Socialinės medijos liūnas mus yra taip įtraukęs, kad kartais nebesuprantu, kur yra riba tarp realybės ir geidžiamos iliuzijos. Kaip nepasiduoti bendrai nuotaikai viską pagražinti? Ir kaip išlikti savimi? Tai klausimai, kuriuos paskutiniu metu užduodu sau, ruošdama savo įrašus socialiniuose tinkluose.

Apie tai ir daugiau norisi pasikalbėti su sena bičiule, kelių agentūrų – „CLINIC 212“, „Great & Golden“, „ENTER“ – partnere, labdaros iniciatyvos „Happimess“ autore Jolanta Pupkevičiene.

Jolanta, socialinio atvirumo vakuume atrodo, kad mes apie kitus žinome daugiau nei apie save. Net jei suprantame, kad tai gal tik fikcija. Iš socialinių tinklų sužinome, kur žmogus yra fiziškai, ką veikia, ką valgo. Bet jie dažniausiai nepasako pagrindinio dalyko – kaip žmogus jaučiasi. Kokius jausmus Tau sukelia socialinė medija?

Taip, socialinė medija dabar žiauriai viską iškreipia. Pati atkreipiau dėmesį, ypač prieš kelerius metus, kad skaitydama kitų žmonių įrašus net sunerimstu, jog kažkaip ne taip gyvenu. Tarsi ne taip gerai kaip kiti. Kažkur nekeliauju. Kažko neturiu. Tai labai veikia ir tam tikra prasme net gniuždo. Jautiesi nepilnavertis.

Pamenu, dar pačioje socialinių tinklų įsigalėjimo pradžioje buvo vienas atvejis, kai mergina savo profilyje pranešė, kad išeina atostogų ir keliaus aplink pasaulį. Ji gyrėsi nuostabiomis kelionėmis, kol galiausiai paaiškėjo, kad visą tą laiką sėdėjo namie ir kėlė kelionių nuotraukas, rastas internete. Tas pavyzdys man visada primena, kaip socialinės medijos gali manipuliuoti auditorija.

„Juokinga, nors pati dirbu šioje srityje ir kartu su komanda formuojame didelių bendrovių įvaizdžius, ilgai apie savo įvaizdį net nesusimąstydavau. Gal net atvirkščiai, sąmoningai stengiuosi neatskleisti savo privataus gyvenimo.“

Būkime atviri – socialiniuose tinkluose skelbiame sąmoningai parinktus siužetus, kuriuos naudojame savo įvaizdžiui formuoti. Formuojame įvaizdį apie save, savo šeimą, savo darbą, savo pomėgius. Ir nebūtinai realybėje viskas yra taip gerai, kaip atrodo socialinės medijos profilyje.

Tu esi šios srities profesionalė. Kaip manai, kodėl XXI a. vis dar gajus blizgučių, nuglaistytos išorės demonstravimas, ne buvimo, o turėjimo deklaravimas?

Gali sakyti ir buvimo. Kai dedi kelionių ar atostogų nuotraukas, gamtos vaizdus, tai yra tavo buvimas. Aišku, jei nepradedi rodyti viešbučio fojė, kambario ar net tualeto nuotraukų (juokiasi). Supranti, kad tai žmogui padarė labai didelį įspūdį, jei jis tokias nuotraukas kelia į socialinius tinklus ir taip formuoja savo įvaizdį – aš buvau ČIA ir mačiau TAI. Dėl kai kurių žmonių taip ir suklysti. Apie tokius galvoji vienaip, kol patys neišsiduoda, kokie primityvūs dalykai juos žavi ir yra jiems svarbūs. Juk socialinė medija atskleidžia, kas tau daro įspūdį, ar kada pats jautiesi įspūdingas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kokį įvaizdį formuoji Tu pati?

Juokinga, nors pati dirbu šioje srityje ir kartu su komanda formuoju didelių bendrovių įvaizdžius, ilgai apie savo įvaizdį net nesusimąstydavau. Gal net atvirkščiai, sąmoningai stengiuosi neatskleisti savo privataus gyvenimo. Nemėgstu rodyti nei kur, nei ką aš valgau…

Paminėjai vieną žodį, kuris, mano nuomone, puikiai Tave apibūdina – privatumas. Artimai su Tavimi nebendraujant, Tave galima įvertinti tik pagal Tavo veiklą. Na, dar galiu pasakyti, kad visada atrodai labai stilinga ir, akivaizdu, myli dviračius.

Jei pasigilintum, suprastum, kad tai įmanoma perskaityti tarp eilučių. Kiekvienas žmogus nuklysta, kai ką nors į socialinius tinklus įkelia būdamas tam tikros nuotaikos, gal net išgėręs (juokiasi). Ta nuotaika gali būti liūdna ar labai linksma. Ji leidžia nuskaityti žmogaus savijautos termometrą.

