Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Dr. Austėja Landsbergienė: po mažą pastangą kasdien

  • Tekstas Giedrė Rimkė
  • Iliustracijos autorius Monika Požerskytė
  • Data 26 Rgp 2021
Dalintis

Atrodo, kad Austėjos Landsbergienės pristatyti nereikia, tik rašymo etiketas įpareigoja. Tai bene garsiausia šalies edukologė, privačių darželių tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja, Karalienės Mortos mokyklos steigėja, knygų, asmeninės tinklalaidės „Mamos be dramos“ autorė ir keturių vaikų mama. Vis dėlto labiausiai, neminint visų titulų, ją norisi pristatyti kaip moterį, nebijančią būti savimi bet kokiomis aplinkybėmis.

Po pokalbio dar ilgai neapleido jausmas, kad svarbu ugdyti savo vidinį tikėjimą per tai, ką darai, ir žinoti, dėl ko tai darai. Tad ir pasikalbėjome, kaip to savojo kelio ieškoti ir iš jo neišklysti, nepaisant aplinkos spaudimo ir kritikos. Galų gale, kokius pamatus padėti ugdant savo vaikus jų būsimoms paieškoms ir kodėl ji uždraustų TED kalbas.

Austėja, esate rašiusi, kad kiekvienas iš mūsų turime dovaną, tik reikia ją rasti. Kaip Jūs atradote savo gebėjimą ugdyti?

Yra tokia neseniai išleista Kumar Mehta knyga „The Exceptionals“. Joje rašoma apie žmones, kurie yra sėkmingi tam tikroje srityje, tačiau jiems ir labai patinka tai, ką daro. Knygoje iš esmės remiamasi tuo, kad pirmiausia yra genetika. Aš manau, kad mes visi turime unikalų genų rinkinį, kuriame įvyksta tobulos jungtys, nulemiančios, kodėl esi ten, kur esi. Mes kartais to net nepastebime, nes mums ta veikla gali atrodyti labai paprasta, lengva.

Kiek save pamenu, mano veikla visuomet sukosi aplink vaikus. Dar būnant jauna paaugle, man giminaičiai patikėdavo užmigdyti savo vaikus. Ir man tai pavyksta labai lengvai. Dėl to ir savo šeimoje turiu ne vieną juoką šia tema ir kūdikių užkalbėtojos etiketę. Mano sesers vyras juokauja, kad vos vaikai pajaučia, jog tuoj juos pradėsiu ugdyti, apsimeta mirę ir užmiega (juokiasi). Aš ilgai nesupratau, bet man visada buvo lengva su vaikais. Buvau dešimties metų amžiaus, kai gimė sesė, ir aš nuo labai ankstyvo amžiaus pradėjau ją edukuoti. Jei ir yra pirmasis „Vaikystės sodas“, jis – mano sesė (juokiasi).

Mano kelias buvo sudėtingas tik tiek, kad labai gerai mokiausi ir galėjau įstoti bet kur. O tuo metu nebuvo jokių karjeros konsultantų. Tad nusprendžiau pasirinkti studijas pagal tai, kur tuo metu jaunuolių stojo daugiausia. Labai protingas pasirinkimas, kurio dabar niekam nerekomenduočiau (juokiasi). Kai mokaisi gerai, visų lūkesčiai lyg ir buvo medicina, teisė, tuomet dar tarptautinių santykių programa buvo ant bangos. O aš įstojau į skandinavistiką. Studijuojant Norvegijoje, visos mano savanorystės „Unicef“ ar „Mėlynajame kryžiuje“ irgi buvo susijusios su vaikais. Tad būdama ten nusprendžiau, kad baigsiu skandinavistikos studijas, kartu rinksiu edukologijos kreditus ir grįžusi į Lietuvą stosiu į pedagogikos magistrantūrą.

Ir, žinoma, sulaukiau reakcijų, kad išprotėjau. Net viena mokytoja mano tėčiui pasakė, kad Austėja galėjo būti bet kuo, o pasirinko būti mokytoja. Mano ambicijos buvo užgautos, nes tai yra ateitis. Kai kalbame apie vaikus, mes norime paties nerealiausio mokytojo, o kai mūsų vaikas pasako, kad nori studijuoti pedagogiką, mes jam atsakome: „Žiūrėk, tu gali geriau.“ Kaip tuomet ateis geriausi ir gabiausi į ugdymo sistemą, jei mes patys taip kalbame?

