„Labiausiai nenoriu, kad mane mylėtų už tai, ką DARAU. Ir dažnai jaučiuosi nejaukiai, kad gal sukuriu nuolat produktyviai gyvenančio žmogaus vaizdinį, lyg tai būtų siekiamybė, o iš tikrųjų giliai širdyje vis nepatikiu, kad mane apskritai kažkas myli iš tikrųjų.“

Eidama į Bernardinų sodą – susitikimo su teatro režisiere, dainininke Kamile Gudmonaite vietą – galvoje sukau šias eilutes, jos parašytas feisbuko paskyroje dieną prieš mūsų susitikimą. Norėjau sužinoti, kodėl ir kaip Kamilė TIEK daug daro, kaip atkuria savo vidinius išteklius, iš kur semiasi idėjų ir temų. Ir kaip ji apskritai tokia susiformavo? Tokia išmintinga, gili, įdomi siela dar net trisdešimtmečio nesulaukusiame kūne. Kamilė man visuomet buvo paslaptis, tikra kūrėja.

Daug išsinešiau iš šio mūsų pokalbio ant Bernardinų sodo suolelio vaiskią rudens dieną.

Kamile, aš jau papasakojau, kad pokalbio pradžiai mane įkvėpė Tavo įrašas apie produktyvumą ir vidinę vertę. Jaučiu, kad tai yra labai plati ir jautri šiandienos veiklių žmonių tema ir kartu problema: nuolatinis stimulas įtvirtinti save per veiklą, darymą, efektyvumą, rezultatus. Labai noriu sužinoti daugiau apie Tavo požiūrį į šią temą.

Aš visada daug dirbau ir šalia turėjau kitą, ilgą kelionėms ir apmąstymams skirtą, laiką.  Išvykdavau mėnesiui, dviem ir per tą laiką viską permąstydavau, sugromuluodavau, susidėliodavau prioritetus. Bet dabar jau kurį laiką neturėjau ilgų atostogų – vėl esu persidirbusi ir pavargusi, nors ir puikiai žinau, kad tai nėra gerai. Čia jau gal yra kažkoks giluminis paternas (angl. pattern ʻpavyzdys, modelisʼ), iš kurio tiesiog negaliu išeiti.

Neseniai siaubingai lėkiau – po karantino mes visi norėjome atgauti tai, kas buvo prarasta, visur suspėti. Mes su „Kamanių šileliu“ turėjome labai daug koncertų, teatro darbai irgi nesustojo. Pasiekiau kritinį tašką, kuriame būdama jau nesupratau, nei kas aš esu, nei ką veikiu. Dar pradėjau domėtis Geštalto psichoterapija. Be to, studijuoju doktorantūroje, planuoju ateities darbus teatre, vyksta susitikimai, atvažiuoja prodiuserių iš užsienio… Vasaros mėnesiai ir rugsėjis buvo tokie tankūs, kad jaučiausi pasiekusį savo multitaskinimo (angl. multitasking ʻdaugiaveikaʼ) piką.

Psichoterapijos studijose, po visų darbų ir premjerų, turėdavau tiesiog prievartos būdu save sustabdyti. Tų studijų pirmieji metai grįsti vien patyrimu, praktika. Jau pirmame susitikime su grupe pajutau, kaip tai bus itin stipru, kad šios studijos greičiausiai mane privers viską perkratyti. Paskutiniu metu apmąstau savo vienišumą – erdvę, tuštumą, kuri yra kažkur viduje. Supratau, kad viskas, ką savo gyvenime dariau nuo pat to momento, kai paėmiau į rankas gitarą, iki pirmųjų dainų rašymo, nuo beprotiško noro kurti teatro pasirodymus iki santykių, partnerių pasirinkimo ir su jais susijusių problemų, atėjo iš tos tuštumos, tos begalinės erdvės, kuri kažkada atsivėrė ir kurią visaip karštligiškai bandžiau užpildyti. Dabar jau žinau, kad niekas niekada tos erdvės neužpildys, kad ji tiesiog yra, kad aš turiu susitikti su ja ir priimti. Šitas supratimas man labai svarbus ir esminis.

Paradoksalu, bet kai nusileidau į savo vienišumą, kai ne tik intelektualiai apie jį ėmiau galvoti, bet ir leidau sau išgyventi, išbūti, patirti, staiga atsidarė didelio džiaugsmo kanalas, pasidarė džiaugsminga gyventi. Dabar jau žinau, kad tiek daug veikiu iš to vienišumo ir vidinė tuštuma tikriausiai niekada neužsipildys. Bet aš galiu su tuo gyventi, galiu eiti su ta skyle, priimti ją kaip savo dalį, kaip kūno randą. Statydama spektaklį su neįgaliaisiais, kurie turi priimti savo fizinį kūną, pagalvojau: o kodėl mes negalime priimti savo dvasinių randų? Patyrimas, gautas, kai leidau egzistuoti vienišumui, pripildė mane džiaugsmo gyventi. Priėmęs savo nelaimingumą pagaliau gali tapti laimingas. Toks turbūt yra tas gijimo procesas.

Tau kalbant norėjau įsiterpti, kad štai man visąlaik atrodė, kad Tavo spektakliai randasi iš noro susaistyti ir sujungti. Ne iš stygiaus, o iš vidinės jėgos tai gebėti padaryti. Matai, kaip iš šono gali atrodyti visai kitaip.

Tu labai psichoterapiškai pastebėjai (juokiasi). Visos sritys ir temos, kurias renkuosi, kyla iš noro sujungti nesujungiamas dalis. Bandau jungti nuteistuosius su aukomis, tėvus su vaikais, translyčius su juos engiančiaisiais, moteris ir vyrus.

Mane nuo paauglystės lydi Fiodoro Dostojevskio frazė iš „Brolių Karamazovų“. Ji didžiausiomis raidėmis užrašyta mano, dar paauglės, užrašuose. Romane Alioša sako: „Aš noriu būti čia, kai nužudytasis apsikabins su žudiku, kai elnė atsiguls šalia liūto, aš noriu būti čia, kai visi ūmai sužinos, kam visa tai buvo.“ Kartais suprantu, kad tai neįmanoma. Visgi mano prigimtinis siekis susieti tai, kas nesutaikstoma, išlieka. Tai viso mano gyvenimo kryptis, kompasas, kuris vis verčia ieškoti ir kurti.

Tam tikra prasme ir persidirbimą laikau noru kontroliuoti savo gyvenimą. Užuot palikusi jį tiesiog egzistuoti, užuot susitaikiusi, kad liūtas sumedžios stirną, vis bandau rasti paaiškinimą, įvesti tvarką, užmegzti jungtį.

Nuolatos atsiduriu įvairiose situacijose, kurias noriu išspręsti, tačiau vis atsimušu į suvokimą, kad kita pusė nebūtinai nori abipusio susitarimo. Kai stačiau spektaklį „Sapnavau, sapnavau“, klausiau, ar aukos, kurios neteko savo artimųjų, ir tie, atėmę jų gyvybes, negali susitikti ir atleisti vieni kitiems. Kalbindama abi puses mačiau, kad „atleisti“ yra labai sudėtingas procesas ir bent jau kol kas neįmanomas. Jie nėra pasiruošę susitikti ir vieni kitų atsiprašyti. Supratau, kad yra dalykų, kuriuos turime paleisti, nes jie neišsprendžiami. Mes neturime norėti, kad viskas išsispręstų. Ir vėl paradoksas: kai galiausiai savo gyvenime nutariu nebenorėti pati visko sutvarkyti, pamatau, kaip neišpainiojamos situacijos ima… spręstis. Geštalto psichoterapijoje egzistuoja paradoksalaus pokyčio idėja: kai nustoji norėti ką nors pakeisti, tai staiga pasikeičia. Tai didžiausias ir gražiausias gyvenimo paradoksas.

Neseniai „Mielosios“ knygų klube aptarinėjome Glennon Doyle knygą „Untamed“, kurioje labai taikliai pasakyta, jog daugelis esame rasistai, homofobai ir pan., nes užaugome tokioje kultūroje. Esminis klausimas – ar leisime sau detoksikuotis, pamažu keisime savo elgesį ir reakcijas, ar jas neigsime, ar kaip tik palaikysime engiančiųjų pusę.

Tai, ką pasakei, man priminė patirtį, įgytą vipasanos stovykloje, kurioje turi valandų valandas išsėdėti toje pačioje pozoje. Kai mokytojui, senam vienuoliui iš Birmos, sakydavau, kad kai kuriais momentais jau nebegaliu kęsti, tiesiog per daug skauda, jis šypsodamasis atsakydavo, kad pabandyčiau šitaip pabūti trupučiuką ilgiau, tik šiek tiek.

Vieną dieną išgyvenau lūžį, tarsi peržengiau kitapus skausmo. Pajutau, kad skausmas mano kojoje yra tiesiog daiktas, kuris pulsuoja. Supratau, kad dar ilgai galiu taip sėdėti ir medituoti, ir jos man nebeskauda. Nudžiugusi dėl naujojo suvokimo apie skausmo prigimtį, kitą dieną su dar didesne motyvacija ėmiausi medituoti. Po kurio laiko mane vėl aplankė skausmas, kurio nebegalėjau pakelti. Man sukilo pyktis. Kaip čia taip nutiko? Aš juk jau nulaužiau skausmo kodą, supratau, kad aš nesu skausmas, kad jis yra impulsas, kuris, pakeitus požiūrį, sumažėja. Kitą dieną nuėjau pas mokytoją ir klausiu, kaip čia taip gali būti, juk jau žinau ir patyriau, kad taip yra. Vienuolis pradėjo juoktis ir sako: žinai, suprasti mes turime daug kartų iš naujo. Taip nutinka ir su pokyčiu: nereikia tikėtis, kad vieną ar kitą dalyką supratęs nebegrįši atgal ir nekartosi klaidų. Grįši dar daugybę kartų, nes gyvenimas, kaip ir augimas, vyksta cikliškai, periodiškai, ne linijiškai.

Neringos Rekašiūtės nuotr.

Kiek žinau, vienas iš Tavo būsimų spektaklių bus apie seksualumą. Kaip ši tema banguoja per Tavo gyvenimą?

Šita tema mano gyvenime yra jau seniai, nuo spektaklio „Trans Trans Trance“, kai pradėjome kalbėti apie moteriškumą ir lytiškumą. Per ją ieškau savęs. Paauglystėje ši tema buvo slopinama visais tradiciniais gėdos slopinimo būdais, o man visada įdomu tai, kas yra užgniaužta. Kai kartu su rašytoja Laura Švedaite pradėjome statyti spektaklį su neįgaliaisiais, mums vis išlįsdavo seksualumo tema. Net svarstėme spektaklį pakreipti ir į šią pusę, bet supratome, jog dar per anksti – pirmiausia reikia kalbėti apie neįgalumą, o tada galbūt susieti jį su seksualumu.

„Algis Mickūnas, kalbėdamas apie erotiką, teigia, kad norėdami vieno konkretaus žmogaus mes iš tiesų norime susijungti su kosmosu. Manau, kad seksualumas yra vartai į tą kosmosą.“

O dabar toliau gilinamės į šią sritį, aptariame savo patirtis, kalbiname įvairius žmones. Mums labai įdomi seksualinė trauma. Būtent seksualumas atskleidžia visą mūsų visuomenės skerspjūvį: galima ieškoti esamų jos santykių, hierarchijos, galios, vienišumo, gėdos, baimės būti atstumtam, kūno priėmimo priežasčių. Tai plati tema, apie kurią nekalbame. O juk erotiškumas ir seksualumas yra viskas: jie yra kiekviename mūsų žingsnyje kaip oras, kaip kosmosas. Algis Mickūnas, kalbėdamas apie erotiką, teigia, kad norėdami vieno konkretaus žmogaus mes iš tiesų norime susijungti su kosmosu. Manau, kad seksualumas yra vartai į tą kosmosą. Į patį gyvenimo gylį, jo visumą.

Iki šiol atsimenu Tavo interviu, duotą tuo etapu, kai ką tik išsiskyrei su savo vyru. Tada išdrįsai papasakoti apie judviejų santykius, skyrybas, gijimą.

Iš šeimos ir visuomenės gavau sampratą, kad santykiai turi tęstis visą gyvenimą, bet vėliau patyriau, kad realiame gyvenime ne visada taip būna. Visos konvencionalios kategorijos yra mūsų pačių susigalvotos. Be abejo, viešos skyrybos paveikia ne vieną: tu kitose porose matai savo santykių idėją, projektuoji ją ir staiga suvoki, kad tai baigiasi. Susidūriau su didžiuliu artimųjų ir visuomenės nusivylimu, tarsi mudu su vyru būtume sugriovę jų meilės viziją. Bet norėtųsi palikti kitoms poroms spręsti savo situaciją, neteisti jų, nekomentuoti ir nevertinti, nes mes nežinome, kas iš tiesų buvo ir kas bus toliau.

„Be galo trikdantis jausmas sutikti žmogų, kuris neseniai klausėsi tinklalaidės arba skaitė interviu apie pačią skausmingiausią tavo gyvenimo patirtį. Tiesą sakant, ilgainiui ėmiau bijoti būti viešose erdvėse. Tokia buvo viešumo kaina.“

Visgi po kelių viešų interviu ir tinklalaidžių mes su Mantu nusprendėme viešai nekalbėti apie asmeninį gyvenimą. Gyvenime viskas yra visaip. O savo gyvenimą norisi pasilikti sau. Leiskime žmonėms ieškoti, gyventi, padėkime jiems neprimesdami savo nuomonės, kaip turi būti.

Santykiai irgi yra spektras. Meilė nėra vienas baigtinis taškas, ji – tarsi laikas, kuris turi penkias dimensijas. O vis dar labai norime tikėti pasakų naratyvais ir supaprastinti meilę. O jeigu tų paprastų naratyvų tiesiog nėra?

Žvelgdami į gerai žinomas poras pastebime tokią tendenciją: apie tarpusavio santykius jos pasakoja tada, kai viskas yra gerai, o jiems nutrūkus dažnai matome, kaip abi pusės užsidaro ir prašo aplinkinius būti supratingus. Žmogiškas, suprantamas elgesys – santykių baigtis yra skausminga teritorija. Kita vertus, suvokiame, kad apie santykius turime kalbėti ir juos deklaruoti tik tada, kai viskas puiku, o visos krizės turi likti už uždarų durų. Dalindamasi savo patirtimi pademonstravai didžiulę empatiją kitiems, galbūt kam nors tai tikrai buvo labai svarbu išgirsti. Bet kiek tai kainavo Tau pačiai?

Pasakodama apie savo skyrybas supratau, kad apie šią problemą išties yra labai mažai kalbama. Sulaukiau daug stiprių reakcijų, palaikymo, laiškų iš žmonių, kurie pasakojo, kad ir jie eina per tą patį. Įvyko tarsi bendruomenės susijungimas, gavau patvirtinimą, kad žmonėms reikia tokių liudijimų.

Tačiau vienu metu pasijutau per daug pažeidžiama, tarsi išprievartauta. Be galo trikdantis jausmas sutikti žmogų, kuris neseniai klausėsi tinklalaidės arba skaitė interviu apie pačią skausmingiausią tavo gyvenimo patirtį. Tiesą sakant, ilgainiui ėmiau bijoti būti viešose erdvėse, man pradėjo atrodyti, kad visi dabar žino patį jautriausią mano tašką, jaučiausi permatoma. Tokia buvo viešumo kaina. Kai didžiausia tavo gyvenimo trauma staiga tampa viešu dalyku, tai gali dar labiau traumuoti.

Ką jau ir kalbėti  apie tai, kad mano seneliai apie skyrybas sužinojo iš žurnalo… Įvyko galinga grandininė reakcija. Dabar man atrodo protinga iš anksto pasirinkti apie savo santykius nekalbėti, nes nežinai, ar esi psichologiškai tam pasiruošęs.

Noriu užduoti Tau paskutinį klausimą ir prašau visiškai išlaisvinti vaizduotę. Jei rytoj galėtum pakeisti vieną kokį nors dalyką savyje ar visame pasaulyje, kas tai būtų?

Norėčiau rytoj atsikelti ir turėti drąsos susitaikyti su skausmu, kuris egzistuoja. Tiesiog priimti jį, apkabinti ir susitaikyti. Tą patį gebėti norėčiau ir linkėti kitiems – kad mes visi pabustume būdami emociškai pajėgūs pastebėti ir išbūti skausmą, nebekovoti. Manau, kad tai mus labai išlaisvintų.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji