Pažvelgti į savo kūną ne kaip į sportuojantį, o kaip į judantį, ir pamatyti, kiek judėjimo galimybių jame slypi bei visas jas išbandyti – savo kasdienėje veikloje skatina buvę šokėjai ir aktyvūs jogos praktikuotojai, o šiandien – judesio mokyklos „Movement Vilnius“ įkūrėjai ir judesio mokytojai Justas ir Jekaterina Kučinskai.

Neslėpsiu, jog ir pati jau porą metų gana religingai varstau „Movement Vilnius“ duris, kur ypatinga ne tik fizinė veikla, bet ir čia besirenkanti bendruomenė. Tarpusavyje dažnai diskutuojame, kaip apie šią veiklą nupasakoti tiems, kas jos nepažinę. Ir nepavyksta, nes esame taip įpratę žiūrėti į judėjimą per įvairiausių disciplinų rėmus, kad suvokti „tik“ judėjimą – nebemokame. Todėl šis pokalbis – tai bandymas įžodinti tai, kas vis tik gali būti suvokiama tik per kūną.

Kaip skaičiuojate „Movement Vilnius“ gimtadienį, kada buvo šios veiklos pradžia?

Justas: Mes pradžią skaičiuojame nuo tada, kai pirmą kartą nepažįstamiems žmonėms įvyko „Judesio pamatai“ (įvadinis kursas, teoriškai ir praktiškai supažindinantis su judesio filosofija ir „Movement Vilnius“ praktikų įvairove, – red. past.) – tai yra, kai į salę atėjo ne mūsų draugai ar bičiuliai, o tie, kurie nežinojo nei apie mus, nei apie šią veiklą. Tai buvo 2018 m. spalis, taigi, praėjo ketveri metai su per juos įvykusiais 22-ais judesio pamatais.

Kokie buvo šie ketveri metai?

Jekaterina: Jei trumpai – turbūt geresnių nebuvo galima tikėtis.

Prisimenant pradžią, man gal buvo kiek sunku iškart matyti viziją, joje įsigyventi, nes Justas yra vizionierius, o aš labiau būnu čia ir dabar. Tačiau neilgai trukus atėjo pojūtis, kad darome visų pirma tai, ko reikia mums patiems: tuomet buvome jau pabaigę savo profesionalią karjerą ir natūraliai turėjome klausimą, kas toliau. Pakeisti mūsų pačių požiūrį į judesį ir patikėti savo idėja leido išskirtiniai mokytojai Jozef Frucek ir Ido Portal. O kai pradėjome praktikuoti su savo mokiniais, pamatėme, kad tai veikia ne tik mums, bet ir kitiems.

Justas: Be abejo, šituos metus galima vertinti per susikūrimo, augimo, brandos, tyrinėjimo etapus, bet man asmeniškai tai buvo realizacijos laikas, leidęs į vieną vietą surinkti tai, kas man pačiam gyvenime atrodė svarbiausia. Tai – tam tikra kokybė ir estetika, sujungta su filosofija ir bendruomenės būrimu, aukšta ir atvira mokymosi kultūra bei galimybe kurti. Kitur yra daug dalykų, numatytų ir atsakytų už tave, o čia vyksta nuolatinis mokymasis, kuris tampa vartais į įvairias žmogaus augimo perspektyvas. Dėl to mums ši veikla nepamainoma su niekuo kitu.

Gintauto Šiupšinsko nuotr.

Kuo konkrečiai patraukė būtent tokia judesio raiška? Ką tokio turi Jūsų praktikuojama judesio kultūra, ko neradote kitur?

Jekaterina: Pati dažnai mąstau, kur ta esencija. Pamenu, kai šokau baletą, choreografai sakydavo, kad nuostabiausia yra statyti choreografiją vienam šokėjui, nes ji būna pritaikyta individualiam žmogui, atsiskleidžia gražiausios jo spalvos.

„Ir man svarbus įvertinimas, bet pasikeitė jo reikšmė: anksčiau jis būdavo išorinis – medalis ar aplodismentai – bet dabar man didžiausias įvertinimas yra tai, kad nebeskauda kūno, kad man pačiai jame patogu.“

Tas pats įvyksta ir tuomet, kai žmogus atranda universalius judėjimo principus: jis pritaiko juos prie savo individualių galimybių ir tai yra šimtaprocentinis laimėjimas. Visur kitur, bet kokiame kitame sporte yra atitikmenys, ką turi padaryti ar pasiekti, o čia tų atitikmenų nėra.