Kaip atsilaikyti prieš aplinką? Juk dažnai kelių ieškojimui svarios įtakos turi kiti, pirmiausia tėvai ar mokytojai. Klausantis Jūsų atrodo, kad jei vidinis balsas labai aiškiai sako, kur geriausiai jautiesi, nevalia jo ignoruoti. Ką patartumėte, kad ir ta aplinka liežuvius prikąstų, ir mums patiems būtų drąsiau leistis į ieškojimus?

Tiesą sakant, prikąsti liežuvius yra labai sunku (juokiasi). Mes visi labai norime savo vaikui geriausio. Ir norime, kad jis mus pranoktų, kad jam dar geriau sektųsi. Su jauniausia dukra turėjau gana karštą diskusiją dėl mano patarimų. Aš jos tuomet paklausiau: kaip tu manai, kodėl aš tau patariu? Patariu, nes gyvenime svarbiausi yra du dalykai: geri santykiai ir geras darbas. Kai sakau geras darbas, turiu galvoje būtent tokį, kurį atlikdamas tu kaifuosi ir norėsi dirbti. Bet tam, kad suprastum, koks darbas tau yra geras, turi nebijoti eiti, bandyti. Jeigu sėdėsi namuose ir lauksi, kol tau jis nukris, nieko nebus. Taip tiesiog nebūna. O tada žmonės dirba „iš bėdos“, nes nėra bandę ar tiesiog nebando, neatsparūs, bijo suklysti ar kad jiems nepatiks, kad juos atleis.

„Turi išmokti, kad dėl klaidos džiaugtis nereikia, bet reikia džiaugtis, kai klaida tampa pamoka.“

Labai svarbu ir sau atsakyti, dėl ko visa tai darai. Aš reguliariai šį klausimą sau primenu. Ypač kai sulaukiame kritikos ar puolimų. Kai prieš gerus metus tas puolimas buvo gana intensyvus, aš svarsčiau, ką daryčiau, jei visgi jiems pavyktų mane sužlugdyti. Na gerai, mane uždaužo, ir kas tada? Ogi nieko, aš eičiau ir daryčiau iš naujo. Aš vis tiek būsiu švietime. Galbūt ne Lietuvoje. Kai ieškojome investuotojų mokyklos statybai, vienas JAV fondas man pateikė pasiūlymą statyti ją Niujorke, čia ir dabar. Lietuvos jie nesvarstė, nes ne jų rinka ir yra politinių niuansų, kurie Lietuvoje aštrūs, o JAV yra neaktualūs.

Ir kodėl atsisakėte?

Todėl, kad aš noriu dirbti Lietuvoje. Pirmiausia prioritetą teikiu jai. Kodėl tu turi kurti kitiems, kai gali saviems? (Susigraudina) Nežinau, myliu aš tą Lietuvą (šypsosi). Jeigu nebūčiau išdrįsusi, nebūtų buvę nei „Vaikystės sodo“, nei švietimo sistemos supurtymo.

Esate žinomas asmuo, nebijantis kalbėti drąsiai ir skatinti pokyčius. Jus tai labiau vargina ar kaip tik skatina įrodyti, kad galite?

Pirmieji kartai buvo sunkiausi. Atsiraitoji rankoves ir galvoji: mano intencijos geros, aš turiu idėjų, tikiuosi, kad mane palaikys, bet staiga gaunu labai daug nuodų. Tuomet tikrai buvo daug nuostabos dėl aplinkos reakcijos.

Kai atidariau „Vaikystės sodą“, buvau 12 metų pilnu etatu pradirbusi su vaikais. O sulaukdavau kritikos, kad „va, jei nueičiau į klasę, tai suprasčiau tikrąją padėtį“. Man atrodo, kad 12 metų patirtis nėra jau tokia maža (juokiasi). Kita dažna kritikos linija – mano šeiminiai ryšiai ir pavardės galia. Bet padirbkite kartu su manimi bent savaitę ir suprasite, kad ta pavardė labiau kenkia, nei padeda. Mes galime sulaukti net keturių skirtingų komisijų per dieną, o vykstant pandemijai negalime toleruoti, kad skudurėlis padėtas ne ten, kur reikia. Kolegos prancūzai aikčiojo ir stebėjosi, kai pasakojome, kaip organizavome ugdymo procesą per pandemiją. Mes ir patys svarstėme, gal galėtume viską daryti kažkaip paprasčiau. Bet paskui patys kolegos pripažino, kad negalėtume. Mes patys sau aukštą standartą keliame, bet mums jį kelia ir aplinka.

Bėgant laikui, turbūt sveika įgyti imunitetą ir atsirinkti, į ką reaguoti?

Mano tikslas ir noras tokiose sudėtingesnėse situacijose yra pakilti į viršų ir pamatyti jas iš toliau. Jeigu kritika konstruktyvi, pavyzdžiui, ateina ir sako – mokytojas nepagarbiai su vaiku kalbėjo, visada į ją atkreipi dėmesį, kalbiesi ir ieškai priežasčių. Aš neturiu tam imuniteto. Ir pati galiu pasielgti neteisingai ar pasakyti nejautriai, bet tada apgalvoju, reflektuoju, atsiprašau.

Kritiką žmonės apskritai linkę priimti asmeniškai. Neuromokslų tyrimai atskleidžia, kad į kritiką reaguoja mūsų roplių smegenys, t. y. pirmiausia suveikia migdolinė liauka, nes mus kažkas puola. Ši emocija trunka apie 90 sekundžių. Viskas priklauso nuo to, kaip tu pasielgsi per šį laiko tarpą. Ar tu, vaizdžiai sakant, atsidūręs duobėje imsi kastuvą ir kasiesi giliau, ar pasiimsi kopėčias ir išlipsi iš tos duobės. Aš galvoju, kad noriu imti kopėčias, nes tos kritikos nemažės, jos bus tiek pat ar dar daugiau.

Kartais viešojoje erdvėje rašoma apie Lietuvos pedagogų delegacijas, kurios domisi, kaip ugdymas vyksta Suomijoje, o kolegos iš ten manęs klausia: kodėl jos čia važiuoja, juk mes ieškome galimybių ir finansavimo pas tave atvykti? (Juokiasi) Labai aiškiai įsisąmoninau, kad savo žemėje tu tikrai pranašu nebūsi. Tai leidžia susitaikyti su tam tikrais aspektais, bet nekeičia tavo tikslų daryti tai, dėl ko esi tikras.

Apskritai Lietuvoje kuklumas vis dar dominuoja kaip dorybė. O aš visuomet buvau tokia, kad jei kas klausia, ar kas moka, ir jei aš moku, keliu ranką ir tvirtai sakau – aš. Visgi dažnai už savo pasitikėjimą sulauksi kritikos ar net būsi nubaustas.

Dauguma užaugome tikėdami, kad reikia neišsišokti ir tobulinti savo silpnąsias savybes. Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse jau vyrauja priešingas požiūris – stiprinti ir vystyti stipriąsias savybes. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu? Gal išties bandydami nuglaistyti kiekvieną savo įgūdį pametame savo tikrąjį talentą?

Manęs dažnai to klausia, tarsi būtų tik juoda arba balta. Jeigu nori būti sėkmingas, tam tikri dalykai turi būti tam tikro lygio. Kai studijavau Amerikoje, vienas mano profesorius labai taikliai pasakė, kad mes visi turime keturias kišenes: pirmoje yra socialiniai įgūdžiai, antroje – emociniai, trečioje – kognityviniai, ketvirtoje – fiziniai. Įsivaizduokime, kad visi gauname po vieną dolerį – nebus nė vieno žmogaus, kurio kiekvienoje kišenėje būtų po 25 centus.

„Jų klasei vedžiau pamoką apie Mėnulį ir, žinoma, paminėjau, kad pirmasis žmogus, nusileidęs jame, buvo Neilas Amstrongas. Bet tada tas mano vaikas pakėlė ranką ir paklausė, o kas buvo antras? Aš nežinojau. Tada surinkau visą klasę ir ėjome į biblioteką išsiaiškinti. Buzzas Aldrinas – antrasis žmogus, žengęs Mėnulio paviršiumi. Man šis faktas įstrigo visam gyvenimui.

Daugumai žmonių tas santykis yra 26 : 24. Bet yra išskirtinių žmonių, pavyzdžiui, Stephenas Hawkingas. Kiek jo fizinėje kišenėlėje ir kiek kognityvinėje? Fizinėje bus tik tiek, kad gyvybę palaikytų, o kognityvinėje – labai daug. Žinoma, šis atvejis yra išskirtinis, todėl aš manau, kad tu turi turėti aiškią stipriąją pusę, bet visa kita turi būti stiprus septynetas, t. y. kiti įgūdžiai neturėtų būti palikti be priežiūros.

