Susitinku su knygų „Passport Journal“ sudarytoju Kęstu Pikūnu vieną karščiausių vasaros dienų. Ir nors nelaukiu jokių karštų naujienų, žinau, kad temperatūra šokinės, nes pokalbis su juo tikrai nebus drungnas.

Kęstai, apie Tave daugiausiai žinau būtent dėl „Passport Journal“. Esminis klausimas, kuris man kirba – kaip jautiesi šiandien? Kas yra Tavo atspirties taškas?

Atspirties taško neturiu, jį kiekvieną dieną bandau surasti iš naujo. Sunkiausia yra prisiruošti, atsisėsti ir produktyviai dirbti. Ir tai kartoti kiekvieną rytą. Didžiausias iššūkis turbūt yra motyvacija, nes visada norisi „išspausti“ maksimalią kokybę ir rezultatą.

Nemanau, kad savo darbą galėčiau vertinti pagal kažkokią skalę. Būna ir tokių momentų, kai savęs klausiu, ar einu teisingu keliu. Giliai širdyje atsakymą žinau, bet kokia tos veiklos kaina? Kartais privalai tai padaryti, nes abejonės neišvengiamos, jau išmokau su jomis gyventi. Bet būtent šiandien visas tas karantino laikotarpis, nors man buvo labai užimtas, atnešė ir daug nežinomybės – ar tai, ką darau, išvis yra reikalinga.

Tie begarsiai pokalbiai su savimi labiausiai ir vargina, nes tu esi tiek geras, kiek geras tavo paskutinis darbas. Pamenu, kai (po beveik trijų metų darbo) šviesą išvydo pirmasis tomas, sulaukiau liaupsių – toks keistas blizgučių laikotarpis, visiškai priešingas „Passport“ kūrybos procesui. Bet tada atsimuši į esminį klausimą „Kas toliau?“

Giedriaus Akelio nuotr.

Pakalbėkime apie trečiąjį „Passport“.

Šis knygos tomas sudarytas lėtam skaitymui. Kitaip ir negalėjo būti, nes leidinio turinys yra žvilgsnis į Lietuvos žydų (litvakų) gyvenimą, jų pėdsakus mūsų gyvenime, kurių dažnai net nepastebime, nepažįstame ir neįvertiname. Nemanau, kad knygą įmanoma perskaityti vienu ar dviem prisėdimais, nes joje persipina jautrios patirtys ir išgyvenimai per pokalbius su Lietuvoje ir užsienyje gyvenančiais litvakais, kuriuos papildo fotografuoti pasakojimai ir skvarbios bendraautorių įžvalgos. Labai džiaugiuosi, kad „Passport“ dienos šviesą išvydo tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis – juk tai yra Lietuvos istorijos dalis. Aišku, apie knygos sudarymo procesą būtų galima rašyti labai daug, nes ši patirtis manyje paliko gilų įspaudą. Labai tikiuosi, kad trečiąjį tomą vartysiančiam ar skaitysiančiam skaitytojui sugebėjau perteikti tą jausmą, kurį ir pats išgyvenau. Nesumeluosiu sakydamas, kad šioje sudėtingoje temoje ieškojau paprastumo, kad skaitytojui tai būtų patirtis ir kad kiekvienas iš 320 puslapių turėtų savo vietą ir tikslą. Suvokdamas turinio svarbą, didelį dėmesį skyriau ir poligrafijai. Tikiu, kad knyga turi įtraukti ir kiekviena jos detalė turi būti gerai apgalvota – nuo pasirinktų raidžių šriftų, popieriaus, nuotraukų iki tuščių erdvių, derančių tarpusavyje. Juk žmonių skaitymo įpročiai yra labai skirtingi.

Jaučiuosi atliekantis kempinės funkciją, nes privalau ne tik surinkti turinį ir jį paversti lengva ir įtraukiančia patirtimi skaitytojui, bet ir išlikti nepaviršutiniškas. Nors nemanau, kad darau kažką ypatingo, mane ši veikla žavi, nes padeda suprasti tiek Lietuvos istoriją, tiek patį save. Pirmojo tomo vizija buvo paprasta – užsieniečiams papasakoti apie Lietuvos istoriją per herojų istorijas. Tokio leidinio anglų kalba tuo metu nebuvo.

„Man įdomu asmeninis, nesuvaidintas ryšys. Šaltas knygos pardavimas nėra siekiamybė, aš prastas verslininkas.“

O jei ir buvo, tai su leidėjų užduotu tonu. „Passport“, priešingai nei kiti leidiniai, man atrodo nuasmenintas, su suvaldytu ego. Tarsi padaryta ne dėl savęs, o dėl kitų. Pirmo leidinio pašnekovų kalibras yra labai aukštas. Tokia vizija ir buvo?

