Nerti į savo sielos vandenis – nemenkas iššūkis „aš“ paieškose. Žodžiai ne visada padeda nusakyti miegančius ar įkyriai kirbančius jausmus. Tad jei ne žodžiais, galima vaizdais, garsais ar judesiu – ir tam tinka įvairios meno terapijos. Viena iš jų – dailės terapija, apie kurią daug kas lyg ir yra girdėję, mažai kas išbandę, bet kurios gydomąja galia psichoterapijos mokslas neabejoja.

Savo mintimis apie dailės terapiją pasidalino menininkė, dailės terapeutė ir pedagogė Daiva Rainytė, atradusi šį dalyką prieš dvidešimt metų, o šiandien nerianti dar giliau studijuodama jį Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu ji atlieka praktiką Depresijos gydymo centre, kur iki rugsėjo mėnesio nemokamai konsultuos norinčiuosius išbandyti dailės terapiją. Viso pokalbio metu jaučiau susižavėjimą tuo, kur gali nuvesti ši terapija, ir patvirtinimą, kad kiekvienas iš mūsų esame nenusakomai gilūs.

Neabejojama, kad menas teigiamai veikia žmogų, gydo jo sielą. Per meną skleidžiasi saviraiškos laisvė. Tad pastaruoju metu itin patrauklu įvairias su daile susijusias kūrybines veiklas vadinti dailės terapija. Vis dėlto norėtųsi išsiaiškinti, kas gi iš tiesų yra dailės terapija ir kuo ji skiriasi ar papildo meno saviraiškas, kurios irgi teikia neabejotiną terapinį poveikį?

Norėtųsi pradėti nuo to, kas nėra dailės terapija. Tai – tikrai ne dailės būrelis, čia nesimokoma piešti. Daugelis galvoja, kad „ateisiu, papiešiu ir atsipalaiduosiu“, tačiau jei tokių ir atsiranda, tai po pirmos sesijos nebegrįžta. Galbūt kategoriškai skamba. Galimi skirtingi dailės terapijos panaudojimo tikslai. Vienas iš jų – švelninti simptomus, palengvinti būseną, kitas – giluminių pokyčių kelias. Tiesa, kad piešimas savaime labai teigiamai veikia žmogų: ramina, stiprina pasitikėjimą, savivertę, ugdo kūrybiškumą ir spontaniškumą, suteikia pozityvios patirties, galimybę atpažinti ir išreikšti savo pyktį, baimę ar neapykantą visuomenei priimtinu būdu. Galbūt to užtenka, tačiau dailės terapija yra dailės ir psichoterapijos sintezė. Ji jungia šias disciplinas ir leidžia pasiekti daugiau nei būtų galima taikant kiekvieną atskirai.

Dailės terapija paremta psichoanalizės teorija, kuri sako, kad mes suvokiame tik mažą dalį savęs. Didžioji asmenybės ledkalnio dalis glūdi po vandeniu. Apie tai daug kalba psichoanalizės pradininkai Zigmundas Froidas ir jo sekėjas Karlas Gustavas Jungas. Pasak jų, sąmonės sargybiniai stropiai saugo, kad iš pasąmonės neiššoktų tai, kas kažkada kėlė grėsmę mūsų išgyvenimui. Tam, kad pasiektum šias gelmes, reikalinga ilga psichoanalizė. O dailės priemonėmis per fantaziją, nupieštą formą, spalvą, liniją daug lengviau pasiekti pasąmonėje glūdinčius vidinius konfliktus, užslėptus jausmus. Tuomet, pasitelkiant vaizdus ir žodžius, galima tvarkyti savo patirtį. Atsiranda proga įvardinti ir kažką su tuo padaryti – gal užtenka kūrybiškai išspręsti problemą ant popieriaus ir nerimą kėlusioje situacijoje rasti užslėptus vidinius išteklius bei galimybes, o gal lankytis pas psichologą.

