Indrė Valantinaitė yra poetė, knygų „Apsisiautusios saule“, „Žuvim ir lelijom“, „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ ir  „Trumpametražiai“ autorė.

 Kai buvau maža, didžiausią laimės pojūtį man sukeldavo…

… dainavimas, piešimas, prieš miegą mamos skaitomos pasakos, šokis, skanėstai, knygelės, lėlės ir suknelės, įvairūs žaidimai. Dar pamenu, kad būdavo šventė mergaitiškai įlįsti į mamos spintą ir „brangenybių“ dėžutę. Kai būdavau pasiruošusi koncertui, pritardavau Laimos Vaikulės dainai „Vernisaž“: „O žirnis aš, o žirnis aš…“

Ką šiandieninė aš galėtų pasakyti ar patarti sau dvidešimtmetei?

Oi! Palinkėčiau stipraus tikėjimo ir daug kantrybės. Nepulti į visokias vaikiškas, nebrandžias neviltis, niekad nemeluoti ir neišgyventi dėl to, kad negali patikti visiems. Tačiau kad tai suprasčiau, reikėjo nemažai pamokų. Dažnai net ir patys vertingiausi patarimai, dar neįgijus tam tikrų patirčių, pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina…

Koks yra esminis skirtumas tarp moterų ir vyrų?

Yra tekę sutikti labai moteriškų vyrų ir labai vyriškų moterų. Kiekvienas toks unikalus ir išskirtinis, kad sunku apibendrinti. Todėl pirmiausia stengiuosi įžvelgti asmenybę. Nuostabu, kai poroje žmonės vienas kitą papildo, vyrauja pusiausvyra.

Moteriškos draugystės yra nuostabios, nes…

… draugystė apskritai yra nuostabus dalykas! Kaskart, kai atsiveriame kitam žmogui, ieškodami bendrumo su juo ir gėrio jame, vyksta gražūs dalykai. Bendravimas praturtina. Turiu kelias artimas drauges, su kuriomis susitikusios pastebime, kad bėgantys metai – nė motais, nors mūsų patirtys ir gyvenimo būdas, pertraukos skirtingi. Tiesiog gera būti kartu ar kalbantis drąsiai paliesti bet kurią temą, skusti bulves, šokti, juoktis, kvailioti, žiūrėti filmą ar išsiruošti į koncertą, kelionę…

Kokias asociacijas kelia kreipinys mieloji?

Tai dažnai būna pirmasis žodis, kreipinys draugėms skirtose žinutėse ir laiškuose, pokalbiuose. Juk miela sveikintis ir bendrauti su žmogumi, kuris tau yra mielas.

Kaip dažnai jaučiuosi balta varna ir kaip su šiuo jausmu „sutariu“?

Esu įpratusi prie šio jausmo. Prisimindama praeitį matau, kad paauglystėje netgi specialiai stengdavausi pabrėžti savo savastį, išsiskirti iš būrio keistesniu drabužiu ar „patobulinti“ uniformą. Kauno jėzuitų gimnazijoje turėjome laikytis griežtų taisyklių, kurias vis stengdavausi kūrybiškai apeiti.

O šiandieniniame pasaulyje tie, kurie tiki, kad tiesa yra viena, dažnai gali pasijausti keistuoliais. Kad atsilaikytum, reikia būti tvirtam.

Gyventi pagal save man labiausiai padeda…

… dvasinė disciplina. Ypač per adoraciją praleistas laikas. Taip išlieku rami įvairiausiose situacijose, o tyloje į širdį ateina atsakymai.

Kas yra gyvenimo pilnatvė?

Suvokti, kad ne šiaip sau gyvename šioje žemėje ir kiekvienas turime mums patikėtas užduotis. Atsakingai pradėti kiekvieną naują dieną, žavintis ir stebintis kūrinija. Dar – stipriai jausti išsipildymo ilgesį. Tai toji dažnai aplankanti nuojauta, kad stebuklas yra visai šalia, kai jaučiuosi darniai sutarianti su Dievu, savimi ir visu mane supančiu pasauliu.

Man tvarūs santykiai yra…

… ryšiai, kai gali drąsiai pasidalinti savo įžvalgomis žinodamas, kad žmogus neįsižeis, be jokio pykčio ar nuoskaudos stengsis tave suprasti, išklausyti ir neteisti, net jei ir turės priešingą nuomonę.

Labiausiai savimi didžiavausi, kai pagaliau…

Gal didžiuotis – ne pats tinkamiausias žodis… Tačiau džiaugiuosi kaskart įveikusi įvairius išbandymus, įgavusi drąsos išlikti savimi. Tuomet esu labai dėkinga.

Mano šių dienų mantra ar tiesiog labai patinkanti, taikli frazė…

Ar džiauguosi, ar liūdžiu, ar reikia pagalbos, ar pajuntu, kad nežinau, kaip pasielgti, visuomet mintyse suskamba malda.

Labiausiai mane suvirpinusi knyga, kurią neseniai skaičiau, yra…

Kaskart skaitau po kelias išsyk… Tokias, kurios nesuvirpina nuo pirmųjų puslapių, iškart atidedu į šalį. Šiuo metu ant stalo guli „Poezijos pavasario“ almanachas, kuriame – naujausi Lietuvos poetų eilėraščiai. Leidinys vertingas, nes puikiai atskleidžia kolegų kūrybos įvairovę. Neseniai draugė atnešė Mozės Mitkevičiaus nagrinėjamas psalmes „Nesuskambėjęs pragaras“. Įdomu sužinoti naujų dalykų apie tūkstantmečio senumo kūrinių kontekstą, simbolius. Psalmėse tobulai susipina malda ir poezija. O dar labai laukiu poetės Ramutės Skučaitės knygų! Besisvečiuodama pas šią nuostabią poetę, su džiaugsmu klausiausi jos, skaitantančios eilėraščius iš rudeniop pasirodysiančių rinkinių suaugusiesiems ir vaikams, taip pat Vladimiro Nabokovo poezijos vertimų. Iki tol nežinojau šį autorių esant dar ir poetą. Ir dar kokį! Klausantis puikiai išverstų eilių net ašaros kaupėsi akyse.