Iš mūsų keturių vaikų vienam buvo tikrai labai sunku bendrauti su kitais žmonėmis. Pagal kognityvinius gebėjimus jis smarkiai lenkia bendraamžius nuo pat ankstyvos vaikystės, tačiau mes stengėmės, kad ir kiti jo įgūdžiai neliktų be pastiprinimo. Daug kalbėjome apie tai, kad jis gali turėti savo požiūrį, bet privalo išmokti būti nuolankus, tolerantiškas ir pastebėti, ko gali išmokti iš kito žmogaus, kuris, pavyzdžiui, nepaprastai gerai mezga tarpasmeninius santykius. Iš visų gali ko nors išmokti. Vaikai, kuriems nesiseka matematika, dirba su korepetitoriais, tad mes sutarėme, jog vertėtų jo socialinius įgūdžius pastiprinti bendraujant su psichologu. Aš niekada ir neturėjau lūkesčių, kad jo socialiniai įgūdžiai taps dešimtuku, nes tai nerealu. Jis kognityvinėje kišenėje jau turi labai daug, ir aš negaliu iš jo reikalauti pusantro dolerio. Labai džiaugiuosi, kad jis nestigmatizavo šio proceso ir galiausiai mums pavyko pasiekti pokytį.

Aš esu absoliučiai už tai, kad reikia stiprinti stiprybes, bet silpnybės turi būti stiprus septynetas. Kai žmonės sako „ai, man niekada nereikės matematikos“, mano reakcija būna viena – „laba diena, nereikės“ (juokiasi). Po to ir turime laidos „Klausimėlis“ personažus. Mokyklos programos rašomos ne genijams, ir joje tu gauni bendrąjį išsilavinimą. Kitaip sakant, pagal jas įvertinama, ko mes valstybėje norėtume, kad vidutinis žmogus, tas Vardenis Pavardenis, mokėtų ir gebėtų. Turėti neigiamą balą man atrodo nepriimtina. Tai signalizuoja, kad yra arba sistemos, arba mokytojo, arba vaiko raidos problema. Mes negalime ignoruoti nė vieno, nes tada turėsime visuomenę, kuri bus nepakankama.

Dažnai viešojoje erdvėje dominuoja sėkmės istorijos, tad lengva įsikibti į talentų ieškojimo viziją. Kiek verta tokiomis paieškomis tikėti?

Manau, kad šis reiškinys yra glaudžiai susijęs su socialiniais tinklais. Kai tau sunku, labai tikėtina, kad tuo su kitais nesidalinsi. Net ir tyrimai rodo, kad iššūkiais dalinamės privačiai arba visai nesidaliname. Man labai patiko viena Leonardo Mlodinowo knyga apie tai, kad vieninteliai save adekvačiai vertinantys žmonės yra tie, kurie serga depresija. Mes visi save pervertiname; kai žmonės buvo paprašyti įvertinti kurį nors savo gebėjimą, beveik visi pasakė, kad jis yra aukštesnis už vidurkį. Negali visi žmonės būti aukščiau vidurkio. Ką tai reiškia? Tai rodo, kad bent pusė save pervertina. Tai yra labai gerai, nes jei save vertintume adekvačiai – sirgtume depresija. Pasaulio tamsumas ir nepasitikėjimas žmonėmis mus įstumtų į duobę.

„Talentas dar nėra viskas. Knygoje „The Exceptional“ išskiriami trys svarbiausi dalykai. Pirmas – prigimtiniai dalykai, antras – aplinka, trečias – noras.“

Dėl to ir tėvams patariu: paklauskite mokytojo, ar jūsų vaikas išsiskiria? Man mano vaikai visada išsiskiria. Ir tai yra normalu. Bet reikėtų paklausti neutralaus žmogaus.

Tai yra amžinas dialogas tarp įgimtų ir įgytų gebėjimų. Literatūroje anglų kalba itin plačiai nagrinėta, kas visgi svarbiau. Mokslininkai sutaria: nėra taip, kad tu kažkaip pasielgi ir įsižiebia lemputė „įgyta“ (angl. nature) arba pasielgi kitaip ir užsidega „išpuoselėta“ (angl. nurture).

Kaip vertinate savo klaidas? Man dažnai atrodo, kad gyvename visuomenėje, kuri vis dar per mažai mokosi klysti, geba priimti klaidas.

Apie klaidas galima kalbėti panašiai kaip ir apie konkurenciją ar silpnybes ir stiprybes. Vienareikšmio atsakymo nėra, nes kur yra riba klysti? Jeigu žmogus nuolatos daro klaidas, negi mes sakysime: „Jėga, ir vėl suklydai!“ (Juokiasi)

Man atrodo, riboženklis – ar tu klysti vėl ten pat. Mes sulaukiame nuostabos, kokios ilgos yra „Vaikystės sodo“ sutartys. Ten – dešimties metų klaidų rinkinys. Nors aš apskritai nemėgstu vartoti žodžio „klaida“, nes klaida yra pamoka, kurią tu turi išmokti. Nebaigsi mokyklos nemokėdamas daugybos lentelės. Tai pamoka, ir turi išmokti tą daugybos lentelę, kad tau daug dalykų sektųsi. Mes sakome, kad sekasi, bet iš tiesų išmokai pamoką ir jau yra pasekmės. Pasekmė yra tai, kad tau sekasi tie dalykai, su kuriais ta pamoka buvo susijusi. Man atrodo, kad taip būna visais atvejais ir pamokos vyksta kiekvieną dieną.

Labai svarbu išmokti reflektuoti. To savo darželyje ir mokykloje mokome ir vaikus. Turi išmokti, kad dėl klaidos džiaugtis nereikia, bet reikia džiaugtis, kai klaida tampa pamoka.

Mėgstate pabrėžti, kad viena svarbiausių šiandieninių kompetencijų yra smalsumas. Vaikams ši savybė labai natūrali, prigimtinė, o suaugus kažkodėl tampa sudėtingiau ją lavinti, klausti ir prisipažinti, kad nežinai, nesupranti.

Vienas mano dėstytojas Stanfordo universitete pasakė, kad organizacijoje nėra tokio dalyko kaip stovėjimas vietoje. O organizacijose kartais labai džiaugiamasi, kad jos yra stabilios, nes situacija iš esmės nei gerėja, nei blogėja. Bet jeigu tu stovi vietoje, tai reiškia, kad visi kiti juda į priekį, o tu judi atgal. Tokio dalyko kaip sustingimas laike ir erdvėje nėra. Turi nuolat judėti į priekį. Man atrodo, kad tai labai tinka ir asmeniniam gyvenimui. Metams bėgant turi persikalibruoti, nes vis gauni naujų patirčių ir įžvalgų.

Aš pati sunkiai toleruoju nežinojimą (šypsosi). Jei man kas nors neaišku ar nežinau, bet rūpi, imsiu ir pasidomėsiu. Pavyzdžiui, buvo laikas, kai jaučiau, kad manęs netenkina mano žinių lygis komunikacijos ir rinkodaros srityse. Tada aš išsitraukiau Harvardo studijų programos literatūros sąrašą ir perskaičiau visas reikiamas knygas. Dabar jaučiuosi šioje srityje kur kas geriau (juokiasi).

Man niekada nebuvo sunku pasakyti, kad nežinau. Dėl to aš niekada nesijaučiau kvailesnė. Kai dirbau tarptautinėje mokykloje su ikimokyklinukais, turėjau vieną išskirtinai talentingą ir smalsų vaiką. Jų klasei vedžiau pamoką apie Mėnulį ir, žinoma, paminėjau, kad pirmasis žmogus, nusileidęs jame, buvo Neilas Amstrongas. Bet tada tas mano vaikas pakėlė ranką ir paklausė, o kas buvo antras? Aš nežinojau. Tada surinkau visą klasę ir ėjome į biblioteką išsiaiškinti. Buzzas Aldrinas – antrasis žmogus, žengęs Mėnulio paviršiumi. Man šis faktas įstrigo visam gyvenimui (juokiasi). Tu negali visko žinoti, bet negali nenorėti žinoti.

Dar sugrįžkime prie savo stiprybių ir dovanų, kurias reikia surasti, temos. Turiu pasakyti, kad frazę „susirask mylimą veiklą, ir tau niekada nebereikės dirbti“ vertinu skeptiškai. Kokios Jums atrodo tos svajonių darbų paieškos?

Tai sunkus darbas. Aš niekada nesijaučiau nedirbanti, nes žinau, ką aukoju ir ko atsisakau. Manau, jei sąmoningai negalvočiau apie tai, vieną dieną atsibusčiau ir galvočiau, ar buvo verta. O dabar kiekvieną dieną užduodu sau tokį klausimą.

Nors esu sakiusi dvi TED kalbas, esu pasisakiusi, kad jas reikėtų uždrausti (juokiasi). Dėl vienos paprastos priežasties – jos tėra iliuzija, labai panašios į socialinius tinklus. Juk jei į 18 minučių kalbą ir sudėsi 18 metų darbo apžvalgą, tai nesudėsi visų nesėkmių ir pamokų. Tad vuolia, žmonės 18 minučių paklauso inspiracijų ir galvoja, kaip viskas bus faina ir tobula. Tad aš pridėčiau prierašą, kad privaloma papasakoti apie visus sunkumus ir nusivylimus, kurie buvo kelyje, arba tos TED kalbos negali sakyti (juokiasi). Tad frazę apie mylimą veiklą pakeisčiau į „susirask mylimą darbą, ir tu dirbsi kiekvieną dieną“ (šypsosi).

Talentas dar nėra viskas. Knygoje „The Exceptionals“ išskiriami trys svarbiausi dalykai. Pirmas – prigimtiniai dalykai, antras – aplinka, trečias – noras. Mes galime turėti vaiką su tobula prigimtine klausa, bet jei jo tėvai galvos, kad muzikantu būti ne lygis, jis gal net neturės sąlygų tų prigimtinių dalykų puoselėti. Bet svarbiausia dalis yra trečia – noras. Mūsų aplinkoje irgi yra vaikas su prigimtine  muzikine klausa. Visos muzikos mokyklos dėl jo išprotėjo, tėvai labai palaikė ir skatino, bet vaikas pasakė „ne“ ir metė muzikos mokyklą. Visuomet bus žmonių, kurie turės fantastinius duomenis, juos palaikys aplinka, bet jie sakys – nenoriu.

Pokalbio pabaigoje noriu pasakyti, kad man labai patinka „Vaikystės sodo“ autoatsakiklis: „Jei šiuo metu jums neatsiliepėme, mes dabar keičiame Lietuvą.“

Kai gilinau savo komunikacijos žinias, perskaičiau, kad autoatsakikliai žmones erzina. Man nesinorėjo sukelti tokio jausmo, ir tuomet pagalvojau, o ką daro direktorė ar mokytojai, kai neatsiliepia – jie dirba su vaikais, ir tai iš esmės yra mūsų visų ateities kūrimas. Taip gimė ši žinutė.

Aš ant savo darbo stalo jau daug metų esu pasidėjusi žydų tautos tikkun olam frazę, kuri reiškia įsipareigojimą nuolatos tobulinti pasaulį, kad jo bendruomenės ir tautos taptų humaniškesnės, teisingesnės ir sąžiningesnės. Tad aš ir vertinu, ar tai, ką darau, bendruomenę, Lietuvą, pasaulį tam tikra prasme daro geresnius. Ir jeigu negaliu atsakyti, tai tikriausiai neturiu to daryti. Savo misiją matau taip.

Kartą įtarėme, kad vaikas šeimoje galimai patiria smurtą. Įrodymų neturėjome, bet tos situacijos ignoruoti negalėjome. Tad pradėjome sistemingai dalintis žiniomis: inicijuodavome pokalbius, surengdavome seminarą, paskelbdavome straipsnį ir pan. Vieną rytą sulaukėme žinutės: „Žinote, aš šiandien susivaldžiau ir noriu Jums padėkoti.“ Mes sėdėjome ir verkėme, nes suvokėme, kad pavyko. Mes galimai pakeitėme tėtį, mamą ir vaiką (susigraudina).

Labai dažnai žmonės klaidingai suvokia, kad pokyčiui sukelti reikia titaniškų pastangų. O iš tiesų užtenka mažos pastangos kasdien. Tu pastumk kamuoliuką, ir jis nuriedės. Tai paprastas fizikos dėsnis. Tiesiog reikia tą kamuoliuką pastumti.

Dalintis
  • Tekstas Giedrė Rimkė