Dailės terapija mane žavi tuo, kad primena, jog esu daugiau, negu apie save galvoju. Šis patyrimas sukelia nuostabos jausmą. Kaskart galiu patirti savęs atradimo, kūrybos ir spontaniškumo džiaugsmą. Žmonės, kurie pasineria į dailės terapijos procesą, dažnai nustemba pamatę, kokių gelmių jie turi savyje. Esame kur kas daugiau, nei galvojame apie save, nei apie mus mano artimieji, visuomenė. Žmogaus gelmė yra nenusakoma.

Daiva Rainytė. Liudo Masio nuotr.

Galima sakyti, kad dailės terapija išjudina giliuosius sielos vandenis ir ypač veiksminga asmenims, turintiems psichologinių sunkumų, kenčiantiems nuo depresijos, traumų. Užsiminėte, kad dailės priemonėmis lengviau pasiekti vidinę gelmę. Kuo dar kalbėjimas vaizdais pranašesnis už žodinę raišką?

Vaizdas teikia didesnių komunikavimo galimybių. Jis kalba per jusles – lytėjimą, regą. Be to, reikalingas smulkiosios motorikos įtraukimas, judesių koordinavimas. Vaizdo kūrimas suteikia saugią erdvę ir laisvę spręsti, eksperimentuoti, išbandyti ir įgyvendinti savo idėjas. Tenka įdėti pastangų: dirbti rankomis, maišyti, skalauti, lipdyti, klijuoti. Įsitraukus į šį procesą užsimirštama, pamirštamas poreikis kontroliuoti. Viso to tikslas ir yra trumpam apeiti protą. Kai jis per griežtai įsikibęs į mūsų gyvenimus, nelieka erdvės kūrybai, naujų dalykų priėmimui, tiesiog buvimui. Jis paprastai ieško tik saugių, patikrintų sprendimų, stengiasi išlaikyti stabilią būseną, kuri gali būti jau seniai nebenaudinga, užkertanti kelią gyvybei, judėjimui.

Dailės terapijos sesija susideda iš praktinės dalies ir refleksijos. Praktinėje dalyje pasineriama į kūrybinę veiklą, kai patariama kuo mažiau galvoti, nors, žinoma, nuo minčių atsiriboti sunku. Refleksinėje dalyje įvardijami matomi dalykai ir kokius jausmus, mintis jie sukelia. Kartais kūrinys papildomas, transformuojamas ir aptariama, ką tai galėtų reikšti realiame gyvenime.

Daugelis vaikystėje rankose laikiusiųjų teptukus pamiršta dažų ar molio kvapą. Atlikta nemažai tyrimų, įrodančių, kad jau vien žiūrėjimas į meno kūrinius suteikia laimės, atpalaiduoja, o aktyvi praktika sumažina streso hormono kortizolio kiekį. Kaip dailės terapija net ir neieškančiajam konkrečios pagalbos gali padėti tobulėti, sąmoningai pažinti save?

Žmonės terapiją retai renkasi iš smalsumo. Jeigu taip ir įvyksta, jie jau ieško. Ateina tada, kai atrodo, kad gyvenimas teka pro šalį, kai jaučiamas nepasitenkinimas, išsekimas, lyg kažkas būtų užstrigę. Nėra ko eiti, jei jaučiama pilnatvė. Tačiau jei jauti ne ją, o tik nerimą, nepaaiškinamą liūdesį, sąstingį, tuomet anksčiau ar vėliau teks nerti. Tai nebus lengvas pasivaikščiojimas, nors, žinoma, malonių jausmų, atradimų esama. Dailės terapija padeda pasitikėti savo sprendimais, jausmais ir impulsais, kurie kyla. Tai vidinis procesas, kuris tęsiasi ilgai, net ir pasibaigus dailės terapijos sesijai. Nerdamas žmogus kažką ištraukia, ir ratilai pasklinda realiame gyvenime.

Be to, norėtųsi paliesti kolektyvinės traumos aspektą. Apie jį daug kalba Vilniaus universiteto klinikinės psichologijos profesorė Danutė Gailienė, parašiusi knygą „Ką jie mums padarė“. Lietuvių tauta yra patyrusi daug traumų, viena po kitos ėjo sunkios istorinės patirtys ir nebuvo laiko jas įsisąmoninti, išgedėti, išreikšti. Prisimenu pokalbį su taksi vairuotoju baltarusiu Dzmitry. Paklaustas, kaip jam sekasi Lietuvoje, kas patinka, kas nelabai, jis gyrė gyvenimą čia, bet kaip neigiamą patirtį paminėjo agresyvų vilniečių vairavimą – tokio jis dar nematęs! Ir iš tiesų dabar daug kalbama apie slopinamą agresiją, kuri pasireiškia vairuojant. Atrodo, geriau nekonfliktuosiu, neišsakysiu jausmų, o imsiu ir išliesiu pyktį kelyje. Agresijos sukaupta tikrai daug, ir dar ne vienai kartai teks ją traukti. Ištraukti yra nesaugu, būsena labai pažeidžiama.

„Laikomasi požiūrio, kad tik pats žmogus žino, ką jam reiškia kokios spalvos ir simboliai.“

Koks yra dailės terapeuto vaidmuo šio proceso metu?

Dailės terapeutas būtent ir kuria saugią erdvę tarp savęs ir kliento. Kada gimsta mūsų kompleksai, kada „aplaužomos“ mūsų asmenybės? Atsakymus randame ankstyvoje vaikystėje, kai tėvai galbūt negalėjo patenkinti visų mūsų poreikių, apleido, nesukūrė saugios erdvės. Tuomet pasineriame į fantazijas, apleisdami tikruosius poreikius, o pasaulis tampa nesaugia vieta gyventi.

Kaip ir tradicinėje psichoterapijoje, saugios erdvės sukūrimas – esminis principas. O metodai gali skirtis. Yra skirtingos mokyklos, skirtingi dailės terapeutų darbo stiliai. Galima tiesiog būti, klausyti, uždavinėti klausimus, bet galima ir aktyviau dalintis mintims, nukreipti, tiesiau sakyti, ką manai. Vis dėlto dailės terapeutas tikrai nepasakys diagnozės, žiūrėdamas į piešinį. Žinoma, yra sukauptos dailės terapijos žinios, bet ženklų, spalvų simbolika gali skirtis tiek skirtingose kultūrose, tiek socialiniuose sluoksniuose, tiek šeimoje, tiek konkretaus asmens istorijoje. Laikomasi požiūrio, kad tik pats žmogus žino, ką jam reiškia kokios spalvos ir simboliai.

Esu antro kurso dailės terapijos magistrantė LSMU. Paskaitose dėstytojus užverčiame klausimais, kaip kalbėti su klientais, kaip interpretuoti piešinius, bet paruošto atsakymo niekas nepateikia. Tik per praktiką ugdoma intuicija, o visa ko pagrindas – bendravimas su klientu, klausymas, buvimas šalia. Be to, dailės terapijos užsiėmimuose esame trise – terapeutas, piešinys ir klientas. Piešinys – didelis pagalbininkas saugumo kūrimo procese. Jis pašalina daug apsaugos, kuria apsišarvavęs ateina klientas. Juk daug lengviau kalbėti ne apie save, bet apie piešinį.

Dailės terapija pasižymi gyva dinamika ir bendradarbiavimu, reikalaujančiu įsitraukimo ir dėmesingumo.

Darbas su pykčiu. D. Rainytės tapyba.

Dailės terapija – gan naujas psichoterapijos terminas. Kokia yra jos istorija?

Dailės terapija užgimė XX a. pradžioje Anglijos sanatorijose, kur pastebėtas teigiamas jos poveikis pacientams. O ši terapija atsirado keičiantis idėjoms, kai kūrinys imtas tapatinti su jo kūrėju. Viduramžiais menininkas tebuvo įrankis, kuriuo naudojosi Dievas. Autorystės kaip tokios dar nebuvo. Vėliau, Renesanso, Baroko epochose jau atsiranda autorius, įvyksta žymūs filosofinio mąstymo, požiūrio į žmogų, gamtą, Dievą ir ypač ligą, beprotybę pokyčiai. Viduramžiais beprotis buvo romantizuojamas – per jį, to meto supratimu, galėjo kalbėti gilioji išmintis. Vėlesniais amžiais, ėmus aukštinti protą, beprotis imtas laikyti proto, sveikumo priešingybe ir jį reikėjo izoliuoti nuo sveikųjų. Na, o svarbiausias lūžis, sudaręs sąlygas atsirasti dailės terapijai, įvyko Apšvietos amžiuje, kai iškelta buvo prielaida, kad žmoguje yra ir sveikoji dalis, ir beprotybės gaivalas, kurį galima tyrinėti, galima megzti su juo ryšį ir rasti būdą, kaip su visu tuo gyventi. Kad ir kokia liga žmogus sirgtų, tai yra jo būdas būti. O dailės terapija padeda panerti į gilumas ir po truputį traukti, apžiūrėti, pažinti savo vidinius išteklius bei jungti juos į vieningą visumą.

Ar noriai Lietuvoje veikiančios sveikatos priežiūros įstaigos integruoja šią praktiką į gydymo procesą?

Viskas po truputį juda į priekį. Kiek pati susidūriau atlikdama praktiką Šv. Kryžiaus namų socialiniame centre, o dabar Depresijos gydymo centre – ir ten, ir čia mane noriai priėmė. Vis dėlto iš kolegų teko girdėti visokių atvejų. Kiek žinau, iki galo nėra aiški teisinė bazė. Jungtinėje Karalystėje, kur dailės terapija taikoma jau septyniasdešimt metų, dailės terapeutai dirba mokyklose, darželiuose, kalėjimuose, ligoninėse, hospisuose, įvairiose socialinės rūpybos įstaigose.

Tai labai universali praktika, padedanti nesunkiai užmegzti autentišką ryšį su pačiais įvairiausiais žmonėmis ir unikalus būdas jiems suvokti save.

Dailės terapiją gaubia tam tikri mitai, prietarai. Vieni sako, kad tai – vaikiški žaidimai, nerimta, kitiems – per daug sudėtinga praktika, nes mano neturį talento. Ar pagrįstos ir kuo šios išankstinės nuostatos? Kaip atsiranda šie prietarai?

Gal todėl, kad Lietuvoje ši sritis palyginti nauja. Dailės terapijos veikla susijusi su kūrybine raiška, o kūrybos procesas tradiciškai dažnai romantizuojamas. Bet piešimas yra toks pats prigimtinis gebėjimas kaip ir vaikščiojimas ar kalbėjimas. Juk ir rašyti išmokstame visi, bet nebūtinai visi turime tapti rašytojais.

„Pripažįstu, kad esu tampoma už pasąmonės virvučių, bet stengiuosi būti sąmoninga ir suvokti, kas su manimi vyksta, priimu savo ribas, galiu pasirinkti ir daryti tai, kas priklauso nuo manęs.“

Kita vertus, iki šiol gajus atsainus požiūris į nemedikamentinius pagalbos žmogui ir psichikos ligų gydymo būdus. Psichoterapinis gydymas menkai finansuojamas, medicinos valdininkai mieliau kompensuoja vaistus. Tad jei psichoterapija platesniu mastu negauna „žalios šviesos“, nors šioje srityje tikrai daug kas daroma, tai į dailės terapiją žiūrima dar atsainiau. Be to, kaip minėjote, ji dar apaugusi ir „dailės būrelio“, ir, sakyčiau, net ezoterikos mitais.

Esate minėjusi, kad dailės terapiją atradote prieš dvidešimt metų per asmeninę patirtį. Kaipgi ji atrado kelią į Jūsų gyvenimą ir kodėl nusprendėte tapti dailės terapeute?

Būdama sudėtingoje gyvenimiškoje situacijoje, jausdama pasimetimą ir sumaištį, atėjau į psichoterapinę grupę, kurioje buvo taikomi dailės terapijos metodai. Tų susitikimų labai laukdavau, jie man tapdavo „savaitės vinimi“. Nuostabos jausmas, kuris mane lydėjo šių susitikimų metu, džiugesys, savęs patvirtinimas – tai mane labai sužavėjo. Ėmiau skaityti literatūrą šia tema, dalyvauti patyriminiuose seminaruose, mokymuose, kuriuos vedė viena iš dailės terapijos Lietuvoje pradininkių Audronė Brazauskaitė bei lektoriai iš užsienio (Marian Liebmann, Margaret De Zapate, Liudmila Lebedeva ir kt.).

