Gyvenimo tempas yra įgavęs didelį pagreitį. Atrodo, laikas kaip smėlis byra tarp pirštų ir darosi vis sunkiau viską spėti, atlikti net elementarius kasdienius darbus. O laiką sau ir savo pomėgiams belieka atsikovoti iš dienotvarkės.

Su drabužių dizainere, dėstytoja Jurgita Januškevičiūte esame pažįstamos daug metų. Jos gebėjimas mėgautis ne laiko trupiniais, o dosnia jo dalimi, skiriama sau ir savo pomėgiams, tapo stimulu pasikalbėti ir žurnalui „Mieloji“, pasisemti patirties, pritaikyti ją sau.

Jurgita, atrodo, kad Tu nedalyvauji visuotinėse lenktynėse su laiku. Akivaizdu, kad gyveni sau mielą gyvenimą. Net daugiau – man atrodo, kad gyveni pasakų šalyje, kuri neturi nieko bendro su tuo, kas vyksta aplinkui. Pavyzdžiui, aš neturiu kada panaudoti hidrolato savo veido priežiūrai, o Tu randi laiko jo pasigaminti. Galiu tik įsivaizduoti, kiek laiko reikalauja bitės. Tad ką Tau reiškia laikas? Ar keičiasi santykis su juo? Ar Tau atrodo, kad jo turi daug?

Koks geras klausimas apie laiką, sau tokio nesu kėlusi. Laiką tiesiog gerbiu ir vertinu. Žinai kodėl? Man atrodo, kad gyvenimo esmė ir prasmė yra tiesiog būti darnoje su savimi ir daryti tai, kas tau sekasi arba patinka labiausiai. Kai taip gyveni, laiko tiesiog atsiranda. Yra toks posakis: daryk tai, kas tau patinka, ir tu niekada nedirbsi. Manau, kad taip ir gyvenu. Skiriu prioritetą toms veikloms, kurios mielos ir suteikia laimės ir darnos pojūtį. Ir darau ne ryt, ne užporyt, ne po metų. Mažais žingsneliais į priekį kas dieną, tuomet gimsta reikiamas rezultatas.

Laiko turiu tiek, kiek man jo reikia. Sakau nuoširdžiai – aš turiu laiko. Gal kartais tingiu ką nors daryti, bet laiko turiu.

Laiko visi turime vienodai, bet dauguma malamės savo darbuose ir veiklose tarsi užrištomis akimis. Juk Tu turi ūkį, buitį, šeimą, įsipareigojimus, bet didžiąją laiko dalį skiri tam, kas malonu. Ar Tavo veiksmai buvo sąmoningi?

Žinai, Ingrida, kai suvokiau būties laikinumą, supratau, kad reikia veikti dabar. Ir tikrai bus gaila, jei neišbandysiu vieno ar kito dalyko.

Paskaičiuok, kiek mums liko vasarų? Na, man liko keturiasdešimt, gal penkiasdešimt vasarų. Tai tiek mažai! Kiek aš dar matysiuosi su tėvais, jei su jais per metus susitinku 4–5 kartus. Kai pradėjau skaičiuoti, man net smegenis sutraukė, kūnas pradėjo drebėti. Ir iš karto supratau: o dangau, čia ir dabar! Frazė atrodo nuvalkiota, bet ji nuvalkiota tik tada, kai nieko nedarai.

Neslėpsiu, šita sąmoningumas atsirado po skyrybų. Kai Dievas duoda išbandymų ir skausmų ir kai bandai iš jų išsikapanoti, įkvepi oro ir supranti, kad gyveni. Ir nori… Labai svarbu norėti. Juk gali ir nenorėti, ypač kai siela ir kūnas būna pavargę nuo sunkumų, skausmo, nerimo, baimių.

