Su Giedre susipažinome, kai ji dar dirbo su Šiaurės šalių kino forumo „Scanorama“ , o aš buvau kultūros žurnalistė ir imdavau interviu iš festivalio svečių. Praėjus beveik penkiolikai metų ji – išskirtinį braižą sukūrusios reklamos ir komunikacijos agentūros „Autoriai“ vadovė ir, mano manymu, itin gerai šiandieną jaučianti lyderė.

Su Giedre labai noriu pasikalbėti apie tai, kokių lyderių reikalauja akistatoje su pandemija ir karu esantis pasaulis, kaip gyvenimo epicentru buvusi karjera ir darbas užleido savo poziciją ir kodėl verslo moterys ne visuomet būna linkusios palaikyti viena kitą?

Tado Kazakevičiaus nuotr.

Neseniai žurnale „Aeon“ skaičiau įdomų straipsnį su iškalbinga antrašte „Fuck Work“, kuriame buvo rašoma apie tai, kodėl darbas nebetenka gyvenimo centro pozicijos. Ką pastebi Tu, kaip vadovė, kaip darbdavė?

Pasikeitimus pradėjau matyti, vos baigėsi pirmasis karantinas. Dirbu su kūrybiškais, jautriais žmonėmis, per kuriuos visi pokyčiai pereina greičiausiai. Pernai, kovo mėnesį, pradėjome juodą išėjimo iš darbo maratoną, kuris gal tik dabar rimsta: žmonės eina ne tik iš vienos agentūros į kitą, bet ir keičia sritis ir iš reklamos pereina į kiną, ornitologiją, šiuolaikinio meno pasaulį ir pan. Dalis radikaliai keitė profesijas, o kiti nutarė ilsėtis. Be to, gavome daug CV iš žmonių, kurie nutarė, kad nori išbandyti kūrybinį darbą. Vyko didžiuliai mainai. Pajutome didelį korporacijose dirbančių žmonių norą prisijungti prie mažesnės struktūros, mažesnės organizacijos.

Iš klientų – kitų verslų, su kuriais tenka dirbti, matau, kad prieš pandemiją visi buvome labai politiškai korektiški, mandagūs, atsargūs, o po karantinų žmonės dažniau leidžia sau būti savimi: turime vis daugiau aštrių situacijų, ribų apsibrėžimo, santykių ir neetiško elgesio aiškinimosi. Man atrodo, kad per šį laiką žmonės tarsi išsilukšteno.

Pastebiu, kad mano kolegoms, kuriems yra dvidešimtkeli, svarbu gyventi įdomų ir nerutinišką gyvenimą, kurio tik viena dalis – darbas. O kai karjerą pradėjau aš, gyvenimo ašis buvo tik darbas, niekam kitam tarsi nelikdavo laiko. Kartais net pavydžiu tiems jaunesniems kolegoms, kad darbas jiems nėra viskas. Atsiranda daug lengvumo. Tada ir lūkesčiai dėl darbo mažesni, nes nesitiki jame realizuoti viso savęs, daug poreikių patenkinami per asmenines linijas, kitas veiklas. Be abejo, yra verslų, kurie tai suvokdami, be darbo, kuria žmonėms antrą ir trečią pasaulius: darbe gali mokytis tapyti, siuvinėti, ruoštis maratonams, gali dirbti Tailande darbovietės išnuomotame name ir t. t. Didelės darbo pinklės.

Pastaruosius penkerius metus labai stengiuosi surasti laiko ne tik darbui, bet ir pažinti naujoms sritims, kurios galbūt kada nors galės būti naudingos mano dabartinei profesijai arba net padės įgyti naują, taip pat socialiniams ryšiams, galiausiai – rūpintis dvasios ir kūno poreikiais. Dabar mano gyvenimo proporcija yra labai pasikeitusi.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien patiriame dar kitokį reiškinį – dirbti sudėtinga, nes vyksta karas, daugelis mūsų veiklų atrodo nebe tokios prasmingos, kai netolimoje valstybėje liejamas kraujas. Kaip manai, kaip karas keičia ir tik keis mūsų požiūrį į darbą?

Nuoširdžiai – nežinau. Mano protas ir jausmai dar prašo laiko suvokti, kas iš tiesų vyksta, perdirbti traumuojantį karo Ukrainoje siaubą, ir tik tada galbūt bus galima bandyti prognozuoti. Kol kas darbo diena, savanorystė ir tvirta rutina mane saugo, gelbėja nuo nerimo. Prasidėjus karui aš beveik nemiegojau, buvo sukaustęs nenusakomas siaubas, galvoje formavosi kažkokios absoliučiai naujos kategorijos, skrisdama į Lietuvą lėktuve patyriau panikos ataką. Tada labai aiškiai supratau, kad turiu tai įveikti. Prasmės klausimas darbe, be abejo, bus dar aktualesnis, bet dėl jo su iššūkiais niekada nesusidūriau: man nepavyksta kurti, jei nematau prasmės, jei neįdomu, negaliu dirbti tarp negerų žmonių – tiesiog akimirksniu išsijungia protas. Taip buvo visada.

