Kaip komunikacijoje suderinti norą būti autentiškam ir sėkmingam? Ženklodaros ir vizualinio identiteto konsultantė Julija Brodskė sako, kad visų taip trokštamas autentiškumas yra smarkiai pervartotas ir net permanipuliuotas terminas. Tiek stengiamės būti autentiški, kad net… tampame dirbtini? Kalbamės ir apie tai, kodėl autentiškumo uoliausiai ieško moterys ir kaip kiti tuo naudojasi.

Julija, neseniai grįžai iš Šveicarijos, vėl įsikūrei Klaipėdoje. Ar galėtum papasakoti, kaip susiklostė, jog visą žiemos sezoną jau ne pirmus metus su vyru leidžiate Šveicarijoje?

 Mes ten dirbame slidinėjimo instruktoriais. Yra žmonių, kurie atranda slidinėjimą, ir jiems pakanka kartą per metus savaitei nuvykti į kalnų kurortą, o mums norėjosi, kad gyvenime to būtų daugiau – per savaitę nieko neįvyksta.

Viskas prasidėjo nuo to, kad turbūt prieš kokius ketverius metus mano vyras gavo slidinėjimo instruktoriaus licenciją ir ėmė ieškoti darbo įvairiuose kalnų kurortuose. Pradėjome nuo Sakartvelo, kur jį priėmė ukrainiečių slidinėjimo mokykla. Ten susiradome labai daug draugų, o aš, net ir neturėdama licencijos, pradėjau mokyti neoficialiai. Mane įvertino pirmiausia už komunikabilumą – jei technika yra tokia „tarkim“, tai žmogui su manimi bent jau bus faina (juokiasi). Dabar abu darbuojamės Šveicarijoje esančioje slidinėjimo mokykloje, kuri kiekvienais metais laukia mūsų atvažiuojant. Mano vyras ten praėjusį sezoną dirbo visu etatu, o aš šiemet buvau pagalbinė instruktorė ir dirbdavau tada, kada kiti būdavo užimti.

Nustebau, kad apie savo darbą kalnuose mažai kalbi socialiniuose tinkluose.

 Kai gyvenome Sakartvele, didžiausiame slidinėjimo kurorte Gudauryje, iš tiesų stengėmės daugiau komunikuoti, nes ten atvažiuoja daug lietuvių, kuriems labai smagu lankyti pamokas, vedamas jų gimtąja kalba. Šveicarijoje visai kita situacija – dar niekada mūsų neaplankė lietuviai. Matyt, ir dėl finansinių priežasčių, ir dėl to, kad ten ne taip patogu atvykti. Tad pardavimo požiūriu komunikacija netektų prasmės, o dėl savo įvaizdžio tikriausiai tiesiog neturėjau poreikio to skelbti. Darau, ką darau, ir tiek.

Dima Lisyckij nuotr.

Pastebėjau, kad nebepasirodo nauji Tavo tinklalaidės „Dreamers&Humans“ apie asmeninį prekės ženklą, komunikaciją, apskritai apie savo tikslų ir svajonių siekimą epizodai – nutarei nutraukti šią veiklą ar stabtelėjimas yra tik laikinas?

 Man šis klausimas yra šiek tiek nepatogus, bet ačiū, kad jo paklausei. Tą tinklalaidę 2020 m. pradžioje pradėjau kurti su labai aiškia intencija, kad čia bus mano žaidimas: tiesiog noriu pasižiūrėti, ko reikia, kad toks projektas gimtų, kokių techninių įgūdžių jis pareikalaus ir pan. Ėmiausi projekto be jokio strateginio plano, negalvodama, kur visa tai nuves, ar reikia kokios nors reklamos, ar jis turi man pritraukti klientų. Man labai sunku kurti tokius dalykus, remiantis kokiomis nors strategijomis, nors teoriškai jas puikiai žinau. Tarsi ir žinau, ką reikia daryti, kad instagrame užsiaugintum tūkstantį ir daugiau žmonių per tam tikrą laiką arba kokie yra algoritmų triukai. Visgi sąmoningai jų nenaudoju.

Buvau išsikėlusi tikslą kurti tinklalaidę, kad pirmiausia būtų faina man pačiai. Numačiau kas dvi savaites išleisti po vieną epizodą ir kurį laiką to plano laikiausi – iš pradžių jaučiau didelį užsidegimą. Vėliau tinklalaidės formatas šiek tiek keitėsi, ėmiau kalbinti žmones. Kūriau ją iš vidinio poreikio, o ne pagal auditorijos analizes ar spėliojimus, kas jai gali būti įdomu. Kartais įvairūs žmonės patys paprašydavo leisti mano tinklalaidėje pakalbėti, bet aš taip negaliu – visus, su kuriais kalbėjausi, pažįstu asmeniškai ir juos pasikviečiau todėl, kad matau vertę to, ką jie daro, ką kalba, kuo gyvena.

Buvau pasiėmusi mikrofoną ir į Šveicariją. Pagalvojau, kad yra kelios temos, kuriomis norėčiau pakalbėti, bet to… tiesiog neįvyko. Buvau kitoje aplinkoje, kitoje rutinoje. Nesuku dėl to galvos. Daryti per jėgą, daryti dėl to, kad žmonėms kyla klausimų, man atrodo labai netvaru pirmiausia savo atžvilgiu.

Ar Tavo darbo rutiną, temas kaip nors pakoregavo pandemija, o dabar – karas Ukrainoje?

 Kai tik prasidėjo pandemija, su vyru vis pakalbėdavome, kad ji ne itin palietė mūsų darbą. Darbas iš namų mums jau buvo įprastas ir anksčiau. Kai žmonės dar tik suprato, ką reiškia dirbti savo miegamuosiuose ir virtuvėse, mums tai jau buvo baigta mokyklėlė.

Visuomet stengiuosi kalbėti apie tai, kas aktualiausia pirmiausia man pačiai. Natūraliai ėmiau daugiau kalbėti apie etinę komunikaciją, apie tai, kad įmonės tokiu jautriu laikotarpiu irgi turėtų būti empatiškesnės. Pats kontekstas padiktuoja arba išbraukia tam tikras temas ar klausimus.

Karas yra dar ryškesnis atvejis. Mane jis paveikė taip, kad mažiausiai mėnesį nuo pradžios nieko nekalbėjau apie savo paslaugas, hobius ar kitus dalykus, kurie nėra susiję su karu. Tiesiog negalėjau.

Po mėnesio daugiau ar mažiau visi atsigavome nuo šoko. Saugodamas savo psichiką pradedi ieškoti būdų, kaip gauti informacijos nežalojant savęs. Galiausiai pamačiau, kad užsakymai, pardavimas yra kritęs, tad pamaniau, jog būtų protinga apie save priminti. Prie ukrainiečių kovos prisidedu ir finansiškai, ir savanoriaudama, tad puikiai suprantu, kad jeigu noriu ir toliau tai daryti, man reikia uždirbti.

Ar tuo laikotarpiu norėjai iš naujo įvertinti žmones, prekių ženklus, kuriuos seki? Galbūt vienais susižavėjai dėl jų reakcijos į įvykius, o su kitais, supratai, ne pakeliui?

 Šitai vyko ir per pandemiją. Atsisijojo ir žmonės, su kuriais bendrauju. Juokais pagalvojau: jei tokių įvykių būtų labai daug, gal ir draugų nebeturėčiau, nes tikėtina, kad kuriuo nors klausimu turėtume nesutampančias nuomones.

Buvo labai įdomu stebėti, kaip prasidėjus karui elgėsi įvairūs prekių ženklai, nuomonių formuotojai. Vienų tiesiog nesupratau, ant kitų supykau… Stengiausi nepradėti skirstyti į juoda ir balta, nedaryti skubotų išvadų ir išlikti labiau stebėtoja.

Monikos Dombrauskytės nuotr.

Noriu su Tavimi pasikalbėti apie vieną iš pagrindinių Tavo temų – autentiškumą komunikacijoje. Man kartais atrodo, kad tiek jo siekiame, toks jis yra svarbus, kad ima būti tikslu savaime; nesunku pastebėti dirbtines pastangas būti autentiškam.

 Terminas autentiškumas yra pervartotas ir gal net permanipuliuotas. Praėjusį rudenį vedžiau vienas kitas dirbtuves autentiškumo tema. Tikrai esu pastebėjusi, kad tai yra ir trendas, ir išsikeltas tikslas, pagal kurį vertiname žmones ar prekių ženklus. Tačiau autentiškumas negali būti tikslas savaime. Tiesiog pradedame ne nuo to galo, nuo kurio turėtume pradėti. Autentiškumas yra ne tikslas, o pasekmė. Pasekmė asmenybės, kuri gyvena sakydama sau tiesą, turi savo vertybinį pagrindą, savo „kodėl“. Kai santykis yra stiprus, tvarus, daug paprasčiau užgimti ir pasireikšti autentiškumui. Man atrodo, kad viskas prasideda būtent nuo tų vidinių momentų, emocinės gerovės. Čia panašu į tai, kai žmonės, tarkim, nori būti charizmatiški. Manęs viešojo kalbėjimo klube dažnai klausia: na, kaip man išmokti kalbėti charizmatiškai? Vėl grįžkime į pradžią. Tau reikia ne mokytis charizmatiškai kalbėti, o ugdyti save kaip asmenybę. Skaityk knygas, edukuokis, bendrauk, keliauk, tobulėk. Tobulėk kaip individas. Charizma ir autentiškumas pasivys tave patys!

Kalbėdama apie autentiškumą mėgstu imti Beatos Nicholson pavyzdį. Ar rašant įrašą socialiniuose tinkluose, ar bendraujant su operatorių komanda, jos paprastumas ir tikrumas visuomet ima viršų. Pastaruoju metu ypač autentiškai sužibėjo Olegas Šurajevas. Visa tai neįvyksta tol, kol mes nepradedame sakyti sau tiesos. Kaip mes galime sakyti tiesą kitam, kai nesakome jos sau? To niekaip nesuvaidinsi, neapsimesi. Autentiški žmonės ir jų komunikacija dažniausiai būna nepatogūs – jie parodo mūsų neišspręstus dalykus.

JAV autentiškumas buvo suplaktas su asmeninio gyvenimo atskleidimu ir paprastai su tais įvykiais, kurie susiję su nesėkmėmis, nelabai šviesiomis emocijomis. Kai kurie žmonės tiesiog suprato pažodžiui: jei nori būti autentiškas – rodyk savo nesėkmes.

Esminis filtras, kaip atskirti tokį išmoktą autentiškumą nuo tikrojo – mūsų sąmoningumas ir kritinis mąstymas. Dėl šios priežasties ir tie žmonės, kurie nėra autentiški, bet gerai daro kitus darbus, ir toliau turės savo auditoriją, kuriai visai tiks ir patiks toks sąmoningumo ir tikrumo lygmuo.

Viena bičiulė man pasako, kad paauglės, paklaustos, kas yra jas įkvepiantys pavyzdžiai socialiniuose tinkluose, paminėjo labai mėgstančios vieną influencerę, kuri išsiskiria iš visų kitų. Sužinojusi, kas ji, supratau, kad banalesnį savo vertybių, darbo su brendais, komunikacijos pavyzdį sunkiai surasi. Tad viskas priklauso nuo to, kas žiūri, kas seka. Vienam žiūrovui toks žmogus bus surežisuota vidutinybė, o kitam pagal šablonus ir taisykles sukaltas profilis gali atrodyti labai savitas ir autentiškas.

Rimvydo Slavyko nuotr.

Iš to, ką pastebiu rengdama „Mieląją“, kartais atrodo, kad daugiau abejonių dėl autentiškumo turi moterys, joms apskritai aktualesnis patvirtinimas, gaunamas iš išorės.

 Mane labai stebina, kad kai kuriuose rinkodaros žinutėse nuolat pasakojama, kad moters gyvenimo laimė ir sėkmė yra savirealizacija, ir bandoma įpiršti mintį, kad ji pirmiausia yra nuosavo verslo turėjimas. Kitaip sakant, samdomas darbas yra šūdas ir tu būtinai, na būtinai turi turėti savo e. parduotuvę (juokiasi). Vyksta daugybė įvairiausių kursų, kuriuose mokoma, kaip ne tik auginti savo verslą, bet ir augti pačiam. Nesuskaičiuojama daugybė mokymų, klubų, kurie ima pinigus, naudodamiesi moterų nepasitikėjimu savimi.

Ypač patraukli auditorija – jaunos mamos. Žanro klasika – mama kokius dvejus trejus metus paaugina vaikutį ir supranta nebenorinti grįžti į savo senąją darbovietę. Tada jai belieka žiūrėti, ką siūlo instagramas – žiūrėk, vaikas šalia ir dar gali turėti smulkų verslą. O kas nors turi tris vaikus, du šunis ir vadovauja net keliems verslams! Tai tampa kažkokiu visuomenės etalonu, ir, jei nori būti laikoma sėkminga moterimi, turi jį pasiekti.

Man atrodo, kad galbūt naudojamasi mažesniu kai kurių moterų sąmoningumu ar tinkamai susiklosčiusia gyvenimo situacija. Aktyviai pardavinėjami 3–4 mėnesių kursai, praktiniai užsiėmimai ir pan., atrodo, atlieka gražią misiją, bet juose – ir nemažai manipuliacijos. Užtenka pasidomėti, kas tuos kursus organizuoja, ir kai kuriais atvejais matau tiesiog puikų sugebėjimą pasiimti pinigus.

Nors aktualizuotas būtent toks įvaizdis, žinau nemažai sąmoningų moterų, kurios nori dirbti samdomą darbą, eiti į biurus, nes jaučia, jog neturi noro ar gebėjimų kurti nuosavus verslus. Jeigu kažkas pasirinko daryti vienaip, nebūtinai tai tinka ir patinka absoliučiai visiems žmonėms. Kai kurių moterų ir vyrų negebėjimas atsirinkti, ką jie gali ir nori daryti, priverčia kurti tas virtuvines e. parduotuves ne dėl vidinio noro, o dėl to, kad tokiu būdu siekia save validuoti. O tai juk vyksta dėl žemos savivertės, dėl sau neatsakytų klausimų.

Tikiu, kad tuose įvairiuose klubuose ir kursuose moterys randa sau ir ką nors naudingo. Bet man vis tiek labai nepatinka, kad tai vyksta badant žmonėms į jų silpniausias vietas ir iš to uždirbant. Jeigu matytum, kad kursus organizuoja žmonės, kurie šią veiklą laiko savo misija, daro visa tai skleisdami vidinę šviesą, nebūtų taip pikta.

O nežinoti, ką noriu daryti toliau ir kaip noriu užsidirbti, yra žmogiška, būdinga ne vien moterims. Tiesiog moterų problemos labiau matomos. Galiausiai joms yra lengviau parduoti.

Kaip Tu pati, Julija, ieškojai, radai savo vidinę tiesą? Tarp eilučių girdžiu, kad tai – ilga kelionė.

 Nesu jos radusi, veikiau kiekvieną dieną ieškau. Per visus namuose vykstančius ir savo vidinius konfliktus stebiu save, kas man patinka, o kas nepatinka, ko noriu ir ko nenoriu. Galutinės stotelės šioje kelionėje nėra. Netikiu, kad žmogus gali tapti autentiškas ar būti savimi ir daugiau niekada iš šio kelio neišklysti. Manau, kad visi mes žingsniuojame tai pirmyn, tai atgal.

Didelė vertybė yra apskritai būti savimi, ir man tikrai ne visada tai pavyksta. Kartais šnekuosi su kitu žmogumi ir jaučiu, kad sau jau truputį nepatinku. Tam užčiuopti nereikia net socialinių tinklų. Galvoju, o geras, vadinasi, pradėjau vaidinti, bandyti patikti tam žmogui. Visa tai labai žmogiška. Man įdomu užkabinti tuos momentus ir juos pastebėti. Galiausiai būdami patys savimi ir tą kitą žmogų, su kuriuo bendraujame, tarsi atrakiname.

Turbūt pats tvariausias būdas yra gyventi, komunikuoti net negalvojant, kaip kas ką supras, paskaitys, pažiūrės. Interpretacijų bus tiek, kiek žmonių. Todėl geriausia rašyti taip, kaip tu jauti, filmuoji, o jau kaip bus toliau – nematau prasmės jaudintis. Vis tiek pritrauksime tokius žmones, kokie esame patys.

Monikos Dombrauskytės nuotr.

O kaip patartum autentiškiau komunikuoti tam žmogui, kuris kuria savo prekės ženklą ir tikisi iš jo uždirbti?

 Šis klausimas labai sudėtingas. Ir nėra vieno atsakymo, šablono, pagal kurį galime visi veikti.

Manau, kad reikia žinoti socialinių tinklų taisykles, išmanyti algoritmų sistemą, tačiau neverta vien su jais šokti.

Siekiant būti autentiškiems, pirmiausia teks būti savimi. Ir vėl tikslas čia – ne žūtbūt būti savitam, o tiesiog išlikti savimi. Savitumas ir gimsta iš santykio su savimi, savęs pažinimo, tvirto stuburo, sąmoningumo, savirealizacijos.

Autentiškas savęs transliavimas nevyksta kažkokį stebuklingą mygtuką nuspaudus. Tai – procesas. Ir tik negalvokime, kad autentiški atrodysime pasakodami apie savo nesėkmes universitete, skyrybas, psichologines problemas. Dažnai tokie pasakojimai atrodo visiškai dirbtini. Autentiškumas nėra toks primityvus.

Aš labai linkiu mums visiems pradėti ne nuo „wow superoriginalių“ stories šablonų, o nuo savęs auginimo ir pažinimo. Autentiškumo ir tiesos nesuvaidinsi. Teks tokiam būti. Būti savimi yra daug sunkiau nei vadovautis taisyklėmis.

Julijos mėgstamos instagramo asmenybės ir prekių ženklai:

Seku daugybę Rusijoje kuriamų paskyrų. Dėl ypatingo požiūrio į vizualumą, dėl dėmesingumo detalėms. Tačiau šįkart iš solidarumo su Ukraina tų paskyrų nenurodysiu.

Man patinka jau minėto Oleg Šurajev komunikacija. Tikrai ne dėl vizualų, bet dėl tikrumo, nepatogumo, grynumo.

Esu susižavėjusi ir mintyse gal net klaupiuosi prieš Raštinės kavinę. Tokio gebėjimo apgalvoti kiekvieną detalę tiesiog baltai pavydžiu. Čia ir vėl – ne tiek komunikacija, kiek jausmas. Prisimenu paskutinį apsilankymą „Raštinėje“: nuostabi keramika, iš kurios ragauju žalių citrinų tortą, palo santo dvelksmas, kažkoks smalsumą keliantis indie-folk muzikinis takelis, aplink vien gražūs, jaučiu, kruopščiai atrinkti estetiški daiktai, leidiniai, priemonės. „Raštinė“ moka teikti visapusį, giluminį pasitenkinimą. (Ne reklama! : )).

Man miela OIŠY izakaya paskyra. Labai mėgstu tokį nenuglaistytą, konceptualų, tikrą komunikacijos būdą.

Negaliu nepaminėti @egyboy_art_cowboy paskyros. Jų stories visada netikėtos, įdomios, įvairios, prajuokinančios. Komunikacija – gyva, nesurežisuota. Svajoju išmokti kurti taip pat.

Kristiną @feedyourfashionanimal mėgstu už skonį, estetiką, charizmą.

Estetišką ir modernų požiūrį į odos priežiūrą puoselėja Typology Paris. Kartais žmonės man sako: „Na, čia menas kažkoks, ką jie daro.“ Mano akimis, tai yra elementarus akiračio plėtimas ir mokymasis kosmetikos produktus fotografuoti kūrybiškiau nei pastačius baltoje dėžėje arba ant delno ir stovint kopose su nubalinta šypsena.

Baigdama paminėsiu 𝖤𝗅𝖾𝗇𝖺 𝖵𝖺𝗌𝗂𝗅𝗂𝖾𝗏𝖺, kurios kūrybiškumas ir būdai pristatyti reklamuojamus produktus mane įkvepia.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!