„O aš manau, kad reikia švęsti, gyventi, džiaugtis. Dažnai matome tik blogus dalykus. Bet į ką sutelki dėmesį, toks ir esi. Man svarbu, kad būtų gražu.“

Kiekvienas žmogus, gaudamas išbandymų, pereina per tokius virsmų tiltus. Ir ateina diena, kai įkvepi oro ir supranti, kad gyveni, kad esi sveika, kad saulė šviečia, gausu žalumos aplinkui, vandens, tiek daug Žemėje dar neaplankytų gražių vietų. Kai sociumo taisyklės tampa svetimos, nebe tokios svarbios, įsiklausai į save ir nuo tada ir prasideda tikras gyvenimas. Nebesvarbu, kas ką galvoja, kiek ko dar turi pasiekti. Gal mano siekiamybės visai kitos, kurios net nėra vertinamos sociume. Tuomet nori girdėti vidinį balsą ir būti nuoširdi su savimi.

Kas Tau suteikė šviesos einant per šiuos išbandymų tiltus?

Draugės. Ta moteriškumo galia! Viena draugė pasakė: „Nešk savo subinę, Jurga, greitai tiktai.“ Ir ką? Keliesi, eini ir žiūri, kad kiekvieną kartą darosi lengviau.

Žmonės, kaip ir Tu, kelio pradžioje labai bijo, kad tai niekada nesibaigs, ir net nenori pradėti eiti. Kiek užtrukai?

Gal trejus metus. Bet situacija kasdien vis gerėdavo. O dabar taip gera gyventi…

Tai koks pasaulis Tave supa šiandien?

Aš mėgstu būti sodyboje. Ten mano sodinti augalai, daug pievų, ežeras, bitės, gyvų krūmų labirintas.

Labirintas?!

Taip. Jis teikia labai daug stiprybės. Kai būdavo sunku, aš po jį vaikščiodavau. Tai labirintas-energetinė spiralė, savęs atradimo labirintas. Sodinau prieš dešimt metų. Jį sudaro apie 770 augalų. Energetiniai labirintai turi tik vieną taką, vedantį į centrą ir atgal. Čia nėra uždarytų sienų. Mokslininkai mano, kad labirintai palankiai veikia žmogaus smegenų veiklą. Vaikštant jais tenka pasisukti 180 laipsnių kampu – vienas smegenų pusrutulis persijungia į kitą. Kol labirintas išvaikščiojamas, šis procesas įvyksta daug kartų. Šitaip per trumpą laiką smegenys labai stipriai dirba, todėl gaunami atsakymai, postūmis pokyčiams, užplūsta gera emocija.

Į svečius atvažiavusios draugės nepraleidžia progos pasivaikščioti po labirintą, ieško savęs. Kuo daugiau žmonių praeina, tuo jis tampa stipresnis energiškai. Tai tikrai labai stiprus potyris.

Yra net miestų, pastatytų pagal labirintų principą. Vienas iš jų yra San Malo miestas Prancūzijoje.

Labirintas yra ir vieta, kurioje gali paklysti.

Ingrida, mes gimstame ir mirštame, visi einame savo keliu, savo labirintu. Ir visi keliai veda pas Dievą. Ar eisi vienu keliu, ar kitu, tu nepaklysi, vis tiek pasieksi tą galutinį tašką.

Dažnai labirintu vaikštau užsimerkusi, medituoju. Einu savo rimtu. Ir vis ženklai: tai saulė nušvinta, tai drugelis praskrenda, tai pamatau didžiulį voratinklį. Kiekvienas ženklas mums teikia tam tikrą informaciją.

„Gyvenimas mums siūlo, o mes priimame arba atmetame. Svarbu tik priimti ne viską, o tai, ko reikia tau.“

Kuo esi arčiau gamtos, dangaus, žemės, tuo daugiau tos informacijos gauni. Mes esame užsibuvę mieste, skubame, bėgame. Bet kur nuskubėsime? Supratau, kad kartais reikia nieko neveikti ir suplanuoti nieko neveikimą.

Kas labiausiai formavo tokį Tavo sąmoningumą?

Tikriausiai nueitas kelias, sutikti nuostabūs žmonės, knygos, mokslai, praktikos, kelionės… Mano pačios pasirinkimas ir vidinė intuicija. Aš išgyvenau abi būsenas – kai jauti stresą ir pusiausvyrą. Ir kiek streso būsena atima energijos. Bet tai yra kiekvieno iš mūsų pasirinkimas. Kažkodėl žmonėms patinka jausti stresą, būti susireikšminus, pasimetus, akcentuoti ne svarbiausius dalykus.

O aš manau, kad reikia švęsti, gyventi, džiaugtis. Dažnai matome tik blogus dalykus. Bet į ką sutelki dėmesį, toks ir esi. Man svarbu, kad būtų gražu. Net į maistą žiūriu gana paprastai, bet estetiškai – man svarbu, kad lėkštėje būtų gražu.

Puiku, kad paminėjai maistą, nes man labai smalsu, kokie yra Tavo valgymo ritualai?

Kadangi dažnai būnu kaime, tai iš ūkininkų perku kiaušinius, daržoves. Pati užsiauginu ir daržovių, ir uogų, prieskoninių žolelių. Mano virtuvė sezoninė. Man patinka skaniai valgyti, patinka gaminti, ir gaminu gerai. Net esu dirbusi maisto stiliste.

Beje, ar laikai sodyboje šunį?

Mano šuo yra mano bitės (juokiasi). Pirmąjį avilį paveldėjau iš vyro, pati jam jį buvau padovanojusi. Paveldėjau ir šoką, nes tų bičių niekas visą vasarą neprižiūrėjo. Pabandžiau atiduoti bitininkui, bet sulaukiau atsako: „Tavo bitės, tavo ir reikalai“ (juokiasi).

Bet bitininkas padrąsino mane eiti ir jas sutvarkyti. Nuėjau, penkios mane sugėlė, tikrai jautė mano baimę. Vėl skambinu bitininkui, bandau įkalbėti, o jis liepia pasėdėti pusvalandį ir vėl eiti. Bliaunu ir vėl einu. Kažką sutvarkiau, kažko ne.

Gerai, kad pirmą medų padėjo išimti kaimynas, kuris irgi laiko bites. Būdama šalia jo, kitaip įvertinau esamą situaciją. Nusipirkau visą ekipuotę, kostiumą, pirštines ir jau ėjau drąsiau. Pradėjau su bitėmis draugauti, joms dainuoti. Po truputėlį, po truputėlį. Dabar turiu jau tris avilius.

Tas stebuklingas bičių dūzgesys man – kaip meditacija. Dabar taip malonu ir gera jomis rūpintis, kad kartais net nagus niežti, kaip norisi atidaryti avilį, pasižiūrėti, ar motinėlė deda kiaušinius, ar vystosi perai, už kiek savaičių išsiris.

Manau, kad dabar mane bitės net atpažįsta. Negaliu pas jas eiti pikta, nelaiminga, išsikvėpinusi ar bijodama. Bitės tapo mano šeima. Lietuviai laiko šiuos gyvius šventais, bet jie to verti. Bičių pasaulis su savo hierarchija ir vidine tvarka yra išties stebuklingas.

Bet kaip Tu spėji ir bites prižiūrėti, ir hidrolatus gaminti, ir muilą…

Man labai patinka būti gamtoje. Meilę gamtai ir augalams man įskiepijo tėvai. Jie supažindino ir su augalų galiomis. Vesdavosi tėvai kaime mane už rankos ir mokydavo: „Žiūrėk, čia – barkūnas, geltonas vaistingas, baltas ne toks.“

Be to, kad pasigaminčiau muilo, reikia hidrolato. O kad pasidaryčiau hidrolato, reikia augalų ir kokių 5–6 valandų. Prisirenku augalų, sudedu į alembiką (specialų varinį indą), užpilu vandeniu, užverda. Garai kyla į gulbės kaklą, iš kaklo į šaltą vandenį vamzdeliu, kur kondensuojasi ir su visomis veikliosiomis medžiagomis, eteriniais aliejais išvarva į indą. Aš taip ir eterinių aliejų pasigaminu.

Tiesiog Jurgitos manufaktūra. Ir viskas ne šiaip, prabėgomis, bet iš esmės.

Taip, jei jau susidomiu, tai darbo imuosi iš esmės. Analizuoju, daug skaitau ir tik tuomet pradedu. Darau ir vis atrandu ką nors naujo.

Atsimenu, vesdavau kalėdinių vainikų pynimo pamokas moterims. Tam reikia visokių medžiagų prisirinkti: kankorėžių, samanų… Einu mišku, matau nuostabius kankorėžius, bet nusprendžiu pasiimti juos tada, kai grįšiu. Bet grįžtu dažniausiai kitu keliu, todėl jų taip ir nepasiimu. Taip nutinka ir su informacija. Radai ją, pasiimi, apdoroji ir eini toliau. Gyvenimas mums siūlo, o mes priimame arba atmetame. Svarbu tik priimti ne viską, o tai, ko reikia tau.

Visa, ką darau, darau sau ir draugams. Nenoriu masinės gamybos. Ji įkalina ir per daug įpareigoja. Aš per daug myliu laisvę.

Kokia laisvė Tau yra svarbiausia?

Laisvė keliauti. Aš tapau labai tolerantiška. Myliu pasaulį, žmones, jų kultūras ir skirtumus. Kuo labiau pažįsti pasaulį, tuo geriau supranti, kad nėra vienos teisingos kultūros.

Kas Tau dar padeda atsigauti nuo kasdieninės rutinos? Mačiau, ėmei maudytis lediniame vandenyje…

Taip, tai vienas iš dalykų, kuris mane sustato. Šis maudynių sezonas bus jau trečias. Vidumi pajutau, kad man to reikia. Kai artėji prie penkiasdešimties, prasideda senėjimo procesai, karščio bangos. Man reikėjo vėsintis (juokiasi).

Keliuosi anksti, bet man svarbu apsieiti be žadintuvo. Dieną pradedu nuo maudymosi Vilnelėje prie Bekešo kalno. O tada laikas teka pagal darbus. Jei tą dieną dėstau (Jurgita Vilniaus dizaino kolegijoje dėsto eksperimentinį dizainą – aut. past.), tai keliauju į kolegiją.

Koks yra Tavo požiūris į jaunąją kartą ir santykis su ja?

Su jaunimu dirbti labai įdomu. Jis dar tik formuojasi ir nežino, kaip save realizuoti, bet turi daug energijos ir noro. Man studentai sako, kad jiems per sunku, nes dabar yra per daug informacijos. Jiems atrodo, kad nebeįmanoma nieko sukurti, nes viskas jau sukurta. Jauni žmonės yra faini, bet kamuojami desperacijos ir dar nukankinti karantino. Jiems labai sunku. Dėl to mano pagrindinis uždavinys – skatinti juos kurti, padėti būti autentiškiems.

Pabaigoje – klausimas, kurio Tau niekas neuždavė, bet norėtum, kad užduotų, o dar labiau – norėtum į jį atsakyti?

Niekada nesusimąsčiau, ką noriu papasakoti žmonėms. Manau, savo mintis, savo požiūrį atskleidžiu kūno kalba, veiksmais, vizualizacijomis.

Man daug kas sako, kad gražiai matau gyvenimą, gražiai fotografuoju. Kartais net pati suabejoju, gal aš gyvenu iliuzijų pasaulyje, bet paskui suprantu, jog pastebiu išties labai paprastus dalykus. Mums tiek nedaug reikia… Ir tikrai labai noriu pasakyti visiems, kad gyvenimas yra gražus, tik reikia mokėti jį tokį pamatyti.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji