiantis užutėkis.

Informacinės kautynės dėl dėmesio. Dėmesys ir matomumas neišvengiamai veda į medijų lauką. Norisi žvilgtelėti ir į tam tikrus kraštutinumus. Kaip yra sakęs medijų įtakas tyrinėjantis vokiečių filosofas Norbertas Bolzas, internetas yra naujoji Pandoros skrynia. Informacinis triukšmas didžiulis, tad naujienos, vaizdai kaunasi dėl stebėtojo dėmesio. Laimėti kautynes daugiau potencialo turi ta informacija, kuri pasiekia tam tikrą dirginimo laipsnį – geba atkreipti stebėtojo dėmesį. Ir tas dirginimo laipsnis turi didėti, kad patenkintų ne tik numanomo adresato jusles, bet ir patį informacijos teikimo subjektą. Pastarasis momentas turbūt būdingesnis socialiniams tinklams ir asmenybėms, kurios patiktukų ir komentarų būdu papildo savo rezervuarus virtualiu dopaminu, bando išsilaikyti populiarumo pozicijose. Mintyse suskamba ir laidų vedėjo Andriaus Rožicko mintis: „Visuomenė pasodinta ant dėmesio adatos.“ Ir to dėmesio, matomumo siekiama įvairiausiais būdais: nepatogumo jausmas, pyktis, prieštaringos emocijos, mandras gatvinis leksikonas – tinka viskas, kas neleidžia tavo skaitovui ar žiūrovui likti indiferentiškam, kas drumsčia vidinius vandenis, trigerina. Pageidautina ir nuolatinė informacijos cirkuliacija: kilometrai virtualių istorijų, intrigos, dramos kūrimas paprastose situacijose, kiti triukai, padedantys išlaikyti stebėtojo dėmesį. Kartais iš šono tai atrodo kaip krutėjimas vardan krutėjimo: pagaliukų dėliojimas iš vienos tvorelės pusės į kitą (palyginimas mintyse išniro, regis, iš Balio Sruogos „Dievų miško“). Žodžiu, informacija galimai neturi jokios vertės, yra tuščiavidurė, bet nuolatinis krutėjimas mažiau kritiškam stebėtojui sukuria vertės įspūdį, o informacijos teikėjas gauna norimo dėmesio ir matomumo.

Kūryba: per matomumą į ryšį. Viena natūraliausių ir žaviausių matomumo formų man yra kūrybos erdvė: fotografija, tapyba, šokis, rašymas, dainavimas, performansas – visa, kas sudaro autentišką raišką. Kūrybinis veiksmas neišvengiamai veda į vienokį ar kitokį atsiskleidimą, matomumo zoną. Bandoma užmegzti ryšį su kitais per savitas istorijų, patirčių pasakojimo formas: jas išdainuojant, ištapant, išrašant. Mano mėgstama šiuolaikinė turkų-britų rašytoja Elif Shafak yra apibūdinusi istorijų pasakojimą, kaip būdą susijungti žmogiškose patirtyse, pamatyti kitą, kitokį, bandyti jį suprasti:„Stories cannot demolish frontiers but they can punch holes in our mental walls. And through those holes we can get a glimpse of the other, and sometimes even like what we see.“ Antai, XX a. psichologijos klasikas Rollo May teigė, kad mitas yra būdas suteikti prasmę beprasmiam pasauliui. Mitas suteikia reikšmės mūsų egzistavimui, per jį mes susijungiame. Visa tai vėlgi reiškia įvairiais būdais bei formomis pasakojamas istorijas, jungčių su sociumu, su kitais paiešką, pradedant nuo urvinio žmogaus laikų ir pieštinių istorijų ant sienų, senovės legendų, pasakotų prie laužų, iki moderniųjų laikų literatūros darbų, tokių, kaip pavyzdžiui minėtosios Elif Shafak „10 minučių ir 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“. Beje, joje pasakojimas sukasi apie Stambulo paraščių žmones, atstumtuosius. Taigi rašytinė, pieštinė ar bet kokia kita istorijos pasakojimo forma yra simbolinis tiltas, tiesiamas bandant sujungti skirtingas patirtis ir paversti jas matomumo zona. Juk tik matydami, girdėdami vieni kitus iš tiesų susitinkame, plečiame akiratį, augame. Gražiausi susitikimai įvyksta tada, kai mūsų žvilgsnis atviras, pasirengęs priimti.

Pabaigai. Buvimas matomam kartu yra ir drąsos bei pažeidžiamumo manifestas: aš esu, esu netobulas, bet esu – kaip bepriimsite. Galbūt esu su tuo širdelėmis margintu megztiniu ir džinsais arba… ciklameno spalvos kostiumu ir mėlynais plaukais, galbūt šiek tiek virpančiu balsu, kartkartėmis šlubčiojančia išorine raiška, bet esu. Vienaip ar kitaip susijungiame žmogiškose patirtyse: nesislėpdami už menamų širmų, priimdami kito matomumą, patys atsiverdami vidiniam ir išoriniam žvilgsniui, nesidangstydami trapiais galios, neklystamumo ar baimės lapais. Tebūnie karaliauja drąsa atsiskleisti autentiškai ir kūrybiškai.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee