Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Jautrumas – dovana ir iššūkis

  • Tekstas Živilė Galdikienė
  • Data 27 Spa 2022
Dalintis

„Neatrodo, kad kitiems žmonėms būti gyviems taip sunku, kaip man. <…> Visa paslaptis ta, kad viską darote tinkamai ir kad kartais dėl to skauda. <…> būti žmogumi reiškia ne tik būti laimingai, bet ir jausti viską“, – savo knygoje „Nesutramdyta“ rašo amerikiečių aktyvistė, rašytoja, tinklalaidės kūrėja Glennon Doyle. Ji pripažįsta esanti labai jautri. Minėta autorė – populiariosios kultūros fenomenas. Galbūt norėtųsi paburbėti, kad kai kurios įžvalgos gana seklios ar ne visada turi tinkamų kultūrinių atitikmenų už JAV ribų, bet nemažai jų yra išties stiprios. Skaitau jas ir žvelgiu introspektyviai, mąstau apie man išsakytus patarimus, pamokymus, bandymus apskabyti mano asmenybės dalies – jautrumo – šakas. Juk nenormalu, nepriimta tiek jausti!

Identifikuoju save kaip labai jautrų žmogų. Tokiais laikomi asmenys, stipriai veikiami socialinės ir kitokios išorinės stimuliacijos, pavyzdžiui, kito žmogaus balso tono, veido išraiškų, kvapų. Jie savitai reaguoja į stresines situacijas, yra pastabesni, pavyzdžiui, smulkiems kito žmogaus elgesio ar situacijos pokyčiams, kurių nepastebi mažiau jautrūs žmonės. Tokie žmonės dažnai būna labai empatiški. Yra daug savybių, kurios priskiriamos itin jautriems žmonėms – visų neaprėpsiu, ne visas jas priskiriu ir sau. Ir visa tai nėra nei ligos, reikalaujančios gydymo, diagnozė, nei statistinė retenybė: amerikiečių psichoterapeutė, dėstytoja, knygų autorė Elaine N. Aron teigia, kad jautrumas tėra charakterio savybė. Anot jos, apie 15–20 proc. populiacijos gali būti laikomi itin jautriais asmenimis. Tiesa, šios ypatybės nevertėtų aklai tapatinti su introversija.

Kuo toliau, tuo mažiau bijau minėti jautrumą, priimu jį kaip dovaną, leidžiančią matyti, jausti plačiau, giliau, savaip. Kūrėjui jautrumas – apskritai būtina savybė. Domiuosi, stebiu, kaip jį interpretuoja ar išpažįsta kiti, ypač meno lauko žmonės. Tačiau stengiuosi saugoti save, nes praeityje esu nekart nudegusi dėl stiprios empatijos, ilgalaikio, stipraus darbinio streso ir kitų patirčių. Jaučiausi perstimuliuota, išsieikvojusi ar apskritai atsidūrusi sau netinkamoje vietoje.

Sunsetoned nuotr.

Visgi ramiai, šviesiai, sąmoningai vertinti jautrumą pradėjau neseniai. Panašu, kad ši savybė vis dar dažnai plačiau suvokiama kaip yda, trūkumas, o gal net psichologinė problema. Tuo įtikėjusi buvau ir aš pati ne be išorinės pagalbos. Atrodė, kad su manimi darosi kažkas negero: jaučiu per daug, per giliai, per ilgai. Ne-nor-ma-lu! Kaip minėjau, tikrai neturiu realių patologijų (tai galiu teigti tvirtai ir užtikrintai). Taip pat pabrėžiu, kad išsakytos mintys yra savirefleksija, pasidalinimas patirtimi, tuo, kas skaityta, o psichologams ar psichoterapeutams jų darbą ir palikime. Tad pateiksiu keletą įžvalgų, kurias užfiksavau gilindamasi į jautrumo temą, tai, su kuo pati susidūriau, ką apmąsčiau.

Asmenybių tipai. E. N. Aron savo knygoje „Itin jautrus asmuo“ rašo, kad agresyvesnės pasaulio kultūros, įskaitant vakarietiškas visuomenes, kilo iš pirminės socialinės struktūros, žmones dalijusios į dvi klases – impulsyvių, ryžtingų karių ir karalių ir daugiau mąstančių, mokytesnių žynių, teisėjų ir karališkųjų patarėjų. Šis teiginys man gyvenimiškai tiko. Tiesa, nemėginu aklai inkorporuoti šių minčių į realybę ir įteigti sau turbūt klaidingos minties, kad tokie žmonių tipai egzistuoja labai grynais pavidalais: esama visko, taip pat ir savybių mikso. Visgi pastebiu, kad kai kurie bruožai pastebimai dominuoja. Vieniems žmonėms akivaizdžiai norisi tiesti tiltus, kurti verslo strategijas, sakyti kalbas prieš didžiules auditorijas, siekti aukštų politinių postų, daug reikštis, pavyzdžiui, nūdien itin išpopuliarėjusioje „LinkedIn“ platformoje. Kiti savo gyvenimo džiaugsmą ir asmeninę laimę randa visiškai kitur ir kitaip, pavyzdžiui, tapydami, kurdami muziką, įsitraukdami į filantropinius projektus, rašydami mokslinius straipsnius ar kepdami duoną ir galbūt minimaliai eidami į virtualias ar kitas viešąsias erdves. Poeto Henriko Radausko žodžiais tariant:

Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,

Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos…

Jautriųjų (kitokių) nuvertinimas. Deja, nekart teko susidurti su situacijomis, kai itin veržlūs, mėgstantys konkuruoti žmonės (aiškumo dėlei juos vadinu taip) su panieka ar ironiška nuostaba žvelgia į kitaip mąstančius, kitaip pasaulį jaučiančius. Esą, jei nesiverži pirmyn, nesielgi taip, kaip jie, su tavimi kažkas negerai, trūksta parako arba tavo vidiniai mechanizmai sugedę. Juk kaip galima nenorėti statyti pilių, tiesti tiltų ir vesti minių? Žinoma, truputį hiperbolizuoju, norėdama paryškinti savo mintį. Galiausiai suvokiu, kad niekinimas ar ironiški komentarai gali būti elementarus veiksmas be piktos intencijos – galbūt jis nulemtas žmogaus prigimtinių savybių, gyvenimiškų patirčių, profesijos. Kita vertus, šio veiksmo neigiamybės niekur nedingsta.

Norisi paminėti ir girdėtą klišę: dabar žmonės išsigalvoja jautrumą dėl per gero gyvenimo. Anksčiau gi taip nebuvo! Tiek E. N. Aron, tiek kiti tyrėjai pripažįsta, jog nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad jautrumas yra naujas ypatumas, būdingas būtent nūdienai, o anksčiau toks asmenybės tipas neegzistavo. Be to, iš atminties tarsi savaime išnyra ir kandi sparnuota frazė, kad sovietmečiu ir sekso nebuvo… Aha, tikrai.

Susideginimas darbe. Netrumpą (kelerių metų) laikotarpį dirbau didelių psichologinių išteklių reikalaujantį, ilgalaikio streso kupiną teisinį darbą. Tada tekdavo akis į akį susidurti su marginaliniais visuomenės sluoksniais, didžiuliu nepasitenkinimu, pykčiu. Man buvo grasinta, ant manęs rėkta. Žodžiu, tam tikru metu susidūriau su įvairiausiu neadekvačiu elgesiu. Ilgai savęs net neklausiau, ką aš čia veikiu ir kiek toli eisiu, kol organizmas pasakys gana. Tas gana visgi atėjo siųsdamas labai stiprius signalus, ir teko skubiai persvarstyti, kur judu ir ar tas judėjimas tikrai atitinka mano asmenybę, poreikius, savijautą… kol nekilo dar rimtesnių sveikatos bėdų. Manau, kai kurie tuomečiai fiziologiniai signalai ir po jų pasiektas emocinis dugnas buvo ir stiprus atspirties taškas, nes tada sau griežtai pasakiau: savęs varyti į tokius akligatvius nebegaliu, privalau atsižvelgti į savo jautrumo lygį.

Primesti požiūriai. Esu girdėjusi labai savotišką nusistebėjimą iš veržlaus, šuoliais per gyvenimą lekiančio žmogaus: kitas tavo vietoje su „Žiguliais“ jau būtų pusę pasaulio aplėkęs. Suprask, reikia čiupti ir kalti geležį tuojau pat, pulti prie reikalo da-bar… ir, tiesą sakant, bet kaip. Tai aiškiai simbolizavo „Žiguliai“ žmogaus pasakyme. Žinoma, tik šia viena fraze tuokart neapsiribota: teisingo elgesio pavyzdžių ir patarimų man buvo duota ir daugiau. Gana tiesmukai paaiškinta, kaip tinkamai būti, apskritai nebe pirmą kartą. Kaip buvau paklausta ar paprotinta, taip ir atsakiau: aš mieliau iš garažo išriedėsiu su „Mercedes-Maybach“, o kiti tegu lekia su „Žiguliais“ kad ir šiandien. Ir vėl šiek tiek hiperbolizuoju, bet mintis turbūt aiški: turiu savo veikimo principus ir laiką; niekas geriau už mane pačią nežino, kada ir kokiais būdais reikia veikti, o kada galbūt metas sustoti, pailsėti ar tyliai kaupti vertingas patirtis. Jei tik turiu galimybę, daugelyje savo veikimo sferų stengiuosi atsižvelgti į savo asmenybinius ypatumus ir saugotis, kad vėl pavojingai nepriartėčiau prie savęs išdeginimo, perstimuliavimo ugnies linijos.

Post factum (po nurodyto pasikalbėjimo) kilo paprastų klausimų: kodėl taip norisi mokyti suaugusius aplinkinius žmones, net šiems to visiškai neprašant? Kodėl primetame savo mąstyseną ir veikimo principus, baksnojame pirštu kitiems į nugaras (ė, kodėl darai tą, o nedarai ano…), nors galbūt nesame tinkamai apšlavę savo kiemo? Kodėl taip norisi kitą tempti ant vieno karjeros, gyvenimo būdo, šeiminės padėties kurpalio? Altius, citius, fortius! O gal kitam tie lekiantys žirgai su iš nasrų drimbančiomis putomis visai nepriimtini ir netinka? Galbūt žmogus dabar apskritai yra visai kitame savo gyvenimo cikle?

Cottonbro nuotr.

Asmenybinė pusiausvyra. E. N. Aron įsitikinusi, kad jautrių žmonių itin reikia įvairiose profesinėse sferose: ugdymo, medicinos, teisės, meno, mokslo. Šiose veiklos srityse vis labiau įsigali nejautrieji. Jų pagrindinis tikslas – ekspansijos ir pelno siekimas, t. y. veikimas pagal agresyvesnius, ambicingesnius – kario – principus. O jautresnieji vadovaujasi kitokiomis nuostatomis, jų veikimas tylesnis, subtilesnis, intuityvesnis. Profesinėje plotmėje ir kitose gyvenimo sferose, anot knygos „Itin jautrus asmuo“ autorės, reikėtų siekti šių asmenybių tipų pusiausvyros. Knygoje pabrėžiama, kad asmenybių tipų nenorima dirbtinai supriešinti ar skaitytojui įteigti, jog mažiau jautri visuomenės dalis rengia sąmokslą prieš jautresniuosius – anaiptol. E. N. Aron sako, kad tam tikri įvardijimai jokia prasme nėra įžeidimas, tiesiog atkreipiamas dėmesys į jautrių ir mažiau jautrių žmonių prigimtį, jų skirtumus. Manau, kad tuos skirtumus matyti ir suprasti svarbu tiek profesinėje veikloje, tiek kitose gyvenimo srityse.

Jautri akis kūrybiniame lauke. Dabar save identifikuoju kaip kūrėją, kuri domisi, rašo apie mažą žmogų ir tai, kas dažnai išnyksta, susigeria agresyvaus, dominuojančio pasaulio pakraščiuose. Man itin artimos šviesaus atminimo puikios lietuvių prozininkės Bitės Vilimaitės, taip pat baltarusių rašytojos, aktyvistės Svetlanos Aleksijevič žiūra, mintys. Ne be reikalo dvi skirtingų tautų, bet labai artimo gebėjimų kalibro kūrėjas dedu į vieną lentyną. Fiksuoju jų panašumą, tegul ir subjektyvų ir intuityvų. S. Aleksijevič yra sakiusi (pateikiu anglišką minties versiją): I’m interested in the history of the soul: the everyday life of the soul, the things that the big picture of history usually omits – or disdains. Tai yra taškas, kurį matau abiejų minėtų rašytojų kūrybiniame fokuse. Taškas, kuris svarbus ir man – kūrėjai, mamai, moteriai, jautriam žmogui. Tie kartais nepelnytai suniekinami ar pasaulio triukšme išnykstantys maži gyvenimai, paprasta kasdiena ir dar kai kas. Tai, ką aš čiuopiu ir interpretuoju savaip: kitoks nei įprasta emocinis fonas – jautrumas. Man tai svarbu. Nė neabejoju, kad minėtoms kūrėjoms tai irgi buvo (tebėra) savaip reikšminga.

Įvairovės grožis. Platesnis charakterių, temperamentų, požiūrių spektras pasaulį daro įdomų ir pusiausvirą. Reikia ir jautrių išmintingųjų, ir veržlių karingųjų (nebūtinai grynais pavidalais). Elementaru, Vatsonai, ar ne? Tik kodėl toks suvokimas sunkokai adaptuojamas tikrovėje?

Man gražus gebėjimas ar bent juntama pastanga priimti kitus žmones tokius, kokie jie yra, nemėginant jų taisyti ir priverstinai piršti savo pasaulėvokos. Galbūt tada, kai iš tiesų leidi sau būti, leidi tai daryti ir kitam? Tokį platų požiūrį ne vienam iš mūsų dar, ko gero, reikia išsiauginti.

Vietoj P. S. Galbūt paradoksalu, bet savo jautrume aptinku ir tyliai slūgsančius didžiulius stiprybės klodus: nebijojimą bristi į kito skausmą, gebėjimą klausytis ir išgirsti tai, ko nesakoma tiesiogiai, bet kas intuityviai juntama tarp eilučių, stiprų vidinį poreikį kurti atsvarą nejautrumui, maištauti prieš siaurą požiūrį į kitą žmogų. Tiesa, visa tai pramokau daryti sąmoningai, supratingai, nebeišdegindama visų savo vidinių išteklių.

 

Susiję produktai
Dalintis
  • Tekstas Živilė Galdikienė