Kai reikėjo sudaryti moterų, kurios drąsiai imasi keisti savo gyvenimą, sąrašą, dizainerė, menininkė Julia Janus, buvo įrašyta jo pradžioje. Tokiam įspūdžiui susidaryti pakanka sekti jos kūrybos ir gyvenimo transformacijas. Bet kaip tos tranformacijos vyksta žvelgiant šiek tiek iš arčiau?

Jaučiu, kad turėčiau Jus nuteikti būti įdėmius: kai šį pokalbį skaitysite, vietomis sulaikysite kvėpavimą. Bent taip nutiko man. Julijos atvirumas ir tikrumas leidžiasi tiesiai į širdį ir sujaudindamas, ir nuramindamas. Į vieną klausimą ji atsako taip: „Čia pats sunkiausias klausimas, ir atsakymą į jį atidėliojau pateikti, kiek tik buvo galima. Kalbant šia tema galima apsimesti ir pasakoti instagramines pasakas apie nuostabų pasiekimų kelią. Tokia buvo pagunda. Tačiau pamąsčiusi nusprendžiau, kad tik veltui gaišiu laiką. Visiems bus naudingiau, jei pasakysiu, kaip yra.“

Žinau, kabliukų primėčiau daug. Bet dabar jau sekite pokalbio giją.

Julija, kaip Jūsų gyvenime dažniausiai ima vykti pokyčiai? Kas tai – aplinkybių padiktuota adaptacija, nuolatos veikiantis vidinių ieškojimų motoras?..

Pokyčiai – mane į juos tarsi kažkas įstumia. Save laikau labai lojaliu žmogumi, kuriam svarbus pastovumas ir pagrindas po kojomis. Net jeigu kas nors nesiseka, visada einu iki galo ieškodama sprendimų, nebandydama iš karto bėgti nuo konfliktinių situacijų ar nepatogumų. Bet kažkas, tikrai ne aš, tą pagrindą ima ir išmuša. Tuomet esu priversta kristi arba skristi. Renkuosi skristi, ir tada pokyčiai prasideda, tarsi būčiau atsidūrus kitame laiko ir sėkmės spiralės lankste…

Socialiniuose tinkluose rašėte, kad dabar, po įvairių pokyčių, esate rami, nes suradote savo kelią: „Kūrybinga vietokūra ir dizainas plačiąja prasme – holistinis hibridas, kuriuo kursiu pokytį ir grožį.“ Ar galėtumėte plačiau pakomentuoti, kaip suvokiate savo dabartinį kelią ir kaip atrodo Jūsų savirealizacija?

Man reikėjo trejų metų, kad peržiūrėčiau savo vertybes ir prioritetus. Apsisprendžiau, kad noriu kurti taip, kad kuo mažiau šiukšlinčiau. Todėl pasirinkau mados ir aksesuarų, baldų ir interjero detalių srityse bendradarbiauti su kitų prekių ženklų kūrėjais, naudoti savo sukauptą know-how, dalintis patirtimi ir siekti, kad visi mano kūriniai būtų pagaminami tik gavus užsakymus.

Per trejus metus profesionaliai išaugau kitoje srityje. Ji vadinama vietokūra. Tai labai įdomus darbas. Kūrybinė vietokūra yra vietovės – paslaugų ir prekybos centro, gatvės, kvartalo, kaimo, miesto ar šalies – prekės ženklo kūrimas. Strateginis tokio kompleksinio darbo tikslas – pritraukti į tą vietą reikalingus ir sėkmingus, tinkamus pagal vietos kuriamą identitetą, įvaizdį investuotojus, lankytojus, gyventojus.

Prieš trejus metus šia tema parašiau baigiamąjį magistro darbą ISM universitete, studijavau šią rinkodaros rūšį Olandijoje, Roterdame, ir nuo to laiko dėl nuolatinės praktikos mano ekspertinės žinios labai išaugo. Mano specializacija – miesto centro, senamiesčio vietų gyvybingumo ir originalumo paieškos ir palaikymo strategijos.

Mes dažnai apsigauname galvodami, kad mūsų miestelių, miestų centrai yra pačios gyvybingiausios vietos ir ten ir taip viskas gerai. Iš tikrųjų tie centrai – visi panašūs, sovietmečio suniveliuoti, postsovietizmu arba pigiomis kopijomis užteršti, su atgyvenusia infrastruktūra, neturintys jokio individualumo, dėl kurio kas nors susiviliotų atvykti, pabūti ar nuspręstų būtent čia kurti savo gyvenimą ar verslą. Iš tokių centrų gyventojai traukiasi, nauji užsuka pabūti tik trumpam, suvilioti romantinės mišrios stilistikos urbanistinės auros, šeimos nesikuria, nes nepatogu auginti vaikus. Kas lieka? Muziejus po atviru dangumi su keliais senjorais, kurie jau niekur iš ten nesikels, tačiau ir nepriims jokių naujovių.

