Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Deivė su lanku rankose. Ir pyragu

  • Tekstas Donata Buivydė
  • Iliustracijos autorius Jillo Burrow nuotr.
  • Data 23 Rgs 2021
Dalintis

„Šiuolaikinės moterys pyragų nekepa“, – išgirstu teiginį iš vieno vyriškio, ir mano, kaip itin mėgstančios kepti pyragus ir tortus bei save laikančios šiuolaikine moterimi, krūtinėje priešiškumas net spragteli. Ir taip būna kaskart, kai kas nors lyg ir juokais, lyg ir visai nenorėdamas įžeisti pasako, ką privalo ar ko neprivalo daryti moteris. Tiesą sakant, nesmagu lygiai taip pat, kaip ir kai kažkas pareiškia, ką privalo ar ko neprivalo daryti vyras – bet taip jau nutiko, kad šiame pasaulyje gimiau moterimi, tad kalbėti apie vyriškus išgyvenimus negalėčiau ir turėdama geriausių norų.

Spragtelėjimą krūtinėje nuraminu: ne to amžiaus vyras ir ne tos aplinkybės, kad leisčiausi į feministinius diskursus, ypač kai jo supratimas apima tik veiklų sąrašus pagal lytį. Ypač kai galvojama, kad moteriai lengva pasirinkti, kepti šįvakar šeimai pyragą ar sėsti prie „Courseros“ ir pasimokyti programuoti. Lengva nėra.

D. Buivydės kurtas koliažas „Goddess“.

Pamenu, studijų metais mano puiki, inteligentiška, sąmojinga kursiokė šokiravo savo įžvalga, kad Saudo Arabijoje moterims yra visai gera gyventi. „Donata, tu pagalvok, augini vaikus, prižiūri namus ir tau niekuo nereikia rūpintis – jokiais pinigais ir karjeromis, nėra jokio spaudimo kažką įrodyti ir pasiekti“, – sakė ji. Taip, mintis gal ir nėra labai originali, bet išgirsti ją iš man pavyzdžiu buvusios bendraamžės, kasdien žiūrinčios BBC ir stebinančios savo giliomis geopolitinėmis įžvalgomis, nes stodama į žurnalistiką svarstė studijuoti ir politikos mokslus, buvo visiškai stulbinama ir netikėta.

Tada tiek aš, tiek ir ji dar nebuvome girdėjusios nei apie retritus nuostabaus grožio salose, nei apie visokiausio plauko mokymus, kaip būti moterimi, nei apie teorijas, kad moteriai savo gyvenimą reikia organizuoti pagal mėnesinių ciklą, nei apie tuntą knygų, kuriose patariama, kaip kurti verslą pagal potvynius ir atoslūgius.

Bet tai, kad šiandien tokių produktų ir paslaugų yra nors vežimu vežk, rodo viena – moterys vis dar ieško savo vietos tarp namų židinių, vystyklus pakeitusių sauskelnių, čiobrelių džiovinimo arbatai, nerūpestingo čiauškėjimo su kaimynėmis apie šį bei tą ir noro išeiti į pasaulį su visa savo jėga, kokia ji bebūtų – neuromokslai, tapyba, informacinės technologijos, sportas ar medicina. Taip, yra moterų, kurioms toks klausimas nekyla, kurioms pasisekė būti užaugintoms su įsitikinimu you can have it all ir nėra jokio klaustuko ar priešpriešos. Yra tokių, kurios pasirenka tik vieną pusę ir jaučia pilnatvę. Visgi dauguma mūsų – labai spalvingos ir niekaip netelpančios tik vienoje pusėje medalio, kurio, kaip sakydavo mano nuostabioji istorijos mokytoja, nusipelnė kiekviena gimdžiusi moteris.

„Man be galo žavu raganos, graikų mitai, archetipai ir labai patinka bastytis, kaip liepta „Bėgančiose su vilkais“, bet nubraukti visą moterų emancipacijos procesą ir jį keisti į reiki, karmas, čakras, astrologiją ir moteriškumo altorėlius miegamajame atrodo lygiai taip pat neteisinga, kaip ir uždrausti moteriai turėti kišenes, balsuoti ir gauti universiteto diplomą.“

Todėl aš labai atsargiai žiūriu į visokius moteriškumo mokymus ir ypač į jų mokytojas. Paprastai jų skleidžiamas turinys man atrodo mažų mažiausiai įtartinas, dažniausiai – dėmesio nevertos sapalionės. Ir tikrai yra tokių mokytojų, kurios atrodo tiesiog nupušusios (tikrai negaliu kitaip vertinti savo ausimis girdėto vienos lektorės raginimo moterims „persikvalifikuoti į durnę“ tam, kad santykiai su vyru imtų ir sužydėtų; laba diena, viduramžiai). Visgi mano draugių ir pažįstamų – inteligentiškų, sėkmingų, verslių moterų – rate yra nemažai tokių, kurios darbo dienomis strateguoja ir planuoja verslo plėtrą Azijoje arba ieško naujų patalpų senosiose jau netelpančiai komandai, o vakare eina į kažkokius gimdos paleidimų užsiėmimus ar maurių masažus, per atostogas skrenda į salas maudytis nuogos ir atradinėti, kurios deivės bruožų turi daugiausiai. Todėl negaliu nustoti galvoti, kad ta moteriška sielovada turi ir kažko gero, tik vis dar bandau užčiuopti ko.

Reikalas tas, kad visokie sielos ir santykių – su savimi, su aplinka, su kitais – dalykai man baisiai įdomūs, bet tik… iki tam tikros ribos. Ar aš tikiu, kad laimėjau projektą, nes Mėnulis atsistojo danguje ten, kur reikia? Ne. Ar tikiu, kad yra kažkas, ko nematome ir neapčiuopiame, bet kas labai – gal net labiau nei akimis matomi dalykai – veikia visų mūsų, ne tik moterų, gyvenimą? Taip. Tačiau tarp šitų „ne“ ir „taip“ yra didžiulis tarpas, kuriame susipina feminizmas, ezoterika, aukštasis išsilavinimas, porų santykiai, santykiai apskritai, savirealizacija, galiausiai – laimė ir prasmė.

Man be galo žavu raganos, graikų mitai, archetipai ir labai patinka bastytis, kaip liepta „Bėgančiose su vilkais“, bet nubraukti visą moterų emancipacijos procesą ir jį keisti į reiki, karmas, čakras, astrologiją ir moteriškumo altorėlius miegamajame atrodo lygiai taip pat neteisinga, kaip ir uždrausti moteriai turėti kišenes, balsuoti ir gauti universiteto diplomą. Ar teigti, kad šiuolaikinės moterys nekepa pyragų.

„Neseniai tiesiog surijau puikią knygą „Kirkė“, parašytą remiantis graikų mitais, kuri man buvo mažas priminimas, kad deivės buvo ne tik meilės, vaisingumo ar namų židinio, bet ir išminties, medžioklės, pergalės.“

Nuėjusi pas gydytoją drauge su papildų sąrašu gaunu ir linkėjimą gyventi svajonių gyvenimą. Tik recepto, kurį galėčiau pateikti vaistinėje, deja, pastarajam negaunu, nes rasti jį turiu pati. Ir galbūt todėl į tuos kursus plūsta moterys – kad tą receptą gautų iš medumi kvepiančios, sijonais plazdančios moteriškumo mokytojos, kuri buria nesirūpinti tokiais varganais žemiškais dalykais kaip „Ignitis“ sąskaitos, o plaukti gatve su įsivaizduojama karūna ir tikėjimu, kad viskas gyvenime susiklostys kaip svajonėje, jei tik to panorėsi, juk vidinė gausa manifestuosis išorėje. Kas gi nenorėtų vien plazdėti sparnais ir džiaugtis vienas po kito besipildančiais norais?

Neseniai tiesiog surijau puikią knygą „Kirkė“, parašytą remiantis graikų mitais, kuri man buvo mažas priminimas, kad deivės buvo ne tik meilės, vaisingumo ar namų židinio, bet ir išminties, medžioklės, pergalės. Pamenu, kaip vaikystėje su kiemo berniukais iš lazdyno krūmo šakų darydavomės lankus ir mėgome iš jų šaudyti, strėlyčių galus aplipinę smirdančia juoda kaip smala statybine guma. Kol kartą tėtis, šiaip jau liberalus žmogus, pamatė mane su lanku ir jį atėmė argumentuodamas, kad aš esu mergaitė ir galiu susižeisti. Pykau tada labai, nors dabar suprantu, kad taip jis norėjo mane apsaugoti. Bet šiandien jau suaugusiai mergaitei užkuria vidinę ugnį vien prisiminimas, kaip sekundei sustingta kūnas įtempus lanką, kaip sulaikai kvėpavimą ir net fiziškai jauti į taikiniu tapusią skarbonkę smingantį žvilgsnį. Jei ir eičiau kada nors pas moteriškumo mokytoją, tai tik pas tokią, kuri mokytų šaudyti iš lanko. Kuri su visu savo dvasingumu ir raudonomis lūpomis sakytų, kaip svarbu moteriai būti finansiškai nepriklausomai. Kaip jai svarbu dalyvauti verslo akceleratorių kūrimo procese. Ir per jaunatį ne tik norus sėti, bet ir tarp jaunačių dar galvoti, daryti, siekti. Ieškoti sprendimų, išeičių, galimybių. Juk srovė ne tik teka – ji ir apeina kliūtis, su visa jėga braunasi pirmyn, trenkiasi į uolą, jei reikia, ir liejasi toliau.

Tad jei man reikėtų pasirinkti, kokios deivės manyje daugiausia… Tai būtų pyragų. Ir lanko su strėlėmis. O gal labiau atvirkščiai.

 

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji

 

 

Dalintis
  • Tekstas Donata Buivydė