Darbuojantis mintys sukasi ne apie tai, kas vyksta šią akimirką – procesas nukreiptas į tilto, vedančio į rytojų, tiesimą: kokią save įsivaizduoju? Ko man prireiks? Vidinio kritiko balsu prabilo ir populiariojoje psichologijoje plėtojama mintis apie reikiamybę gyventi dabartimi. Šaipausi iš to, nes dabartis užknisa. Iš viso, kas ji yra?Norėdama atsakyti, turėjau ne tik gerai pagalvoti, bet ir daug perskaityti. Svarstymai, jog tai laiko tarpas tarp praeities ir ateities, yra logikos klaida, nes laikas neturi tarpų, jis vientisas. Tai šią akimirką išgyvenamas momentas – arčiau tiesos, tačiau tai liudija ir tai, kad dabartis negali būti tyrinėjama, apmąstoma, reflektuojama. Ji nuolat praeina. Kuo daugiau svarstau apie laiką ir jo poveikį ar savo laikyseną laiko tėkmėje, tuo daugiau įtampos jaučiu. Atrodo, ne tik atskiri individai, bet ir bendruomenės yra apimtos šio nerimo, kylančio iš blaškymosi tarp trijų polių – praeities, dabarties, ateities. Medijomis transliuojamas skatinimas gyventi šia akimirka atrodo nebetinkamas, nes į save susitelkę amžinos dabarties žmonės atsiduria prarajoje tarp patirties erdvės bei lūkesčių horizonto. Ateina suvokimas, kad koncentruojantis tik į šią akimirką skirties panaikinti neįmanoma. Akivaizdu, sykiu reikia apmąstyti santykį su praeitimi, dabartimi ir ateitimi.

Praeities šventovė

Sako, gulinčių nemuša. Dar neprieštaraujama tiems, kurie negali atsikirsti, išsakyti savo nuomonės. Kaip nebegalinti suteikti atsako vertinama ir praeitis – ji apipinama mitais, idealizuojama, pateikiama kaip šventovė, kurioje saugomi pasakojimai apie didvyriškus žygdarbius. Tai, kas nutikę, suprantama kaip išmintingų poelgių buveinė, į kurią užsukama tik pasimokyti, adoruoti žmonių ar patirčių. Klaidos švelniai sušluojamos po kilimu ir įvardijamos kaip būtinosios pamokos. Toks patirčių iškėlimas ir gyvenimas jomis yra žalingas tuo, kad neatsikratoma šešėlių, toliau gyvenama nutrūkusiais santykiais ir svarstoma, kaip juos taisyti. Prisidengiama būtinybe reflektuoti ir apmąstyti klaidas, nors iš tiesų tik įsikimbama į tai, ko jau nėra.

George Milton nuotr.

Grįžtu prie kraustymosi – žvelgdama į daiktus, matau istorijas, nutikimus, todėl jaučiu būtinybę pasiimti tai su savimi. Tikinu save, kad atsisakydama neigčiau kelio ir pakeleivių reikšmę. Draugei pripažinau, kad turiu dėžutę su sentimentaliais niekučiais iš sugriuvusių santykių. Nežinojau, ką su tais reliktais daryti, tad jie nejučiomis rado vietą giliausiame spintos kampelyje – žiūrėti į juos iš esmės buvo per daug skaudu, išmesti – per sunku. Daug laiko praėjo, kol suvokiau, kad net mano būstas yra sugriuvusios praeities šventovė, iš kurios pats laikas keliauti.

„Draugei pripažinau, kad turiu dėžutę su sentimentaliais niekučiais iš sugriuvusių santykių. Nežinojau, ką su tais reliktais daryti, tad jie nejučiomis rado vietą giliausiame spintos kampelyje – žiūrėti į juos iš esmės buvo per daug skaudu, išmesti – per sunku. Daug laiko praėjo, kol suvokiau, kad net mano būstas yra sugriuvusios praeities šventovė, iš kurios pats laikas keliauti.“

Mano dejonę nutraukė aštri mintis – auglys taip pat yra mūsų dalis, tačiau su juo juk nesistengiame susigyventi. Tad taip žingsnis po žingsnio, daiktas po daikto, praeities liekanas atrinkau. Jos nebetiko man kaip išaugti rūbai – gražu, primena daug, tačiau aš jau nebe tokia. Ir tikrai – žvelgdami į drabužius lengvai suvokiame, kad per trumpos kelnės ar striukė – netinkama, tačiau prisimenant ryšį su žmonėmis, to negalime lengvai įvardinti. Per ilgai buvau susitelkusi į patirčių unikalumą – tikėjau, kad visi tie santykiai liudija knyginės meilės istorijas. Pamiršau pasitikrinti, ar klaidos kartojosi. Atkakliai, su pavydėtinu nuolankumu kančiai, gyvenau tėvų įdiegtais modeliais – eidama iš santykių į santykius lipau ant tų pačių grėblių.

Taigi, jusdama, kad viduje stiprėju ir man nebereikia iliuzinių šešėlių, pagarbiai atsisveikinau su daiktais. Man tai buvo praeities priėmimo ir įvertinimo akimirka, suvokiant, kad jau esu pasiruošusi žengti tolyn.

Dabarties prakeiksmas

Nepakanka nutraukti disfunkcinius ryšius su praeitimi. Pernelyg sureikšminant dabartį irgi yra daroma žala asmenybei. Neabejotina pažanga laikomos technologinės inovacijos sujungė daiktus ir žmones į tinklą, kuriame viskas itin greitai pasiekiama: laiškus gauname realiu laiku, nuotraukos, įrašai kalba apie tai, kas vyksta aplinkui, viskas gali būti čia ir dabar. Nesibaigiančios tiesioginės transliacijos kuria istoriją tiesiai prieš akis. Taip dabartis nejučiomis tampa būtuoju laiku.

Ekrulila nuotr.

Be to, gyvenant dabartimi pasineriama į belaikę erdvę, kur kiekvienas rytas yra lyg pirmoji diena gyvenime. Nors tai sakoma džiugiai, aš, tiesą sakant, nenorėčiau kiekvieną akimirką pradėti visko naujai. Aš esu tąsa to, kokia buvau, ir to, kokia būsiu. Jei panirčiau vien į šią akimirką, jungtis su tomis dviem mano formomis imtų trūkinėti. Man gera, kad galiu sutikti save, tampančią kitokia. Tai priimu kaip savo dvilypumo ženklą ir galimybę sudaigstyti plyšį tarp buvau ir esu kategorijų.

„Formuojamas naujas žmogaus vaizdas – aš tampa ne tuo, kuo yra, bet tuo, kuriam galima pavydėti, kurio norisi geisti. Taip nutinka, nes tankus reklamos debesis nuolat kelia bent nežymų nepasitenkinimą savo šiandieniniu gyvenimo būdu.“

Prieštaraujantys netruktų rasti argumentų – esą tie, kurie gyvena dabartimi, yra laimingesni, nes iš praeities lenda šešėliai, o ateitis kelia nerimą. Net Markas Tvenas yra pasakęs: „Aš jaudinausi dėl daugelio dalykų, bet jie taip ir neįvyko“. Tokia žiūra pažadina visai naują temą apie įkyrųjį mąstymą ir įsisukimą į minčių ratą.  Būtent todėl dabarties supratimą sieju su filosofo Friedricho Schleiermacherio mintimi: „Kaskart, kai pažvelgiu į giliausią savo vidų, aš iš karto atsiduriu amžinybės teritorijoje. Regiu sielos veikimą, kurio joks pasaulis negali pakeisti, joks laikas sugriauti, bet kuris pats sukuria pasaulį ir laiką“. Kitaip sakant, dabartis tampa nedaloma ir nesibaigiančia terpe susijungti mano patirčiai ir rytojaus lūkesčiams.

Ateities fenomenas

Dar kartą grįžtu prie vartotojiškumo, kuris nesąmoningai nubraukia tai, kas buvo ar yra, ir nukreipia žmogų tik į būsimąjį laiką. Praeitis paseno, tapo nebeaktuali – visi lūkesčiai orientuoti į ateitį. Taip gyvenama, ypač jei pasiduodama vartotojiškai kultūrai. Ateitis tampa dominante, nes medija žadina vaizduotę keldama didesnius ir didesnius lūkesčius. Formuojamas naujas žmogaus vaizdas – aš tampa ne tuo, kuo yra, bet tuo, kuriam galima pavydėti, kurio norisi geisti. Taip nutinka, nes tankus reklamos debesis nuolat kelia bent nežymų nepasitenkinimą savo šiandieniniu gyvenimo būdu. Nerimas auga ir karštligiškai ragina ko nors imtis, transformuojant save – rytoj būti kitokiu, sudėliotu iš reklamų detalių.

Taip barškindama klaviatūrą ir dairydamasi tarp kraustymosi likučių geriau suprantu, kad tikrai nesu sutverta būti čia ir dabar, tačiau tai nereiškia, kad tūnosiu praeityje ar paknopstom veršiuosi į rytojų. Gaila, turiu per mažai kojų, tad negaliu vienos pastatyti praeityje, kitos – dabartyje, trečios – ateityje. Mano kūnas yra pririštas prie dabar, bet mintys laisvai keliauja. Įvertindama savo stiprybę išsivalyti nuo šešėlių, jaučiu didesnę pagarbą ir vis besikeičiančioms akimirkoms, kurios veda į rytojų – tikiuosi, šviesesnį nei šiandiena.