Be vizijos ir plano būtų sunku pasiekti gerą rezultatą. Tikriausiai per daug orientuojuosi į galutinio rezultato kokybę, visada ieškau būdų, kaip sudominti skaitytoją, sužadinti smalsumą, kad skaitymo ar knygos vartojimo patirtis būtų nenuobodi. Lietuva nėra didelė šalis, negalime pasigirti dideliais tiražais, todėl kiekvienas skaitytojas yra svarbus. Man įdomu asmeninis, nesuvaidintas ryšys. Šaltas knygos pardavimas nėra siekiamybė, aš – prastas verslininkas.

Bet Tu pas pašnekovus jau nuėjai su pirmu numeriu. Kaip Tau užteko nachališkumo jį parengti?

Esu gimęs po Ožiaragio ženklu, turiu daug užsispyrimo ir kantrybės darbą atlikti iki galo. O gal tai yra naivumas ir kvailumas? Nežinau, vadink, kaip nori. Jeigu galėčiau laiką atsukti atgal, daug ką daryčiau kitaip, bet apie tai kalbėti beprasmiška, turi nuolat judėti pirmyn.

Algirdo Kumžos nuotr.

Kantrybės, sakai? Man patiko Tavo pažadas, kad numerių bus tiek, kiek metų gyvensi. Ką manai dabar apie tokį didelį pasižadėjimą?

Tas tikslas nedingęs. Per paskutinius ketverius metus išėjo keturios knygos, trys iš jų buvo išleistos lietuvių ir anglų kalbomis. Tiesa, brolių Mekų knyga „Gyvenimo lai(š)kai“ labai greitai pasirodys prancūzų ir anglų kalbomis, šių knygų labai laukiu. Ne vienerius metus gyvenu su Jono Meko pasakyta mintimi: „Negyvenu pagal planus, nes tokių neturiu, ir bet kas, kas nutinka savaime, dažniausiai yra gerokai įdomiau ir geriau. Jau seniai pastebėjau, kad sprendimai, kurie gimsta natūraliai, kur kas geresni nei suplanuoti. Tad lioviausi kurti planus ir priiminėti sprendimus. Aš visiškai priklausau nuo angelų, ir, rodosi, jiems tai patinka, nes laiko mane labai užimtą…“ Galbūt skamba nelogiškai ar poetiškai, bet tame teiginyje yra labai daug tiesos.

Norėčiau paklausti Tavęs apie etninio lietuvio sąvoką. Mano karta ją supranta vienaip, o jaunimas mato visai kitokį lietuvio identitetą. Kas Tau yra lietuviška tapatybė?

Sunkus klausimas, į kurį atsakyti būtų labai paprasta pateikiant tapatybės apibrėžimą. Bet kas iš to būtų? Nieko. Manau, kad nėra vieno apibrėžimo, nes tapatybė yra ir savęs suvokimas aplinkoje. Čia ir prasideda įdomybės. Galėčiau sakyti, kad lietuvis, australas, kanadietis, prancūzas – tai tas, kuris žino savo istoriją, kalba gimtąja kalba ir yra geras žmogus. Tikriausiai būčiau netoli tiesos. Aš nemanau, kad mums reikia tapatybės apibrėžimo. Kai studijavau Anglijoje, didelė mano ir (ar) Lietuvos tapatybės dalis buvo krepšinis. Naivu, taip?

Nuskambės nuobodžiai, bet per mažai domimės savo šalies istorija. Mes esame greiti pasigirti užsieniečiams, kokie buvome dideli, kokia didinga mūsų šalies istorija, ypatinga kalba ar pan., taip selektyviai pasirinkdami mums patiems patogias istorijas ar įvykius. Stebint įvykius Lietuvoje, kartais apima nevilties jausmas, kad skiepai lyginami su genocidu ir holokaustu. Baisu ir liūdna.

Kaip Tu nusprendei litvakų temai skirti visą numerį?

Ji buvo seniai užprogramuota. Jau sudarinėdamas antrą tomą žinojau, kad trečiasis bus apie litvakus. Įkvėpimas ir paraginimas atėjo iš profesorės Irenos Veisaitės. Ji buvo man tarsi antra mama. Pamenu mūsų pirmuosius pokalbius. Viskas, ką profesorė pasakojo, man buvo visiškai nauja. Apėmė gėdos jausmas supratus, kad apie šį Lietuvos istorijos puslapį aš tiek mažai žinau. Tiesą sakant, man lig šiol nesuprantama, kodėl apie tai kalbame puse lūpų.

Passport yra pasas, vartai į pasaulį, bet kai pasaulis atsivėrė, atsirado globalizacija, man atrodo, kad kultūra nuėjo į antrą planą, neliko to, kas buvo mūsų ašis – inteligentijos. Ką, Tavo nuomone, atneša jaunimas?

Nežinau, ar kultūra nuėjo į antrą planą. Tikriausiai, kad ne. Gyvenimas vis greitėja, prie to reikia tiesiog priprasti. Svarbiausia yra lavinti kritinį mąstymą, o tam reikia įdėti nemažai pastangų, domėtis, mokėti išklausyti ir pasirinkti savo kelią. Jaučiuosi gal kiek atitrūkęs nuo jaunimo, bet, tarkim, per knygų pristatymus esu sužavėtas juo. Nematau baimės ir susikaustymo.