Justas: Kiekviena disciplina turi savo ribotumus ir užuot orientuodamasi į žmogų, labiau tampa jam Prokrusto lova. O judesio perspektyva leidžia individualizuoti, kontekstualizuoti. Be abejo, kai dirbi su principais, jie reikalauja žymiai daugiau žinių ir išsilavinimo, nei dirbant su konkrečiomis technikomis ar metodikomis, bet ir duoda žymiai daugiau bei labiau atitinka žmogaus prigimtį.

Pasakojate, kuo jus patraukė judesio kultūra – o ko dažniausiai ieškodami pas Jus ateina žmonės?

Justas: Pats sau dažnai užduodu šį klausimą. Ateidami į „Judesio pamatus“ žmonės užpildo klausimyną, taigi jų atsakymus matau, ir nors jie įvairūs, tačiau pasikartojantis žodis yra „laisvė“. Į tą žodį telpa daug dalykų: galbūt kitaip mąstyti, laisviau jaustis savo kūne, išlaisvėti nuo stereotipų. Be to, laisvė gali būti suvokiama ne tik nuo kažko, bet ir laisvė galėti daugiau.

Kas sunkiausia žmonėms, atėjusiems į judesio praktikas? Kur kyla didžiausi iššūkiai?

 Justas: Nors užsiimame fizine veikla, vis tik atėjusiems sunkiausia būna emocinė ir psichologinė užduotis perversti norą kuo greičiau pasiekti rezultatą į vertės pamatymą mokymosi procese. Mūsų kultūroje žmogus giriamas ir vertinamas už parodomą rezultatą, todėl norima mokymosi etapą prašokti kuo greičiau, o tas laikas, kuomet esame pakeliui į išmokimą, paprastai laikomas nevertingu.

O čia mes elgiamės priešingai: norime tą procesą kuo labiau akcentuoti ir parodyti, o visa praktikų visuma yra išplėstas mokymosi – nebūtinai išmokimo – procesas. Mūsų praktikose užduotys nuolat keičiasi, o tai reiškia, kad žmogus neturi galimybės tapti kažkokios užduoties ekspertu, kažko įvaldyti.

Suprasti šį dalyką naujai atėjusiam gali būti nelengva, ypač, jei žmogus ieško greitų sprendimų, atsakymų, receptų, protokolų, rezultatų.

Ar Jums patiems nebuvo sunkus šis pokytis, juk taip pat atėjote iš veiklos, kur buvo vertinami Jūsų pasirodymai scenoje, varžybose, siekdavote medalių?

Jekaterina: Mes visi norime būti pamatyti, turime grįžtamojo ryšio poreikį, nes tik tuomet, kai esi pamatytas ir pastebėtas – gali skleistis. Ir man svarbus įvertinimas, bet pasikeitė jo reikšmė: anksčiau jis būdavo išorinis – medalis ar aplodismentai – bet dabar man didžiausias įvertinimas yra tai, kad nebeskauda kūno, kad man pačiai jame patogu. Jau buvau pasiekusi tokį lygį, kai viską skaudėjo ir kančios bei nepatogumo jausmo niekas neatpirkdavo. Tad savo kasdienybėje patirti neskausmingą kūną jau yra įvertinimas.

Galiausiai, mes esame jautrios būtybės ir jaučiame, kas mums tinka, o kas – ne. Per visą šį laiką nebuvo nei dienos, kad nenorėčiau praktikuoti, o praktikuojame bent kartą ar du per dieną. Tai ir yra atsakymas.

Justas: Aš ir šokyje labiausiai džiaugdavausi choerografijos gimimo momentais, buvimu kūrybiniame procese, kai idėjos yra tik užuomazga. Todėl, kai paklausiu savęs, kas man svarbiau – gauti medalį, ar būti tame kūrybiniam procese – suprantu, kad man atsakymas yra pastarasis. Būtent tokie momentai praturtina. O kokia yra judėjimo ar fizinės veiklos prasmė, jei ne praturtinti?

Gintauto Šiupšinsko nuotr.

Ar judesio kultūra apskritai yra naujas reiškinys? Kaip ji susiformavo, kas ją „išrado“?

 Justas: Judesio kultūros (Movement Culture) sąvoka imta plačiai naudoti maždaug nuo 2008 metų, kai ją suformulavo, apibrėžė ir išpopuliarino Ido Portal. Tačiau pačios idėjos yra labai senos, siekiančios dar XVIII a. fizinės kultūros pradininkus, kuomet ėmė rastis supratimas, kad žmogui reikalinga išmokti kuo įvairiau, universaliau judėti, o judesio edukacija yra žmogaus lavinimo plačiąja prasme dalis. Modernioji judesio kultūra atsisako dirbtinių perskyrų tarp sporto šakų ir atskirų disciplinų, o siekia studijuoti bendruosius kuo didesnei judėjimo įvairovei taikytinus judesio principus. Galima sakyti, iš kiekvienos disciplinos pasiskolina tai, kas yra geriausio, labiausiai lavinančio, ir sujungia „po vienu stogu“. Judesio kultūroje taip pat nebelieka įprastų skirčių tarp sporto, meno, performanso, estetikos, sveikatos – judesio praktikoje visi šie aspektai dažniausiai egzistuoja drauge.

Be paminėto mūsų mokytojo Ido Portal yra ir daugiau mokytojų, dirbančių toje pačioje teritorijoje, tik galbūt pasiūlančių kiek kitas formuluotes ir savo veiklos aiškinimus. Daug įkvėpimo ir žinių semiamės iš Jozef Frucek, „Fighting Monkey / RootlessRoot“ įkūrėjo. Šiuos du žmones, neneigdamas kitų įtakų, galėčiau įvardinti kaip bene pagrindinius judesio kultūros įkvėpėjus ir formuotojus. Mes, „Movement Vilnius“ laikome save antrąja karta, mokomės tiesiai iš autorių, patys kūrybingai dirbame su idėjomis, principais ir konkrečiomis metodikomis. Auginame jau savo mokytojus – trečiąją kartą. Geros idėjos negali užstrigti, jos turi skleistis, rasti savo unikalius kontekstus.

Kur šiandien judesio žemėlapyje atsiduria judesio kultūra ir kokią vietą čia užima „Movement Vilnius“?

Justas: Judesio kultūra yra kaip gyvas augalas, ji nėra standartizuota, protokoluota, ar kokiu nors piramidiniu principu įrėminta ir apibrėžta. Kažkuria prasme tai jos silpnybė, nes ji nesiplečia kaip koks judesio „Mc’Donald’u“ dažnai vadinamas „Animal Flow“, „MovNat“ ar dar kokie pakankamai primityvūs, bet organizaciniu požiūriu efektyvūs franšiziniai tinklai. Augimas yra lėtas, mokomasi ilgus metus. Judesio mokytojas negali būti vien kitų pagamintus protokolus ir metodikas taikančiu instruktoriumi, reikalinga autorinė perspektyva, asmeninė patirtis, gilus principų suvokimas, pagaliau, bent minimalus pedagoginis pasirengimas. Juk dirbame ne su pratimais, o principais, dažnai net filosofinėmis, vertybinėmis nuostatomis.

„Kai gali judėti laisvai, tada renkiesi, kaip nori judėti: šokti, lipti į kalną ar kaituoti. Visgi, kai yra tiek pasirinkimų, pražiūrimas bendresnis lygmuo. Siekis turėtų būti kiek įmanoma ilgiau išlaikyti jauno žmogaus gebėjimą daryti pačius įvairiausius dalykus.“

Galbūt dėl to mokytojų ir aktyvių judesio kultūros taškų pasaulyje nėra tiek jau daug, tai nėra į masiškumą orientuotas reiškinys. Tačiau tie, kurie rimtai tuo užsiima, dažniausiai tampa ne vien taškais kitų žemėlapiuose, bet ir naujais kartografais. Panašiai suvokiu ir „Movement Vilnius“: mes ir semiamės įkvėpimo iš judesio kultūros, ir esame aktyvūs jos formuotojai.

Kaip matote šiandieninius žmones – ar jie yra geri judėtojai? Atrodo, šiandien turime tokią įvairovę, kur ir kaip judėti, bet ar judame geriau, ar esame sveikesni?

 Justas: Taip, yra daug būdų, tačiau tie būdai turėtų būti kaip vyšnia ant torto, o pagrindas – gerai judantis žmogus. Kai gali judėti laisvai, tada renkiesi, kaip nori judėti: šokti, lipti į kalną ar kaituoti. Visgi, kai yra tiek pasirinkimų, pražiūrimas bendresnis lygmuo. Siekis turėtų būti kiek įmanoma ilgiau išlaikyti jauno žmogaus gebėjimą daryti pačius įvairiausius dalykus.

Jekaterina: Bendraujant su žmonėmis ryški nuostata, kas senstant normalu įvairūs skausmai ar negalėjimai. Tai iš dalies natūralu – veikia gravitacija, lėtėja metabolizmas – bet vis viena norisi griauti šį mitą ir parodyti, kad galima jaustis maksimaliai gerai ir patogiai savame kūne net ir brandoje. Galėti dūkti su vaikais ir anūkais, o ne pradėti sakyti – va, jau negaliu to, negaliu ano. Matome, jog tam tikrais procesais, ribotumais, kuriais anksčiau skųsdavosi šešiasdešimtmečiai, dabar jau skundžiasi ir trisdešimtmečiai.

Ar gali judesio praktikas pradėti brandaus amžiaus žmogus, visą gyvenimą judėjęs minimaliai ir nemėgęs fizinės veiklos?

Justas: Jei į judesio kultūrą pažiūrėtume kaip į kalbos kultūrą, tai atsakymas į šį klausimą būtų: ne tiek svarbu, kiek žodžių žmogus moka, kiek tai, kaip jis tuos žodžius naudoja.

Be abejo, žmogus per gyvenimą užgyvena traumų, tam tikrų įpročių, galbūt kažkokios galimybės apskritai prarandamos, bet klausimas – kaip aš naudoju tai, ką turiu, kad ir kokios būklės esu. Kuomet žmogus ateina ir sako, kad jis kažko negali padaryti, mes klausiame: o kaip tu gali judėti su tuo apribojimu? Tuomet žmogus atranda, kad buvo daugybė dalykų, ko jis nežinojo, nematė, nepastebėjo ar nebandė. Vien supratimas, ką ir kaip aš galiu daryti, iškart praturtina.

Tai tampriai susiję su savęs pažinimu, nes juk keičiamės nuolat, mūsų kūnas keičiasi kasdien, kas mėnesį, kas metus. Turime būti jam atidūs, kad galėtume su šituo kūnu čia ir dabar padaryti daugiausia, kas yra įmanoma.

Per praktikas dažnai minite vaikus kaip pavyzdį, iš kurio galima mokytis natūralaus, lengvo, universalaus judėjimo. O kaip elgiatės su savo vaikais, ar juos…treniruojate? Turbūt skiriate dėmesio tam, kad jie būtų geri judėtojai?

Justas: Nepaisant to, kad esame judesio mokytojai, jie už mus juda daugiau ir geriau. Nesakome jiems, ką ir kaip daryti. Galbūt kažkiek pamodeliuojame – pavyzdžiui, jie lipa laiptais, o mes paklausiame, kaip dar kitaip jie galėtų lipti. Leidžiu jiems kautis, tik yra tam tikros taisyklės.

Jekaterina: Manau, labai svarbu vaikų fanatiškai nesaugoti. Reikėtų leisti žmogui bandyti ir pasitikėti, kad jo sistema tokia protinga, kad juk negriuvinės tas vaikas ištisai. O jei vis apstatai pagalvėmis ir šalmais, atimi iš vaiko galimybę mokytis.

„Kuomet žmogus ateina ir sako, kad jis kažko negali padaryti, mes klausiame: o kaip tu gali judėti su tuo apribojimu? Tuomet žmogus atranda, kad buvo daugybė dalykų, ko jis nežinojo, nematė, nepastebėjo ar nebandė.“

Dažnai ir per judesio pamatus pamatome didžiulę įvairovę: ateina daugiau kaip dvi dešimtys žmonių, duodi jiems užduotį ir tiek, kiek žmonių, tiek matai unikalių būdų ją spręsti. Iš vienos pusės – gali susakyti, į ką atkreipti dėmesį, apie ką pagalvoti, bet tuo pačiu norisi leisti žmogui pačiam tame scenarijuje pabūti, pačiam atrasti, nes tai didelė mokymosi proceso dalis.

Ar turite sau išsikėlę ilgalaikį tikslą – ko norėtumėte, kad „Movement Vilnius“ pasiektų?

Jekaterina: Man visada labai keista ir nesuvokiama, kaip žmonės nejuda – juk šiame pasaulyje ir gyvenime esame tik kūne ir per kūną. Tai norisi, kad iš esmės pasikeistų prioritetai ir požiūris į kūniškumą, nežinau, kiek tam metų prireiks. Kad žmogus nustotų treniruotis, suprastų judesio vertę, o judesio kultūra būtų pati pirmoji edukacija, kurią žmogus gauna gyvenime.

Justas: Jau turime sukaupę daug tikrų, gyvų patirčių, užaugo ir mūsų mokoma judesio mokytojų karta, kurie irgi neša žinutę. Norėtųsi, kad ta žinutė kažkokia forma taptų edukacijos, kurią gauna kiekvienas žmogus, proceso dalimi. Norėtųsi ateityje rasti tam tinkamą būdą ir turėti visus resursus bei sąlygas.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!