Aš, pavyzdžiui, į instagramą dedu tai, kas man tikrai gražu. Nuotraukose dažniausiai būna gamta, mano anūkės arba dviračių sportas. Man visa tai labai gražu (juokiasi).

Yra nedidelė mūsų dviračių fanatų komanda. Mes patys kartais pasijuokiame vienas iš kito: išsipuošiame, suderiname visas detalytes, net kojinaites, ir tada važiuojame.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tu estetė?

Taip, sakyčiau, net pedantiška.

Man labai patinka Tavo stiliaus pojūtis. Stebiu Tave daug metų, ir jis tik gerėja. Matau nesuderinamus derinius, ir viskas ant Tavęs atrodo tobulai. Iš kur tai?

Manau, kad stiliaus pojūtis ugdomas. Nuo pat vaikystės, net kai nebuvo jokio pasirinkimo, man visada rūpėjo atrodyti stilingai, gražiai. Galbūt mokiausi to iš savo mamos, kuri visuomet atrodė labai stilinga, nors ir kukli. Tuomet atrodyti stilingai nebuvo paprasta. Parduotuvėse nebuvo nieko, o mados žurnalas ėjo vienintelis – „Banga“. Mokykloje prie uniformos derindavau savo megztas apykakles ar spalvotas kojines. Dabar atrodo juokinga, bet tada tiesiog reikėjo fantazijos ir rankų darbo, kad atrodytum kitaip, kad kažkaip išreikštum save. Aš daug mezgiau, po to išmokau siūti. Siūdavau pagal žurnalus „Burda“ ne tik sau, bet ir draugėms. Ir tai, žinoma, man davė labai daug. Pavyzdžiui, mezgant ar siuvant man labai patinka konstruoti. Tai plečia erdvinį mąstymą ir proporcijų suvokimą, ugdo spalvų derinimą. Kiek suklysti, tiek paskui išmoksti.

Ar Tu turi savo kryptį, stilių?

Kiekvieno iš mūsų gyvenime yra buvę periodų, kuriuos prisimindami sau atrodome juokingai. Gyveni, tobulėji, keitiesi. Man artimiausia yra švari elegancija, derinama su individualumu. Labai svarbu jaustis gerai. Juk gali matyti, kad kitam tinka, bet pats supranti, jog taip niekada neapsirengtum. Kalbėti apie stilių, drabužius, tuo domėtis man yra labai artima, nes daug metų tai buvo mano darbas ir aistra – darbas „Sarmoje“ ir „Aprangoje“ davė labai daug.

Suprasti stilių man padėjo kolegos prancūzai. Atsimenu, susitikau su vienu tiekėju prancūzu, mūvėjau languotas „Burberry“ kelnes ir turėjau kažkokį vardinį rankinuką. Jis pasakė tik „o!“, bet šitoje reakcijoje buvo tiek ironijos, kad norėjau sulįsti į žemę, tokia gėda pasidarė. O aš juk taip išsipuošiau (juokiasi). Vis dėlto išdrįsau su juo apie tai pasikalbėti. Ir tas žmogus, turintis ir galintis daug, ėmė vardinti masinius prekių ženklus, kurių drabužius dėvi, nes jam tiesiog tinka to konkretaus modelio džinsai ar marškinėliai. Gavau nemenką stiliaus pamoką (juokiasi).

Manau, ypač mūsų karta turi tą daiktų stygiaus stigmą. Juk, pavyzdžiui, jei turėdavai „firminius“ džinsus, tai jausdavaisi tobulas ir „kietas“. Daiktų turėjimas nemenkai parodydavo tavo socialinį statusą. Mūsų karta ilgai ir skaudžiai iš šios duobės lipo ir, manau, dar dabar lipa. Deja.

Mūsų karta ir per gyvenimą eina gana skausmingai, klaidžiodama. Ar Tu gyveni nuosekliai – vieną darbą padarai ir eini prie kito, ar blaškaisi?

Aš neklydinėjau. Dažnai pagalvoju, kad turiu angelą sargą, kuris mane sulaiko nuo paskutinio momento dramos ir „kreivo“ pasirinkimo. Ypač profesinėje srityje. Nors iš kosmetikos ir grožio industrijos pasukau į rinkodarą, bet darbas iš esmės buvo toks pat. Pakankamai nuosekliai atsiradau ten, kur esu.

O kai kuriuos dalykus nulėmė ir savęs, savo kūno pažinimas. Kadangi studijų metais turėjau problemų dėl skrandžio, gana greitai išmokau, ką galiu valgyti, o ko ne. Tas pats nutiko ir su sportu. Gana greitai supratau, kas man tinka, o kas ne. Išmokau girdėti ir suprasti savo kūno kalbą.

Gabijos Platūkytės nuotr.

Nori pasakyti, kad esi harmonijoje su savimi?

Manau, kad taip. Aišku, buvo visko, buvo nuklydimų. Bet tada aš jausdavausi fiziškai ar dvasiškai blogai ir tekdavo save ištempti už plaukų. Manau, mano gyvenimo kelią nulėmė ir tai, kad visada klausydavau savo vidinio balso. Prireikė laiko suprasti, kad bendravimas su kai kuriais žmonėmis mane tiesiog išgręžia, atima visas jėgas.

„Dažnai pagalvoju, kad turiu angelą sargą, kuris mane sulaiko nuo paskutinio momento dramos ir „kreivo“ pasirinkimo.“

Aš esu intravertė, labai mėgstu pabūti viena, bet man vis tiek reikia žmonių. Dabar gyvename dviese su vyru, ir ypač per karantiną supratau, kad man reikia išeiti iš namų, reikia rutinos, reikia žmonių. Visąlaik būdama namie, būdama pedantiška, galiu „užsitvarkyti“ (juokiasi). Tuomet man labai padėjo dviratis. Mindavau jį 3–4 kartus per savaitę. Kai tik buvo galima, kasdien eidavau į biurą. Su draugais eidavome pasivaikščioti ir iš naujo atrasdavome Vilnių. Džiaugiuosi, kad nė vienas nesirgome, viską darėme atsakingai, paisydami sveiko proto, bet gyvai, ne per „Zoom“.

O kas Tave atvedė prie labdaros projekto „Happimess“?

Tai nebuvo mano strateginio plano ar įvaizdžio kūrimo dalis. Tai buvo impulsyvu ir iš širdies. Sugalvojau, nusprendžiau ir paklausiau agentūros, ar sutiktų. Mano agentūros partneris iškart sutiko ir visada dėl „Happimess“ buvo labai iniciatyvus. Iki dabar visi laikome šį projektą bendru.

Labdaros projektų yra daug, patys keletą kartų paaukojome kažkam, kas prašė, bet taip ir nesulaukėme jokio grįžtamojo ryšio. O čia esame atsakingi patys. Čia randu kitokių žmonių, kitokį požiūrį. Pagal šį projektą ne tik užsiimame labdara, bet ir skatiname atsakingą vartojimą, ugdome empatiją.

Tiek veiklų… Turi laisvo laiko sau ar kažkaip jo susirandi?

Žinoma, kad turiu. Na, dabar dviratis – 5 kartus per savaitę (juokiasi). Labai mėgstu tvarkyti aplinką, savo gėlynus. Žiemą daug mezgu, per karantiną apmezgiau save, dukras ir anūkes. Man tai – visiška meditacija. Dar per karantiną atradau jogą – kvėpavimo ir tempimo pratimus. Labai mėgstu skaityti. Ir skaitau tik popierines knygas, negaliu prisijaukinti elektroninio formato.

Kokias knygas skaitai dabar?

Dabar skaitau knygą, po kurios nežinau, ar galėsiu ką nors skaityti – Hanyos Yanagiharos „Mažą gyvenimą“. Ten aprašytas sunkus vieno žmogaus gyvenimas. Nenoriu net galvoti, kad toks gyvenimas realybėje gali būti. Vienu momentu man net atrodė, gal ta knyga – apie mūsų Atpirkėją, apie tą, kuris neša kryžių, nes, atrodo, paprastas žmogus vienas negalėtų tiek išgyventi, iškentėti, tiek panešti.

Kita – psichiatro, neurologo, filosofo Viktoro Franklio „Manʼs Search for Meaning“ – labai stipri, parašyta žmogaus, išgyvenusio Holokaustą. Tai gyvenimą keičianti knyga apie psichologinę žmonių, išgyvenusių koncentracijos stovyklose, būklę, jų gebėjimą išlikti matant ateities tikslą, apie prasmės paieškas visiškai neįmanomomis aplinkybėmis. Tai knyga apie žmogiškumą ir tikėjimą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pabaigai – koks yra klausimas, kurio Tau niekas neuždavė, bet norėtum, kad užduotų, o dar labiau – norėtum į jį atsakyti?

Nežinau. Sudėtinga. Tavo klausimas kažką manyje sujudino. Kažkodėl pagalvojau apie savo mamą. Niekada niekas nėra klausęs apie ją. Ir nežinau, kodėl turėtų klausti.

Mano santykiai su mama gana sudėtingi. Iki dabar galvoju, kad vaikystėje gadinau jai gyvenimą. Niekada jos niekur nepaleisdavau, neišleisdavau. Manau, kad ir tėvai dažnai pykdavosi būtent dėl manęs. Studijų metais aš mamai skambindavau kasdien po keletą kartų. Kažkodėl niekaip negalėjau jos paleisti. Kažkas, matyt, buvo neišspręsta. Man jos labai reikėjo. O paskui staiga viskas nutrūko. Įtampa tarp mūsų dar labiau sustiprėjo, kai pasakiau, kad išteku… Džiaugiuosi, kad galiausiai viskas nurimo, gyvenimas sudėliojo savaip. Dėl to esu laiminga, nes gumulas gerklėje buvo per ilgai.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji