Man sunku pasakyti, ar ta transformacija paveikė ir kūrybą. Tokia patirtis kaip vaiko gimimas Tave pirmiausia keičia kaip žmogų. Aną savaitgalį važiuodami į koncertą su kolegomis kalbėjome, kad tiesiog tampi kitu žmogumi: iki vaikų gimimo esi vienoks, o jų atsiradus – kitoks. Tu įgyji naujų savybių, naujos kokybės, ir prioritetų sąrašas atsinaujina taip, kad jame atsiranda tai, ko anksčiau nebuvo.

Iki vaikų gimimo aš buvau egocentriškesnė, galėdavau neturėti nuotaikos, ūpo, muilinti, volioti durnių, kelintąkart eiti gerti kavos, nes šiandien „kažkaip nesiseka kurti“. Daug tempiau laiką. Kuriančiam žmogui jis labai reikalingas ir produktyvus. Juk yra dalykų, kuriuos reikia išnešioti, nes tik laikas juos ir užaugina.

Dabar matau didesnį paveikslą. Galvoju – štai auga namuose žmogus ir jis mato mamą, darančią būtent tokius dalykus. Kaip tai jį paveiks? Ėmiau prisiminti, kokius mačiau savo tėvus vaikystėje, ką jie kalbėdavo, kokie būdavo jų pašnekesiai apie darbą, kitas veiklas, pasaulį… Vis labiau džiaugiuosi suprasdama, kad mano dukros auga šalia kuriančio žmogaus. Man tai atrodo dovana. Man pačiai buvo – augimas supant kūrybingiems žmonėms mane tikrai turtino, padėjo į gyvenimą žiūrėti mažiau buitiškai, materialiai. Tėčio eilėraščio, dainos rašymas, mamos mezgimas – juk visa tai yra gyvenimas į pliusą, tu pridedi jam vertės, svorio, spalvų. Taip žmogus užfiksuoja, kad reikia ne į minusą gyventi, ne naikinti, niokoti, bet kilstelėti ir pridėti.

Dukroms labai svarbu matyti savo mamą, turinčią stuburą, savo interesų, ambicijų, stovinčią abiem kojomis ant žemės. Žvelgdamas retrospektyviai, visai kitaip gali pasiteisinti, kodėl kelissyk per savaitę pietums virdavaisi dešreles, kol mama kovojo savo kovas, vertė kalnus ir derino tą krūvą dalykų. Tas derinimas išties labai daug kainuoja, bet kuo sunkiau jis pasiekiamas, tuo daugiau malonumo pajunti, kai tai padarai. Nevengiu savęs per petį paplekšnoti ir pagirti, jei ką nors padarau, įveikiu, net jei ir bijau.

Ar todėl ir priėmei sprendimą po vaikų gimimo nedaryti pauzės, toliau kurti dainas, įrašinėti albumus, koncertuoti?

Negaliu ilgai išbūti be rašymo, be dainavimo. Tiesiog išdžiūstu, nusistekenu. Esu bandžiusi prieš daug metų, bet nepavyko. Dabar tiesiog žinau, kad tai yra mano komforto zona gerąja prasme. Galiausiai tada aš tikrai būnu geresnė mama: po koncerto grįžtu pasiilgusi vaikų, nebūnu niūri, nesigailiu, kad tiek aukojuosi. Ir į sceną einu kaip ant sparnų, ir nuoširdžiai trokštu būti ten, į kur grįžtu.

Labai svarbi visa komanda ir darbe, ir namie: daug žmonių turi įdėti papildomų pastangų, kad mama galėtų įsitraukti į darbą. Reikia, pavyzdžiui, atvykti į koncertą kokia valandą anksčiau, kad prieš lipdama į sceną galėčiau nusitraukti pieną, arba mano vyras turi išmokti nesiraukydamas šildyti buteliukus. Man buvo sudarytos geros sąlygos. Reikia tądien ledukų, kad pienas saugiai išstovėtų? Gerai. Reikia kūdikį atvežti, kol būsiu sound-checke, o vyras po darbo atvažiuos jo paimti? Gerai, tam bus papildomas žmogus. Kai visi sutinka, viskas tampa įmanoma.

Tu visgi užsiminei, kad atėjus pirmagimei nuogąstavai, ar motinystė nenuraus stogo ir Tau kūryba apskritai taps neaktuali.

Tikrai, aš juk rašau apie įvairiausius santykius, jų konsteliacijas, kaip žmonės susitinka, myli, skiriasi, praranda… Man buvo baisu, jog taip pasinersiu į buvimą su vaiku, kad visi šie išgyvenimai pasidarys nebeaktualūs, kad neturėsiu apie ką rašyti, kad tos temos, kurios daugelį metų buvo mano arkliukas, pasitrauks atokiau, būsiu tiesiog mamytė. O gal išties nuraus stogą taip, kad kūryba ir pasaulis apskritai bus nebeįdomūs.

 Martyno Vitėno nuotr.

Kaip man palengvėjo, kai nuėjusi į studiją po pirmosios dukros gimimo įsitikinau, kad viskas yra savo vietose. Prieštarauju pati sau. Matyt, ne visai tapau nauju žmogumi (šypsosi). Kūrybinis procesas taip giliai manyje įaugęs, įsišaknijęs, kad net toks mane supurtęs įvykis jo nepakeitė, nesumenkino. Kaip tik jaučiu, kad tapau gilesnė, spalvingesnė.

Prisimenu, bičiulė, man tapus mama, telefonu juokavo, kad dabar pagaliau galės su manimi apie viską kalbėtis iš esmės.

Taip, nes juk ne vien vaiką gauni, bet ir gyvenimo smūgį. Įėjimą į daugybę požeminės aikštelės lygių (juokiasi).

Motinystė pirmiausia priverčia suvokti, kad esi kūniška, fizinė; mes tiek daug gyvename savo galvose! O čia tie kraujai, pienai, atsivėrimai, užsidarymai… Tu negali to ignoruoti, niekaip.

Per nėštumus skaičiau daug mokslinės literatūros apie motinystę, psichologiją, atnaujinau savo studijų žinias, kurios dabar jau yra naujai įvertintos. Įrodyta, kad visų užsimezgusių vaisių kamieninės ląstelės lieka moters organizme. Dabar greitai nesurasiu tai patvirtinančios knygos ir jos citatų, šiek tiek bijau netiksliai ką nors pasakyti… Gal geriau rašykime ne „yra įrodyta“, bet „yra keliamos hipotezės apie tai, kad visų užsimezgusių vaisių…“ Jei tai yra tiesa, vadinasi, tu nešiojiesi net ir tą vaiką, dėl kurio darei abortą ar kurio neišnešiojai – jo kamieninės ląstelės tavo kūne išlieka visą gyvenimą. Koks tai įsiskverbimas, kūryba! Štai iš kur atsiranda toks tvirtas ryšys kontaktas su vaiku tavo namuose.

Prieš mums susitinkant, prašiau pasirinkti tris reikšminius žodžius, kurie labiausiai atliepia Tavo dabartinį gyvenimo etapą. Tu pasirinkai šiuos: dosnumas, kvėpavimas, laikas. Ar galėtume aptarti, ką šie žodžiai Tau reiškia šiandien?

Dosnumas atsirado labai aiškiai. Ne vienerius metus galvoju, kad gyvenimas man yra dosnus. Todėl tarsi jaučiu pareigą, kartu ir turiu privilegiją, būti dosni kitiems – dalintis buvimu, žvilgsniu, jausmais, kūryba.

Turbūt dosnumas susijęs su kitu reikšminiu žodžiu – laikas. Jau seniai jaučiu laiko šnopavimą į nugarą. Žmogus juk dažnai gyvena laukimu: laukia, kol baigs mokyklą, tada – kol baigs universitetą; laukia, kol sutiks kokį bičą, jei nepasiseka, laukia kito… Dabar aš nebelaukiu. Svarbu sustoti dabartiniame taške ir paklausti savęs, ar nori, kad taip būtų ir ateinančius trisdešimt metų. Jei atsakai, kad ne, esi ne tame kelyje.

Apskritai nebematau prasmės visko spėti. Labiausiai noriu spėti tai, ko tikrai noriu. Vis rečiau slepiuosi už pasakymo „neturiu laiko“. Galiu susitikti su atsitiktiniu pažįstamu ir išskirti nepasakiusi „mums būtinai reikia susitikti“, nes puikiai žinau, kad nei jis, nei aš vienas kitam nepaskambinsime. Pajutau, kad neverta laikytis įsikibus to, kas jau nėra mano. Tai yra didžiulė dvasinė ir psichinė prabanga.

Tai irgi labai susiję su vaikais, kurie kaip lakmuso popierius parodo, kaip tu jautiesi, kur tavo riba, kaip šiame pasaulyje leidi elgtis su tavimi ir tavo vaikais ir kaip nebeleidi. Zero bullshit policy (šypsosi), kai imi brėžti ribas ne tik dėl savo vaikų, bet ir dėl savęs. Esu mama ne tik savo vaikams – gimstu kaip mama ir pati sau.

O ką Tau reiškia kvėpavimas?

Kvėpavimas man yra priminimas sustoti. Nepamiršti, kad niekas už tave pauzės nepadarys, niekas tylos akimirkos už tave pačią nesukurs. Ypač kai esi dirbantis žmogus, dviejų vaikų mama, savo poilsį turi išsirauti nagais ir ragais – niekam neįdomu tavo aukojimaisi, perdegimai, pervargimai, niekas to tavęs ir neprašo.

Ribą, iki kurios įstengi varyti, o paskui turi sustoti ir pakvėpuoti, gali nustatyti tik tu pati. O kai sustoji, pakvėpuoji, darbai ima atrodyti padaromi. Gal nelengvai, gal ne per naktį, bet, jei reikia, išeini į kitą kambarį, įkvėpi-iškvėpi ir tampa lengviau. Savo saugiklius labai paprasta išmušti visur, kur yra kitų žmonių su savo norais, valia, poreikiais.

Martyno Vitėno nuotr.

Kvėpavimas man yra sveiko proto išlaikymas, nesusireikšminimas. Juk nė vienam nėra smarkiai sunkiau nei kitam. Mes visi turime dėl ko liūdėti, jaudintis, visi patiriame netekčių. Bet kai prisimeni, kad esi savo gyvenimo veikėjas, tai suteikia labai daug galios, pasijunti gyvenantis.

Neseniai dalijaisi įspūdžiais apie Tave sujaudinusią knygą – Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“. Kaip kinta Tavo moteriškos tapatybės suvokimas laikui bėgant?

Moteriška tapatybė man buvo aktuali dar prieš sukuriant šeimą. Labai aiškiai suvokiau, kad esu mergina. Pastebėjau, kiek scenoje autorines dainas, grodami gitara, dainuoja vyrų ir kiek moterų, ir labai norėjau turėti savo balsą, daryti poveikį. Dabar tai galima laikyti feministinėmis paskatomis, bet aš jau nežinau, kaip atsekti, iš kur jos ateina – ar iš auklėjimo, ar iš knygų.

Manau, kad šiandien jau esu sau atsakiusi į kur kas daugiau klausimų apie save kaip moterį. Esu ramesnė, jaučiu, kad žinau save. Nebegalvoju, kad gyvenu ne pagal savo prigimtį.

Jei būčiau dabartinę save pamačiusi paauglystėje, ankstyvoje jaunystėje, būčiau sakiusi, kad mano gyvenimas nepaėjo. Kad aš esu labai nuobodi, saugi, pilka, pasidariau standartinė: namai, vaikai, paskola… O juk planavau neštis per pasaulį, veikti apimta kūrybinių impulsų, be jokių įsikinkymų, atsakomybių… Bet aš iš prigimties nesu toks žmogus ir dabar suprantu, kad ta vizija buvo labiau kompensacinė. Ne gyvenimas mane taip įžemino, bet aš pati to įžeminimo, saugumo, ilgalaikiškumo ieškojau.

Dar sugrįžkime prie feministinių paskatų. Į mano koncertus ateina nemažai vyrų, vadinasi, nesu atlikėja feministė (šypsosi), o mano kūryba yra gan universali ir gali praskleisti širmą apie save ir santykius tiek moteriai, tiek vyrui.

Muzikinė porų terapija.

Visiškai. Juokauju, kad mano psichologės diplomas nenuėjo veltui, tik kabinete klientų yra daugiau (juokiasi).

Rašydama dainas tarsi šiek tiek pasislepiu ir pasakau, kas man svarbu, ką išties noriu pasakyti. Ir žinau, kad padedu publikai pasakyti tai, ką ji nori perduoti savo partneriui ar partnerei. Dažnai gaunu panašų atsaką: „Atsivedžiau berną pas tave į koncertą – norėjosi kiekvieną dieną jį kumščiuoti, kad suprastų!“

Esu girdėjusi dar vieną analogiją – esą mano koncertai veikia emocinis masažas: kai esi gerai masažuojamas, juk truputį paskausta, bet išeini lengvesnis. Man svarbu legalizuoti daug įvairių patirčių ir kitiems, ir sau. Visaip yra, ir visaip turi būti.

Dažniausiai koncertuose dainininkai ausinėmis užsidengia abi ausis, o aš visada tik vieną – kita skenuoju salę.

Klausausi Tavęs ir galvoju, kad Tavo muzikinis kelias visgi yra labai nuoseklus ir stabilus. Ar ir pati tai jauti?

Man atrodo, kad mano ir Tavo karta dar nepajuto to pagreitinto tempo, mokykloje dar nebuvome feisbuke. Nesame „X faktoriaus“ karta, kuri šlovę gali pasiekti per naktį, nors tai ir neturi nieko bendro su gyvenimo dinamika. Taip, dabar gali iššauti per naktį, priemonės tai leidžia, bet sunkiai įsivaizduoju, kokiam atspariam reikia būti, kai prašoki įprastus raidos etapus.

Mano kelias išties buvo ilgas ir stabilus, neperšokau pakopų, joms emociškai nepasiruošusi. Turėjau daugiau laiko pažinti save, pasaulį, žmones ir kaip jie į mane reaguoja.

Ką tik pristačiau naują dainą „Jauni tokie“, o vasario mėnesį, per Valentino dieną, – išleisiu naują albumą. Jaučiu, kad ir ta daina, ir tas albumas uždarys dar vieną mano kūrybos etapą. Jau žinau, kuri daina diktuos kito albumo, kurį jau kuriame, toną. Tikiuosi, kad tai bus šviežaus oro gūsis ne tik man, bet ir klausytojams.

Bet tikrai žinau žmonių, kurie pasakys, kad visos Narkutės dainos yra apie tą patį… (Juokiasi)

Esu klausiusi vieno Tavo interviu, kuriame su žurnalistu kalbėjotės apie dainos „Raudoni vakarai“ fenomeną ir ar netrokšti sukurti ją pranokstantį hitą. Tada mano galvoje perbėgo mintis, kad Tu, bent jau man, seniai nebesi tik „Raudonų vakarų“ atlikėja. Tai buvo gražus, stiprus etapas, bet jis baigėsi. Esi daugiau nei ta daina.

Man labai patinka tai girdėti. Džiaugiuosi, kad ir publika nebenori sugrąžinti manęs į tuos laikus, kai man buvo devyniolika. Galiu nebegroti tos dainos, ir visi iš koncerto vis tiek išeina patenkinti. Jaučiuosi esanti visai kitur, kitaip.