Kai sužinojau, kad jau ir Lietuvoje atsirado ši specialybė, pagalvojau, jog „gal kažkada“. Prieš porą metų pajutusi, kad gyvenime kažko trūksta, pasiryžau. Pridėjau du prie dviejų ir gavau keturis – dailė ir domėjimasis žmogumi, jo brandos etapais, sąmoningumu, seniai yra tapę mano gyvenimo dalimi. Supratau, kad reikia studijuoti. Šios studijos man yra tikras iššūkis, asmeninė brandos kelionė ir labai praturtinanti patirtis. Bandau į procesą žiūrėti terapiškai: šiandien darau tik tiek, kiek galiu, o rytoj bus kita diena. Teko nuleisti kartelę, sumažinti savo perfekcionizmą. Mokausi pažinti ir priimti save tokią, kokia esu – netobulą, ribotą, ir pasitikėti gyvenimu tokiu, koks jis yra. Džiaugiuosi susitikimais su grupiokais, dėstytojais, klientais.

Meno istorijoje turime ne vieną asmenybę, pavyzdžiui, Fridą Kahlo, Tracey Emin, Edvardą Munchą, Georgią O’Keeffe, kurie atvirai pripažino, kad menas jiems padėjo įveikti sunkumus ir tai atsispindėjo jų kūryboje. Savaime suprantama, kad kuriant neįmanoma atsiriboti nuo savasties. Tačiau įdomu, kaip dailės terapijos metodų žinojimas veikia Jūsų kūrybą? Ar stengiatės nuo to atsiriboti, kaip pavyksta?

Labai nenoriai analizuoju savo kūrinius terapiniu aspektu, nors studijų programa įpareigoja tai daryti reguliariai. Lengviau kalbėti apie kitus nei apie save. Atpažįstu savo kūriniuose dalykus, kurių norėtųsi nematyti, bet jaučiuosi pakankamai tvirtai, kad galėčiau juos priimti. Savo darbus rodyti kitiems labai sunku, jaučiu vidinį pasipriešinimą, aštrų nuogumo jausmą. Visada galėjau kurti tik tai, kuo gyvenu. Esu iš tų menininkų, kurie neplanuoja proceso. Prieinu prie drobės ar popieriaus ir leidžiu vykti tam, kas vyksta. Suplanuota veikla tiesiog užstringa. Kartais pagalvoju, kad būtų šaunu padaryti vienaip ar kitaip, bet jau žinau – bus taip, kaip turi būti. Išmokau labiau pasitikėti procesu. Be to, po individualios psichoterapijos susitikimų dažnai jausdavau poreikį išsilieti ant drobės. Taip gimė ne vienas darbų ciklas.

Tuomet priešingas klausimas – kuo menininkės pašaukimas padeda dailės terapijos seansų metu?

Išmanau daug technikų ir galiu pasiūlyti įvairių būdų tomis pačiomis priemonėmis sukurti kažką visiškai netikėto. Man duota laisvė.

Pavyzdžiui, šiltame kabinete aptirpusiu plastilino gabalėliu pasiūlau klientei pripėduoti popieriaus lapą. Tada kalbamės, koks gyvūnas čia praėjo, ką jis pasakoja, kaip galima jį prisijaukinti ir t. t. Niekada nežinau, kur šis procesas nuves.

Užsiminėte apie laisvę, kalbėjote apie pilnatvę, unikalų santykį su savimi ir aplinka. O kas Jums yra vidinė laisvė?

Vidinė laisvė man – tai supratimas, kad galiu rinktis. Taip, pripažįstu, kad esu tampoma už pasąmonės virvučių, bet stengiuosi būti sąmoninga ir suvokti, kas su manimi vyksta, priimu savo ribas, galiu pasirinkti ir daryti tai, kas priklauso nuo manęs.