Jos klausantis viskas atrodo paprasta ir lengva, net suabejoji: kodėl daugiau žmonių negyvena lengvai, džiaugsmingai, tiesiog taip, kaip nori? Asmeninio tobulėjimo trenerė Lina Skukauskė moko, kaip nugalėti pasąmonėje slypinčias traumas ir harmoningai siekti savo tikslų. Savo instagramo paskyroje ji tai rodo savo pavyzdžiu ir, nemeluosiu, labai įkvepia.

Tavo instagramo paskyroje parašyta, kad padedi moterims panaikinti pasąmonės blokus ir pradėti tokį gyvenimą, kokį gyventi kviečia jų siela. Papasakok apie savo veiklą plačiau.

Naudoju dvi sąlygiškai skirtingas technikas. Pirmoji vadinama EFT, lietuviškai – ELT (emocinės laisvės technika). Tai terapinis darbas, padedantis susitvarkyti su negatyviomis emocijomis ir mintimis, praeities traumomis. Praktikos metu pasąmonėje ieškome prisiminimų. Naudodami regresinę meditaciją, vizualizavimą ir tapingą grįžtame į praeitį. Tapingas sietinas su anglišku žodžiu tapping (liet. ‘stuksenti’): per praktiką stuksenami tam tikri meridianų taškai (kinų medicinoje meridianai – mūsų kūno kanalai, kuriais teka gyvybinė energija) ir šitaip panaikinami blokai. Jie būna labai įvairūs, kai kurie žmonės negali išsivaduoti iš kokių nors emocijų, įsitikinimų, kiti – nuo praeityje patirtų sunkumų. Per pirmąjį karantiną tokia buvo didžioji mano darbo dalis.

Dar dirbu ir ugdančiąja vadove (angl. coacher). Per ugdomojo vadovavimo (angl. caoching) sesijas su moterimis išsigryniname, ko iš tiesų norime, ir per 4 mėnesius siekiame vieno, dviejų, trijų pasirinktų tikslų. Ugdomasis vadovavimas leidžia planuoti laiką, per kurį mes sąmoningai mokomės suprasti, kaip jaučiamės, kodėl taip jaučiamės, kokie yra mūsų elgesio modeliai. Siekiant išsikelto tikslo, dažnai kyla abejonių, baimių, juntamas pasimetimas, išsiblaškymas, ir čia padeda ugdomasis vadovavimas. ELT ir ugdomasis vadovavimas yra gana skirtingi dalykai, nes vienas veda iš ČIA į praeitį, o kitas – iš ČIA į ateitį.

Vedu ir įvairius seminarus (angl. workshop), moterų ratus. Tik šiemet mažiau gyvų renginių nei anksčiau (šypsosi).

Ugdomasis vadovavimas – dabar itin populiarus ir gan aiškus dalykas, tačiau tapingas – vis dar keistas ir sunkiai suprantamas…

Taip, ugdomasis vadovavimas vis populiarėja, bet žmonės jį supranta labai skirtingai. Tai nėra nei konsultavimas, nei pasakymas, ką žmogui daryti. Tai erdvė išgirsti save, apmąstyti, išsigryninti, ko nori, ir to siekti realiais veiksmais.

Emocinės laisvės technika, arba tapingas, yra terapinis darbas, kai stimuliuodami tam tikrus taškus ir sutelkę dėmesį keliaujame į pasąmonėje slypinčius prisiminimus, kurie iš esmės – mūsų traumos. Skamba labai sunkiai, bet trauma nebūtinai yra didelis dalykas. Tai tiesiog patirtis, kuri buvo negatyvi ir su kuria nepavykus tinkamai susidoroti, mes pakeitėme požiūrį į save. Pavyzdžiui, žmogus bijo kalbėti viešai. Ieškodami šios baimės šaknų, galime jo atsiminimuose rasti nutikimą, kai mokykloje reikėjo kalbėti viešai, buvo pakviestas prie lentos ir pasakė kažką kvailo. Vaikui tokia patirtis buvo trauminė. Po to jis nusprendė, kad yra nepakankamai geras, jam kalbėti stovint prieš kitus žmones nėra saugu ir negali to daryti. Vėliau, kartais net ir norint sąmoningai ką nors daryti, pasąmonėje slypintys įvykiai, kurie mums yra lyg įrodymai, kad tai – nesaugu, to neleidžia. Arba jie verčia tai daryti jaučiant didžiulį pasipriešinimą. Dėl tapingo galime sugrįžti ir išsigydyti. Tuomet pasąmonėje paliksime kitą įsitikinimą, savęs matymą ir galėsime lengvai siekti to, ko norime. Tuo tapingo sesijos yra labai naudingos – jos padeda pakeisti, kaip save matome pasąmonėje. O mūsų pasąmonė kur kas stipresnė nei sąmonė.

Kodėl emocijų higiena yra tokia svarbi? Ar svarbu ją atlikti nuolat?

Tai, ką mes su klientais darome per sesijas, yra terapinis darbas, kurio nereikia atlikti nuolat. Žmogus į mane kreipiasi turėdamas problemą, o kai ją išsprendžiame, gali judėti tolyn pats ir prie jos nebegrįžti. Analizuojant praeityje patirtas emocijas reikalingas vedlys. Bet tapingas gali būti naudojamas keliais lygmenimis. Baziniame lygmenyje, norint paleisti tam tikrą emociją, jis yra labai geras įrankis, kurio galima griebtis bet kada, kai to prireikia. Kai žmogus perpranta šią techniką, ją gali naudoti kad ir kelis kartus per savaitę. Šis paprastesnis emocijų paleidimo būdas naudojamas emocijai iškilus čia ir dabar. Tai emocinė higiena, kuri tokia pat reikalinga, kaip ir fizinė. Paleidę nereikalingas emocijas mes lengviau judame link to, ko gyvenime norime pasiekti.

Kaip tapai ugdančiąja vadove?

Mano kelias prasidėjo nuo ELT. 2013 m. viena mano verslo mentorė sukūrė vaizdo klipą apie šią techniką. Tada pagalvojau: įdomu, bet man nereikalinga (juokiasi). Atrodė, kad neturiu ko naudodama šią techniką spręsti. Vėliau dalyvavau dvasingumo retrite, kur viena iš technikų, kurių mokėmės, buvo ši. Užsiėmime reikėjo savanorių. Kadangi jau buvau apie tai girdėjusi, nusprendžiau pabandyti. Buvo paprašyta sugalvoti problemą, o aš tuomet turėjau juokingą fobiją dėlėms. Puikiai plaukiau, bet vandenyje niekuomet nestovėdavau. Bijojau, jei plauksiu pro žoles, ten bus dėlių. Už jų užkliuvusi vandenyje netgi pradėdavau jausti lengvas panikos atakas. Tai man gyventi nemaišė, bet formavo tam tikrus įpročius. Taigi tame tapingo užsiėmime man reikėjo įvardyti, ką jaučiu ir ką galvoju apie šią problemą. Tuomet pradėjau vadinamuosius tapingo ratus (naudodami šią techniką per tam tikrus taškus einame ratais) ir tiesiog nagrinėjau savo fobiją. Tai truko maždaug 10 minučių. Po užsiėmimo dar pagalvojau: nežinau, ar suveikė. Tik po kurio laiko pastebėjau, kad apie tai nebegalvoju ir tiesiog nebebijau. Taip trumpai trukusi praktika pakeitė mano ilgametį mąstymo modelį. Kilo klausimas, ką dar, be dėlių fobijos panaikinimo, galima padaryti? (Šypsosi) Galbūt sustiprinti pasitikėjimą savimi, kūrybingumą? Ėmiau domėtis psichologiniais aspektais. Pradžioje tai dariau tik pati sau, o 2016-aisiais išvykau į Didžiąją Britaniją gilinti EPT technikos. Po kursų supratau, kad ji daug prasmingesnė nei fotografavimas, kuriuo tuo metu užsiėmiau, ir dėl to ilgainiui pakeičiau karjerą. Panašiai nutiko ir su ugdomuoju vadovavimu. Dar būdama fotografė, dirbau su keliais ugdančiaisiais vadovais, išmėginau skirtingus saviugdos būdus. Buvo mokyklų, kurios man netiko, bet laikui bėgant radau tai, kas tiko. Ten ir pasirinkau studijuoti ugdomąjį vadovavimą. Taigi viską, ką šiuo metu veikiu, atradau per asmeninę patirtį, norėdama savo atradimais pasidalinti su kitais.

Prisipažinsiu, jau kurį laiką Tave seku instagrame, ir man atrodai labai harmoninga asmenybė. Ar tai – savęs pažinimo ir dvasinių praktikų rezultatas? O gal tokia buvai visada?

Turbūt ir taip, ir taip. Harmonija man visada atrodė viliojantis ir aktualus dalykas. Bet ją buvo nelengva pasiekti, kol neturėjau reikiamų įrankių. Dar paauglystėje skaitydavau knygas apie tai, kaip sukurti harmoningą aplinką, žmogų, bet nežinojau, kaip tai įgyvendinti praktiškai. Dabar jaučiu, kad per gyvenimą esu prisirinkusi daug ritualų ir praktikų, kurių taikymas man leidžia jaustis laimingai ir harmoningai.

Ar galėtum išskirti kokias nors praktikas, kurios labiausiai prie to prisideda?

Pirmiausia – meditacija ir joga. Jos jau ilgai yra mano gyvenimo dalis. Šios praktikos priverčia stabtelėti, ugdo savistabą. Kol nesusimąstome, kas mūsų viduje vyksta, nežinome, ką reikia keisti, kokias problemas spręsti. Tiek joga, tiek meditacija leidžia aiškiau save jausti ir matyti: kokia aš esu, kokios mano būsenos, apie ką galvoju, kodėl. Tai labai svarbu.

Taip pat jau ilgai užsiimu tapingu. Tai – pastovus dalykas mano gyvenime.

Kitos praktikos kinta, priklausomai nuo to, ko tuo metu mokausi, koks yra mano gyvenimo etapas. Šiuo metu mane labai domina moteriškumas ir santykiai, kurie atvedė prie kitokių praktikų nei anksčiau. Visų žinomų dalykų juk negaliu daryti vienu metu (juokiasi). Kadaise pradėjau nuo labai vyriško asmeninio tobulėjimo, klausydavau vyrų ugdančiųjų vadovų ir verslininkų tinklalaidžių, skaičiau jų knygas, mėgau Tony Robbinsą (autorius, ugdantysis vadovas, asmeninio tobulėjimo mokytojas – aut. past.). Analizavau savo įsitikinimus, tai dariau vyriškai – valingai, atkakliai siekdama užsibrėžtų tikslų, laikydamasi dienotvarkės. Pradžioje man to labai reikėjo, tuo metu tai daug davė. Ilgainiui nebereikėjo savęs taip spausti ir gyvenime atsirado vietos švelnumui, tėkmei, moteriškumui. Šiuo metu man labai patinka šokis, į mano gyvenimą atėjęs kartu su moteriškumo studijomis. Tai reiškia leisti sau tiesiog būti be jokių rėmų, leisti vesti intuicijai, judėti. Pastebiu, kad laikui bėgant vis dažniau pereinu nuo mentalinių praktikų prie fizinių.

Intuityvaus šokio vaizdo įrašais daliniesi ir savo instagramo paskyroje. Nemeluosiu, man tai atrodo labai drąsu! Kodėl taip darai ir ką tau tai duoda?

Pirmiausia reikia pasakyti, kad visą gyvenimą aš visiškai nešokau. Galvojau, kad nemoku šokti ir tai tiesiog yra ne man. O dabar galvoju, kad labai daug praradau, ypač laimės ir džiaugsmo (juokiasi). Šokis į mano gyvenimą atėjo kartu su tapingu ir kitu metodu – paleidimais (Sedonos metodu – aut. past.). Atlikdavau daug mentalinių pratimų, kurie išlaisvina iš ribotų įsitikinimų, ir laikui bėgant pajutau, kad taip stipriai savęs nebevaržau, nebebijau, kad kas nors nepavyks. Pamenu, būdama Indijoje sužinojau, kad vyks renginys „Ecstatic Dance“ (liet. „Ekstatinis šokis“). Nuėjau ir visiškai laisvai, be jokių taisyklių ten šokau gal kokias tris valandas. Buvo nerealiai gerai (juokiasi)! Vėliau pradėjau dalyvauti ir tokiuose šokio vakaruose Lietuvoje, šokti namuose. Tai man teikia labai labai daug džiaugsmo. Mes, moterys, dieną būname „savo galvoje“, veikiamos vyriškos energijos. Galvojame apie darbus, tikslus, kuriuos turime pasiekti, ir pradedame nebejausti kūno. Kartu ir savo intuicijos, kuri dažnai kalba per kūną. Šokis leidžia visiškai atsipalaiduoti, įsijungti muziką, kuri patinka, ir tiesiog judėti taip, kaip norisi, be jokių taisyklių ar ribų. Po to jautiesi moteriškesnė, laisvesnė, laimingesnė, galų gale seksualesnė. Siūlau tai išbandyti visoms moterims, nes šokis mus sugrąžina į mūsų kūną. Ir tai nieko nekainuoja (juokiasi)!

Turbūt šokti įkvėpei jau ne vieną moterį…

Įkėlusi savo šokio vaizdo įrašą gaunu tiek daug žinučių! Man rašo moterys ir dėkoja, kad dalinuosi. Pradžioje atrodė keista, nes prieš viešindama savo šokius per daug negalvojau, niekada neplanavau sukelti jokios revoliucijos (šypsosi). Dabar moterys į instagramą kelia savo šokio vaizdo įrašus ir pažymi mane, taigi kuriasi kažkas panašaus į judėjimą (juokiasi).

Kodėl pasirinkai dirbti būtent su moterimis?

Tiek ugdomasis vadovavimas, tiek tapingas tinka ir vyrams, ir moterims. Kartais tapingo užsiėmimus vedu ir vyrams, bet ugdomojo vadovavimo – tik moterims. Tiesiog jaučiu, kad moterims galiu duoti daug papildomų dalykų, kuriuos, pati būdama moterimi, geriau suprantu ir esu išbandžiusi. Pavyzdžiui, laiko planavimą pagal moters ciklą. Taip natūraliai nutiko, kad ėmiau traukti vis daugiau klienčių moterų, ir tai man labai patinka.

Vis mini moteriškumą. Kas apskritai tai yra ir kodėl kiekvienai moteriai svarbu jį rasti savyje, išreikšti?

Bėgant laikui, moteriškumą labai skirtingai įvardindavau ir suvokdavau. Dabar sakyčiau, kad yra dvi skirtingos energijos: vyriška ir moteriška. Abi jas turi tiek vyrai, tiek moterys, bet visi mes natūraliai turime polinkį į vieną arba į kitą. Dažniausiai moterys būna labiau moteriškos, o vyrai labiau vyriški, bet nebūtinai taip. Kai randame, kuri energija mums yra natūrali, galime pradėti stebėti, ar dieną turime jos, ar ne. Jei pastebime, kad neturime savo natūralios energijos, greičiausiai viską darome per pasipriešinimą, sunkumą, gyvenime nėra džiaugsmo, lengvumo. Jei viską darome pagal savo energiją, jaučiamės geriau, nes tai – mūsų natūralus būvis. Dabar kiekvieną eilinę dieną stengiuosi skleisti moterišką energiją. Akivaizdu, kad darbe dažniausiai dominuoja vyriška energija ir su ja sugyventi mes, moterys, esame labai gerai išmokusios. Ten dažniausiai mažai lengvumo ir mėgavimosi, daug darbų ir tikslų. Taigi reikia mokytis priešingo dalyko – susigrąžinti savo natūralią, moterišką energiją. Tam nebūtini kursai. Kiekviena iš mūsų giliai viduje žinome, ką norime daryti, tik dažnai sau to neleidžiame. Galime tiesiog sąmoningai save stebėti ir fiksuoti, kada jaučiamės gerai. O kada nesijaučiu gerai? Emociškai, fiziškai. Kada aš save per daug spaudžiu ir ko man tada norisi iš tikrųjų? Į šiuos klausimus atsakyti labai padeda rašymas – tai laikas pabūti su savimi.