Iš tikrųjų gyvybingesni yra tik naujieji miesto centrai, kur prekybos centrai dažnai pastatomi pavojingai arti istorinių centrų ir jų veikla atitraukia lankytojus iš paveldėtos, tikrosios vietovės širdies. Todėl senamiesčiuose verslai greitai keičia vieni kitus, išsilaiko tik beveidžiai tinklinio verslo taškai arba pigios girdyklos, kurios dar labiau sumenkina kultūrinio palikimo vietą kiekvieno to miesto gyventojo širdyje.

Kūrybinės vietokūros pirmiausia ėmiausi sau artimoje vietoje – Vilniaus senamiesčio žydų auksakalių ir stiklių kvartale, kuris slepiasi tarp didžiųjų senamiesčio gatvių. Tai Stiklių, Gaono, Žydų, M. Antokolskio gatvių kvartalas. Čia anksčiau buvo mano mados parduotuvė.

Pavadinome tą šešių šimtmečių amžiaus vietovę Stiklo kvartalu ir pamažu stipriname jo strategines jėgas. Už kiekvieno mano sumanymo visada yra žmonės, be jų palaikymo neįmanomi jokie pokyčiai. Šiuo atveju – tai grupė veiklių Stiklo kvartalo žmonių, kurie visokeriopai padeda ir veikia kartu.

Mūsų tikslas – suformuoti aiškų tos vietos identitetą, įpratinti į jį užsukti istorinės kultūros ištroškusius žmones, sukurti traukos vietas, įženklinti, išryškinti šį paslėptą žydišką miestelį.

Vėliau prisidėjo kitos gatvės, jų bendruomenės pačios pasiprašė paglobojamos. Tuomet atėjo privatūs užsakovai. Taip įsisuko nauja kūrybinga ir naudinga veikla.

Netrukus gimė „Art(erija)“ – senamiesčio gatvių šviesos meno galerija. Kas pusę metų mano kuruojamoje galerijoje menininkai kuria šviesos instaliacijas, pritaikytas prie Stiklo kvartalo, Savičiaus gatvės aplinkos. „Art(erija)“ yra daug tvaresnis šviesos meno renginys nei šviesų festivaliai; ji traukia lankytojus visus metus, tampa socialinių tinklų nuotraukų fonu, garsina vietovę. Už šias iniciatyvas šiemet buvau apdovanota Vilniaus miesto mero premija, tuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi.

Organizuodama „Art(eriją)“ pati pradėjau kurti šviesos meno instaliacijas. Taip pat nuolat tapau. Abi šios sritys augina mane ir stiprina mano kūrybinę dvasią, nes visada žinojau, kad noriu formuoti žmogaus aplinką. Man rūpi, kas supa žmogų, koks jo mikrokosmosas. Nevarbu, ar tai yra rūbas, ar namai, ar gyvenamas miestas. Visa yra viena ir veikia harmoningai, jei jaučiama kaip nedaloma visuma.

Šį pavasarį išleidote naują ir pirmą po pertraukos mados kapsulę, paremtą Jūsų tapybos darbais. Nutarėte ir čia dirbti kuo tvariau – bet kuris objektas gaminamas tik gavus užsakymą. Ar kursite šitaip ir toliau? Jei taip, kas tai bus?

Kitas mano darbas, ko gero, pasirodys 2022 m. Darau jį neskubėdama. Įkvėpimo semiuosi iš garsiausios vilnietiškos meilės istorijos, kuri įkvepia menininkus jau beveik 500 metų ir kuri tiek pat laiko garsina ir visą Lietuvą. Ši istorija tokia galinga, dramatiška, pilna mūsų socialinei aplinkai būdingų kodų, kad matau ją kaip vieną unikaliausių Vilniaus turizmo atgaivinimo, remiantis kultūriniu paveldu, traukos galimybių. Tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto ir Lietuvos didikės, Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės istorija.

Man keista, kad iki šiol Vilnius jos nepanaudojo savo romantiškumui, tapatybei palaikyti. Šiuo metu oficialiai sostinės turizmui populiarinti pasitelkiamas šiuolaikiškumo ir inovatyvumo koziris, ignoruojant tai, kas irgi yra jos stiprioji savybė.

Todėl darau tai, kas man atrodo svarbu ir ką galiu: kuriu šios istorijos maršrutą po Vilnių, dizaino produktus, kurie ją papildytų. Ši maža kolekcija vadinsis „Slapta meilė“.

Atrodo, kad tokia tanki, pokytį sukelianti kūrybinė savirealizacija yra vienas svarbesnių Jūsų gyvenimo tikslų. Kas Jus labiausiai apdovanoja šiame kelyje? Koks procesas, žmonės, rezultatai?

Mano gyvenimo misija yra būti savotišku sintezatoriumi: per mane pereinančią kūrybinę energiją sujungti su kitų žmonių kūrybine energija ir kartu, bendradarbiaujant, įgyvendinti idėjas, paversti jas kūriniu, reiškiniu ar produktu. Ir mokytis. Mokytis iš visų ir visko.

Matyt, dėl turimų prigimtinių savybių buriu žmones, todėl pavyksta kurti ir įgyvendinti, daryti pokyčius, kurių galia spinduliuoja ilgai.

Esu novatorė. Įžiūriu ateities perspektyvas dažnai dar tada, kai niekas jų nemato. Kartais tai įvyksta per anksti. Todėl išmokau turėti kantrybės, eiti žingsnis po žingsnio ir nustojau stebėtis, kad kiti neįžiūri to, ką aš jau žinau, kaip bus. Visą gyvenimą esu mokoma kantrybės. Dar tada, kai įsidarbinau siuvėjos mokine, prieš studijas Dailės akademijoje. Man reikėdavo sudaigstyti, išardyti ir vėl sudaigstyti, kartais po keliolika kartų. Kartais apimdavo toks siutas… Paskui piešti, trinti, vėl piešti. Viskas nervina tol, kol atsiranda meistriškumas.

Todėl labiausiai jaučiuosi apdovanota tada, kai randu arba mane randa tokie žmonės, kurie dirba dėl ateities, kurie ją „mato“, „jaučia“ ir kuriems nieko įrodinėti nebereikia. Tiesiog imame ir darome tikėdami bendra idėja. Kol atsiranda meistriškumas ir kokybė.

Pastebėjau, kad Jūsų socialinių tinklų paskyrose vis dažnesnė kūno tema: pasakojote apie savo karantino mitybos eksperimentą, naujų kūno piešinių – tatuiruočių istoriją; pastebėjote, jog Jums labiau sekasi pajusti visumą kūryboje, o štai kūno ir buvimo – dar ne. Kaip manote, kodėl santykis su kūnu yra sutrūkinėjęs, įvairiai blokuojamas?

Čia pats sunkiausias klausimas, ir atsakymą į jį atidėliojau, kiek tik galėjau. Kalbant šia tema galima apsimesti ir pasakoti instagramines pasakas apie nuostabų pasiekimų kelią. Tokia buvo pagunda. Tačiau pamąsčiusi nusprendžiau, kad tik veltui gaišiu laiką. Visiems bus naudingiau, jei parašysiu taip, kaip yra.

Man atrodė, kad esu laimingas žmogus. Ne, ne taip pradėjau… Man atrodė, kad esu energinga, harmoninga, organizuota, graži, jauna ir pasitikinti savimi. Ir kad visada tokia buvau ir būsiu. Tas jausmas neapleido iki 48 metų. O tada, po gimdos šalinimo operacijos, prasidėjo menopauzė. Menopauzė pačia bjauriausia forma. Rūkas galvoje, nuovargis, nemiga, karščio bangos po 30 kartų per parą. Pajutau visišką perdegimą… Priešinausi, kaip galėjau, nes pokytis buvo labai staigus ir aš tiesiog negalėjau patikėti, kad tai vyksta su manimi. Vieninteliais vaistais, kurie buvo po ranka, tapo natūralus anestetikas – vynas. Vynas kas vakarą, kad nesigilinčiau. Kad nuimtų tą įtampą ir skausmą, kurį jaučiau. Prie fizinio skausmo buvau įpratusi nuo vaikystės. Iš pradžių mane kamuodavo ir tėvams daug streso įvarė ilgai trunkantys, vėmimą sukeldavę galvos skausmai, paskui skausmingos ir ilgos mėnesinės, kurios išbraukdavo iš mano gyvenimo po savaitę kas mėnesį. Tai dar galima buvo kontroliuoti nuskausminamaisiais vaistais, bet naujos būsenos nepasidavė jokioms priemonėms. Dirbdama su didele žmonių komanda buvau išmokusi slėpti savo jausmus. Per daug metų jie taip pasislėpė, kad net nebeatpažinau.

Tada atėjo laikas žūti arba būti. Supratau, kad nebegaliu gyventi kaip anksčiau. Tuo metu nusprendžiau sustabdyti savo veiklą, susijusią su mados prekės ženklu „Julia Janus“. Jos komercinis ciklas ir netvarumas man pasirodė beviltiškai išsisėmę, ir tas suvokimas „žudė“.

Skyriausi su žmogumi, kuris, kaip aš maniau, turėjo būti su manimi iki gyvenimo pabaigos.

Sunkiai, mirtinai sirgo mama.

Ir aš apsisprendžiau. Pirmiausia atsisakiau alkoholio, pakeičiau mitybą, išbraukiau cheminius migdomuosius vaistus iš savo gyvenimo.

Tuomet skausmą perkėliau ant savo kūno. Skausmu prieš skausmą kovojau išpiešdama kūną tatuiruočių raštais, kurie man reiškė išsilaisvinimą, tapo mano užmaskuotų jausmų, nuo savęs nuslėptos tiesos išlaisvinimo simboliu, naujos energijos atveriant jausmus akumuliatoriumi. Aš galėjau ir galiu numatyti daugelio žmogaus gyvenimo sričių ateitį, tačiau nemačiau, kad mano jausmai, emocijos, prigimtis, slepiami tam, kad nežaločiau aplinkinių, žaloja mane pačią fiziškai ir emociškai.

Ar pavyko užčiuopti gilumines priežastis, kodėl esate linkusi slėpti savo emocijas, ir išsiaiškinti, kaip šį Jus žalojantį paterną pakeisti?

Visa tai išgyvenau pirmiausia dėl auklėjimo. Dėl įskiepyto kaltės jausmo (kaip katalikiška, ar ne? Čia turiu pasakyti, kad mane mažą augino vienuolė, kuri, būdama mano auklė, įskiepijo savo pasaulėžiūrą), baimės nepatikti, būti nemylima, „bloga“ kitiems. Na, ir noras kontroliuoti procesą, kuris mane padarė puikia organizatore, prisiimančia atsakomybę visur ir visada, tačiau atimančia iš savęs gylį, vidinį pasinėrimą į savastį.

Kas iš to? Gavau naują kūną. Naujos energijos ir supratimą, ką galiu daryti ir kur geriau nelįsti.

Ar procesas baigtas ir dabar jau gyvensiu „ilgai ir laimingai“? Ne, procesas tęsiasi. Mane vargina organizmo sutrikimai, autoimuninė liga – skausmas niekur nedingo. Tatuiruotės jo neišgydė. Nebeprisimenu, kaip yra gyventi be skausmo.

Aš sportuoju, kuriu, myliu, keliauju. Skausmas yra mano mokytojas. Per jį atpažįstu savo blokus. Ar palengvėjo? Taip, palengvėjo, pagilėjo suvokimas.

Aš pasirinkau kūrybinį slapyvardį Janus. Janus yra romėnų dievas, atsakingas už permainas, jo simbolis – durys. Man patiko šis vardas, nes pati nuolat esu permainų kelyje. Mano kūryboje yra labai daug permainas skatinančių idėjų, veiksmų, kūrinių, produktų. Ir durų.

Man labai patiko toks pasakojimas: kartą žmogus nusprendė perdažyti savo kambarį. Nusipirko dvi dėžutes raudonų dažų, teptukų, volelį ir indą jam. Išmaišė dažus kieme. Tada uždarė indus, paėmė juos į abi rankas, teptukus į dantis, volelį ir padėklą po pažastimi ir norėjo įeiti į namus. Bandė duris atidaryti pirštu, laikydamas dažų skardines, tada alkūne. Kažkaip durys išsprūdo, o žmogus žengė žingsnį atgal, koja slydo nuo laiptelio ir jis krito ant nugaros, išmesdamas viską, ką nešėsi. Dažai tiesiog sprogo ir apipylė jį. Apie ką šis pasakojimas? Apie godumą ir norą temptis viską su savimi per gyvenimą. Durys yra permainos. Norint, kad permainos būtų sėkmingos, tenka pasidėti nešulius, atidaryti duris ir įsinešti tai, kas reikalinga.

Julija, ačiū už šį gydantį atvirumą. Paskutinis klausimas, kurio noriu paklausti – kas Jums yra grožis ir gražus žmogus?

Va čia tai klausimas. Ir iš karto į galvą toptelėjo atsakymas – harmoningas. Tuomet atėjo mintis, kad pasakiau klišių klišę.

Gražus žmogus yra tas, kuris bijo, nerimauja, bet susiima ir daro, ir nevynioja į vatą to, apie ką galvoja, ir nesidairo į kitus. Natūralus.

Mieloji x Birutė | Pokyčiai iš meilės

 Perskaitėte interviu iš „Mielosios“ ir mineralinio vandens „Birutė“ straipsnių ciklo „Pokyčiai iš meilės“. Šis jungtinis projektas gimė iš pojūčio, kad mums pakeliui, iš moteriškos bendrystės ir tikslo gyventi sąmoningiau ir laimingiau. Kalbinsime tikras, įkvepiančias moteris, kurios pasakos, kaip mokėsi priimti pokyčius vardan savo laimės, kaip formavo pozityvius įpročius, kaip klupo, bet stojosi, nes tikėjo, kad rytoj bus šviesiau.

Dėkojame „Birutei“, kad mato prasmę apie tai kalbėti ir dalintis moterų istorijomis.

Laukite tęsinio.