Prieš porą metų, sėdėdama ant pusamžio vyro kelių striptizo klube ir apsimesdama, kad jo klausausi, žiūrėjau į savo atspindį veidrodyje ir galvojau, kaip mano gyvenimas dabar atrodytų iš šalies. Man – dvidešimt treji metai. Karjeros kelyje, tokiame, kaip jis dažniausiai suprantamas, dar nieko įspūdingo nenuveikiau.

Greičiau priešingai – daug kam gali pasirodyti, kad tą kelią mečiau dėl abejotinos reputacijos takelių. Kol mano buvę klasiokai „LinkedIn“ uoliai pildo vis naujų pareigybių ir pasiekimų eilutes, su gražiais bateliais lipa karjeros laiptais aukštyn, aš, apsiavusi 18 centimetrų aukštakulnius, naktimis nusirenginėju prieš vienišus vyrus. Va tau ir karjera.

Nors kartais tikrai pagalvodavau, kad veltui švaistau laiką ir slampinėju paribiuose, užuot tuos metus praleidusi užkišinėdama savo CV „padoresniais“ darbais ir kaupdama pensiją, dėl tokio sprendimo nesigailiu. Maždaug tuo metu, kai dirbau striptizo klube, ėmiau daugiau galvoti apie tai, ką apskritai man reiškia žodžiai darbas ir karjera.

Vieni darbai buvo arčiau širdies, kiti – šiek tiek toliau, vienur po darbo valandų skaudėdavo nugarą, kitur skaudėdavo galvoti.

Matyt, ne veltui tas laikas sutapo su bakalauro studijų baigimu. Kol neatsiėmiau diplomo universitete, nei aplinkiniai žmonės, nei aš pati per daug nekvestionavome šiek tiek atsitiktinio darbo vietų pasirinkimo, nors dirbau dar būdama mokykloje – duonos gaminių fabrike, automobilių plovykloje, bare, spaustuvėje, rinkau uogas Norvegijos užkampyje, kartu rašydavau ir redaguodavau įvairių žanrų tekstus, vėliau atėjo ir striptizo klubo etapas.

Anksčiau viskas atrodė paprasta – aš skiriu dalį savo laiko, fizinės ir protinės energijos tam tikroms užduotims atlikti, o mainais gaunu atlygį. Kaip ta energija įvertinama – jau kitas klausimas. Vieni darbai buvo arčiau širdies, kiti – šiek tiek toliau, vienur po darbo valandų skaudėdavo nugarą, kitur skaudėdavo galvoti.

Iš pradžių darbas man reiškė tik papildomą uždarbį, vėliau tapo išgyvenimo klausimu, su kuriuo atėjo ir finansinis nerimas, ne itin gerai pažintas gyvenant po tėvų stogu. Šiaip ar taip visi mano darbai pirmiausia buvo tiesiog dalykai, kuriuos aš darau, kad galėčiau išgyventi, o likusius pinigus išleisdavau, kam tik užsimanydavau – lėktuvų bilietams, dar vienai suknelei, knygoms ar patirtims. Nekėliau didelių lūkesčių dėl darbo.

Tačiau po bakalauro studijų kažkas pasikeitė – kaip koks tinklas iš išorės ant manęs ėmė leistis nebylūs raginimai imtis „ko nors rimčiau“, „galvoti apie karjerą ir ateitį“. „Rimčiau“ ir „karjera“ tuomet daugiausiai buvo siejami su finansine sėkme ir stabilumu. Juk iš ko imsi paskolą būstui?

Tinklai buvo užmesti ir viduje – ėmiau abejoti daugeliu studijų metais priimtų sprendimų. Pradėjau graužtis, kad vietoj neapmokamų praktikų kokiose nors organizacijose ar įmonėse rinkausi darbus, kuriuos galėjau dirbti per daug nekvaršindama galvos, laisvą laiką skirdama saviems užsiėmimams, rašinėjimams, nors jokių „didžiųjų atradimų“ nepadariau, o ir reikšmingų įgūdžių arsenalu pasigirti negalėjau.

Be abejonių dėl materialinio savo ateities užtikrintumo, kaip niekad aiškiai ėmiau girdėti jau kelerius metus įvairiausio plauko gyvenimo būdo ekspertų ir moterų klubų vedlių kartojamą mantrą, kad darbas būtinai turi teikti džiaugsmą, būti „savirealizacijos ir nuolatinio tobulėjimo“ vieta. Juk ten praleidžiame didžiąją dalį savo gyvenimo – kaip galima ją švaistyti tuščiai? Kitaip tariant, darbas negali būti tik darbas – jis skolingas mums prasmę.

Kurį laiką gyvenau jausdama nuolatinį nerimą ir girdėdama įkyrų minčių chorą, sakantį, kad dabar jau žūtbūt turiu susirasti perspektyvų darbą su rimtomis pajamomis, kad jį dirbdama turiu jaustis kurianti vertę tiek sau, tiek pasauliui (kaipgi švaistysiu savo brangų laiką, kurio neturiu?), bet taip pat neužsisėdėti vienoje vietoje ir semti visas gyvenimo dovanojamas g a l i m y b e s, kurių mano kartos žmonės turi labai daug. Kartais tiek daug, kad nebežino, kur dėti. Galvoti apie darbą TIK dėl pinigų atrodė net šiek tiek gėdinga.

Už niekuo nepavojingos svajonės – dirbti prasmingą darbą ir jį mylėti, man atrodo, visada slepiasi mažyčiai kapitalizmo spąstai.

Kaip botagėlis mano mintyse kabėjo senas posakis turėk mylimą darbą, ir tau niekada nereikės dirbti, nuolat primenantis pagrindinę kokybiško gyvenimo sąlygą.

Pamenu, kažkada apie darbo prasmę ir beprasmybę kalbėjausi su mama. Tada jaučiau, kad primygtinis kvietimas darbe ieškoti reikšmės ir džiaugsmo mamą šiek tiek žeidžia, lyg jos gyvenimas būtų kuo nors prastesnis, jei darbas užknisa. Tada ji manęs paklausė: „O kas dirbs tai, kas neįdomu?“ Pagalvojau, kaip prabangiai gyvenu, kad apskritai galiu tai svarstyti.

Laikina karštinė dėl darbo, turinčio teikti ir stabilias pajamas, ir nušvitimą, tada praėjo, nors paskui kartais vis dar aplankydavo. Tačiau tas keistas mano nesaugumą maitinęs ir savivertei leidęs praalkti laikotarpis vertė įtariai žiūrėti į darbo sąvoką, bandančią savyje sutalpinti daug visko. Už niekuo nepavojingos svajonės – dirbti prasmingą darbą ir jį mylėti, man atrodo, visada slepiasi mažyčiai kapitalizmo spąstai.

Juk „svarbus“ ir prasmę teikiantis darbas nejučiomis gali tapti vieninteliu matu, kuriuo matuosime savo kaip žmogaus vertę. Ypač jei niekas neprimena, kad ant svarstyklių reikėtų dėti kitus dalykus. Jei tos vertės vis per mažai, prasminga veikla – greitkelis, vedantis į darboholizmą.

Samdomu darbu paremtoje visuomenėje nieko nėra vertingiau už žmogų, mylintį savo darbą ir ten randantį asmeninį pasitenkinimą. Beveik kaip romantiniuose santykiuose. Tik labiau mėgstu ne posakį do what you love (liet. daryk tai, ką mėgsti), o work won’t love you back (liet. darbas tavęs nemylės).

Tai visai nereiškia, kad man nesvarbu, ką dirbu visą dieną. Dirbdami praleidžiame neadekvačiai daug laiko, todėl tikrai saldu ryte (arba vakare) eiti į darbą ir negalvoti, kaip viskas neįdomu. Žinau, kad būna, buvo ir bus laikas, kai keiksiu savo darbą, bet nuo to mano gyvenimas ir aš pati netapsime mažiau vertingi. Darbas man neskolingas gyvenimo prasmės, ją skolinga sau esu pati, o jei skolą atiduodu po darbo valandų – nieko baisaus.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!