Moteriškumas turi daugybę aspektų. Svarbus rūpinimasis savo fiziniu kūnu: išsimiegojimas, tinkama mityba, sportas. Mums reikia šių bazinių dalykų, negalime nepaisyti savo kūno ir tikėtis jaustis gerai. Bet svarbiausia, sakyčiau, yra išmokti jausti savo kūną ir širdį, suvokti ir priimti savo jausmus. Taip pat atvirai dalintis moteriška energija: šiluma, meile, priėmimu, lengvumu, kūryba. Mano nuomone, tai yra didžiulė dovana tiek mums pačioms, tiek mus supantiems žmonėms.

Užsiminei apie moters veiklų planavimą pagal ciklą. Ar galėtum apie tai papasakoti plačiau?

Apie šį dalyką sužinojau maždaug prieš ketverius metus. Tai padėjo suprasti, kad man viskas yra gerai (šypsosi), kad galiu save mylėti ir priimti visokią. Dabar jau pati nesuprantu, kaip anksčiau nepastebėdavau, kad mano gyvenime egzistuoja cikliškumas. Turiu omenyje, kad moters cikle yra išskiriamos keturios fazės, kurios labai gražiai koreliuoja su metų laikais. Kiekvieną iš šių sezonų mes turime savyje, nes, kaip ir gamta, esame labai cikliškos.

Pradedame nuo žiemos fazės – tai mėnesinės. Šiuo metu esame linkusios atsitraukti, užsidaryti, būti su savimi. Daugiau jaučiame ir mažiau norime daryti. Jei įmanoma, šiomis dienomis reikėtų kuo mažiau dirbti, ypač fizinių darbų, labiau į save įsiklausyti, pamedituoti. Kaip ir žiemą, viskas sulėtėja, ilsėtis skatina ir mūsų hormonai, reguliuodami energijos kiekį. Dėl to galima neplanuoti daug veiklų, socialinio gyvenimo, užsiimti intuityviomis praktikomis, kūryba. Po to ateina pavasaris. Tai fazė prieš ovuliaciją. Tada mes „išlendame iš savo urvo“ ir prisimename, kad esame fainos, gražios (juokiasi), kyla noras dailinti savo išorę. Jei žiema yra yin fazė, tai pavasaris – yang. Tai pati vyriškiausia fazė, nes vis daugėja jėgų, galime viską suplanuoti, padaryti, įgyvendinti. Nekyla didelių iššūkių, viskas einasi lengvai. Kadangi kinta hormonai, gali didėti fizinis aktyvumas. Po to ateina vasara, antroji yang fazė. Tai – ovuliacija. Kelios dienos prieš ir kelios dienos po jos. Kaip ir vasaros sezonu, šiuo metu esame pačios aktyviausios, gražiausios. Tuomet galime būti socialios, su visais bendrauti ir visais pasirūpinti. Būti ir moteriškos, ir motiniškos. Galime mažiau miegoti ir daugiau nuveikti. Tai laikas, kai nieko nėra neįmanomo. Galime daug savęs atiduoti ir daug sukurti. Sąmoningai vartoju žodį sukurti, nes ovuliacija yra vaisingas metas, tinkamas kurti vaikams, bet taip pat ir projektams, darbams. Tai mūsų jėgų žydėjimas, kai galime daugiausiai nuveikti fiziškai. Galiausiai ateina ruduo. Tai PMS’as (priešmenstruacinis sindromas – aut. past.) ir kelios dienos iki jo. Jėgų mažėja, noro bendrauti mažėja, ir tai, ką vasarą išdaliname kitiems, dabar turėtume pasilikti sau. Tai dažnai būna vienas produktyviausių laikų, ypač jei dirbama po vieną, nes mes vis labiau fokusuojamės į save, užsidarome, bet dar turime jėgų. Tai labai geras metas atsikratyti to, kas nereikalinga. Jei vasarą mums viskas tinka ir patinka, tai rudenį aiškiai suvokiame, kas yra gerai, o kas peržengia mūsų ribas. Rudenį galime pasakyti: „Ne, man tai netinka.“ Mums lengva atsirinkti. Tai gali atsiskleisti redaguojant projektus, tvarkant namus. Jei suplanuojame, kad šioje fazėje nebūtų per daug socialinio gyvenimo ir per daug darbų, ji gali būti labai graži ir efektyvi, tiesiog mažiau fiziškai aktyvi. Taigi svarbiausia planuoti, tada visą mėnesį lydės darna.

Anksčiau į savo rutiną žiūrėjau kaip vyras, maniau, kad privalau kasdien atsikelti turėdama tiek pat jėgų, nors kūnas akivaizdžiai sakydavo ką kita. Sužinojusi apie cikliškumą, supratau, kad normalu vieną rytą atsikelti vienokiai, o kitą – visiškai kitokiai.

Bet kai kurios moterys tai laiko savo silpnumo išraiška. Juk remiantis šia informacija, vyrai gali kasdien būti tokie pat darbingi, o moterys – ne.

Nevadinčiau to silpnumu. Tai – skirtingos dovanos, kurias mes gauname per skirtingas fazes. Silpnumas būna nebent fizinis, bet ir jis banguoja, vėliau jėgos sugrįžta (šypsosi). Kai išmokstame pastebėti pozityvias kiekvienos savo fazės puses, tai tampa ne silpnumu, bet savęs, kaip labai ypatingos, suvokimu. Čia galima rasti labai daug vidinės jėgos.

Žinai daugybę technikų, kaip palaikyti gyvenime harmoniją. O ar būna dienų, kai pati jautiesi praradusi pusiausvyrą?

Žinoma, kad būna (juokiasi). Tai nėra blogai. Gyvenime visko būna, ir mes visi patiriame įvairiausių emocijų. Tiesiog, jei domiesi saviugda, atrandi skirtingų dalykų, kurie tau padeda. Tai gali būti praktikos, tam tikros veiklos ar žmonės, su kuriais bendrauji. Tuomet išbalansuojančioje situacijoje neapima nežinia. Tu žinai, ką darysi, kad geriau pasijustum, nes tai jau yra padėję praeityje.

Gal gali pasakyti, kas Tau suteikia stabilumo?

Iš esmės man padeda nuostata, kad aš prisiimu atsakomybę už savo gyvenimą, pati jį kuriu ir už jį atsakomybės ar kaltės neperduodu kam nors kitam. Tai skamba nemaloniai, bet šią nuostatą taikau jau ne vienerius metus ir ji mane be galo išlaisvina. Juk jei prisiimu atsakomybę, vadinasi, prireikus galiu surasti tiek įrankius, tiek žmones – išeitį iš bet kurios situacijos. Žinau, kad gyvenime daug visko perėjau, pakeičiau tai, ką norėjau, vadinasi, galėsiu tai padaryti ir ateityje.

O ar padeda rutina, kokie nors ritualai? Tai dažnai rekomenduojama siekiant pusiausvyros, bet nelabai dera su Tavo minėtu cikliškumu, moterišku bangavimu…

Seniau, kol nežinojau apie cikliškumą, domėjausi vyrišku asmeniniu tobulėjimu, todėl ir į ritualus žiūrėjau vyriškai. Pavyzdžiui, kasryt bėgiojau, net jei ir nesinorėdavo. Dabar žinau, kad man rytais tiesiog reikia laiko sau. O ką veiksiu, priklauso nuo to, ko man tądien reikia. Atsikėlusi žiūriu, kaip jaučiuosi, kas vyksta, kiek turiu jėgų. Pagal tai pasirenku, ką darysiu. Tai laikas, kurį skiriu sau: pusiauvyrai atgauti, savistabai.

Gyvenai Vokietijoje, po to grįžai į Vilnių, o dabar įsikūrei Palangoje. Papasakok, kodėl nusprendei pasirinkti lėtą gyvenimą pajūryje.

Aš daug kur esu gyvenusi, neturiu vietos, kuri būtų namai. Namai yra ten, kur gerai jaučiuosi, kur supa artimi žmonės. Nors Palangoje tokių žmonių dabar turiu, čia atsikrausčiusi nieko nepažinojau. Čia neturiu giminių ir nebuvo jokių logiškų saitų, skatinančių atsikelti. Tai buvo žingsnis, kurį žengiau vedama intuicijos. Į Palangą nuvykome kartu su draugu žiemą. Vaikščiojome po Nemirsetos paplūdimį, kurį dabar labai mėgstu, ir tiesiog pajutau, kad man čia gera, noriu čia būti. Nusiunčiau visatai tokią žinutę: aš labai noriu čia gyventi; jei tik tai įmanoma, tegu taip ir būna. Tuo metu kaip tik ieškojau, kur išsikelti, bet galvojau tai daryti kur nors Vilniuje, tikrai neplanavau persikraustyti į pajūrį. Bet man taip patiko pajūryje, kad netikėtai labai greitai ten susiradau tinkamą butą. Pamačiau ir supratau: tai – mano butas! Tada pradėjau rimčiau galvoti ir šiek tiek išsigandau: negi aš iš tikrųjų išsikelsiu į Palangą (juokiasi)? Bet supratau, kad bet kada galiu grįžti. Buto juk nepirkau, išsinuomojau, tai nebuvo kažkoks negrįžtamas dalykas. Tiesiog intuityviai pajutau, kad man reikia čia būti. Taip nuo 2019 m. sausio gyvenu Palangoje. Nemanau, kad čia gyvensiu visada, bet dabar man patinka. Po to, kai mane čia patraukė, pradėjau gyventi visiškai kitokį gyvenimą – kaip minėjai, daug lėtesnį, jausdama stipresnį ryšį su gamta. Įdomiausia, kad čia atsikraustė pažįstamų žmonių, susiradau naujų, atsirado bendruomenė. Į Vilnių vis tiek grįžtu bent kartą per mėnesį, taigi gaunu ir kitokios energijos. Palangoje gyvenimo būdas visai kitoks nei Vilniuje.

Ne kiekvienas iš mūsų ryžtųsi išsikraustyti į kitą miestą, pakeisti gyvenimą, pradėti netradicinį profesinį kelią. Iš kur turi tiek daug drąsos elgtis taip, kaip nori?

Man visuomet kildavo tokių idėjų, bet joms priešindavausi, ilgai galvodavau, nuspręsdavau, kad jos nelogiškos. Bet supratau: kad ir kaip ilgai priešinuosi ir atidėlioju, vis tiek galiausiai tai padarau. Tik būnu praradusi daug laiko ir prasikankinusi. Tiesiog pradėjau pasitikėti intuicija. Jeigu ji sako, taip ir darau. Žinau, kad jei praeityje ja nepasitikėdavau, dėl to nukentėdavau. Taigi pasitikėjimo suteikia patirtis. Be to, mes dažnai sureikšminame pokyčius galvodami, kad tai bus kažkas TOKIO. Tokiu atveju užtenka pagalvoti, kas gali nutikti blogiausiu atveju. Ką tuomet darysiu? Tada pasirodo, kad ne taip ten ir blogai. O galų gale tas blogiausias variantas net neišsipildo. Mus sulaiko įsitikinimai: čia ne man, čia per daug, čia per drąsu. Bet jei leidi sau pajusti, ko iš tiesų nori, daug dalykų tampa įmanomi.

Kokį vieną patarimą galėtum duoti žmogui, norinčiam gyventi autentišką gyvenimą?

Tiesiog prisiminti, kad mes tą gyvenimą ir kuriame. Mes turime daug daugiau pasirinkimų, daug daugiau galios, nei patys galvojame. Dažnai tą galią atiduodame kitiems žmonėms, aplinkybėms ir savęs neklausiame: ko aš iš tiesų noriu? Kas mane džiugina? Pasirinkite džiaugsmą, ir jis visada ves į geresnį, autentiškesnį gyvenimą.