Pirmasis susitikimas su nemedikamentinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Brigita Pauliene man buvo tiesiog įstabus. Jos energija, iškalba, žinių gylis ir platus mąstymas tiesiog stebina.

„Žmogui, kuris teigia, kad niekuo neserga, iškart užduodi kontrolinį klausimą, o ar Tau faina gyventi? Faina? Nuostabu! Tada tikrai esi sveikas. O jei nelabai – tada, vadinasi, reikia pagalbos“, – sakė pašnekovė.

Brigitos praktinės žinios pynėsi su asmeninėmis istorijomis, skaitytais moksliniais straipsniais, o mūsų pokalbis baigėsi ten, kur dažniausiai susitikimai su šia gydytoja prasideda – ant jos masažinio stalo… Iš kabineto buvau palydėta su bergamočių kvapu ant delnų ir patarimu būtent šį eterinį aliejų uostyti dažniau.

Bet pradėkime nuo pradžių.

Brigita, kaip Jūs prisistatote pagal profesiją? Man įdomu, kaip savo praktikoje pasitelkiate, sujungiate Vakarų ir Rytų mediciną, sveiką gyvenseną: fizinę mediciną, jogą, akupunktūrą, kineziterapiją?

Aš save vadinu nemedikametinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja, kurios reikia tiems, kurie nenori arba negali vartoti vaistų, ir tiems, kuriems rūpi negalavimų profilaktika bei pakartotinių susirgimų prevencija.

Kiekvienas geros savijautos ir sveikatos sutrikimas turi priežastį, ir kuo anksčiau ją pašalinsime ar bent minimalizuosime, tuo greičiau ir sklandžiau organizmas atgaus pirminę gerą savijautą, kuri jam priklauso pagal gamtos duotą fiziologiją. Tinkamai derinant gydymą judesiu, vaistiniais augalais, neurodinaminiu masažu ir taškine refleksoterapija, galima sėkmingai įveikti daugybę sveikatos sutrikimų ir užbėgti kelią sunkiems susirgimams, padėti žmogui ilgai gyventi aktyvų, pilnavertį gyvenimą ir realizuoti visus jo genuose užkoduotus gebėjimus. Rytų medicinos šaltiniai yra kur kas senesni nei Vakarų medicinos, tad nenuostabu, kad jogos ir kinų medicinos žinios man labai praverčia kasdienėje klinikinėje praktikoje. Tačiau ir Vakarų medicinos man reikia kasdien, nes neurodinaminis masažas ir manualinė terapija yra tai, be ko paciento būklė gerėja gerokai lėčiau.

Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau specialistų, kurie holistiškai vertina žmogaus organizmą, sveikatą. Bet turbūt Jums dar neretai tenka aiškinti savo pacientams, kad ši gydymo kelionė bus ilgesnė, pareikalaus daugiau kantrybės, bet galiausiai suteiks kitokią gyvenimo kokybę?

Taip, mano kabinete apsilankęs žmogus neišvengiamai gauna bent vieną namų darbą – užduotį, kurią reikės atlikti kiekvieną dieną, kad vėl taptų savosios sveikatos šeimininku ir imtų gyventi savarankišką, o ne ligos įkaito gyvenimą. Be abejo, tam reikia valios ir disciplinos, tačiau visada atsiperka su kaupu! Juk jeigu nepagausime ir nesudrausminsime vaiko, žaidžiančio su degtukais, vis gesinsime gaisrus ir gyvensime nerimaudami, kad tuoj tuoj vėl kažkur netikėtai plykstelės žalą nešantys ugnies liežuvėliai, po kurių teks užsiimti varginančiais atstatymo darbais. Tas „vaikas“ gali būti įvairūs veiksniai – ir psichologiniai, ir mitybiniai, ir susiję su neadekvačiu fiziniu krūviu. Itin svarbią reikšmę turi patirtos traumos ir randai – ir fizinės, ir emocinės.

Brigita Paulienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Man atrodo, kad funkcinė medicina Lietuvoje įsitvirtina vis stipriau. Jau retas žmogus nėra nieko apie tai girdėjęs, vis daugiau miestų gyventojų ją išbando. Ar Jūs pastebite susidomėjimą? Kažkur net girdėjau, kad čia funkcinės medicinos specialistų skaičius šimtui gyventojų yra vienas didžiausių Europoje. Kaip Jūs pati ją atradote?

Taip, terminą funkcinė medicina girdime vis dažniau, ypač didžiuosiuose miestuose, ir susidomėjimas ja auga, nors klinikinė kineziologija žinoma dar nedaugeliui ir dažnai klaidingai tapatinamas su manualine terapija arba osteopatija.

Lietuviai yra darbšti, smalsi ir atkakli tauta, kuri nepaprastai vertina savarankiškumą ir galimybę gyventi nepriklausomai nuo svetimos valios. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos gyventojai taip aktyviai siekia naujausių žinių, kurios leistų efektyviai rūpintis savo fiziniu bei protiniu darbingumu, užtikrinančiu gyvenimo kokybę be būtinybės nuolat lankytis įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose.

Aš pati itin vertinu laisvę ir esu pasiruošusi įdėti daug pastangų, kad galėčiau judėti ir gyventi, kaip noriu pati. Nuo ankstyvos vaikystės augau turėdama betarpišką santykį su gamta, judėdama ir reabilitacijos gydytojos profesiją pasirinkau nuoširdžiai tikėdama, kad žmogus gali sėkmingai gyventi be vaistų, jei tik neištinka didelė nelaimė. Medicinos studijų metu nuolat aktyviai sportavau, domėjausi alternatyviais ir papildomais metodais, padedančiais stiprinti sveikatą ir nekenkiačiais gamtai bei žmogui. Tad nepaprastai apsidžiaugiau išgirdusi, kad legendinė prof. L. Vasiljeva pradėjo vesti reguliarius seminarus Lietuvoje, ir 2012 m. papildžiau manualinės terapijos gydytojų entuziastų gretas, o nuo 2013 m. kvalifikaciją kėliau jau pagal sveikatos ministro patvirtintą podiplominių studijų programą, skirtą specialiai gydytojams kineziologams rengti.

Pamenu, kai aš pati pirmą kartą apsilankiau pas funkcinės medicinos gydytoją, ši nustebo, kad atėjau ne skausmo ar stiprių negalavimų spiriama, o norėdama tiesiog išsitirti sveikatos būklę. Anot minėtos gydytojos, tokių pacientų ji sulaukia tik maždaug 5 proc. Visi kiti ateina tada, kai tradiciniai medicinos metodai ir gydymas jau nebepadeda.

Mano atveju tokių pacientų turbūt yra mažiau nei 5 proc., ir aš jais visais labai džiaugiuosi. Visas procesas būna daug lengvesnis abiem pusėms, kai turi galimybę užbėgti negalavimams už akių.

Dabar pati juokiuosi, kad fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojos specialybę pasirinkau tam, kad užsiimčiau profilaktika, bet paprastai didžioji dalis pacientų ateina tada, kai vaistai jau nepadeda, o po operacijos nepagerėja.

Aš pati – nechrestomatinis pavyzdys. Esu tikra, kad žmogus gali gyventi 150 metų, bet profilaktika ir negalavimų korekcija reikia užsiimti nuolat, todėl nukritus nuo žirgo ir lūžus stuburui ir toliau aktyviai judu, darau jogos pratimus ir kasdien džiaugiuosi sveikata, o ne rypauju apie patirtą traumą.

„Iki tol, kol sulaukiau keturiasdešimties, keltis šeštą valandą ryte man buvo kur kas sunkiau nei nueiti gulti šeštą. Tačiau po keturiasdešimties nervų sistema jau visai kitaip reaguoja į nemiegotas naktis: fizinis nuovargis ir protinis sąstingis jaučiamas kelias paras.“

Pasakojote, kad kiekvienas esame septynių prieš mus gyvenusių kartų rezultatas, todėl labai naudinga žinoti, kaip mūsų protėviai gyveno, ką valgė, kuo sirgo.

Taip, tikrai. Jei trys ankstesnės kartos reguliariai vartojo tam tikrus maisto produktus, tai fermentų jiems suvirškinti turėsime ir mes.

Manęs dažnai klausia, ar aš, jogos instruktorė, valgau mėsą. Taip, aš ją valgau, nesu prisiekusi Indijos krišnaitė ar budistė. Taip pat dažnai klausia, ar, kaip jogai mėgsta, geriu alyvuogių aliejų rytais. Negeriu, nes mano mama ar močiutė alyvuogių nevalgė, negyveno taip egzotiškai. Tikrai verta atkreipti dėmesį į tai, kuo mito ir kaip gyveno protėviai, nes genuose koduojama informacija keičiasi kartu su kiekviena karta, nuo jos priklauso kitos kartos sveikata, o mes esame savo ainių vaisiai.

Eskimai žemėje pūdo žuvį, ją išsikasa, suvalgo ir puikiausiai suvirškina. Nesunku įsivaizduoti, kas vyks mano skrandyje, jei paduosite tokios žuvies… Kalbant apie mitybą, reikšmingi yra ir moraliniai, ir etiniai įsitikinimai, bet praktikoje svarbiausi žmogaus biologiniai ištekliai tą maistą tinkamai suvirškinti ir pasisavinti.

Iki tol, kol sulaukiau keturiasdešimties, keltis šeštą valandą ryte man buvo kur kas sunkiau nei nueiti gulti šeštą. Tačiau po keturiasdešimties nervų sistema jau visai kitaip reaguoja į nemiegotas naktis: fizinis nuovargis ir protinis sąstingis jaučiamas kelias paras. Pagal Rytų mediciną kiekvienas turime 23 valandą jau miegoti. Jei nepavyksta, tada 18 valandą turėtume išgerti arbatos ar imtis kitų priemonių, kurios mažina įtampą ir ramina nervų sistemą, o jeigu jau valandą migdomės ir niekaip neužmiegame, rekomenduoju pasiimti knygą, nuo kurios iškart pradėsime žiovauti, arba įsijungti nuobodų filmą. Ir tik kai niekas negelbsti, galutinis variantas yra migdomieji vaistai.

Visuomet savo pacientams primenu: jei jau vartoji vaistus, turi gerti ir žolelių arbatą, kuri mažina šalutinį poveikį. Kol jūsų vienoje rankoje yra bent viena tabletė (ne vitaminų ar papildų), tol kitoje turi būti puodelis vaistažolių arbatos ir dar rekomenduotinas kuris nors eterinis aliejus.

Jūs daug pasakojate apie fizinio aktyvumo (labiau nei sporto) naudą, taisyklingo judėjimo ir kvėpavimo reikšmę. Kaip aiškinate savo pacientams, kad judėjimas, įsiklausymas į savo kūną yra svarbus ne tik dėl kalorijų deginimo ir fizinio patrauklumo, bet ir siekiant puikios sveikatos, geros savijautos, pilnavertiškesnio gyvenimo?

Judesys yra gyvosios gamtos požymis, ir mes, kaip jos dalis, privalome aktyviai judėti ir fizine, ir mentaline prasme. Mūsų organizmo funkcijas reguliuojančioms ir koordinuojančioms centrinės bei periferinės nervų sistemos struktūroms fizinis aktyvumas yra būtinas, o pilnaverčiam gyvenimui būtinas dar ir pasitenkinimo jausmas. Todėl aš esu „emociškai malonios fizinės iškrovos“ agitatorė ir propaguotoja, kuriai vienodai priimtini ir šokiai, ir žygiai pėsčiomis, dviračiais ar baidarėmis, ir kovos menai. Jais gali užsiimti bet kokio amžiaus ir lyties žmonės, nes ne tik sporto salėse ar jogos užsiėmimuose galima panirti į fizinę ir psichoemocinę meditaciją, nuo kurios kūnas atsigauna ir gali gyventi be vaistų.

Kalbėdama prisiminiau įkvepiantį pavyzdį – savo pacientę, fantastišką medikę, vieno ligoninės skyriaus vadovę, kurios daug metų kamavusius migreninius galvos skausmus, neįveikiamus net lašinei, išsklaidė karatė treniruotės. Pasirodo, jai šis būdas tiesiog buvo efektyviausias „iškrauti“ didžiulę vidinę įtampą, susitvenkiančią atliekant sunkų ir atsakingą darbą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Savo praktikoje siūlote jogą, bet teko girdėti, kad stovėti ant galvos nerekomenduojate. Tai reiškia, kad reikia labai atsirinkti, kokias asanas daryti, kurios nekenksmingos? Kaip tai padaryti?

Jogoje asanos yra fizinio kūno praktika, stiprinanti emocinę ir mentalinę sveikatą. Kiekvieno fizinio kūno sveikatos istorija ir konkreti realybė labai individuali, todėl ir asanų parinkimas sveikatos sutrikimų turintiems asmenims labai individualus. Juo turėtų užsiimti specialistai, turintys fizinės sveikatos stiprinimo ir lavinimo srities išsilavinimą, o jogos užsiėmimus turėtų vesti atitinkamus praktikinius kursus ir mokymus papildomai baigę profesionalai. Juk ne šiaip sau nuo senų senovės šios žinios buvo mokytojo perduodamos tiesioginiu kontaktiniu būdu mokiniui, ir ne per vieną savaitę ar mėnesį, bet per daug atkaklios praktikos metų.

Tiesa, minėtas stovėjimas ant galvos ar kitos sudėtingesnės asanos, pavyzdžiui, „žvakė“ ar „plūgas“, gali būti ir geras jogos instruktoriaus testas: jei jau per pirmus užsiėmimus jis (ji) rekomenduoja jas daryti, siūlau su tokiu mokytoju atsisveikinti. Greičiausiai tokie užsiėmimai jums ne padės sustiprinti sveikatą, o pakenks. Pagrindinis jogos principas – daryti tai, ką gali čia ir dabar, be skausmo, be prievartos, laisvai kvėpuojant. Ir reikia suprasti, kad diena dienai nelygi. Jei vakar galėjai padaryti špagatą, o šiandien net pusė įtūpsto nepavyksta, prisimink, kaip praleidai pastarąsias 24 valandas: galbūt neišsimiegojai, patyrei didelį stresą ar įvyko kažkas stipraus ir neįprasto gyvenimo rutinoje.

„Kadangi ritualai gresia demagogija, o rutina – nuoboduliu ir abu terminai niekaip nedera su mano sveikatos koncepcija, aš dažniausiai vartoju žodį įpročiai, nes jie yra gana pastovūs, tačiau gali keistis priklausomai nuo naujų aplinkybių.“

Funkcinės medicinos gydytojas, knygų šia tema autorius Markas Hymanas vis pabrėžia, koks svarbus puikiai sveikatai palaikyti yra socialinis aspektas. Jo nuomone, draugų įtaka (angl. friends power) yra aukščiau valios (angl. will power). Jei tave supa sveiką gyvenseną puoselėjantys žmonės, pats irgi labiau į tai kreipsi dėmesį, o jei aplink – daug žmonių su antsvoriu, tikėtina, kad ir tavo KMI bus aukštesnis. Galbūt pastebite tai savo praktikoje?

O, taip! Ne veltui sakoma „vienas lauke – ne karys“. Tik ypač stiprios valios žmonės geba vieni, be palaikymo atkakliai siekti ir pasiekti rezultatų, kurie vėliau įkvėps kitus ir pradės burti bendraminčius bei bendražygius. Daugumai žmonių aplinkinių nuomonė yra itin svarbi, o draugai jiems daro didelį poveikį. Todėl patarlė „su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi“ vis dar aktuali ir sveikai gyventi neabejotinai lengviau, kai esame supami sveikų žmonių.

Mielojoje publikavome tekstą apie sveikatizmą (angl. healthism) – reiškinį, kai sveikata tampa ne tik brangiausia vertybe, bet ir kasdieninio nerimo šaltiniu, brangiai parduodama preke (juk, atrodo, kam jau kam, bet savo sveikatai nevalia gailėti pinigų). Kiek su tokiu požiūriu susiduriate?

Priesaga –izmas žymi liguistumą ir kelia susirūpinimą, todėl man sveikatizmas nepatinka. Mano koncepcijoje sveikata yra lanksti pusiausvyra, kuriai reikia skirti dėmesio kiekvieną dieną, tačiau ji neturi nuolat kelti nerimo, kurį slopinti reikėtų „bet kokia kaina“. Man didžiausia vertybė yra gyvenimas. Fizinė sveikata, kad ir kokia svarbi ji būtų, neturi tapti brangesnė už harmoningą bendravimą ir psichoemocinę darną sociume. Džiaugiuosi, kad su sveikatizmu susiduriu labai retai, ir nuoširdžiai tikiuosi, jog gera fizinė savijauta ir toliau žmonėms bus svarbi vertybė, tačiau netaps preke, kainuojančia sveikus santykius su artimaisiais ir aplinkiniais.

Kokie yra Jūsų kasdieniniai sveikos gyvensenos ritualai ar rutina (žiūrint, kurį žodį dažniau vartojate)?

Kadangi ritualai gresia demagogija, o rutina – nuoboduliu ir abu terminai niekaip nedera su mano sveikatos koncepcija, aš dažniausiai vartoju žodį įpročiai, nes jie yra gana pastovūs, tačiau gali keistis priklausomai nuo naujų aplinkybių.

Kokius kasdienius įpročius laikau sveikais? Rytą pradėti nuo žvalinančių judesių (mankštos arba pasivaikščiojimo) ir puodelio karštos arbatos, dieną praleisti aktyviai judant taip, kad tai teiktų daugiausiai džiaugsmo ir malonumo, o vakarą pabaigti įtampą atlaisvinančiu judesiu ir su puodeliu karšto gėrimo, kad miegas būtų gilus ir poilsingas, įkraunantis energijos ir sveikatos ateinančiai dienai. Svarbiausi mano gyvensenos įpročiai yra stabili dinamika ir dinamiškas stabilumas, kad išlikčiau lankstesnės pusiausvyros, kuri ir yra sveikatos pagrindas mano koncepcijoje.