O kaip per visas šias krizes keičiasi lyderiai? Kokios lyderystės, manai, reikia dabar?

Labai skiriasi lyderystė mažoje ir didelėje organizacijoje. Esu sąmoningai pasirinkusi neauginti „Autorių“ į 50–60 žmonių ar dar didesnę kompaniją. Vieninteliai augimo parametrai yra gylis, sprendimų, kuriuos mes priimame, ir partnerių, su kuriais dirbame, kokybė, bet ne biudžeto eilutės ar žmonių skaičius biure.

Tai man leidžia būti tokiai budistinės perspektyvos lyderei, kuri nesitiki kontroliuoti, forsuoti ir palieka įmonės gyvenimą organiškai tėkmei. O tai yra labai sudėtinga. Greta juk nuolat girdžiu ir tą garsiai besireiškiančią verslo pasaulio dalį, kurioje nuolat skatinama vis nauja sėkmė, vis nauji titulai, augimas, produktyvumas, pelnas. Iš esmės tai yra visiška antitezė natūraliai tėkmei. Bet kadangi aš nelaikau savęs verslininke ir visi tie matavimai, pelno augimas man yra truputėlį svetimi, nors ir puikiai juos išmanau, pagal savo vidinę nuostatą renkuosi lyderystę čia ir dabar. Kas mes esame dabar? Kokius projektus mes įgyvendiname šiuo metu ir kaip juos galime įvykdyti geriausiai dabartyje? Mes neturime dešimtmečio tikslų plano, kaip padidinsime apyvartą ir į kokį olimpą užlipsime. Bet turime šūsnį idėjų, ką dar norėtume sukurti.

„Dabartinė moterų lyderystė turi ir kitą medalio pusę: moterys lyderės nenori įsileisti kitų moterų lyderių, nes baiminasi prarasti savo išskirtinumą. Tarkim, jei valdyboje bus nebe viena moteris, o dešimt, nebebus apie ką kalbėti, kuo girtis.“

Turiu pasakyti, kad laikantis tokios budistinės perspektyvos mums sekėsi ir sekasi. Būna ramesnių mėnesių ar metų, būna itin sudėtingų laikotarpių, bet jei imsi blaškytis ir priimsi skubotus sprendimus, kažin ar bus gerai. Dažniausiai tiesiog pralaukiu tą sunkią bangą, ir viskas stabilizuojasi.

Esu tėkmės lyderė. Tai nereiškia, kad kur nuneš, ten bus gerai. Tiesiog suvokiu, kad visų aplinkybių nesukontroliuosi ir kad tiems titulams, viršūnėms pabaigos nebus. Ne dėl jų profesinis gyvenimas tampa laimingas ir įdomus.

Tado Kazakevičiaus nuotr.

Spėju, kad toks požiūris priimtinas kūrybiškiems žmonėms, su kuriais Tu dirbi.

Sunkiai įsivaizduoju, kaip galėčiau užsiimti dirbtiniu jų motyvavimu, efektyvumo didinimu, tuščiaviduriais įkvėpimais ir kitais panašiais triukais – jie labai greitai suuodžia tokias metodikas ir efektas būtų priešingas. Jei nematai darbo prasmės, neturi noro padaryti geriau, joks padovanotas džemperis ar alaus šaldytuvas biure nepadės. Tad sėkmės raktas yra itin kruopštus žmonių atsirinkimas, nebijojimas, kad dalis jų atkris, o tada jau gebėjimas nusiraminti, nepanikuoti, pripažinti sau, kad kartais visai gerai yra neturėti plano.

Žinoma, buvau pasidavusi įvairioms saviugdos bei verslo knygoms ir bandžiau teikti prognozes, planus, būti uoli vadovė. Bet kažkaip visa tai užmesdavau, o vėliau pastebėdavau, kad nueiname kur nors geriau, nei buvau suplanavusi. Išmokau stabtelėti prieš priimdama sprendimą, palaukti pusmetį, metus. Ne pulti daryti, o išjausti. Visgi jei už mano nugaros būtų ne 15, o 500 žmonių, tikrai kalbėčiau kitaip. Agentūros dydis leidžia nekariauti įtakos karų, nežaisti didelių žaidimų, o tiesiog ramiai dirbti.

Ar manai, kad lyderystė „turi“ lytį?

Man atrodo, kad lyderiui labai svarbu pažinti savo sielą ir stiprinti empatiją kaip kompetenciją – sakoma, kad šiuo požiūriu labai stiprios yra moterys. Ir turbūt be reikalo: taip sakydami atimame iš vyrų galimybę šias savybes taip pat suvokti kaip vyriškas.

Prieš penkiolika metų, kai dar tik pradėjau karjerą, buvo suvokiama, kad lyderystė turi būti aštri, nejautri, griežta, tvirta. Dabar pastebiu, kad ir aš pati, ir aplinka vis labiau leidžia man būti švelnesnei ir tai nebėra vertinama kaip nekompetencija. Jei noriu per susitikimą kvatotis, ką nors pasakoti minkštesniu balseliu, tai nebebus palaikyta kvailumu. Pagaliau galiu to nebebijoti.

Tai atsispindėjo net mano aprangos stiliuje. Anksčiau rengdavausi tik juodai, kietai, nematomai, o dabar kai kada rimtuose susitikimuose mūviu aštuonis žiedus ar dėviu rožinį švarkelį, nes tiesiog tokia nuotaika.

Asmeninio archyvo nuotr.

Čia turbūt dar ir vidinis pasitikėjimas būti tokia, kokia esi ir nebandyti įrodinėti savo profesionalumo per išorės atributus ar kokių nors standartų atitikimą.

Labai gerai prisimenu vieną epizodą iš susitikimo su aukšto rango vadovais. Sukdamasi kėdėje pamačiau, kad vienam iš jų vaikas atsiuntė nuotrauką, apipaišytą širdutėmis. Ir nors tuo metu buvo sprendžiama daug svarbių dalykų, tas tėtis taip pat nusiuntė širdutę savo vaikui. Pagalvojau, kaip nuostabu – visi turi savo pasaulius, ir tu, atėjęs į darbą, nepasidedi savojo po stalu. Žmogiškumas, nuoširdumas, ypač dirbant tokioje srityje, man atrodo esmių esmė. Mes kuriame žmonėms, su žmonėmis.

„Natūraliai domintis menu, lavėja estetika, mąstymas; keičiasi ir tai, kokius priimi reklaminius sprendimus, kaip suvoki žmogų.“

Patys geriausi susitikimai ir santykiai su klientais yra tada, kai jauti, jog nebijai papasakoti, kas tau įvyko tą rytą, ir neslepi kokių nors įvykių, kurie galėjo turėti įtakos tavo šiandienos pristatymui. Matau, kad tas žmogiškumas, tikrumas vis labiau vertinamas. Esu ne kartą pastebėjusi žibančias aukščiausių vadovų akis, kai jie pajunta, kad galime tiesiog sėdėti ir kalbėtis, sukrimsti šokoladinių saldainių, pasipasakoti, kas kiek ko nespėja, kaip bičiuliai.

Atsimenu, kaip Tu savo karjeros pradžioje bandei atrodyti vyresnė ir „profesionalesnė“. Ar jautei, kad ir aplinka priima Tave atsargiai?

Aš velniškai nepasitikėjau savo jėgomis. Kai sugalvojau, kad įkursiu agentūrą, visiškai neįsivaizdavau, kaip viskas veikia, bet turėjau stiprų vidinį užtaisą. Komunikacija man yra įsiūta, kažkaip intuityviai žinau, kaip reikia padaryti. Juk prieš įkurdama „Autorius“ nedirbau kitose kūrybinėse agentūrose. Buvau viena plyname lauke po filosofijos studijų. Be abejo, nepasitikėjau savimi.

Viena vertus, į mane tikrai žiūrėjo kaip į jauną ir kvailą. Kita vertus, sulaukiau labai daug palaikymo iš žmonių, kurie matė jauną entuziastingą merginą ir nutardavo padėti. Atsimenu vieną iš pirmųjų savo pasirodymų rinkodaros konferencijoje „Password“, kur tarsi iš niekur į finalą patenka kažkokia nežinoma agentūra ir ant scenos šalia visų reklamos grandų reikia pristatyti savo projektus… Tuo metu jaučiau labai daug palaikymo iš žmonių, kurie vėliau tapo klientais, ir kitų verslų atstovų, kurie ten buvo ir klausėsi.

Įsivaizduok, sulaukdavau skambučių ir kvietimų išgerti kavos vien tam, kad mane pamentorintų. Per šią savo kelionę turėjau nemažai mentorių, kurie kažkaip šalia manęs atsidurdavo ir neformaliai naviguodavo per sunkiausius, kritinius mano karjeros etapus. Tad tas jaunumas ir nepatirtis man ir padėjo. Tik užtruko lygiai dešimt metų, kol pavyko prisikasti prie pačių didžiausių klientų: vis tiek turi būti sukaupęs daugiau patirties, padaręs šimtus klaidų, kad pagaliau galėtum kurti kampanijas ir strategijas didžiausiems prekių ženklams.

Tado Kazakevičiaus nuotr.

Ar savo karjeros pradžioje ir vėliau sulaukei ir moterų lyderių palaikymo? Esi pastebėjusi, kad versle jo yra vis dar per mažai.

Dabartinė moterų lyderystė turi ir kitą medalio pusę: lyderės nenori įsileisti kitų lyderių, nes baiminasi prarasti savo išskirtinumą. Tarkim, jei valdyboje bus nebe viena moteris, o dešimt, nebebus apie ką kalbėti, kuo girtis.

Manau, kad valdybose vienareikšmiškai turi būti moterų ir vyrų kvota, kito būdo nėra. O kai tai taps įpročiu, tradicija, bus galima kvotos atsisakyti. Dar pastebiu požiūrį, kad jei moteris yra kompetentinga, protinga, ji šiaip ar taip iki valdybos prisikas. Bet kodėl jai reikia iki jos prisikasti, išsikovoti vietą?

Kaip vyrai nuo seno vieni kitus palaiko, taip ir moterys turėtų vieną kitą labiau palaikyti ir vesti į priekį, padėti viena kitai, sudaryti draugiškesnes sąlygas. Naratyvas, kad štai aš tiek draskiausi, tokius kryžiaus kelius ėjau, visko atsisakiau ir dabar pasiekiau daug – tegul ir kitos dabar tiek stengiasi, yra ydingas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Vienas iš Tavo agentūros kuriamų reklamos, komunikacijos projektų išskirtinumų – jungtys su šiuolaikiniu menu. Kiek tai Jūsų klientai įvertina? O gal kai ką meno kontekstas ir atbaido?

Visąlaik norėjau susikurti tokią darbinę kasdienybę, kurioje visų pirma man pačiai būtų įdomu. Reklama išties yra gana standartinė, joje – mažai simbolių, metaforų, viskas tiesmuka. Prieš agentūrą dirbau kino ir teatro srityse, organizavau šiuolaikinės muzikos festivalius, vėliau atsidaro šiuolaikinis menas, architektūra. Natūraliai ir žmonės į agentūrą dažniausiai ateidavo iš kultūrinių kontekstų, nes tiesiog tokia yra mano aplinka.

Neseniai su kolegomis kaip tik kalbėjomės, ar tai, kad mes semiamės įkvėpimo ne iš kitų reklamų, bet iš šiuolaikinio meno, literatūros, kino, muzikos, kartais neatbaido klientų? Supratome, kad taip, mūsų kontekstas yra barjeras. Natūraliai domintis menu, lavėja estetika, mąstymas; keičiasi ir tai, kokius priimi reklaminius sprendimus, kaip suvoki žmogų. Kartais mūsų argumentai, kad šitas kadras yra tūkstančius kartų geresnis nei kitas, gali kliento neįtikinti, jei jam trūksta žinių apie meną, estetiką, jog matytų skirtumą ir suprastų kartais neįžodinamus dalykus, subtilumus, pustonius, kurie virpina pasąmonę.

Yra ir privalumų – dėl šios mūsų krypties lengviau prisikalbinti su mumis bendradarbiauti žmones, kurie su reklamos sektoriumi niekada nebendradarbiauja. Štai pernai dirbome su Antanu Sutkumi.

Mūsų lojalūs klientai tai labai vertina ir mėgaujasi procesu, bet dėl naujų kyla iššūkių. Kai kurie kreipiasi į mus, nes žino, kad dirbame nestandartiškai, kūrybiškai, bet kai susėdame kalbėtis, paaiškėja, kad išties jie nori to paties, ką darė visada. Kartais būna apmaudu, kai turi daryti truputėlį paprasčiau, nei iš tikrųjų galėtum.

Reklamoje iš esmės viskas priklauso nuo tavo žiūros taško į žmogų. Gali į jį žvelgti kaip į pelytę, kuri kasdien nori sūrio, bet gali žiūrėti ir kaip į unikalų individą, kuris nori gerai, įdomiai pragyventi savo gyvenimą, rinkdamasis kokybiškus, estetiškus daiktus. Mūsų darbas yra būtent jam ką nors naujo papasakoti apie produktą, jį patį ir pasaulį.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!