Kaip Tu lavini kritinį mąstymą?

Privalai skirti laiko, nes kritinis mąstymas neatsiranda per vieną dieną. Esu dėkingas Dievui, kad turėjau galimybę bendrauti su knygos herojais ir bendraautoriais – jie man davė labai daug. Per pokalbius kartais net neįvertini tos išminties ir gyvenimo patirčių ar pamokymų, bet vėliau jie susisluoksniuoja ir sukuria pilną paveikslą. Po kiek laiko pamatai, kad vertybės yra universalios, nesvarbu, koks pašnekovo kalibras.

Benn Northover nuotr.

Karantino laikotarpis padovanojo trečią „Passport Journal“ tomą. Kokių atradimų ar praradimų Tau atnešė šis laikotarpis?

Esu prastas knygų skaitytojas, bet per šį laikotarpį perskaičiau rekordinį skaičių. Žinoma, beveik visos jos buvo apie Lietuvos žydų istoriją. Apie tai, ko niekada niekas nemokė mokykloje. Džiaugiuosi, kad turėjau šią galimybę prisiliesti prie šios temos ir ją pajausti.

Mano tėvai gyvena Biržų rajone. Anksčiau, kai važiuodavau pas juos pro Žaliąją girią, ženklas „Žudynių vieta“ man reiškė tam tikrą atskaitos tašką, vietą, kiek dar liko nuvažiuoti iki namų ar tėvų sodybos. Kai pradėjau dirbti prie knygos trečiojo tomo, nuvažiavau ten. Vieta, kurioje negailestingai nužudyti tūkstančiai nekaltų Lietuvos žydų, buvo nuostabaus grožio. Stovi, žiūri ir galvoji: kaip tai galėjo įvykti? Tai sveiku protu nesuvokiama. Stovėti ten buvo didelė pamoka, kurios žodžiais neįmanoma nupasakoti. Empatijos neįmanoma perskaityti. Ją turi pajausti.

Kaip suprantu, litvakų tema Tave išties sukrėtė. Ar gali atsirasti dar stipresnė tema?

Jeigu bus galimybė, labai noriu parengti šios temos (t. y. „Passport Journal“ trečiojo tomo) tęsinį. Bet nežinau, kaip tai pavyks įgyvendinti, nes noriu pakalbinti litvakus, kurių daugelis jau yra gimę kitose šalyse, prie daugelio iš jų prieiti ir pakalbėti reikia nemažai laiko. O kur dar sudarymas ir leidyba! Su knygos herojais visada stengiuosi kalbėtis gyvai. Tik laikas parodys, ar bus galima laisvai keliauti ir ar karantino ribojimai nepakiš kojos. Bet jei nepradėsi, tai nieko ir nepadarysi!

Laikau save lietuviu iš Lietuvos. Nuo savęs nepabėgsi.

Manto Gudzinevičiaus nuotr.

Užduosiu paskutinį klausimą, ir tik nuo Tavęs priklausys, ar čia ir baigsime pokalbį, ar reikės naujo interviu. Ar yra klausimas, kurio Tau niekas neuždavė, bet į kurį norėtum atsakyti?

Kokia yra tavo veiklos kaina? Šio klausimo nesu sulaukęs. Tiesa, sakydamas kaina, nekalbu apie jos finansinę išraišką, o apie viduje gyvenantį jausmą. Į šį klausimą bandau sau atsakyti jau daug metų, ir kiekvieną kartą atsakymas būna vis kitoks. Kartais jaučiuosi lyg naivus kvailys, siekiantis tobulybės, o kartais lyg mažas vaikas, kuriam džiaugsmo suteikia mažos detalės. Kaip šiandien prisimenu pokalbį su menininkais Svajone ir Pauliumi Stanikais – jie labai teisingai pastebėjo, kad kūrybos procesas nėra patogus ir kiekvienas pripažinimas ar darbo įgyvendinimas dažnai tėra mažas blykstelėjimas. Jokia čia paslaptis, kad kūrėjai dažnai būna vienišiai. Aišku, tu pats pasirenki savo kelią, todėl turi ir prisiimti atsakomybę už viską. Galiu kalbėti tik už patį save, nes dirbdamas dėl rezultato privalai sugerti daug streso, abejonių ir nusivylimų. Kartais savęs paklausi: „Ir dėl ko visa tai?“ Tai nėra darbas, nuo kurio gali atsiriboti, su juo eini miegoti ir su juo keliesi. Ir nors skamba pesimistiškai, tai yra visiškai normalu.

Man patinka tai, ką darau. Jaučiu profesinį malonumą, šeimos ir skaitytojų palaikymą. Tai labai svarbu, nes kitaip perdegčiau, o gal ir sudegčiau. Privalai visada stengtis ir būti atviras. Ir nebijoti.